Pedofilijos tema ir spekuliacijos kelia grėsmę žurnalistams


Print

Prieš pusę metų, balandžio pradžioje, atviru laišku kreipiausi į politikus, teisėsaugą ir žiniasklaidą su paprastu prašymu – stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema. Kas pasikeitė nuo to laiko?

Gero įvyko mažai. Greičiau, atvirkščiai. Naujos aukos, naujos bylos, nauji skandalai. O štai prieš porą dienų gavau vieno kolegos žurnalisto laišką. Jame atvirai kalbama jau apie naujas skandalingos istorijos skandalizavimo pasekmes – nesaugu tampa ir patiems žurnalistams. Pacituosiu laiško tekstą:

“Rugsėjo X d. X televizijos laidoje „AAAAAAA“ didelėmis raidėmis ekrane buvo parodyta mano pavardė, tuo metų vedėjui X. Y. teigiant, esą vienas dienraštis ir jo žurnalistas dirba už pedofilų mestus pinigus.

Kitą dieną vakare lankiausi prekybos centre, po to išvykau į savo namus. Iškart pastebėjau, kad mane ėmė sekti automobilis, šviesdamas į galinį langą. Lynojo, buvo rūkas, vairavimas tapo pavojingas. Man pasukus į šalutinį kelią, automobilis posūkyje mane aplenkė ir blokavo kelią, sustodamas skersas. Iš jo iššoko vyriškis, atplėšė mano automobilio dureles ir pagrasino: „tai ką, žurnaliste, dar rašinėji? Ūsas užverstas, advokatė jau atsisakė ginti pedofilus, nutildysime ir tave!“ Automobilyje buvo ir antras vyriškis. Išjungęs šviesas, kad nepamatyčiau numerio, automobilis apsisuko ir nuvažiavo atgal į miesto pusę.

Apie šį incidentą informavau leidinio vadovybę ir prokuratūrą. Neturiu faktų šį užpuolimą sieti su išvakarėse laidoje paviešinta mano pavarde. Visai nekreipiu dėmesio į jau atsibodusį šmeižtą, esą man moka pedofilai. Bet tai, kad šįkart žurnalistas mane, savo kolegą, atidavė neprognozuojamos minios teismui – precedento neturintis įvykis Lietuvos žurnalistikoje. Gal tai verta žurnalistų bendruomenės apmastymo?”

Pasakysiu atvirai – ne tik verta, bet yra gyvybiškai būtina. Ir tokio baisaus precedento neastimenu. Tačiau suvokti savo atsakomybę žurnalistams galbūt geriau būtų prisiminus netolimą minimos pedofilijos istorijos praeitį.

Priminsiu, kad kovo pabaigoje Panevėžio miesto apylinkės teismas nusprendė, kad garsioji Kauno pedofilijos byla turi būti papildyta. Tai reiškė, kad galutinio teismo verdikto šioje byloje dar turėjome gerokai palaukti ir teisiniai atsakymai į viešai keliamus klausimus visuomenę pasiekti turėjo vėliau nei daugeliui norėtųsi.

Minėtu Panevėžio teismo sprendimu, Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama Drąsiaus Kedžio mažametės dukters tvirkinimu pareikštus įtarimus Andriui Ūsui, padarė aiškių ir reikšmingų ikiteisminio tyrimo trūkumų. Teismo sprendime rašoma:

„taip pat yra pažeista kaltinamojo A. Ūso teisė į tikslų, galutinai suformuluotą kaltinimą, tai yra teisė žinoti nedviprasmišką kaltinimų apimtį ir jo sunkumą bei atitinkamai ruoštis gynybai. Prokurorai, teismo manymu, paskubėdami kreiptis į teismą pažeidė nukentėjusios mergaitės ir jai atstovaujančios Neringos Venckienės bei įgaliotojo atstovo advokato Aido Venckaus teisės dėl rungimosi principo ikiteisminiame tyrime ir dėl teisingo ikiteisminio proceso“.

Toks teismo sprendimas reiškė, kad teisėsaugos laukė nauji iššūkiai – tinkamai užbaigti ikiteisminį tyrimą, kuris sulaukė milžiniško visuomenės ir ypač žiniasklaidos dėmesio. Kol vyks tyrimas žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės vėl turėjo galimybę skleisti informaciją apie jį. Tačiau žurnalisto etika įpareigoja įgyvendinant šią teisę garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų teisingos pusiausvyros.

Šiandien jau sunku pasakyti, kiek žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių viešas kalbėjimas apie šią bylą paveikė ir istorijos dalyvių likimus. Tačiau yra faktai – sunkius moralinius išbandymus patyrę D. Kedys ir A. Ūsas yra nebegyvi. Jie turėjo šeimas, vaikų, juos mylinčių ir jų likimams neabejingų žmonių.

Šios aplinkybės įpareigojo ir dar ilgai įpareigos labai atvirai prisipažinti, kad tokia bylos eiga verčia ir politikus, ir teisėsaugą ir ypač žiniasklaidą labai atsakingai vykdyti savo pareigas – atsiriboti nuo bet kokių bandymų spekuliuoti šia tema viešoje erdvėje, manipuliuoti viešai prieinama ar neskelbtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat spekuliuoti visuomenės jausmais.

Man ir tuomet, ir ypač dabar aišku, kad tai privalome padaryti visi, nes teisinėje visuomenėje turime rimtą konstitucinį įpareigojimą – apsaugoti byloje minimus nukentėjusius, įtariamus, liudijančius ar kitus asmenis bei jų šeimų narius nuo bet kokio nepagrįsto visuomenės spaudimo. Toks spaudimas ypač žalingas nepilnamečiams net ir tais atvejais, kai jų tėvai ar artimi giminaičiai nuolat rodomi ir vertinami subjektyviosios žurnalistikos laidose kai kuriuose komerciniuose televizijos kanaluose.

Maža to, jaučiau pareigą priminti kolegoms, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas įpareigoja ir žurnalistus, ir žiniasklaidos priemonių vadovus bei savininkus suvokti visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą.

Todėl stebint kai kurias viešas publikacijas ar televizijos laidas šiandien gali kilti pagrįstas įtarimas, jog kai kuriais atvejais visuomenė yra ne informuojama, o bandoma tiesmukai formuoti visuomenės nuomonę apie su rezonansine byla susijusius asmenis. Net ir po jų mirties. Akivaizdu, kad nukentėjusiais jau dabar galima įvardinti ir su pedofilijos istorija siejamoje kitoje byloje esančias aukas – nužudytą Kauno teisėją ir vieną moterį bei šių asmenų šeimos narius.

Nukentėjo ir toliau patiria didelį psichologinį spaudimą ir tie amenys, kurių artimieji šiuo metu dar tik ruošiasi teisminiams naujų bylų nagrinėjimams ir yra suinteresuotos bylos šalys.

Todėl dar kartą norisi nuoširdžiai dėkoti tiems kolegoms, kurie etiškai dirba nušviesdami rezonansinės istorijos raudos eigą.

Tuo pačiu tenka viešai priminti kitiems kolegoms, jog norėdami gauti ir skleisti informaciją, jie neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis.

Be to, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiamojoje informacijoje nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. Pateikdami informaciją žurnalistai privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Visiems žurnalistams turi būti žinoma, kad draudžiama skelbti patyrusio seksualinę agresiją asmens pavardę ar kitus duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti to asmens tapatybę. Akivaizdu, kad šio principo jau neįgyvendino ir neįgyvendina nė viena žiniasklaidos priemonė, kuri kalba apie rezonansinę pedofilijos bylą.

Keista ir tuo pačiu nebekeista, kad praėjus vos pusei metų po viešo laiško, vėl sulaukiame naujų iššūkių. Panašu, kad kai kurių žurnalistų “įsijautimas” į pedofilijos istoriją kelia naujas grėsmes. Baisiausia, kad tai gali būti susiję ir vėl su kitų žmonių sveikata ir net gyvybėmis. Ar apie tai kolegos visada pagalvoja?

Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

www.dainius.org

2010.10.15


Prisijunkite prie diskusijos