Kenos geležinkelio stotyje – Rusijos karo prieš Ukrainą žiaurumus iliustruojančių nuotraukų paroda. Lietuvos spaudos fotografų klubo nuotr.
Niujorkas, birželio 1 d. (ELTA). Ukrainos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Serhijus Kislica interviu britų radijo stočiai „Times Radio“ pareiškė, kad kompromisai su agresoriumi jo šalies interesų sąskaita yra neleistini.
Vedėjas paklausė diplomato, ar Ukraina suvokia riziką, kad sąjungininkai Vakaruose laikui bėgant gali „pavargti“ nuo karo, ir jų parama ims mažėti.
„Manau, jog Didžiosios Britanijos visuomenė pakankamai protinga ir išsilavinusi, kad prisimintų istoriją. Noriu priminti susitarimą, kurį 1938 metais pasirašė Neville`as Chamberlainas ir Adolfas Hitleris. Nepraėjo ir metai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tad jei nors šio to išmokome iš netolimos Europos istorijos, mes turime žūtbūt išvengti tokių susitarimų“, – pabrėžė S. Kislica.
Anot jo, jeigu kuris nors iš Europos politikų pradės piršti visuomenei idėją, kad reikia nutraukti karą Ukrainos nuolaidų agresoriui sąskaita, tai bus pavojingi ir neatsakingi veiksmai. Ukraina pradėjo kasinėti masinę kapavietę Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
„Jeigu bus leista, kad taip atsitiktų, tai Putinas reformuos ir modernizuos armiją, atleis savo generolus, padidins pajėgas ir vėl puls. Ir tada Europa, ir Didžioji Britanija taip pat, turės mokėti trigubą kainą. Tada jau galime pamatyti ir NATO šalies užpuolimą“, – įspėjo S. Kislica.
Paklaustas, ką darys Ukraina, jeigu Rusijai pavyks okupuoti visą Donbasą ir ilgai išsaugoti okupuotų teritorijų kontrolę, jis pareiškė, kad Ukraina niekada su tuo nesusitaikys.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis laišku kreipėsi į Vokietijos vadovus su raginimu nebepirkti rusiškos naftos ir dujų.
„Gerbiamasis Prezidente Steinmeier, Gerbiamasis Kancleri Sholz, kiekvieną dieną Ukrainoje prievartaujami, kankinami, šaudomi ar bombomis žudomi žmonės: moterys, vaikai, senjorai. Jų kūnai paliekami pūti gatvėse. Lyg aukščiausio lygio ciniško žiaurumo būtų negana, prie kūnų pritvirtinamos minos“, – į Vokietijos vadovus kreipiasi V. Landsbergis.
„Ir vis tik, kaip ir anksčiau istorijoje – po Aušvico, Belseno, Baby Yaro, po Ruandos, po Kosovo ir Srebrenicos – pasaulis nesiliauja kartojęs „Niekada daugiau“, bet ir nesugeba veikti. Jungtinės Tautos diskredituoja ir žemina pačios save“, – taip pat pažymi jis.
Profesorius akcentuoja, kad Europos Sąjunga jau skyrė Ukrainai milijardą eurų, tačiau ta pati Europos Sąjunga moka ne vieną milijardą eurų už Rusijos naftą ir dujas, taip „finansuodama karo nusikaltėlį“.
„Kiek dar – šimtų ar tūkstančių – kūnų reiks atrasti po Rusijos barbariškos „specialiosios operacijos“, kiek dar Mariupolių ir Bučų reikia sunaikinti, kad Europos Sąjungos šalių vyriausybės padarytų vieną drąsų žingsnį – atkirstų Kremliaus režimą nuo pagrindinio pajamų šaltinio – dujų ir naftos eksporto?
Taigi, jei mes, tardami: „Niekada daugiau“ tai ir manome, laikas veikti yra dabar. Nes alternatyvus neveiksnumas reiškia „Žudyk toliau“, – akcentuoja jis. Vokietijos Prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank-Walter Steinmeier). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
V. Landsbergis akcentuoja, kad Vokietija kiekvieną dieną mokėdama už rusišką naftą ir dujas finansuoja Rusijos agresiją Ukrainoje. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
„Kiekvieną dieną, kai Jūs mokate už rusišką naftą ir dujas, Jūs mokate už Putino tankus, už tai, kad jie siautėtų Ukrainos žemėje. Jūs mokate už tai, kad agresorius ir toliau žudytų, luošintų ir naikintų. Kiekvieną dieną, kai Jūsų vyriausybė delsia parduoti ar perduoti Ukrainai vokiečių ginkluotės, tankų, artilerijos ir šaudmenų, Jūs padedate Maskvos agresijai tęstis“, – pabrėžia V. Landsbergis.
„Kiekviena tolesnė karo diena reiškia, kad šimtai moterų, vaikų ir vyrų – žmonių gimusių gyventi taikiai ir laimingai, kaip ir Jūs ir mes – mirs žiauriai, siaubingose kančiose ir skausme, prievartaujami, kankinami ir apleisti“, – taip pat rašo jis.
Todėl profesorius ragina Vokietijos valdžią nebūti Rusijos nusikaltimų bendrininke ir priimti reikiamus sprendimus rusiškos naftos embargui.
„Kviečiu, atmeskite neveiklumą, abejingumą, egoizmą ar baimę ir nebūkite šių nusikaltimų bendrininkai. Neleiskite, kad siauri interesai jus paralyžiuotų. Kiekvieną sykį, kai Jūsų valdžia leidžia Rusijos karo nusikaltimų rėmėjams. Vokietijos gatvėse mosuoti karo nusikaltėlių vėliavomis, Jūs įžeidžiate aukų atminimą“, – akcentuoja V. Landsbergis.
„Tai turi liautis. Karas ir žudymas turi liautis. Ir jūsų galioje – paskelbti embargą Rusijos naftai ir dujoms. Jūs turite galią uždrausti Rusijos karo nusikaltėlių rėmėjų veiklą ir Rusijos propagandą. Ir teikti Ukrainai reikiamų ginklų. Mūsų draugai vokiečiai – mes pasitikime Jumis, Jūsų sąžine ir morale“, – pažymi de fakto pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas V. Landsbergis.
Kijevas, vasario 25 d. (dpa-ELTA). Ukrainos kariai Kijevo regione aršiai priešinasi „Rusijos okupantams“, teigia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas.
Remiantis štabo pranešimu, į šiaurės vakarus nuo sostinės esančiose Dimero ir Ivankivo gyvenvietėse prie Teterivo upės Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro desantininkai sustabdė „dideles priešo pajėgas“. Sunaikintas per šią upę nutiestas tiltas.
Be susirėmimų, keliuose miestuose pranešta apie Rusijos antskrydžius.
Pasak naujienų agentūros dpa žurnalisto, prasidėjus antrajai Rusijos atakos dienai, Kijeve vėl kaukia sirenos. Miesto administracija paragino visus piliečius rasti saugų prieglobstį. Daugybė žmonių slepiasi metro stotyse.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, rusų kariai užpuolė oro uostą vakariniame Rivnės mieste. Apie susirėmimus taip pat pranešta netoli sienos su Rusija esančiame Sumų mieste. Šių pranešimų nebuvo įmanoma nepriklausomai patikrinti.
Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.
Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?
Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.
Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.
Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.
Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.
Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.
Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.
Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.
Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.
Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.
Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.
Oficialus Estijos ir Lietuvos prezidenčių Kersti Kaljulaid ir Dalios Grybauskaitės susitikimas Vilniuje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kodėl nuolat įsiveliame į nereikalingas, beprasmiškas diskusijas? Ir kodėl, ginčydamiesi dėl akivaizdžių tiesų, dar mirtinai ir susipykstame? Gal, sakau, mus tyčia kiršina? Kad kiršina – nė neabejokime. Bet kodėl mes leidžiame, kad mus kiršintų?
Estiški pliurpalai
Naujausias nesusipratimas dėl užsienio politikos – Estijos prezidentės kelionė į Maskvą. Taip, būtent taip – kvailystę šį sykį iškrėtė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Ji apsimetė pamiršusi elementariausias žaidimo taisykles – jei norime priversti Rusiją atsisakyti agresyvaus elgesio manierų, privalome rinktis ignoravimo taktiką. Visur ir visados. Tik ignoruodami Rusijos vadovą pačiu aukščiausiu lygiu galime viltis bent mažyčių pergalių – galbūt daugiau nieko nepuls.
O jei trokštame paskatinti Vladimirą Putiną naujiems „žygdarbiams“, darykime taip, kaip elgiasi Estijos prezidentė. Net jeigu JAV slapta paprašė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid nuvykti į Maskvą pasidomėti, kokios V. Putino nuotaikos, – skristi į Maskvą nereikėjo. Primityvu manyti, jog ponia K.Kaljulaid pajėgi pergudrauti KGB profesionalą. Tai V.Putinas perprato Estijos prezidentę, o pats – neišsidavė, nei ką galvoja, nei ką darys…
Bent jau šių eilučių autoriui kvailai skamba kelių lietuvių politikų užkeikimai, esą su V.Putinu, koks jis bebūtų, vis tiek reikia šnekėtis. Mes – ne turguje, mes – ne turgaus bobos. Apie ką su juo diskutuoti? Dar sykį priminti, jog Krymo okupacija – neteisėtas „žygis“? Tai kad jis ir pats tai žino. Dar sykį prašyt atitraukti kariuomenę iš Rytų Ukrainos? Tai kad geruoju neatitrauks. Nejaugi kam nors dar neaiškios tikrosios tikrojo žaidimo taisyklės: priversime – pasitrauks, nepriversime – nenusileis. Su tokio būdo vyrais kaip V.Putinas įmanoma tik viena šneka: kol negrąžinai Krymo, tol nedrįsk net rodytis akyse.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Bet jei yra tokių naivių politikių kaip Estijos prezidentė, – vieningai griežta Vakarų taktika neįmanoma. Kad ir kaip stengsimės, vis tiek atsiras kolegų, kurie išduos pagrindinį Europos Sąjungos vienybės principą. Jei ne Estijoje, tai Austrijoje. Štai dar nepamiršome Austrijos užsienio politikos vadovės meilės šokio su Kremliaus diktatoriumi, dabar – Estijos prezidentė nuskubėjo išgirsti V.Putino monologų, poryt Prancūzija ar Vokietija versis per galvą siekdamos įsiteikti tironui. Dar kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trampas nepadoriai lipšniai spaudė Vladimiro Putino dešinę ranką Suomijos sostinėje Helsinkyje.
Todėl be pesimistinių nuotaikų niekaip neišsiverčiu. Kartais klausiu savęs, kam siekti europietiškos vienybės, jei ji – neįmanoma? Toji vienybė -saviapgaulė, ir daugiau nieko.
Taigi V.Putinas jaučiasi nenugalimas. Jam pavyksta parodyti, jog nėra jokios tarptautinės izoliacijos, jog Vakarai įsiklauso į jo „argumentus“, Europa neva linkusi rinktis labai rimtus kompromisus, kad tik nebūtų dar blogiau… Estijos spauda, pavyzdžiui, skelbia, kad vietoj planuoto pusvalandžio V.Putinas su K.Kaljulaid šnekučiavosi daugiau nei dvi valandas. Ir tai – Estijos pergalė? Ir tai – pragmatiškos, racionalios šalies pozicija?
Jei V.Putinas būtų pakvietęs Estijos prezidentę pasirašyti dokumentų dėl valstybinės Rusijos – Estijos sienos ratifikavimo arba kompensacijos išmokėjimo už sovietinės okupacijos metais estams padarytą žalą, – sveikinčiau Estijos vadovę. Važiuok, skrisk, bėk, skubėk, kol nepersigalvojo. Dabar – ne. Iš vizito – jokios apčiuopiamos naudos. Sutarta tik, regis, nutiesti karštąją telefoninę liniją, kad karinio susidūrimo metu būtų žinoma, kam konkrečiai paskambinti. Bet kam tokia telefoninė linija, jei Rusija neketina nieko pulti?
Apmaudu, pikta, nes tuščius plepalus Estijos prezidentė palaikė svarbesniais už Baltijos šalių vienybę. Ir suteikė galimybę dar labiau triukšmauti kapituliantiškas nuotaikas skelbiantiems besmegeniams tiek Estijoje, tiek Lietuvoje: žiū, Dalia Grybauskaitė išbarė V.Putiną, ir šis su ja nekalba, Estijos prezidentė meiliai nusišypsojo V.Putinui, ir V.Putinas tapo taikus, ramus, draugiškas. Kaip paprasta, kaip lengva: pagirkime V.Putiną, pakvieskime jį taikiai gyventi, ir buvęs KGB profesionalas, pagautas orgazmo, liausis terorizavęs kaimynines šalis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taikliai pastebėjo: eidami išvien pasiekdavome kur kas daugiau…
Konservatorių akibrokštas
Lietuvos užsienio politikoje – taip pat žvarbu ir pilka. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija išplatino rekomendaciją, kaip elgtis referendumų dėl Seimo narių mažinimo ir Dvigubos pilietybės metu. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir jo aplinka ragina ignoruoti tik vieną referendumą – tą, kuriame gvildenamas klausimas, galima ar negalima mažinti Seimo narių gretas. Be abejo, kuo mažiau Seimo narių – tuo blogiau valstybei. Nes kokybiškiems įstatymams parengti ir juos įteisinti verkiant reikia užtektinai daug galvų (nuo gyventojų skaičiaus parlamentinių galvų skaičius visai nepriklauso).
Ypač svarbu prisiminti paradoksalią tiesą: jei Seimas dirba prastai, protinga tauta gausintų, o ne mažintų Seimo narių gretas. Protinga tauta be didesnių pastangų supranta, kad kuo mažesnis Seimas – tuo prastesni įstatymai, tuo didesnis korupcijos pavojus, tuo mažiau požiūrių į gyvybiškai svarbias reformas ir t.t. Jei lietuvių tauta vadovaujasi sveiku protu, tai turėtume išsaugoti Seimą tokį gausų, koks jis dabar.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Bet kodėl G.Landsbergiui ir jo pagalbininkams pritrūksta sveiko proto, kai analizuojama referendumo dėl Dvigubos pilietybės vertė? Jei konservatoriams neužtenka elementariausios nuovokos, kodėl referendumas dėl dvigubos pilietybės ne tik nereikalingas, bet ir žalingas, pagalbon pasitelksiu štai tokį pavyzdį: kas nutiktų, jei iš konservatorių partijos gretų pasitraukęs politikas apsistotų, sakykim, „valstiečių“ štabe, bet tuo pačiu metu panorėtų išsaugoti konservatorių partijos nario bilietą? Nė neabejoju, kad konservatoriai tokiam gudruoliui lieptų pasirinkti: arba – arba. O jei tas, perbėgęs pas „valstiečius“, vis tiek reikalautų teisės išsaugoti kregždutėmis papuoštą nario bilietą, – tokį akiplėšą G.Landsbergis tikrai vytų lauk (net jei tas sutiktų mokėti nario mokestį tiek vieniems, tiek kitiems).
Bet juk lietuvis su dviguba pilietybe labai panašus į politiką, priklausantį dviem partijom. Tad kodėl G.Landsbergis ir jo kompanija neragina ignoruoti Dvigubos pilietybės referendumo? Todėl, kad patys – dvigubi: tiek su konservatoriškomis, tiek su krikščioniškomis, tiek su liberaliomis priemaišomis?
Europos laukia sudėtingi metai, įtakingiems užsienio politikos, saugumo ir gynybos ekspertams sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalios Grybauskaitės susitikimas su „Snow meeting“ dalyviais. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Susitikusi su „Sniego susitikimo“ dalyviais, šalies vadovė pabrėžė, kad šiuo metu gilėjant tarpusavio susiskaldymo tendencijoms ir silpnėjant transatlantiniam ryšiui, Europa privalo imtis atsakomybės už savo gynybą kartu išlaikant NATO vienybę. Jos teigimu, būtina galingiausią pasaulyje aljansą reformuoti, reaguojant į besikeičiančias grėsmes.
Pasak prezidentės, bet koks vakuumas ir lyderystės trūkumas atveria agresoriui laisvą kelią tęsti agresiją bei destabilizuoti tarptautinę padėtį, todėl, tvirtino ji, kiekvienos NATO sąjungininkės tvirta valia gintis, nuoseklus Aljanso atsako į konvencines ir hibridines grėsmes stiprinimas yra geriausias atgrasymas.
Šalies vadovės manymu, sustiprintas Europos bendradarbiavimas gynybos srityje gali sukurti pridėtinę vertę. Todėl, tvirtino ji, Europa neturi bijoti prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą ir nuosekliai didinti gynybos finansavimą.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad Europos laukia sudėtingi metai – vis dar tvyro neaiškumas dėl „Brexito“, prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus jaučiamas populistinių jėgų stiprėjimas, ES šalys pradėjo ilgas ir sunkias derybas dėl naujojo ES daugiamečio biudžeto. Todėl, anot jos, labai svarbu ieškoti ES šalis vienijančių, o ne skiriančių veiksnių ir išsaugoti ilgametę, dešimtmečius saugumą ir gerovę Senajame žemyne užtikrinusią geopolitinę sanklodą.
Valstybės vadovė akcentavo, kad sutelkta tęstinė Vakarų parama Ukrainai yra Lietuvos, regiono ir visos Europos saugumo garantas. D. Grybauskaitė pabrėžia, kad šalys prieš Ukrainą vykdančios agresiją privalo sulaukti atsako, nes kitu atveju, tvirtino ji, bus ir toliau pažeidinėjama tarptautinė teisė, pasinaudojant Vakarų dvejojimu ir lyderystės trūkumu.
Tarp susitikime su prezidente dalyvavusių „Sniego susitikimo“ dalyvių – buvęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas, žymus žurnalistas Edwardas Lucasas, knygos „Merkel fenomenas“ autorė Judy Dempsey ir kiti garsūs analitikai.
„Sniego susitikimas“ yra neformalus saugumo politikos ekspertų susitikimas, kuriame aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos. Šiemet dvyliktąjį kartą organizuojamas renginys vyks sausio 10-11 dienomis. Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas „Sniego susitikime“ dalyvaus pirmą kartą. Pastarąjį kartą P. Klimkinas Lietuvoje lankėsi su darbo vizitu 2017 metais.
Šeštadienis, vasario 13 d. (Miunchenas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Tarptautinėje Miuncheno saugumo konferencijoje, kur sakė kalbą pagrindinėje šios konferencijos diskusijoje – prezidentiniuose debatuose tema „Dabartiniai ir ateities tarptautinės saugumo politikos iššūkiai“.
Debatuose taip pat dalyvavo Ukrainos Prezidentas Petro Porošenka, Suomijos Prezidentas Sauli Niinisto, Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda ir Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schultzas.
