Ištraukos iš knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“ ( 2 )


Print

Iš kur šią informaciją gavo mažai net Kauno regione žinomas leidinys? Ogi šią informaciją „Tėviškės žinių“ redaktorei N.Grinevičiūtei pateikė tuomet K. Mickevičiaus vadovaujami „antrukai“. Kad tokių kontaktų būta, neneigė nei pati N. Grinevičiūtė, nei K. Mickevičius. Kad visos specialiosios tarnybos, visos žvalgybos bendrauja su žiniasklaida, ieško leidinių ir žurnalistų, su kuriais galėtų artimiau ir atviriau bendradarbiauti, – aksioma, nereikalaujanti įrodinėjimų.

Gintaras VISOCKAS

Mažai žinomas leidinys atliko sudėtingą žvalgybinę operaciją

Lietuvoje mažai kam žinomas „Tėviškės žinių“ laikraštis. Nieko nuostabaus. Jis platinamas išimtinai Kauno mieste ir Kauno rajone, jis turi kuklutį tiražą lyginant net su „Kauno diena“. Jeigu „Kauno dienos“, nepaisant jos pavadinimo, tikrai nepavadinsi rajoniniu leidiniu, nes jį pavarto ir vilniečiai, ir klaipėdiečiai, ir kitų miestų žmonės, tai „Tėviškės žinių“ statusas žymiai kuklesnis. „Tėviškės žinios“ – rajoninis laikraštukas su visais provicijos leidiniams būdingais bruožais. Nepaisant šių faktų „Tėviškės žinios“ kadaise palaikė draugiškus santykius su tuometiniu Antrojo departamento vadovu K. Mickevičiumi. „Tėviškės žinių“ redaktorė Nijolė Grinevičiūtė ne tik kad slapta bendravo su K. Mickevičiumi, bet ir atliko mažų mažiausiai vieną jo pavedimą. Atsiverskime 1999 metų gegužės 13-osios „Tėviškės žinių“ numerį. Jame rasime Linos Navickaitės rašinį „Milijono vertės kontrabanda ar legalus verslas?“. Šiame po rubrika „Sensacija“ paskelbtame straipsnyje gvildenama aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ veikla. Apie liūdnai pagarsėjusį Jurijų Borisovą ir jo kompaniją „Avia Baltika“ daugiau mažiau visi žinome dar nuo Rolando Pakso nuvertimo laikų. Todėl tik trumpai priminsiu, ką tame straipsnyje rašė L. Navickaitė: „Prieš dvi savaites Kauno rajono kriminalinės policijos pareigūnai aviacijos kompanijoje „Avia Baltika“, įsikūrusioje Karmėlavoje, aptiko sraigtasparnių dalis, kurios, pirminiais duomenimis, į mūsų šalį buvo įvežtos kontrabanda. Dviejų komplektų sraigto menčių bei 4 reduktorių, skirtų kariniams sraigtasparniams Mi-24, vertė apie 1 mln. Litų (…). Neoficialūs šaltiniai redakcijai teigė, jog bendrovė tarpininkavo įvežant į Lietuvą ir išvežant iš jos karinės paskirties detales. Vienuose dokumentuose būdavo nurodoma, jog įvežama technika yra civilinės paskirties, tačiau iš kitų paaiškėdavo, jog išvežamos dalys yra sraigtasparnių, kurie priskirtini karinei technikai. Bendrovės vadovai bandė įtikinti policijos pareigūnus, kad aptiktos dalys yra civilinių sraigtasparnių, tačiau teisėsaugininkai įtaria, kad jos gali būti karinio modelio sraigtasparnio Mi-24.“ Taigi viskas aiškų aiškiausiai: žurnalistė metė nepasitikėjimo šešėlį „Avia Baltikai“.

Informaciją pametėjo K. Mickevičiaus aplinkos žmonės

Iš kur šią informaciją gavo mažai net Kauno regione žinomas leidinys? Ogi šią informaciją „Tėviškės žinių“ redaktorei N.Grinevičiūtei pateikė tuomet K. Mickevičiaus vadovaujami „antrukai“. Kad tokių kontaktų būta, neneigė nei pati N. Grinevičiūtė, nei K. Mickevičius. Kad visos specialiosios tarnybos, visos žvalgybos bendrauja su žiniasklaida, ieško leidinių ir žurnalistų, su kuriais galėtų artimiau ir atviriau bendradarbiauti, – aksioma, nereikalaujanti įrodinėjimų. Todėl visai nenuostabu, kad K. Mickevičius susidraugavo su „Tėviškės žinių“ redaktore. Sumanymo būta šaunaus. Kostas pamėtėja daugiau mažiau patikimai redaktorei konfidencialią informaciją, ši savo leidinyje atskleidžia problemą, šios iš tikrųjų sensacingos temos griebiasi kitos mūsų žiniasklaidos priemonės, kyla rimtas skandalas, ir „Avia Baltikai“ Lietuvos teisėsauga ima taikyti sankcijas.

Fiasko

Toks buvo scenarijus. Sutikit, tiek K. Mickevičius, tiek N. Grinevičiūtė siekė gražių, nesavanaudiškų tikslų – sužlugdyti nepatikimą kompaniją, užsiimančią nelegalia karinės technikos prekyba. Deja, iš šios draugystės nieko doro neišėjo. Jau maždaug po dviejų metų (tiksliau – 2001 metų gegužės 16-ąją) „Tėviškės žinios“ buvo priverstos atsiprašyti „Avia Baltikos“. Atsiprašyme teigiama, jog tikrovės neatitinka šeši teiginiai (jie smulkiai aprašyti, jų necituosiu), todėl „UAB „Tėviškės žinios“ atsiprašo UAB AK „Avia Baltika“. Mano supratimu, neatitikimai – neesminiai. Tačiau teismui pasirodė kiek kitaip, ir leidinys buvo priverstas ne tik kad atsiprašyti, bet dar ir baudą sumokėti. Kalbėdamasis apie šią žvalgybinę operaciją ir su K. Mickevičiumi, ir su N. Grinevičiūte, susidariau įspūdį, jog „Tėviškės žinios“ po bylinėjimosi su „Avia Baltika“ patyrė rimtų finansinių, ne tik moralinių, nuostolių, ir finansinė našta dar labiau pablogino ir taip nepavydėtiną „Tėviškės žinių“ padėtį. N. Grinevičiūtė nė sykio man neprasitarė, esą K. Mickevičius jai pateikė ne visiškai tikslią informaciją. Tiksliau sakant, ji niekad Kosto nekaltino dėl pralaimėtos bylos ir patirtų nuostolių. O K. Mickevičius niekad nekaltino „Tėviškės žinių“, esą šis leidinys nesugebėjo tiksliai surašyti kaltinimų „Avia Baltikai“. Šioje istorijoje kalčiausi, mano galva, tendencingi teismai, puolę kabinėtis prie smulkmenų ir visiškai nepanorėję įsigilinti į „reikalo esmę“.

Laikraštį „antrukai“ paliko likimo valioj

Tačiau šioje istorijoje neprincipingai pasielgė ir tuometinis „antrukų“ vadovas – K.Mickevičius. Juk jis įvėlė leidinį į sudėtingą žvalgybinį žaidimą. O kai žvalgybinė operacija – draugystė su žiniasklaida – nepasiteisino, lyg niekur nieko pasišalino. Suprask, pralaimėta byla „už garbės ir orumo įžeidimą“ – ne jo reikalas. Man regis, toliaregiškas, principingas, toli į priekį žvelgiantis žvalgybininkas bet kokiu atveju būtų pasirūpinęs patirtus nuostolius leidiniui kompensuoti iš lėšų, skirtų operatyvinei veiklai. Dabar jau neprisimenu, kiek tūkstančių litų „Tėviškės žinios“ privalėjo sumokėti „Avia Baltikai“. Bet sumos būta solidžios. Redaktorė N. Grinevičiūtė nė sykio neapgailestavo, kad K. Mickevičius ją ir jo leidinį paliko likimo valiai. Ir man prieš keletą metų nebuvo kilę panašių klausimų. Dabar tokie klausimai jau kyla. Kodėl K. Mickevičius nepasirūpino redakcijai kompensuoti nuostolių? Kodėl K. Mickevičius, nepaisant pralaimėtos bylos, nepasirūpino N. Grinevičiūtei iš operatyvinių lėšų sumokėti bent šiokios tokios premijos? Už drąsą. Už teismų maratonuose sugadintus nervus. Už moralines nuoskaudas, patirtas pralaimėjus bylą. K. Mickevičius pasielgė ne džentelmeniškai. Žinoma, jis elgėsi laikydamasis Laukiniuose Vakaruose priimtų principų – nėra rezultatų, nėra ir pinigų. Bet tokia pozicija – išdavikiška. Šitaip elgdamasis K. Mickevičius aukoja savo bendražygius, bendraminčius, pagalbininkus. Šitaip netausodamas saviškių jis praranda savo pozicijas žiniasklaidoje – ketvirtojoje valdžioje. O praradęs pozicijas žiniasklaidoje jis praranda pozicijas visur kitur.

Dabar N. Grinevičiūtė, esu įsitkinęs, vargu ar leisis į sandorius su tokio sukirpimo žvalgybininkais kaip K. Mickevičius. Todėl patriotiškai, valstybiškai, tautiškai nusiteikęs K. Mickevičius šiandien nepriimamas nei į VSD, nei į STT, nei į Antrąjį departamentą. Nepriimamas todėl, kad neturi komandos, todėl, kad išbarstė savo gerbėjus. Liūdna, bet K. Mickevičius greičiausiai visiems laikams taip ir liks benzino kolonėlės direktoriumi. Vien dėl to, kad įsivaizduoja galįs nuversti kalnus vienui vienas, į kairę ir į dešinę aukodamas saviškius. Deja, taip elgdamasis toli nenuvažiuosi. Lazda turi du galus. Lietuva – nedidelė valstybė. Žurnalistai puikiai mato, su kuo morališkai bei finansiškai naudingiau bičiuliautis – ar su dabartiniu „antrukų“ vadovu G. Bagdonu, ar su buvusio „antrukų“ direktoriaus K. Mickevičiaus vadinamuoju „pogrindžiu“. Beje, kai kurie buvę Kosto bendražygiai įtaria, kad pinigai „Tėviškės žinių“ redakcijai vis dėlto buvo paimti iš operatyvinių lėšų. Tiksliau kalbant, premija „Tėviškės žinioms“ buvo skirta. Bėda ta, kad jie redakcijos nepasiekė – nusėdo ne redaktorės, bet kažkieno iš „antrukų“ asmeninėse kišenėje.


Prisijunkite prie diskusijos