Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius apdovanojo Metų mokytojus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minint Tarptautinę mokytojų dieną, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pirmadienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, apdovanojo Metų mokytojus.
Nors, pasak ministro A. Monkevičiaus, dėl pandemijos grėsmės šventė šiemet kuklesnė, nuotaika minint Tarptautinę mokytojų dieną džiugi kaip ir visada.
„Labai didžiuojuosi mūsų mokytojais, kurie puikiai susitvarko dabartinėje sudėtingoje situacijoje. Jie yra pavyzdys Europos ir pasaulio mokytojams. Bet kuris dalykas, ar tai būtų muzika, kūno kultūra, matematika, ugdo visapusišką asmenybę, kai tik užmezgamas mokytojo ir mokinio ryšys. O mokytojas laimingiausias tada, kai mato laimingus mokinius, atradusius savo gyvenimo kelią ir sėkmę“, – renginyje kalbėjo ministras A. Monkevičius.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Lukas Savickas, perdavęs ministro pirmininko sveikinimą mokytojams, akcentavo, kad švietimo kokybei ne tiek svarbi aplinka, priemonės, kiek geras mokytojas, be kurio neįmanoma mokymosi pažanga.
Kaip skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, šiemet premijos įteiktos 6 Metų mokytojams. Ne vienas Metų mokytojas, atsiimdamas apdovanojimus, pabrėžė, kad tai ir didžiulis įpareigojimas, ir ne vien jo paties darbo, bet ir visos mokyklos įvertinimas, dėkojo kolegoms, vadovams, šeimos nariams.
Jūratė Orlovienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos geografijos ir ekonomikos mokytoja ekspertė, atsiimdama apdovanojimą, sakė, kad „kiekviena diena mokykloje – mokytojui savitas iššūkis, bet einame tuo keliu sąžiningai ir atsakingai, kaip kiekvienas sugebame“.
Niekada savo pasirinktu gyvenimo keliu prisipažino nesuabejojęs uostamiesčio „Versmės“ progimnazijos technologijų mokytojas ekspertas Aleksandras Ronkus.
Šių metų laureatais taip pat tapo ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyriaus Šepetos Almos Adamkienės mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė, Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, biologijos mokytojas Aleksejus Peržu, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos chemijos mokytoja metodininkė Vaidilutė Šepkauskienė, Alytaus Jotvingių gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Rasa Zubrickienė.
Per renginį Valdovų rūmuose taip pat buvo įteikta premija šių metų Meilės Lukšienės premijos konkurso laureatui – Vilniaus Šilo mokyklos specialiosios klasės ir etikos 26 metų mokytojui Artūrui Adamui Markevič, dirbti į mokyklą atėjusiam per projektą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“.
Per renginį apdovanoti bendro Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir portalo „Delfi“ projekto „Ačiū už pamokas“ laimėtojai. Rugsėjo mėnesį esami ir buvę mokiniai tinklalapyje www.aciuuzpamokas.lt galėjo nominuoti savo mėgstamus mokytojus, parašyti jiems padėką arba perduoti „ačiū“ vienu mygtuko paspaudimu. Per keletą savaičių buvo nominuota daugiau nei 250 mokytojų, jiems ištarti per 20 tūkst. „ačiū“.
Mokytojams dėkota ne tik už suteiktas žinias, bet ir palaikymą, pastūmėjimą, diegiamas vertybes, šilumą, supratimą ir pokalbius.
Išrinkti 10 daugiausiai „ačiū“ sulaukusių pedagogų: Vesta Žukienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Vaida Uždavinė, Vilniaus miesto Balsių progimnazija pradinių klasių mokytoja; Saida Šnipienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos radinių klasių mokytoja; Inga Kazlauskienė, Alytaus Senamiesčio pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Paulius Sungaila, biologijos mokytojas iš Vilniaus; Jelena Ščiglo, Vilniaus Pavilnio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Božena Čenko, Šalčininkų r. Kalesninkų Liudviko Narbuto gimnazijos mokytoja; Greta Rekašienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė; Vaiva Pocevičienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ meninio ugdymo pedagogė; Danguolė Laurenčikienė, Vilniaus Baltupių progimnazijos pradinių klasių mokytoja.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius teigia, kad kol kas COVID-19 infekcija yra užfiksuota maždaug 10 procentų visų Lietuvos mokyklų. Ministro turimais duomenims, šiuo metu bendrojo ugdymo sistemoje koronavirusas užfiksuotas 91 mokiniui ir 31 mokytojui. Visgi A. Monkevičius džiaugiasi, kad 82 proc. mokyklų ir toliau dirba įprastai ir tik 1 proc. taiko nuotolinį mokymą.
„COVID-19 palietė apie 10 proc. visų mokyklų. Jeigu bendro ugdymo sistemoje žiūrėtume, vaikų, kurie yra izoliacijoje, yra 1,5 tūkst. Bet tai šiaip nėra daug, tai yra tik 0,4 proc. nuo visų mokinių“, – LRT radijui teigė A. Monkevičius, akcentuodamas, kad saviizoliacijoje esančių mokytojų šiuo metu yra apie 110.
„Šį rytą gavau duomenis, kad bendrojo ugdymo sistemoje yra susirgęs 91 mokinys ir 31 mokytojas“, – pridūrė jis.
Ministras taip pat akcentuoja, kad kol kas mokyklų, kuriose būtų užfiksuotas vidinis koronavirusinės infekcijos plitimas, yra nedaug.
„Užsikrėtimų iš vidaus nėra daug, tai yra keli tokie atvejai Lietuvoje. Ir noriu pasakyti, kad visi tie atvejai yra židiniuose. Ypač tos apimtys dabar auga Raseiniuose, Šiauliuose, Radviliškyje“, – sakė jis.
A. Monkevičius akcentuoja, kad didžioji dalis mokyklų ir toliau dirba įprastu būdu ir tik dalis taiko mišrųjį mokymo metodą.
„82 proc. mokyklų dirba įprastu būdu, 17 proc. – mišriu būdu ir nepilnai procentas yra mokyklų, kurios laikinai pereina į tam tikrą karantiną ir laikinai dirba vien tik nuotoliniu būdu. Tai tas skaičius nėra didelis, stengiamasi, kad pradinukai, ikimokyklinukai nebūtų našta tėvams, kad jos tikrai galėtų veikti net tada, kai rizika yra gana didelė ir tikrai gana šauniai tvarkosi mokyklos“, – patikino jis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras viliasi, kad nuotolinio mokymo įvedimo Lietuvoje pavyks išvengti.
„Tai yra ir sąmoningumo, kultūros klausimas. Aš manau, kad mūsų valstybė, visuomenė yra pajėgi išvengti visuotinio karantino. Tikrai tai būtų didelė žala. Aš manau, kad pirmiausiai žala – vaikams, bet ir visiems didelė žala. Mes turime susitelkę išvengti šito, o ten, kur yra židiniai susitvarkyti protingai“, – sakė ministras.
Tuo tarpu A. Monkevičius džiaugėsi, kad užsikrėtimų skaičius aukštosiose mokyklose yra gerokai mažesnis ir ten tokių didelių problemų kaip mokyklose nekyla.
„Universitetuose apimtis gerokai mažesnė, studentų skaičius, kurie yra užsikrėtę, yra labai nedidelis, nesiekia 10 nė viename universitete.
Didžiausias šiuo metu yra Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno technologijos universitete, bet tai yra 4-6 studentai“, – informavo A. Monkevičius.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius antradienį ketina pateikti Seimui Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose ikimokyklinio ugdymo programą, ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat siūloma įteisinti, kad papildomai būtų pridėta viena valanda per savaitę ir ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose priešmokyklinį ugdymą.
Tikimasi, kad įgyvendinus įstatymo projekto nuostatas, gerės tautinių mažumų mokyklų vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis, bus stiprinamas teigiamas požiūris į valstybinės kalbos mokymąsi.
„Tikimasi, kad nuo mažumės mokant lietuvių kalbos, bus sudaromos vienodos sąlygos sėkmingai integracijai į socialinį ir ekonominį šalies gyvenimą”, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Šios Švietimo įstatymo pataisos įregistruotos dar 2019 metų sausio mėnesį.
Tačiau 2019 metų kovo mėnesį Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama pagerinti lietuvių kalbos mokėjimo lygį tautinių mažumų mokyklose, Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos prašymu buvo išbrauktos iš Seimo darbotvarkės.
ELTA primena, kad tuomet Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija paprašė papildomo laiko tam, kad šią įstatymo iniciatyvą galėtų aptarti su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“
Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.
A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.
O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!
Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių” klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/
Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“
Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.
Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.
Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.
Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.
Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.
Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.
Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.
O juk ES nieko panašaus nereikalauja!
Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.
Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.
„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.
Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.
O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?
Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?
Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.
Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?
Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.
Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):
„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?
Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?
Maksimas Ševčenko
Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.
Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.
Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“
Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.
Seimo opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis nemano, kad, švietimo, mokslo ir sporto ministru paskyrus Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorių Algirdą Monkevičių, būtų galima tikėtis proveržio šitoje srityje.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Nieko blogo negalim pasakyti apie būsimą ministrą – tik tiek, kad, mūsų žiniomis, visi kalbinti kandidatai iki šiol atsisakydavo eiti į švietimo ministro poziciją. Tenka apgailestauti, kad premjerui reikėjo pasitelkti ministrus, kurie tokias pareigas ėjo 2000 metais. Beliko tik palinkėti, kad aplinkos ministro postas būtų pasiūlytas Artūrui Paulauskui, kuris irgi toje srityje turi nemenkos patirties“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Jis abejoja, kad A. Monkevičiui pavyktų sutvarkyti švietimo sistemą.
„Manau, kad daugiau buvo pasiūlyta, kad kas nors užimtų poziciją. Šiandien asmeniškai nieko blogo pasakyti negaliu, bet proveržio nebuvo nei tuomet, nei tikėčiausi dabar“, – sakė G. Landsbergis.
Politikas nesiėmė prognozuoti, ar šalies vadovė paskirs A. Monkevičių ministru.
„Sunku pasakyti, turbūt prezidentė supranta, kad atsakomybę už švietimo sritį vis tiek kažkas turi prisiimti – ji nustekenta, be finansų palikta, su streikais. Vis tiek turi kažkas pradėti dirbti“, – svarstė TS-LKD lyderis.
Algirdas Monkevičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis į šiuo metu laisvas švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas siūlo Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Algirdo Monkevičiaus kandidatūrą.
A. Monkevičius anksčiau yra ėjęs švietimo ir mokslo ministro pareigas Rolando Pakso (2000-2001), Algirdo Brazausko (2001-2004) ir Gedimino Kirkilo (2006-2008 m.) vadovautose vyriausybėse.
