2. Švietėjiška Lietuvos charakteristika 1795 m. tragedijos išvakarėse
Visus S. Stašico nužymėtus Lenkijos silpnėjimo ir dvasinio nuskurdimo simptomus galime lengvai atsekti ir Lietuvos 400 (nuo 1386 iki 1795 ) metų istorijos finale.
Apie XVIII a. pabaigos Lietuvą galima būtų pasakyti tais pačiais pirmosios formulės žodžiais, kuriais pranašiškai apibūdinta anuometinė Lenkija, pakeitus tik šalies pavadinimą: „„Lietuva dabar tebėra tik penkioliktame šimtmetyje! Visa Europa jau aštuonioliktąjį baigia”.
Apie XVIII a. Lietuvos tarptautinį autoritetą galima būtų drąsiai pasakyti tais pačiais antrosios formulės žodžiais, kuriais apibūdinta anuometinė Lenkija, vėlgi pakeitus tik šalies pavadinimą: “Visos Europos tautos Lietuvą laiko barbarybės kraštu”.
Apie XVIII a. Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos rezultatus galima būtų vėlgi kalbėti trečiosios formulės išvadomis, pakeitus lenkų žemdirbius lietuvių žemdirbiais: “lietuviškoji tauta stovi man prieš akis. Matau milijonus padarų, vieni jų vaikšto pusnuogiai, kiti odomis arba šiurkščiomis sermėgomis apsirengę, visi išsekę, nuskurdę“ ir t.t.
