Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimanto Bučio studijoje analizuojama dviejų garsiausių XVIII a. pabaigos valstybinių dokumentų genezė ir jų tarpusavio įstatyminis santykis. Autorius kelia du svarbiausius klausimus: kodėl Keturmečiame seime po naujos Gegužės 3 Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą įstatyminį aktą „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“, atstatantį Lietuvos interesus, ir kas jo iniciatoriai? Šioje knygoje pabandyta į juos atsakyti visiškai nauju Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje aspektu, o būtent – nagrinėjant XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos masonijos indėlį į abiejų minėtų dokumentų sumanymą, sudarymą ir įstatyminį įkūnijimą.
Autoriaus dėmesio centre atsiranda tekstai ir įvykiai, kurie buvo inicijuojami slaptoje aplinkoje – už visiems žinomos politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Užkulisinė epochos istorija, deja, dažniausiai lieka platesnei visuomenei mažiau žinomuose tekstuose ir sunkiau prieinamuose archyvuose. Knygoje nesileidžiama į populistinių pramanų apie masoniją ir jos veiklas aptarimą ar neigimą, tačiau atsakingai atribojama nuo slaptųjų XVIIII a. jakobinų organizacijų veiklos Keturmečio seimo metu ir ypač vėlesniais poseiminiais tragiškų įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje laikais, Varšuvoje ir Vilnije siautėjant korikų minios terorui.
Specialūs dėmesys skiriamas anuometinės masonų ložės „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Didieji Rytai“ trijų paskutiniųjų Didžiųjų Meistrų Igno Potockio, Ščesno Potockio ir Kazimiero Sapiegos strategijoms, numatant būtinas silpstančios valstybės struktūrines reformas.
Lietuvos masonai ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa
Knygoje formuluojamas originalus atsakymas į intriguojantį klausimą: „Kodėl naujoje Gegužės 3-iosios Konstitucijoje liko išbrauktas Lietuvos vardas ir atsisakyta kertinio ankstesnės lietuvių ir lenkų valstybės pavadinimo „Respublika“? Iškeliama hipotėzė: galutinis Gegužės 3 konstitucijos tekstas buvo redaguojamas, iš anksto numatant perduoti valstybę vokiečių dinastijai, kuriai konstitucija suteiks paveldėjimo teisę į karaliaus sostą naujoje unitarinėje Lenkijos karalystėje. Netradiciniu masonijos aspektu apžvelgiant Abiejų Tautų Respublikos likimą XVIII šimtmetyje, knygoje pamėginta bendriausiais bruožais aptarti anaiptol nemenką aukščiausios tarptautinės masonijos vaidmenį Europos istorijos arenoje. Konkrečiai aptariami kelių XVIII a. Europos masonų monarchų – vokiečio Fridricho II, lenko Stanislovo Augusto, Jekaterinos II sūnaus Pavelo II, švedo Gustavo III – vaidmenis. Monarchų lygyje ir buvo nulemti paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, nulėmę abiejų tautų valstybės išnykimą iš Europos politinio žemėlapio 1795 metais.
Knyga skiriama įžymaus valstybės veikėjo Kazimiero Sapiegos atminimui, siekiant priminti, jog be šio žmogaus, paskutiniojo „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystė Didžiųjų Rytų“ brolijos Didžiojo Meistro, pastangų ir intensyvios veiklos Keturmečiame seime, vargu ar iš viso turėtume progos kalbėti apie anuometinės Lietuvos teises įstatymiškai atkūrusį „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareogojimą“.
———————
2021 m. lapkričio 19 d. 17 val. Vilniaus Rotušėje – Algimanto Bučio knygos „Lietuvos masonai ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa” pristatymas.
Apie knygą diskutuos autorius Algimantas Bučys, Tomas Venclova, Arvydas Pacevičius.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai dalyvauja tarptautinės mokslinės konferencijos ir parodos atidaryme, skirtame Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Seime
Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,
Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, garbūs svečiai, man nepaprastai malonu dalyvauti „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ sukakties minėjime. Susirinkę šiandien, mes pratęsiame ir simboliškai užbaigiame prieš pusę metų pradėtą Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimą.
Džiaugiuosi, kad kartu su manimi Lietuvos Respublikos Seime šia ypatinga proga lankosi Lenkijos Respublikos Prezidentas. Prieš pusę metų viešėdamas Varšuvoje, jutau didelę atsakomybę už lietuvių, lenkų bei kitas regiono tautas, kurioms artimas bendros mūsų valstybės palikimas. Neabejoju, kad ir Jo Ekscelencija Prezidentas šiandien aiškiai jaučia šio vizito reikšmę ir svarbą.
Turime puikią progą prisiminti Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją, įvertinti sukauptą kultūros paveldą bei reikšmingą mūsų šalių indėlį į Europos raidą. Galime pagrįstai didžiuotis, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija, įkvėpta Apšvietos epochos idėjų, jas savaip interpretavo ir pritaikė mūsų regiono aktualijoms. Šį teisinį dokumentą visada prisiminsime ir geruoju minėsime už tai, kad jis įtvirtino Lietuvą ir Lenkiją konstitucinės minties pirmeivių gretose.
Bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimo sprendimas 1791 metų spalio 20 dieną vienbalsiai priimti „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“ apibendrino diskusiją, pradėtą gerokai iki paskelbiant Gegužės 3-iosios Konstitucijos apmatus. Tai buvo natūrali pasekmė procesų, vykusių XVIII amžiaus pabaigoje, kai Abiejų Tautų Respublikai iškilusi egzistencinė grėsmė skubino mūsų protėvius vykdyti skubias reformas ir stiprinti valstybę.
Viena ryškiausių to meto tendencijų visoje Europoje buvo valstybės valdžios centralizavimas. Atitinkamai daugelis žymiausių ir įtakingiausių bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjų siekė iš Karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės sukurti vientisą politinį darinį, pajėgų susitelkti ir atremti svetimųjų spaudimą.
Tačiau net ir priėmus Gegužės 3-iosios Konstituciją, naujos bendros Policijos komisijos oficialiame pavadinime atsirado vietos žodžiui „Abiejų Tautų“. Tai buvo viena bendra institucija, tačiau – Abiejų Tautų. Ne tik Lenkijos, ne tik bendros Respublikos, bet ir Lietuvos.
Iškalbinga, kad tuo metu, vykstant diskusijai apie tolesnę bendros valstybės institucijų raidą, Trakų kaštelionas Konstantinas Pliateris aiškino, kad „būdama sąjungoje, Lietuva negali būti laikoma provincija bendrame kūne, ji turi būti laikoma viena tauta šalia kitos“.
1791 metų spalį priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“ būtent ir atspindėjo natūralią bendros valstybės politinę evoliuciją nuo Liublino unijos iki Apšvietos epochos. Nuolatinėse kompromiso paieškose gimė konstitucinis dokumentas, neatsiejama Pacta conventa dalis, kuris šiandien gali būti skaitomas tik kartu su Gegužės 3-iosios Konstitucija. „Tarpusavio įžadas“ galutinai įteisino politinę dvinarystę ir Lietuvos, kaip lygiavertės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą. Taip jo autoriams pavyko suderinti valstybės centralizavimo poreikį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio savarankiškumo tradicija.
Dokumentas, kurio 230-ąsias metines šiandien minime, mums svarbus ne tik kaip viena iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos sudedamųjų dalių. Tai pirmiausia įrodymas, kad lietuvių ir lenkų tarpvalstybinių santykių raida rėmėsi, ir tebesiremia, kompromisų menu. Ji turi būti grindžiama pasitikėjimu ir tolerancija. Tik taip galime pratęsti strateginę bendrystę – ir ja pasiremti kintančioje geopolitinėje tikrovėje.
Gerbiamieji,
Lietuva ir Lenkija net du kartus XX amžiuje pakilo iš pelenų, pasiremdamos į laisvės ir valstybingumo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.
Jau trečią kartą esame laisvi kurti savo valstybes ir siekti savo žmonių gerovės. Niekada anksčiau negyvenome taip gerai. Niekada neturėjome tokių tvirtų saugumo garantijų.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad Lietuva ir Lenkija toliau žengia kartu. Pastaraisiais dešimtmečiais stebėjome sparčią dvišalių santykių raidą. Tačiau visų bendradarbiavimo galimybių, esu tikras, iki šiol nesame išnaudoję.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai dalyvauja tarptautinės mokslinės konferencijos ir parodos atidaryme, skirtame Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Svarbi paskata veikti išvien yra augančios karinės, technologinės, ekonominės grėsmės ir iššūkiai. Kaip ir prieš 230 metų, Lietuva ir Lenkija šiandien yra Vakarų civilizacijos priešakinėse linijose. Bandymai kaitinti atmosferą prie rytinių Europos Sąjungos ir NATO sienų kelia mums ypatingų užduočių ne tik užtikrinant mūsų šalių saugumą, bet ir palaikant pusiausvyrą regione. Turime ne tik skirti ypatingą dėmesį dvišaliam kariniam bendradarbiavimui, bet ir tvirtinti NATO vienybę, stiprinti mūsų pasienio infrastruktūrą ir į saugumo sistemą įtraukti mums tiek kultūriškai, tiek politiškai artimą Ukrainą, siekti jos teritorinio vientisumo atkūrimo.
Mūsų šalys negaili pastangų, kad kaimyninėje Baltarusijoje patys piliečiai galėtų laisvai ir demokratiškai išrinkti savo šalies valdžią. Mes tuo tikime, todėl laikome Liublino trikampio formatą atvirą ateities demokratinei Baltarusijai.
Kartu tai reiškia, kad turime aktyviai ruoštis atremti naujo pobūdžio grėsmes. Baltarusijos režimo hibridinė ataka, tūkstančius nereguliarių migrantų nukreipusi per Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas, parodė būtinybę tobulinti galiojančius ES teisės aktus. Turime siekti pritaikyti europinę teisę prie naujų realijų, kad galėtume užtikrinti išorinių ES sienų apsaugą.
Pasinaudodamas proga, noriu nuoširdžiai padėkoti Lenkijai už pagalbą valdant Baltarusijos režimo sukeltą migracijos krizę, taip pat politinę paramą dėl nesaugios Astravo AE ir mūsų siekio užkardyti joje pagamintos elektros patekimą į ES vidaus rinką.
Kaip ir anksčiau, aš asmeniškai labai daug tikiuosi iš Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo, plėtojant ES Rytų partnerystės politiką. Nuo mūsų sėkmės šioje srityje priklausys viso regiono stabilumas ir ateities gerovė. Todėl turime daryti viską, kad būtų užtikrinta Rytų partnerystės politikos strateginė kryptis ir išlaikytos paskatos tęsti ambicingas reformas.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasią taip pat puikiai atspindi ir pastarojo meto postūmiai mūsų šalių ekonominiame, energetiniame, kultūriniame bendradarbiavime.
Nuoširdžiai džiaugiamės stebėdami, kaip sparčiai keičiasi Lenkijos transporto infrastruktūra. Patys su dideliu entuziazmu įsitraukėme į projekto „Rail Baltica“ darbus, o dabar viltingai žvelgiame į 2026 metus, kai turėtų prasidėti europinės vėžės geležinkelio eksploatacija.
Dar anksčiau, iki 2025 m., tikimės kartu su Lenkija įgyvendinti „Harmony Link“ projektą, kuris yra būtinas Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijai su kontinentine Europa. Jau artimiausiu metu turėtų būti užbaigtas ir kitas – elektros perdavimo tinklų jungties su Lenkija plėtros – projektas.
Ne mažiau svarbu, kad vietoje nestovi abiejų šalių kultūros, istorinės atminties bei mokslo institucijų, mokslininkų, paveldo specialistų ir muziejininkų bendradarbiavimas. Jis vyksta nuolat ir yra kryptingai plėtojamas, tačiau būtent šiandien jį geriausiai simbolizuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaromos tarptautinė paroda bei mokslinė konferencija, skirtos Lietuvą ir Lenkiją susiejusiai Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ patirčiai.
Prieš pusę metų Varšuvoje sakiau, ir dabar galiu pakartoti, kad Lietuva dar tik atranda Gegužės 3-iosios Konstituciją. Norėčiau, kad šią Konstituciją dažniau matytume kaip visumą, apimančią ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“. Norėčiau, kad prisimintume ją kaip unikalų to meto sąlygomis bandymą išspręsti sistemines bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir visuomenės modernizavimo problemas.
Tegul Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasia, atlaikiusi du ypač sunkius šimtmečius ir naujai sužibusi dabartinėje laisvės epochoje, visuomet įkvepia mūsų žmones. Tegul tarpusavio pasitikėjimas, pagarba ir tolerancija visada sudaro Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindą!
Lietuvos ir Lenkijos vadovai kalbėjo iškilmingame Seimo posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Lietuvoje viešinčiu Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda antradienį sakė kalbas iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ 230-osioms metinėms.
Savo kalboje prezidentas pabrėžė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimas yra puiki proga prisiminti Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją, įvertinti sukauptą kultūros paveldą ir reikšmingą mūsų šalių indėlį į Europos raidą.
„Šį teisinį dokumentą visada prisiminsime ir geruoju minėsime už tai, kad jis ne tik įtvirtino Lietuvą ir Lenkiją konstitucinės minties pirmeivių gretose, bet ir dėl to, kad kiekviena mūsų tautų nauja karta kilo į sukilimus, skatinama laisvės idealų, kuriuos įkūnijo būtent Gegužės 3-iosios Konstitucija, – sakė prezidentas.
Dokumentas, kurio 230-ąsias metines šiandien minime, šalies vadovo teigimu, mums svarbus ne tik kaip viena iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos sudedamųjų dalių.
„Tai pirmiausia įrodymas, kad lietuvių ir lenkų tarpvalstybinių santykių raida rėmėsi, ir tebesiremia, kompromisų menu. Ji turi būti grindžiama pasitikėjimu ir tolerancija. Tik taip galime pratęsti strateginę bendrystę – ir ja pasiremti kintančioje geopolitinėje tikrovėje“, – teigė prezidentas.
Kalbėdamas iškilmingame Seimo posėdyje, Lietuvos vadovas pabrėžė, kad, nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besivystančių Lietuvos ir Lenkijos santykių, visų bendradarbiavimo galimybių dar nesame išnaudoję. Prezidentas teigė, kad augančių karinių, technologinių, ekonominių grėsmių ir iššūkių akivaizdoje turime nuosekliai dirbti, stiprindami savo šalių, partnerių Europoje ir NATO gynybinius pajėgumus, visuomenių atsparumą, taip pat transatlantinės bendruomenės vaidmenį pasaulyje, remti Rytų partnerystės šalis.
Prezidentas pažymėjo, kad kaip ir prieš 230 metų, Lietuva ir Lenkija šiandien yra Vakarų civilizacijos priešakinėse linijose.
„Turime ruoštis atremti naujo pobūdžio grėsmes. Baltarusijos režimo hibridinė ataka, tūkstančius nereguliarių migrantų nukreipusi per Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas, parodė būtinybę peržiūrėti ES migracijos, prieglobsčio ir sienų apsaugos politikas. Turime siekti pritaikyti europinę teisę prie naujų realijų, kad galėtume užtikrinti išorinių ES sienų apsaugą“, – akcentavo šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasią taip pat atspindi ir pastarojo meto postūmiai Lietuvos ir Lenkijos ekonominiame, energetiniame, kultūriniame bendradarbiavime – bendri infrastruktūros, kultūros, mokslo istorinės atminties projektai.
„Tegul tarpusavio pasitikėjimas, pagarba ir tolerancija visada sudaro Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindą“, – savo kalboje teigė prezidentas.
Andrzejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antradienį į Vilnių atvyks Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Oficialus vizitas skirtas Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms paminėti.
Kaip skelbia Prezidentūra, vizito metu vyks pirmasis 2020 m. įkurtos Prezidentų tarybos susitikimas. Jame planuojama aptarti regiono saugumo ir gynybos, transatlantinių ryšių stiprinimo, nelegalios migracijos, Rytų partnerystės, bendradarbiavimo ekonomikos, švietimo ir kultūros srityse klausimus.
Taip pat planuojama, kad kartu su prezidentu parlamento rūmuose jis susitiks su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai taip pat dalyvaus tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metinėms, atidarys tarptautinę parodą „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. Konstitucijos epochoje“, skaitys pranešimus Lietuvos nacionalinio saugumo konferencijoje „Kelias į Varšuvos saugumo forumą“.
Antradienį ir trečiadienį Vilniuje posėdžiaus Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių asamblėja. Tai pirma tiesioginė asamblėjos sesija nuo 2019 m. rugsėjo mėn.
Į Vilnių su oficialiu vizitu atvyksta ne tik Lenkijos prezidentas A. Duda, bet ir Lenkijos Seimo vicemaršalkos Małgorzatos Gosiewskos ir Lenkijos Senato pirmininko pavaduotojo Bogdano Borusewicz’aus vadovaujamos delegacijos.
Sesijos metu Asamblėjos delegacijų nariai dalyvaus Abiejų Tautų tarpusavio įžado 230 metinių minėjimo renginiuose, aptars svarbiausius dvišalių santykių klausimus, daug dėmesio skirs Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui sprendžiant nelegalių migrantų srautų, kuriuos sukėlė Baltarusijos režimas, klausimus. Numatoma pasirašyti bendrą pareiškimą.
ELTA primena, kad A. Dudos vizitas Lietuvoje vyksta Lenkijai įsivėlus į ginčą su ES institucijomis. Neseniai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė, kad teismų sistemos klausimais Lenkijos Konstitucija yra viršesnė už ES teisę, o tai sukėlė audringas reakcijas ES institucijose ir valstybėse narėse.
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto taryba svarsto Galvės gatvės dalį pervadinti Abiejų Tautų Respublikos (ATR) plentu (gatvės dalis nuo Savanorių prospekto iki Leipalingio gatvės) ir Galvės plentu (dalis nuo Leipalingio gatvės iki Vilniaus miesto ribos), pranešė Vilniaus m. savivaldybė.
Poreikis keisti gatvės statusą į plentą kilo po diskusijų su Susisiekimo ministerija ir Kelių direkcija dėl gatvių ir jų tvarkymo. Pasak jų, logiška, kad iš miesto vedanti ir nacionaliniam interesui tarnaujanti gatvė taptų plentu kaip ir kiti plentai: Minsko, Nemenčinės ar Molėtų, nes tai nėra miesto gatvė, o susisiekimo arterija, vedanti iš miesto į Lenkiją.
Abiejų Tautų Respublikos plento pavadinimas pasirinktas, norint įamžinti abiejų tautų draugystę, be to, aktualus ir istoriškai – šiuo keliu vykta į Varšuvą.
Kadangi būtų keičiamas dalies Galvės gatvės pavadinimas, o kitos dalies – tipas, prireiktų keisti ir visus Galvės gatvės adresų, ir Leipalingio gatvės adresų numeraciją. Savivaldybė pasirūpintų, kad, pakeitus gatvės pavadinimą, duomenys būtų perduoti į Registrų centro Nekilnojamojo turto registrą automatiškai ir nemokamai, tad gyventojams tuo rūpintis nereikėtų.
Gyventojams ir įmonėms tektų patiems informuoti savo bankus, įmonių registrą, pakeisti deklaruotą gyvenamosios vietos adresą bei atnaujinti savo adresą visose kitose aktualiose įstaigose.
Galutinis sprendimas dėl Abiejų Tautų Respublikos plento pavadinimo bus priimtas kitame miesto Tarybos posėdyje spalio 6 d.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gintaras Visockas
Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…
Todėl viešai teiraujuosi – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.
Ištrauka iš 2020-ųjų gegužės 5 dieną portale paskelbto Gintaro Visocko straipsnio „Tik nereikia mūsų kvailinti”
10 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių parlamentarų Seimui siūlo priimti rezoliuciją dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado priėmimo 230-ųjų metinių minėjimo.
Prieš 230 metų Varšuvos karališkosios pilies, Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijos, Senatorių salėje buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Pasak rezoliucijos projekto, Konstitucija buvo aiški politinio suvereniteto išraiška.
„Valdymo Įstatymas buvo grindžiamas visuomenės santykių demokratizavimo samprata ir valdžių padalijimo principu. Tai buvo siekio sukurti stiprią valstybę išraiška. Šis įstatymas buvo visuomenės sutarties, pagrįstos įsitikinimu, kad, kaip teigiama Konstitucijos V straipsnyje, „visa žmonių visuomenės valdžia kyla iš tautos valios“, forma. Pagarba asmens teisėms ir pilietinio etoso įtvirtinimas turėjo garantuoti šalies didybę. Valdymo Įstatymas įteisino konstitucinę monarchiją – sistemą, kuri daugelyje Europos valstybių buvo sukurta tik vėlesniame amžiuje. Konstitucija buvo aiški politinio suvereniteto išraiška, nepriklausomybės nuo kaimyninių galių demonstravimas ir raginimas atnaujinti Abiejų Tautų Respubliką“, – sakoma rezoliucijos projekte.
Jame teigiama, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimas įrodė Lenkijos ir Lietuvos elito politinę atsakomybę ir novatoriškos visuomeninės santvarkos teisinės minties pergalę.
„Šios vertybės buvo nurodytos Abiejų Tautų tarpusavio įžade – Konstituciją įgyvendinančiame įstatyme, kurį Ketverių metų Seimas priėmė 1791 m. spalio 20 d. Juo buvo patvirtinta daugiatautės, respublikai palankių pažiūrų pagrindu sukurtos bendruomenės jėga“, – teigiama dokumento projekte.
Jame akcentuojama, kad Lietuvos Seimas ir Lenkijos Seimas ir Senatas, pabrėždami išskirtinę 1791 m. akto svarbą lenkų ir lietuvių tautoms, atiduoda pagarbą šiuolaikinio konstitucionalizmo paveldui ir reiškia įsitikinimą, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado idėjos tapo valstybių – Abiejų Tautų Respublikos įpėdinių – piliečių politinio identiteto pagrindu.
Rezoliucijos projektą Seimui teikia Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis, Algirdas Sysas, Saulius Skvernelis, Marius Matijošaitis, Giedrius Surplys, Andrius Mazuronis, Rita Tamašunienė, Eugenijus Gentvilas, Paulius Saudargas.
Eugenijus Jovaiša. Slaptai.lt nuotr.
Seimui siūloma paskelbti 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Tokį patobulintą nutarimo projektą, kurį įregistravo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, antradienį ketina svarstyti Seimas.
2021-aisiais Lietuva ir Lenkija minės Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines.
Nutarimo projekte pažymima, kad „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
„Konstitucinę valstybės reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad Lietuva privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė“, – sakoma nutarimo projekte. Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
Jame akcentuojama, kad XIX amžiuje vykę sukilimai, kuriais siekta atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą, rėmėsi Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasia.
Nutarimo projekte Vyriausybei siūloma iki šių metų liepos 1 d. parengti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metų minėjimo programą ir ją patvirtinti. Taip pat siūloma kitų metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai įgyvendinti.
Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.
Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.
Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.
Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.
Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…
Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…
Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“
Prisimenant prieš porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).
Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.
* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).
* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).
*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).
Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.
Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.
Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.
Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.
Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.
Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“
Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.
Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?
Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.
A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…
Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms.
Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.
Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“
Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.
Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.
Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.
Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.
Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.
A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.
Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…
Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.
Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!
Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…
Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.
Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.
Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…
Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.
Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“
Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?
Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.
O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.
Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?
Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.
Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).
Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…
O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.
Aberdyno universitete atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras užsiims Abiejų Tautų Respublikos istorijos paveldo tyrinėjimu. URM nuotr.
Škotijoje, Aberdyno universitete, atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras. Jis užsiims vienos ilgiausiai trukusių politinių sąjungų Europoje – Abiejų Tautų Respublikos – istorijos paveldo tyrinėjimu.
Pagal pranešimą, pirmąjį tokį centrą Jungtinėje Karalystėje atidarė Lietuvos ir Lenkijos ambasadoriai Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus ir Arkady Rzegockis.
Lenkijos-Lietuvos studijų centras įkurtas vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos tyrinėtojų Jungtinėje Karalystėje, Aberdyno universiteto profesoriaus Roberto I. Frosto iniciatyva.
Studijų centro atidarymo proga surengtas simpoziumas, skirtas Liublino unijos 450-osioms ir Krėvos sutarties 633-iosioms metinėms pažymėti. Mokslininkus ir muziejininkus sutelkusiame simpoziume Lietuvai atstovavo istorikai Artūras Vasiliauskas, Mindaugas Šapoka, Tomas Balkelis ir Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.
Simpoziumas surengtas Aberdyno universitetui bendradarbiaujant su Lietuvos ir Lenkijos ambasadomis Jungtinėje Karalystėje.
Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.
Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus sumažino ATR kariuomenę.
Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…
1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.
Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti” lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.
Bet ar ilgai?
Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?
Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.
Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.
Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.
Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.
Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…
Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).
Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keletas įvadinių akademinių minčių
Man regis, kad be šito, kelis teorinio pobūdžio postulatus talpinančio paragrafėlio būtų kažkas panašaus į gydytojo išrašytus pacientui vaistus pastarajam aiškiau neišdėsčius, kuo gi tos tabletės reikšmingos diagnozuotos ligos gydymui…
Pasaulis, jo segmentai, kurie mus supa, su kuriais kasdien kontaktuojame, visų pirma yra reikšmių pasaulis. Mus moko (ir patys nuolatos mokomės), kaip reikia tokį pasaulį suprasti, įspėti paspęstas (ir nuolat paspendžiamas) mįsles. Nes žinome: priešingu atveju mūsų dialogas (kontaktavimas) su pasauliu bus nevisavertis, kaustantis mūsų pačių veiksmus. Kreipiantis juos klaidingesne kryptimi. Štai jau nuo čia – nuo reikšmių išsiaiškinimo – ne vienam iš mūsų prasideda dvasinės kančios, kurios mus lydi ir nuo kurių neišsigydome visą gyvenimą. Kodėl?
Mes gi žinome: mus supa ir pusiau suvoktų ar tik nuspėjamų reikšmių pasaulis. Mes gyvename apsuptyje ir tų daiktų bei reiškinių, kurių reikšmės mums visai nežinomos. Bet mes, vardan dvasinės pusiausvyros ir būties patogumo, dėl to dažniausiai nesukame sau galvos. Save nuraminame: tebūnie…
Mielas skaitytojau, lyg ir privalu jums pasakyti, kad mus supančio pasaulio (ir jo segmentų) reikšmių aiškinimu užsiima ne viena mokslo kryptis. Įdomumo dėlei keletą iš jų suminėsiu. Tai: semiotika ir fenomenologija, hermeneutika ir epistemologija… Na, o visą šį „kudlotą“ dėstymą išsakau dėl paprasčiausios priežasties. Nesitikėkite, nelaukite iš manęs tiesmukiškesnio atsakymo į klausimą, kaip derėtų vertinti, kaip suvokti tikrąsias mūsų protėvių rankomis supiltų piliakalnių reikšmes. Atvirai prisipažinsiu: aš pats jų – tų reikšmių – ieškau ir tomis paieškomis šioje apybraižoje su jumis pasidalinsiu. Viena galime nedvejodami teigti: per ilgai daugumos piliakalnių reikšmės gulėjo apklotos švinu austu apklotu… Pasitenkinsime tuo, kad jį, tą apklotą, būsime šiek tiek praskleidę.
Na, o šitokią aiškesniu konkretumu alsuojančią kelionę pradėsime kad ir nuo „akademinio“ teiginio. Piliakalnis – tai savita socialinė struktūra. Kaip ir kiekviena šios klasės struktūra, piliakalnis savyje akumuliuoja (arba akumuliavo) ir skleidžia (skleidė) žmonėms nematomą, bet jaučiamą subtiliąją energiją… Pradėjus apie tai kalbėti, man privalu skaitytojui paaiškinti: kas tai per darinys yra socialinė struktūra? Ir kas tai per energija, kurią ji skleidžia (ar gali skleisti)? Šį aiškinimą pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio.
Žmogui įgimta burtis į vienį su kitais. Tai gali būti ne tik šeima, draugų grupė ar gentis. Tai gali būti tikinčiųjų bendruomenė, darbovietės kolektyvas, studentų būrys ir t. t. ir pan. Šie junginiai atsiranda ne šiaip sau, o siekdami tam tikrų tikslų. Visai natūralu, kad kiekvienas junginys, priklausomai nuo pasirinktos veiklos, į aplinką skleidžia (ar gali skleisti) labiau sutelktą psichologinę, moralinę, intelektualinę ir pan. spinduliuotę (sinergijos efektas). Ją ir vadiname subtiliąja (skirtingai, tarkim, nuo fizinės) energija. Ji gali gana efektyviai ir teigiamai veikti kitus. Bet ji gali būti ir negatyvi. Tarkim, ką į aplinką skleidžia padykusių jaunuolių grupė ar aiškių nusikaltėlių gauja?.. Galime taip pat galvoti ne tik apie darnią šeimą ar muzikantų džiazistų ansambliuką. Galime galvoti ir apie verslininkų, politikų ir net teisėsaugininkų korupcijos pagrindu susibūrusias „komandas“…
Tuo norėjau pasakyti (priminti), kad bet kuri visuomenė (ar tauta) – tai audinys, išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais siūlais ir nudažytas įvairiausių spalvų gama.
Suprantu… Reiklusis skaitytojas gali man, kaip šitos akademinės abrakadabros autoriui, papriekaištauti: kuo čia dėti piliakalniai? Ir kodėl juos priskiriame socialinės struktūros klasei? Atsakau siūlydamas ir pačiam skaitytojui susimąstyti…
Šiuo, t. y. piliakalnių, atveju pats socialinės struktūros supratimas įgauna platesnę traktuotę. Ji mums teikia galimybę prisiliesti prie giluminių kadaise praktikuoto piliakalnio reikšmių. Mums ypač svarbu pabrėžti, kad piliakalnis, kaip savita socialinės struktūros atmaina, savyje buvo sukaupęs savaip išpuoselėtą, tikslingai sukurtą (suformuotą) materialinį, o jo pagrindu – ir organizacinį pamatą. Būtent tokį pamatą, kuris žmonių (bendruomenės) veiksmams suteikia jėgą, jos kryptingumą. Visa tai labai ženklia dalimi įtakojo tos jėgos rezultatą. Štai, socialinė grupė gali būti jau išnykusi (sunaikinta), bet jos įdirbis (dvasinis paveldas), būtent dėka sukurto materialinio pamato (juolab su aiškesniais akcentais), dar gali likti neišpūkštytas.
Socialinė struktūra (turi ji materialinį pamatą ar ne) neatsiejama nuo tų tikslų ir funkcijų, vardan kurių buvo susibūrusi ar suburta. Savo laiku piliakalniai funkcionavo pagal akumuliatoriaus principą: pasikraudavo energiją ir ją atiduodavo… Dabar gi vos ne absoliuti piliakalnių dauguma yra „išsikrovę“. Užgesę. Tapę panašūs į užmirštus, rūdžių ėdamus konteinerius. Taigi… Keliame sau uždavinį: gal vis dėlto įmanu tuos konteinerius kruopščiau pašveitus šiek tiek plačiau praverti? Įgyti aiškesnį nei iki šiol turimą supratimą apie ten irgi rūdžių bei pelėsių suardytus lobius?..
Tautos gyvenimas būna įvilktas į tos ar kitos epochos bei geopolitikos rūbą. Bet tautos istorinė kelionė būna persmelkta ne tik dėsningumų. Būna ir lemtingų atsitiktinumų: pralaimėtas mūšis, grupuočių tarpusavio vaidai (iki ginkluotų susirėmimų), netramdomos valdovo (ar valdžią įtakojančios grupuotės) ambicijos bei interesai ir pan. Žvelgiant iš tautotyros pozicijų, atsitiktinumas ir jo nulemta istorinė kryptis taip pat yra brandinamas tam tikrų aplinkybių. Šiuo atveju prisimintinas kibernetikoje bei vadyboje vartojamas bifurkacijos taško terminas. Tai kokios nors struktūros būsena, kuri „siūlo“ kelis tolesnio vyksmo vektorius… Bet štai, vadinamojo atsitiktinumo dėka, „pasirenkamas“ iš jų tik vienas, lemiantis, tarkim, tautos tolesnę raidą iki kito bifurkacijos taško, kuris gali atsirasti praėjus net keliems šimtmečiams… Suformuluotą teiginį pailiustruosiu, man regis, Lietuvai (ir lietuvių tautai) gana būdingu atveju…
Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovais kurį laiką (1586–1655) buvo Vazos: Stanislovas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Pirmasis buvo pasikviestas iš Švedijos tuo pagrindu, kad turėjo Kotrynos Jogailaitės kraujo. Vazų netenkino tuo metu bene didžiausios Europoje valstybės – imperijos sostas. Pirmieji du iš Vazų kariavo ir su švedais, ir su maskvėnais, siekdami paveržti iš jų karaliaus ir caro karūnas. Ilgus dešimtmečius tęsėsi sunkiausi karai, įsisiautėję dar ir dėl Livonijos valdymo… Lietuvių tauta tapo ambicijų pagimdyto siaubingo šimtmečio įkaite. Ją naikino ne tik su karais susijusios tiesioginės išlaidos. Tautą naikino vienas po kito slenkantys nederliai, badmečiai, maro epidemijos. Nykte nyko ir iš piliakalnių epochos paveldėta dvasinė kultūra. Tas laikotarpis pasižymėjo dar ir valdovų Vazų skatinamu religiniu (polonizuojamos katalikų bažnyčios) fanatizmu. Ant laužų spirgėjo vadinamosios raganos, raganiai ir tie, kurie geriau išmanė ne tik senuosius papročius, bet ir liaudies mediciną… Na, o ir tautos aukštesnysis luomas nesunkiai kibosi į tarpusavio peštynes.
Plačiau prabilau apie negatyvu alsavusią istoriją neužmiršdamas piliakalnių. Manau, kad palyginus spartus plataus jų tinklo nunykimas ir turėtos jo reikšmės išpūkštimas taip pat turi atsitiktinumo požymių. Apie kai kuriuos iš jų ką tik užsiminiau. Apskritai, iškeldamas šį hipotetinį teiginį pirmiausia mąstau apie tuos iš jų, kurie neturėjo karinės paskirties – nebuvo skirti teritorinei gynybai. Mąstau apie tuo, kurių funkcionalumas (reikšmės), sekant Vakarų Europos standartais, ėmė atrodyti piktžaizdėmis. Lietuvių kilmingiesiems (jau gerokai sumaišyto kraujo) magėjo kuo greičiau tas piktžaizdes šalinti. Vydamiesi urbanizuoto (civilizuoto) pasaulio standartus, jie skubėdami statė puošnios, prabangios išvaizdos bažnyčias ir rūmus, dvarų ansamblius ir sodino parkus.
Būtent šitokiais statiniais mes šiandien ir puikuojamės. Pamiršdami anuos unikaliosios kultūros statinius (jų reikšmes!)…
Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai.
Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.
1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma
Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.
Taigi priešpaskutinioji, devintoji, formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.
Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.
Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).
