Išaušus pirmajai Naujųjų metų dienai, Rusijoje pakeltos degtinės kainos. Nuo šiol mažiausia šio gėrimo mažmeninė kaina siekia 230 rublių (maždaug 3,70 JAV dolerio, arba 3,30 euro). Atitinkama Rusijos finansų ministerijos direktyva įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.
Be to, rusams teks daugiau pakloti ir už kitus stipriuosius alkoholinius gėrimus. Nuo sausio puslitrinis butelis konjako negalės kainuoti mažiau nei 433 rublius (apie 7 JAV dolerius, arba 6,17 euro). Mažiausia mažmeninė brendžio butelio kaina pakilo iki 315 rublių (maždaug 5 JAV dolerių, arba 4,50 euro).
Taip pat išaugo gamintojams ir platintojams taikomos pirkimo kainos.
Finansų ministerija, kovodama su slaptai pardavinėjamų alkoholinių gėrimų rinka, alkoholio kainas laipsniškai kelia nuo 2009 metų.
Šiuo metu Rusijoje galioja mažiausia 164 rublių (apie 2,7 JAV dolerio, arba 2,36 euro) mažmeninė kaina už 0,75 litro putojančio vyno. Be to, valdžia ketina peržiūrėti kitoms vyno rūšims taikomas mažiausias kainas.
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienos apeigos pėdomis
Esame kalbėję, jog istoriniai šaltiniai byloja apie tai, kad senieji lietuviai mėgę vaišes. Kolektyvines. Šventinio susiėjimo metu jos sudarydavo apeigų dalį. Žinoma, baigiamąją. Bendras stalas būdavo pašventinamas, padėkojant dievams (Aukštėjui Visagaisčiui) už skalsą ir palinkint šventės dalyviams dvasinės stiprybės, susiklausymo bei sėkmės darbuose. Tikėtina: susineštais valgiais tarpusavyje buvo dalinamasi. O kaip, nesunkiai galime sužinoti prisiminę kad ir kalėdaičio (žemiau vadinto plotkele) laužymą. Kiekvienam po gabaliuką ir kiekvienas tuo gabaliuku pasidalina su visais už stalo esančiaisiais… Tai – dvasinės jungties apeiga.
Senieji lietuviai (žinoma, ir pilėniečiai) vartojo ir šventinį apeiginį gėrimą. Apie praktikuotą jo vartojimo ritualą esu aptikęs įdomių užuominų etnologų darbuose. Bet prieš tai, lyg ir paruošdamas skaitytoją, noriu pasidalinti tą pačią problematiką liečiančia informacija, kurią suradau mums giminingo etnoso – t. y. labai originalioje, bet dėl tam tikrų priežasčių „paraštėse“ atsidūrusioje rusų knygoje. Jos sudarytojai ir leidėjai ją laiko šventraščiu. Tačiau ji, ko gero, greičiausiai veikiant stačiatikybei, pati „pakrikštyta“ keistu „Velnio knygos“ (Beлecoвaкнигa) vardu[1]. Joje randame gana intriguojančių žinių būtent iš „piliakalnių epochos“ laikų, t. y. vienaip ar kitaip susijusių su šio mūsų pasakojimo tematika. Įsitikinęs, kad skaitytojui bus įdomus nors ir trumpas tos „Velnio knygos“ apibūdinimas.
Novgorodas, šiaurinė Kijevo Rusios provincija, jau IX a. turėjo savo raštą. Panašų į tą, kurį bulgarų vienuolis Kirilas, pagyvenęs tame mieste, patobulino, ir tas raštas vėliau tapo žinomas kaip „kirilica“… Dar carinės Rusijos laikais buvo surasti bukmedžio lentelėse senuoju raštu išskaptuoti Novgorode (gal ir kitur) gyvenusių žynių IX amžiumi datuojami pasakojimai: istoriniai ir religiniai bylojimai. Iš vertimų į šiuolaikinę rusų kalbą aiškiai matyti, kad tie pasakojimai buvo pirmykštėms religijoms būdingas „gyvasis žodis“, perduodamas iš kartos į kartą… Tuomet kažkam parūpo užfiksuoti išnykstančią, įvedamos bizantiškosios krikščionybės naikinamą senąją, t. y. prigimtinę religiją ir su ja susijusius papročius (kurių ženkli dalis galėjo būti aistiškos-baltiškos kilmės).
Štai toje knygoje ir surandame nuolat ir nuolat atkartojamą šventąjį (ritualinį) gėrimą, vadintą suricos vardu. Gėrimas buvo gaminamas iš vandeniu atskiesto ir užraugto medaus, pridėjus apynių, kitų augalinių priedų ir pieno… Gėrimas buvo geriamas šventų apeigų metu, mūšiuose laimėtų pergalių ir kitomis panašiomis neeilinėmis progomis.
Suricos gaminimas (o jis, kaip rašoma toje knygoje, buvo atliekamas kaip dvasinė apeiga) labai jau primena midaus vartojimą lietuvių senovėje. Ne vieno istoriko ar etnologo darbuose rasime užuominų apie mėgavimąsi midaus gėrimu. Iš panašių tekstų lyg ir nesklinda to gėrimo ritualinė paskirtis, kurios dvelksmas aiškiai jaučiamas „Velnio knygoje“. Toks „prasilenkimas“ gali būti vertintinas kaip istorinės tiesos nežinojimas… Na, o jeigu dar prisiminsime mūsų laikais Stakliškėse gaminamą midų (nuo kurio, išgėrus stiklinaitę, jausena tik pablogėja), to lyg ir išliaupsinto gėrimo sakralumas dingsta…. Gal iš tiesų mūsiškių pasakojimuose apie šį gėrimą (o vėliau – ir apie jo gamybą) yra įsivėlusi klaida? Gal tikroji tiesa apie midų ir jo gamybą seniai yra išdūlėjusi, nuslėpta?..
Neabejotina, kad senovėje mūsų protėviai irgi gamino gėrimą, panašų į novgorodiečių suricą, ir vartojo panašiomis (apeiginėmis) progomis. Na, kad ir dėl tų aplinkybių, kad aisčių-baltų apgyvendintos žemės, iki slavų įsiveržimo, siekė Novgorodo žemes bei Ilmenio ežerą… Tikėtina, labai tikėtina, kad jo gamyba atėjusi, ko gero, iš dar senesnių nei apeiginių piliakalnių epocha, laikų.
Vėlesniaisiais laikais, užgesus „pagonybei“, lietuviai midaus jau nebevartojo. Ėmė gaminti alų. O vėliau, prasidėjus nuolatiniams karams – degtinę… O dar vėliau – samanę… Bet prisilaikant senų apeiginių tradicijų, alus taip pat buvo gaminamas. Bet gaminamas atsargiai, pagarbiai, išmoningai, sakytume – rituališkai. Prisiminkime kad ir šmaikščią Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“… Alų gamindavo (virdavo) ypatingomis progomis: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, atlaidų (švenčių) dienoms… Sovietmetis, ypač bolševikmetis, viską sujaukė. Iki vadinamųjų „Chruščiovo laikų“ kiekvienai kaimo sodybai buvo leidžiama naudotis tik 15 arų sklypeliu. Miežiai, jo salyklas tapo nebeprieinamu, deficitiniu produktu. Alus buvo gaminamas pačiu primityviausiu būdu. Net ir iš kolūkio lauko pavogtų cukrinių runkelių. Alkoholinio gėrimo apyvarta didėjo… Reikėjo kokiu nors būdu užslėgti neteisybę, „uždusinti kirminą“, okupanto ir pavergėjo įvarytą į lietuvio, ypač sodiečio, širdį…
Bet apie natūralų alų, kaip apeiginį lietuvių gėrimą, pokalbį dar verta pratęsti…
Nardant po apeiginių gėrimų „vandenis“, išskirtinį susidomėjimą man sukėlė etnologės Elvyros Usačiovaitės studija. Ji, pasiremdama surastais senais šaltiniais, aprašo „trejų devynerių“ (kurios gėrimu linkę pasigirti lietuviai) simbolinę reikšmę ir net ritualizuotą jos vartojimo praktiką[2]. Tai, kas čia bus iš šios autorės pacituota, perpasakota, interpretuota, esama rimto pagrindo sieti su aidu, atėjusiu iš „piliakalnių epochos“. Gerai žinome – daugelis tradicijų, tegu ir transformuotame pavidale, praeina istorijos filtrus ir pasiekia vėlyviausius laikus. Tai ir pateisina „įžūlumą“ vėlesniais laikais praktikuotos dvasinės kultūros elementus sieti su dar senesniais.
Pastebėsiu, kad mano jau minėta etnologė savo studijoje remiasi gana detaliai aprašytais prūsų papročiais. Bet patarus įžymiam baltistui Vladimirui Toporovui, mokslininkė juos perkelia ir į mūsų kraštą. Argumentas čia aiškus. Senaisiais, t. y. ikikrikščioniškaisiais laikais tie patys aisčių-baltų papročių bei ritualų elementai atsikartodavo gana plačiose erdvėse. Apie tai, nors ir savaip, byloja aukščiau perpasakota istorija su novgorodiečių-rusičių gerbta ir vartota „surica“.
E. Usačiovaitė rašo, kad senovėje, nuėmus derlių, „…šeimininkas tam tikru būdu pasisemdavo grūdų (kviečių, sėmenų, miežių, žirnių, avižų, pupų, lęšių) – kiekvienos rūšies po pilną saują, tačiau ją pripildydavo per tris kartus. Ir taip devynis kartus – iš viso išeidavo dvidešimt septyni kartai, taigi trejos devynerios įvairių grūdų, kuriuos supildavo į vieną mišinį, sudaigindavo, sumaldavo salyklą ir padarydavo alų“[3]. Nematau būtinybės apsunkinti skaitytoją įvairiomis aprašyto veiksmo, jo tolesnės tąsos detalėmis. Tik reziumuodamas pastebėsiu, kad šeimininkas, sukalbėjęs atitinkamą sakralinį tekstą, pats išgerdavo tris toms apeigoms specialiai padarytus kaušelius. „Išgėręs juos, – kaip teigia studijos autorė, – perduodavo žmonai, broliui, vaikams. Taip trys kaušeliai apeidavo ratu devynis kartus.“ Štai pagal tokią nuo senų senovės einančią tradiciją, kurios aprašą E. Usačiovaitė atrado pas Matą Pretorijų (rašiusį XVII a. pabaigoje), „kiekvienas ritualo dalyvis alaus išgerdavo trejus devynerius kartus“[4]. Anot minėto Pretorijaus, taip būdavo atšvenčiama „trijudewiniu“ – trejų devynerių šventė, turėjusi Samborijos pavadinimą. Ji buvo švenčiama nuėmus visą rudens derlių.
Skaitytojo dėmesį noriu atkreipti į ką tik suminėtos šventės pavadinimą – Samborija. Mes turime gražų, nuo seno paveldėtą ir Atgimimo metais prisimintą žodį Sambūris. Ar gali kam nors kelti abejonių prūsų šventės Samborijos paskirtis? Tai buvo ir giminės, bendruomenės dvasinio susitelkimo, dvasinių ryšių užtvirtinimo šventė!
Aukščiau kalbėjome apie midų, kaip šventą apeiginį gėrimą. Čia gi kalbame apie alų. Tačiau net ir iš tokio fragmentiško aprašo matome, kad senovėje ir alus, jo gamyba ir vartojimas sudarė aiškų šventinių apeigų elementą. Pagaliau ne taip jau svarbu: midus ar alus… Svarbu pats veiksmas, apeiga, sustiprinanti žmonėms bendruomeniškumo dvasią ir tuo pačiu – suteikianti kitokią, nuo žemės rūpesčių pakylėtą prasmę.
E. Usačiovaitės aprašytai Samborijos šventei skirtą alaus (iš įvairių grūdų) darymo ir jo vartojimo apeigai dėmesį skyriau su vienu, manau, ir pačiam skaitytojui suprantamu motyvu… Turime teisę kai kuriuos elementus iš gana sudėtingo „trejų devynerių“ ciklo perkelti ten ir tiems, kurie švenčių progomis susirinkdavo ant apeiginio piliakalnio ar šalia jo. Šventės šventimas neabejotinai turėjo turtingą savo ceremonialą (šventines apeigas). Apie tai tiesiogiai ir netiesiogiai byloja na kad ir minėtos Samborijos šventės šventimas šeimoje.
Prieš antrąjį pasaulinį karą (ir net „caro laikais“) Lietuvos vaistinėse pardavinėdavo „Trejų devynerių“ buteliukus vaistams. Prisipažinsiu skaitytojui… Frontui praslinkus sužinojome, kad Palangos (kur tuomet gyvenau) vaistinės savininkas pabėgęs ir ji dabar atlapa. Aš su savo tokiu pat aštuonmečiu bičiuliu nuskubėjome paplėšikauti. Nepamenu, ką jisai surado, bet aš su dideliu pasitenkinimu „nuglemžiau“ dvi kartonines dėžutes su „Trejų devynerių“ etiketėmis…
Šiandien mūsų šalyje tebepraktikuojama „Trejų devynerių“ trauktinės (kelių rūšių) gamyba ir, žinoma, – gana platus vartojimas. Bet visa tai jau panašu į Salvadoro Dali siurrealizmą… Gal išskyrus žoleles, kurias tuo vardu dar galime aptikti kai kuriose vaistinėse.
Keista, labai keista, kai atsiranda kažkas net iš mokslo bendruomenės, kuris stengiasi įtikinti skaitytoją, kad mūsų protėviai gyveno primityvų, vien sunkiais darbais ir įvairiais prietarais dusinamą gyvenimą. Atvirkščiai… Anų laikų gyvenimas buvo kupinas atsikartojančių emocionalių išgyvenimų. Kupinas sielos pakylėtumo ir atgaivos nuo susitikimų su bendruomenės nariais. Net ir vadinamieji prietarai tarnavo ne dvasios vergovei, o žmogaus buvimo pasaulyje pilnatvei, socialinių psichologinių santykių praturtinimui. Trumpai tariant, mūsų protėviai, materialiai gal vargdami ir darbais prakaituodami, gyveno ganėtinai išmoningą ir turiningą dvasinį gyvenimą.
Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.
Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.
Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.
Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.
Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.
Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.
Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.
1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.
1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.
XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:
Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.
Švedijos alkoholio politika
Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.
Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.
Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.
Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.
Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.
Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.
Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.
Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.
Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.
Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.
Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?
Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.
Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.
Panašiai atsitiko ir šį kartą.
Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.
1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…
2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!
3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymusbaltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!
Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.
Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:
Be to, dienraštis „Lietuvos rytas” – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…
Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.
Šių metų rugsėjo ir spalio mėnesių savaitgaliais Berisso mieste vyko „Imigrantų šventės”. Į šventes susirinko daugiau nei 70 tūkstančių žmonių iš visos Argentinos. Lietuvių Draugija „Nemunas” surengė didelę parodą, kurioje pristatė Lietuvos kultūrą, tradicijas, patiekalus.
Berisse veikia didelė lietuvių bendruomenė. Iki I-ojo pasaulinio karo čia buvo viena didžiausių Argentinos lietuvių kolonijų, į kurią atvyko apie 3000 lietuvių.
Reikia pabrežti, kad Berisso miestas yra oficialiai pripažintas ir paskelbtas Buenos Aires provincijos „Imigrantų sostine”.
Svaiginantys gėrimai žmonėms žinomi nuo neatmenamų laikų.
Jau žiloje senovėje žmonės naudojo juos, pagamintus iš miežių, sorų arba duonos.
Manoma, kad seniausias iš jų esąs midus, kurio pavadinimas “madhu” užtinkamas sanskrito rankraščiuose. Maždaug IV tūkstantmetyje pr.m.e. senovės Egipte jau buvo žinomi alaus gaminimo būdai, o III-II tūkstantmetyje Kaukazo kalnuose gyvenančių tautų tarpe buvo vartojamas vynas.
