abonentas

Apie susirinkimų nelaisvę

Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.

Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.

Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.

Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.

Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.

Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams. 

Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.

Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.

Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.

Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.

Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .

Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.

Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.

Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo. 

Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.

Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?

Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.

Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.

Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.

Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.

Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.

Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.

Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.

2017.09.06; 05:00