Pavaldinio politinės kultūros tipas


Print

Kodėl (ar) posovietinė visuomenė yra nepilietiška? Į Lietuvos visuomenę esame įpratę žvelgti kaip į tipišką posovietinės visuomenės pavyzdį su visomis galimomis ydomis: pasyvią, neorganizuotą, nepasitikinčią, nusivylusią, cinišką. Gabrielio Almondo ir Sydney Verba terminais kalbant, Lietuvos visuomenė priklauso pavaldinio politinės kultūros tipui, kuriam būdingas nepasitikėjimas savo galiomis. Bejėgiškumo pasekmė – didėjantis atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, populistinių partijų klestėjimas ir dar labiau augantis politinis pasyvumas. Kokia giluminė visų šių blogybių priežastis? Penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos – tokį atsakymą, ko gero, išgirsime ir iš pirmakursio politikos mokslų studento, ir iš patyrusio politikos apžvalgininko, ir iš Vakarų politologo.

Tačiau toks atsakymas nieko nepaaiškina. Kodėl posovietinė visuomenė yra nepilietiška? Kas tokio yra sovietinėje patirtyje (lyginant, pavyzdžiui, su postautoritarinių valstybių patirtimi), kas pasmerkė mūsų visuomenes bejėgiškam pasyvumui, nors 1988 – 1991 metų Vidurio Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, pateikiama kaip įspūdingas pilietinės galios pavyzdys?

Politinio dalyvavimo teorijos teigia, jog pilietinis aktyvumas priklauso nuo kelių dalykų: individo turimų išteklių (laiko, pinigų, pilietinio veikimo įgūdžių), socialinio kapitalo ir pilietinio veikimo normų arba žmogaus domėjimosi viešaisiais reikalais. Kurios iš šių prielaidų trūksta posovietinei visuomenei? Galbūt mums, kaip Roberto Putnamo aprašytai Pietų Italijai, trūksta socialinio kapitalo, t.y. istoriškai susiformavusių pilietinio angažuotumo tinklų? Juks esminė totalitarinės visuomenės savybė, kaip įtaigiai aprašo Hannah Arendt, yra visuomenės atomizacija, o atomizuota visuomenė yra pilietinės visuomenės antitezė. Galbūt didžiausia problema ta, kad žmonėms trūksta pilietinio veikimo įgūdžių? O galbūt posovietiniai žmonės po ilgų priverstinės politizacijos metų tiesiog nesidomi viešaisiais reikalais?

Atsakymo į šiuos klausimus ieškoti reikia pasitelkiant ne tik lyginamuosius sociologinių apklausų duomenis, bet ir istorinę perspektyvą. Visų pirma, derėtų bandyti paneigti Vakaruose paplitusį įsitikinimą, jog socialistinėms visuomenėms trūksta socialinio kapitalo ir (ar) kad tokiose šalyse kaip Lietuva sovietų laikais neegzistavo jokių ryškesnių pilietinės visuomenės apraiškų. Antra, sovietinis paveldas turi ir teigiamų padarinių struktūrinėms visuomenės pilietinio aktyvumo prielaidoms.

Pranešimas šia tema buvo perskaitytas Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose” šių metų rugsėjo 14 – 15 dienomis.

Nuotraukoje: pranešimo autorė politologė Ainė Ramonaitė.

2010.10.15


Prisijunkite prie diskusijos