Kodėl (ar) posovietinė visuomenė yra nepilietiška? Į Lietuvos visuomenę esame įpratę žvelgti kaip į tipišką posovietinės visuomenės pavyzdį su visomis galimomis ydomis: pasyvią, neorganizuotą, nepasitikinčią, nusivylusią, cinišką. Gabrielio Almondo ir Sydney Verba terminais kalbant, Lietuvos visuomenė priklauso pavaldinio politinės kultūros tipui, kuriam būdingas nepasitikėjimas savo galiomis. Bejėgiškumo pasekmė – didėjantis atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, populistinių partijų klestėjimas ir dar labiau augantis politinis pasyvumas. Kokia giluminė visų šių blogybių priežastis? Penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos – tokį atsakymą, ko gero, išgirsime ir iš pirmakursio politikos mokslų studento, ir iš patyrusio politikos apžvalgininko, ir iš Vakarų politologo.
