Žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.
Lapkričio 2-ąją, minint tarptautinę dieną, skirtą panaikinti nebaudžiamumą už nusikaltimus prieš žurnalistus, užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas pabrėžė laisvos žiniasklaidos svarbą taikai ir demokratijai, ragino užtikrinti atsakomybę už nusikaltimus prieš žurnalistus, ypač prieš žurnalistes. Tai jis pažymėjo, nuotoliniu būdu dalyvaudamas Lietuvos su bendramintėmis valstybėmis ir UNESCO Jungtinėse Tautose (JT) Niujorke (JAV) surengtame renginyje, skirtame neapykantos kalbos ir žurnalisčių saugumo temoms.
Pasak pranešimo, renginio diskusijos metu aptarti išpuoliai prieš žurnalistus, ypač kibernetinėje erdvėje, įskaitant priekabiavimą, neapykantos kalbą, grasinimus, internetinių puslapių bei paskyrų socialiniuose tinkluose blokavimą. Akcentuota, kad neapykantos kalbos aukomis dažniausiai tampa žurnalistės.
M. Adomėnas, kreipdamasis į renginio dalyvius, atkreipė dėmesį į nerimą keliančias pastarųjų metų tendencijas – autoritarinių valstybių vykdomą žurnalistų persekiojimą, neteisėtą kalinimą. Išskirtinai pažymėjo smurtą prieš žurnalistus Baltarusijoje, Rusijoje ir Afganistane, paminėjo neteisėtą baltarusių žurnalisto Ramano Pratasevičiaus sulaikymą.
Renginyje buvo pastebima, kad nebaudžiamumas už nusikaltimus prieš žurnalistus skatina tolesnius, neretai dar žiauresnius išpuolius prieš žiniasklaidos atstovus, o žurnalistėms tai kelia dvigubą grėsmę, nes jos gali būti užpultos ne tik dėl savo darbo, bet ir dėl to, kad jos yra moterys. Priekabiavimas internete taip pat kelia skaudžių pasekmių moterims, nes jos patiria fizinį pavojų bei grasinimus išžaginti ir nužudyti.
Renginio dalyviai vieningai teigė, kad stipri ir nepriklausoma žiniasklaida yra tvarios, teisingumu paremtos demokratijos pagrindas. Akcentuota, kad tarptautinė bendruomenė turi aktyviai reaguoti į išpuolius prieš žurnalistus bei užtikrinti žurnalistų, ypač moterų, saugumą bei atsakomybę už nusikaltimus prieš žurnalistus ir kovoti prieš neapykantos kalbą.
Žurnalistų apsaugos draugų grupės JT Niujorke pirmininkių Lietuvos, Graikijos ir Prancūzijos organizuotame aukšto lygmens renginyje taip pat pasisakė JT generalinis sekretorius António Guterresas, Graikijos užsienio reikalų ministras Nico Dendias, Prancūzijos žmogaus teisių ambasadorė Delphine Borione, JT 76-osios Generalinės Asamblėjos pirmininkas Abdulla Shahidas, UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay, „Reporteriai be sienų” ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir žurnalistai.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA)
Gintaras Visockas
Now, after the visit of the Lithuanian Minister G. Landsbergis to the South Caucasus, several cautious observations can be made. Undoubtedly, the visit was important. As many as three countries were visited: Armenia, Sakartvelo (Georgia) and Azerbaijan. No mistakes? The following information was published on the official website of the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs: „Minister G.Landsbergis: we believe that Armenia will remain on the path of democratic reforms”, „Lithuanian grove” inaugurated in Armenia”, „Minister G.Landsbergis: I call all Sakatrvelo political forces to focus on reforms” and „Minister G.Landsbergis: Lithuania is interested in closer relations between the EU and Azerbaijan”.
All the intentions are solid, hopeful, meaningful, commendable. Not the slightest reproach. Who could be outraged by calls to remain democratic, to implement reforms, to work more seriously with Europe?
There is only one suspicion – why the Lithuanian Minister’s trips to the South Caucasus were organized at the end of April – at a time when Armenia is commemorating the tragic events of 1915? There are suspicions that in such a subtle manner, official Vilnius has expressed special support for Armenia and at the same time hoped not to irritate Turkey, the NATO ally. But no matter how you will try to hide a stitching awl, it will come out of the bag. At the end of April Lithuanian Deputy Minister of Foreign Affairs Mantas Adomėnas paid an official visit to Yerevan. He came to Yerevan not to rest. The official website of the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania states: „Deputy Minister M.Adomėnas participated in the commemoration of the 106th anniversary of the Armenian Genocide”. There are many photos in the public space showing how Deputy Minister M.Adomėnas puts a wreath at the monument. Let us also remember that G. Landsbergis’ visit to the South Caucasus started from Armenia, that G. Landsbergis started to plant a „Lithuanian grove” in the Lori region of Armenia – and we will have a detailed picture of the most important Lithuanian accents.
Mantas Adomėnas. Foto by Dainius Labutis (ELTA)
Of course, one can also remember that at the end of April, even the new US President Joe Biden named the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire as an „Armenian genocide”. Lithuania is just stepping on the path of its ally America. As if it has no other choice.
And yet the truth should be the most important, even more important than the political intrigues. Lithuania is small, weak. Unlike the big, powerful countries, it does not have the privilege of doing wrong – to suppress the truth in the name of political interests. If we do not seek truth and justice everywhere and always, we will not be able to demand truth and justice from others if we get into trouble ourselves.
And the truth is this: „Neither the President of the United States, nor the American Congress, nor Yerevan have a legal basis for calling 1915 a genocide.” These are not my words. This is according to Bruce Fein, an expert on US constitutional and international law, former adviser to US President Ronald Reagan.
Slaptai.lt publishes the Lithuanian translation of an interviewof this US lawyer given to one American television.
„Neither the US President, nor the American Congress, nor Yerevan have a legal basis to call 1915 genocide”
Bruce Fein, a lawyer who specializes in constitutional and international law, is being interviewed.
Although the U.S. Congress already recognizes the events of 1915 as a genocide, why is it important that President Joe Biden also made that public? Will there be any legal consequences?
Bruce Fein, former legal adviser to US President Ronald Reagan
No, it has no legal significance. This is a political statement. Biden, the Congress, and Armenians have no legal basis for calling 1915 a genocide. Article 9 of the Genocide Convention, which entered into force in 1951, 70 years ago, states that any dispute concerning the existence of a genocide must be referred to the International Court of Justice in The Hague. For 70 years Armenians have had the opportunity to bring their charges to the Hague tribunal – an organization that is not politicized and does not accept political gifts. 70 years of silence on the Armenian side. Legally there is no basis for such a case, they used political gifts and political power to obtain political statements. I have no doubt that Mr. Biden did not really undertake any serious legal investigation into what the Genocide Convention means, what elements include a case of a genocide, and what happened in 1915. Has he ever read a decision of the European Court of Human Rights stating that the Armenian genocide was never confirmed, that the events of 1915 were never anywhere confirmed as genocide.
I think it would have been wise for Mr. Biden to call on Armenia to exercise its right to the Article 9. The International Court of Justice has waited for 70 years for Armenia to go to court with its arguments. Unfortunately, we know that politicians are motivated by political motives, but they are not motivated to find out historical facts. This, unfortunately, is a constant politicization that will move this matter away from decision. Genocide is named as the most heinous crime, so why does official Yerevan not hand over the material it has to the International Court of Justice? 70 years is a long enough time to make your own claims. Another matter that is no less important, Justin McCarthy has asked Armenia: why do you keep your archives closed? If you have a case that requires archives for evidence, why do you keep it closed? Biden’s obvious hypocrisy is also obvious when he says there is a case of genocide on the one hand, but on the other hand, Armenia and Turkey should meet and resolve the disagreements. But he has already settled the case before they meet! He has already said he is on the Armenian side. Why should Armenia give away what Biden has already given her?
You have written several articles on this topic. What is your personal opinion on the 1915 events?
Firstly, I believe that we cannot fully apply the elements of genocide described in the Genocide Convention to the actions that took place before the Convention was formulated. Even the term genocide did not appear in the common language until 1943. Thus, the law on genocide cannot be applied retroactively to 1915.
Secondly, it is also impossible to prove that the Turkish state at that time wanted to destroy part or all the Armenians because they were the Armenians. Let us take advantage of the Armenian statements they made at the Paris Peace Conference on 26 February 1919. There the Armenians kept repeating: in the wake of the war the sultan offered us the autonomy in exchange for a loyalty; we rejected it, we became fighters and enemies of Turkey. These Armenians were Ottoman citizens, so basically, they have chosen betrayal. They described themselves at the Paris Peace Conference as fighters. They stated at the conference that the number of perished Ottoman Turks equaled to the number of perished Ottoman Armenians. War is hell – our famous General William Tecumseh Sherman said. This was not the case with Jews and the Holocaust. No Nazi died in Auschwitz. Here, however, both sides suffered a terrible war. I believe there is a great resemblance to our own civil war against the confederate states of America. The southern states wanted to separate, although they did not have that right. They shelled Fort Sumter. A terrible civil war started. Hundreds of thousands were killed, but no one offered to name it genocide. They pursued the political goal – independence. The war broke out and the South lost. Southerners were immediately accused of treason, and the union was not accused of genocide.
The Ottoman Armenians sought the same separation from the Ottomans as the confederate states, believing that they would gain independence after the war. Their aspiration was not successful, the Paris Peace Conference did not give them independence, but that was their goal. Therefore, I do not believe, based on the Armenian arguments, that there is evidence that the Turks intended to destroy the Armenians because they were Armenians. The massacre was because Armenians united with Turkish enemies during the war, their aspiration was a political independence. When the genocide convention was being drafted, the destruction of the group because of its political approach was considered as a forbidden category, but it was rejected. This means that massacres (I am not saying there were no other violations of the law) for political purposes, such as independence, are clearly not genocide.
So, what are Turkey’s options, how it should continue to act and respond legally?
I believe that there is a possibility that Turkey could immediately go to the International Court of Justice on Article 9 itself, saying that we are offended by false accusations of genocide, and present excusing arguments. Armenia did have a chance to file its case that it was genocide. In that case, we would have already had a legally resolved issue that could be removed from politics.
Bruce Fein, former legal adviser to US President Ronald Reagan, and US President Joe Biden
It is clear that Armenians are well adapted to maneuver in the American political system. Tilt politicians to their side with gifts and other means. If you stay in the political atmosphere, without an impartial tribunal Turkey’s chances are very slim. This can be corrected. I work with a group in the United States called the Turkish Anti-defamation Alliance. It is trying to create an educational program about what the genocide law is, what the Armenian accusations are. To present a case that is systematic, rejecting weak arguments, such as: Armenians were slaughtered because they are Armenians, and rejecting the fact that they were enemies seeking political independence.
The reason for trusting going to court, is the nearest tribunal that has ruled on this issue – the European Court of Human Rights, of which Armenia is a member and Turkey is not. The court said there was never a proven Armenian genocide. This is a historical issue that cannot be answered definitively. And that’s what I suggest you consider. It has been in the political space for too long. These issues of genocide must be dealt by the international court of justice, not in the corridors of politics, because there are always hidden motives.
What will Lithuanian Deputy Foreign Minister Mantas Adomėnas answer to these arguments of Bruce Fein? Maybe these arguments are unknown to M.Adomėnas? How will Lithuanian Minister G. Landsbergis behave if Turkey refuses to protect the air space of the Baltic States with its fighter jets after M. Adomėnas’ voyage, to send its troops to defend the Baltic States from a possible Russian invasion?
Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.
XXX
Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.
Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).
XXX
Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:
(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?
Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?
XXX
Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
XXX
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.
Turkijos kariuomenė
Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.
XXX
Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.
Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?
XXX
Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.
Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas
Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?
XXX
Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).
Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“
Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
