Laikas pasakyti – gana, kantrybė baigėsi


Print

Tautos Ateities Forumas einas pas savus. Eina pas tuos, kurie jį galutinai įkurs. Eina pas Lietuvos Žmones, kurie nebenori taip gyventi, kaip jiems liepia šios šalies „galingieji”. Mes nenorime leisti, kad neaiškių orentacijų veikėjai, norėdami patenkinti savo iškrypėliškus siekius, naudotųsi mūsų mažaisiais šalies gyventojais, kurie, vargšeliai, dar tokie maži, kad niekaip negali apsiginti. Jau užteks kentėti, kai valdžios dėdės ir tetos vis mums aiškina, kad turime suprasti, jog nei darbo, nei algų nėra, nes tai ne jų reikalas, kad kažkas apsivogė ir sukėlė šią nusikalstamą krizę.

Bet tiems, kurie taip padarė, nereikia žvelgti į mažo vaikučio akis, kai tėvelis ir mamytė bedarbiai, ir jau keli mėnesiai nemokėta už butą, ir bankas jau grąsina jį atimti, o vaikutis nori, nori paprasčiausiai skaniau pavalgyti, nori gauti litą – kitą, kaip ir jo draugai mokykloje, kišenpinigių, bet tėveliai neišgali. Negali ne todėl, kad jie blogi, ne todėl, kad tingi dirbti, bet todėl, kad dėdės padarė taip, kad darbo nėra.

Taip nusivadovavo, taip “nusirinkavo“, taip nuo visko išlaisvino, kad net norintis dirbti negali, nes DARBO LIETUVOJE NEBĖRA. O ar kada bus? O valdžios dėdės nežino, nes jiems tai nerūpi. Jie laukia, kada kažkokia rinka to darbo suras. Bet rinka, atrodo, miega letargo miegu ir net nesiruošia atsibusti. Kaip šitoje šalyje galima nuoširdžiai švęsti Mamos dieną ir tikėti valdžios atstovų sveikinimais, kai sūnūs atėmė pensiją, kurios užtenka susimokėti tik už komunalines paslaugas. Kaip nuoširdžiai elgtis per brangiausią ir švenčiausią, visiems čia gyvenantiems, Mamos Dieną, kai valdžia pjudė ir toliau pjudo senolius (pensininkus) ir bedarbius su nuostabiai, gyvenimiškai priedermei – motinystei pasišventusiomis jaunomis mamomis. Kas pasakys, kur prasideda ciniškas melas ir netiesos sakymas? Nes reikia bet kokia kaina išsilaikyti poste. Reikia daryti bjaurius dalykus daugumos savo senjorų, bendraamžių atžvilgiu, kad įtiktų tai saujelei visagalių oligarhų, kurie ir valdžią mums parenka, kad, neduok Dieve, jiems gyvenimas nepablogėtų.

Negi neatsibodo nugarą lenkti už grašius saviems okupantams, besidangstantiems įvairiais pavadinimais, o realiai nuolat apgaudinėjantiems tikruosius mūsų šalies šeimininkus. Nesijuokite, taip mūsų LR Konstitucijoje parašyta. Tačiau nusileiskime ant nuodėmingos žemelės, kurioje yra daug karčios, bet taiklios išminties – na ir kas, kad parašyta, popierius viską iškenčia. Aukso žodžiai. Prirašėme daug ir nubalsavome, realiai gavome špygą, berods, netaukuotą. Bet jei mes iš prosenelių paveldėjom baudžiauninko nuolankumą ir bailumą prieš viršininką ar prieš turtingesnį, tai lyg ir mūsų pačių reikalas. Kas nori vergaut, lai vergauja, o kas ne – emigruoja į užsienį. Be to, dar negalima nesistebėti tikrai lietuvišku keršto naujadaru valdžios vyrams ir moterims – tai visai neiti į rinkimus. O tie valdžios vyrai ir moterys tik to ir laukia. Kuo mažiau ateis, tuo geriau, mūsų „chebrytė“ ir toliau bus valdžioje. Žmogeliai lai galvoja, kad atkeršijo. Na ir naivuoliai, su tokiais ne tik laukinį rinkos kapitalizmą sukursi, su tokiais gali ir baudžiavą įvesti, tik sakyk per TV, kad tai – moderni demokratijos atmaina ir su viskuo sutiks.

Bet negi Drąsiaus Kedžio dukrytės tragedija ir dar daugelio vaikučių tragedijos, kurios dar nepaviešintos, nesupurtys mūsų. Negi mes nepasibjaurėsime savimi, kad pasislėpę savo individualizmo kiaute negalime vieną kartą ištarti GANA KENTĖTI – nebetylėsime ir, ponuliai, daugiau jūs mums nenurodinėsite! Gana mus apgaudinėti, vogti ir meluoti (net neraudonuojant), kad tai demokratinė santvarka. Vieną kartą ištarkime garsiai – mus valdo ir mūsų gyvenimą tvarko nusikaltėliai, kriminaliniai veikėjai, užgrobę mūsų valstybę. Jie engia ir apvaginėja žmones. Negana to, jie nebaudžiamai engia ir mūsų mažuosius, mūsų vaikus, mūsų gyvenimo tikslą – Lietuvos Ateitį.

Gana kentėti, mes privalome ateiti į mitingą Kaune, gegužės 8 dieną, 12val prie Karo muziejaus. Mes turime ateiti į mitingą Vilniuje, gegužės 13 dieną 17 val.ant Tauro kalno. Ten mūsų turi būti daug ir mes pasakysime, užteks, Lietuva keičiasi! Sutarę priimsime pradžiai nedaug, bet keletą esminių reikalavimų mūsų (ką aš čia rašau, ne, ne mūsų, o kol kas oligarhų) valdžiai.

Pirma, kad iš pagrindų ir žymiai ryžtingiau būtų išvalyta šalies teisėsauga. Mes remiame ir prašysime šalies Prezidentės D.Grybauskaitės nebijoti purvasklaidos keliamo erzelio, o rimtai valyti teisėsaugos institucijas nuo tokių veikėjų, kurie iš teisingumo Lietuvoje sukūrė pasibaisėtiną monstrą aptarnaujantį klanus, globojantį ir saugojantį nusikaltėlius, pedofilus, kitus iškrypėlius, prekybą žmonėmis, narkotikais, kontrobanda ir, apskritai, tapusį nusikaltėlių globėju. Neleisme, kad mūsų vaikai būtų nesaugūs. Apie kokį aukšto pilotažo nacionalinį saugumą mes galime kalbėti, jei nesugebame apginti pačio brangiausio turto – savo vaikų. Manau, kad pažadų ir pasiteisinimų laikas baigėsi, turime riekalauti atskomybės. Yra Lietuvoje ir pačioje teisėsaugoje ir ne tik joje padorių, savo vaikus auginančių ir nuoširdžių žmonių, ne visi parsidavę ir nupirkti. Kviečiame juos atsiliepti. Nebijokite, po vieną mus sunaikins, bet jei būsime kartu ir sukilsime prieš šį brudą, nežmoniškumą vardan savo atžalų ateities, niekas mūsų neįveiks. Mūsų neįveiks, nes mūsų pusėje Tiesa. Nesiskaldykime ir nepasiduokime skaldomi nei partiniu, nei tautiniu, nei kitokiais kriterijais. Mūsų vienybė turi ir turės vieną pagrindinį vardiklį – Padorumas ir Atjauta, pagalba vienas kitam ir suprantama, atsakomybė už savo poelgių pasekmes.

Antra, labai aiškiai įvardysime, kad negalima supriešinti mūsų tėvų, senolių ir vaikų. Pensininkams pensija negali būti atimama (arba mažinama), tai jo nuosavybė, uždirbta per visą gyvenimą. Niekam už nieką nereikia dėkoti, mes jaunesni turime padėkoti senoliams už jų taktą ir neišpasakytą kantrybę. O lai nemeluoja, pinigų yra, tiesiog nereikia leisti vogti. Mes žinome kaip surasti milijardus litų, jei valdžia paprašys, pasakysime, bet su sąlyga – turės ir daryti taip, kaip patarsime.

Trečia, skausminga ir plati tema, tai nesąmonės mūsų švietimo, jaunimo profesinio orientavimo ir ruošimo sistemoje. Betvarkė šioje sferoje, sukelta aukštojo mokslo pseudo reforma. O dabar, tas nesąmones norima tęsti ir sujaukiant visą švietimo sistemą. Mes nesuprantame, kodėl gerai besimokantys mūsų jaunuoliai ir ypač studijuodami tas profesijas, kurios reikalingos šalies ūkio atgimimui, turi mokėti už mokslą, jei Konstitucijoje numatyta kitaip. Žmonių teismui reikia pateikti tą nevykusią ir mus žlugdančią visko privatizvimo ir apmokestinimo vajų. Manau, kad žmonės tars griežtą NE šiems jau įsibėgėjusiems veiksmams. Tikiuosi, kad  jauni žmonės neliks abejingi savo likimui ir pasiryž už tai pakovoti.

Ketvirta, mes norime paremti LR Prezidentės nuostatą, kad jau būsimuose savivaldos rinkimuose merai būtų renkami tiesiogiai ir taptų (gerąja prasme) teritorijų šeimininkais. Žmonės turi suprasti, kas atsakingas už tai, kaip tvarkomasi miestelyje, kaime arba mieste. Be to, tai galėtų tapti rimtu žingsniu į visos nevykusios rinkimų sistemos pertvarką. Mes manome, kad turime atsisakyti partinių sąrašų, o Seimą ir savivaldybių Tarybas rinkti tik iš personalijų. Suprantame, kad partijos šoks piestu prieš tokius siūlymus, bet negi TAF dalyviai tikisi lengvų pertvarkų. Mes turime vienintelę jėgą, žmonių paramą. Be to, griežtai reikia uždaryti nelegalių pinigų srautus partijų ir rinkimų finansvimui. Dabar, neperdedant, galima sakyti, kad daugelis partijų elgiasi kaip organizuotos kriminalinių nusikaltėlių grupuotės. Vien įsigilinus į paviršiun praslystančius faktus, o kiek dar lieka nežinoma plačiajai visuomenei.

Suprantama, problemų ir betvarkės šalyje yra labai daug. Reikia esminės, visos nebetarnaujančios daugumos žmonių interesams, sistemos pertvarkos. Tačiau tai tik didelio darbo pradžia ir ne viskas iš karto. Noriu pakviesti visas pažangias šalies organizacijas, kurios nebijo ir pritaria principinėms TAF nuostatoms, jungtis ir dalyvauti minėtuose mitinguose ir kituose bendruose darbuose. Viena aišku, jau daugelis Lietuvoje supranta, kad reikia vienytis ir veikti. Pamirškime kai kuriuos smulkius nesutarimus ir susitelkime svarbiausių problemų sprendimui. Tikiuosi, kad Lietuva bunda.

Gintaro Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius daktaras Algimantas Matulevičius.

2010.05.03


Prisijunkite prie diskusijos