Rusų programišiai, anot žiniasklaidos, mėgino daryti įtaką 2016 metų JAV prezidento rinkimams daug didesne apimtimi, nei iki šiol manyta. Naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi tyrėjais, rašo apie kibernetines atakas prieš 39 JAV valstijas 2016-ųjų vasarą ir rudenį. Rinkimai vyko lapkritį, praneša agentūra dpa.
Be kita ko, yra įrodymų apie įsilaužimus į rinkėjų duomenų bazes ir programinės įrangos sistemas, teigiama straipsnyje. Atakos prieš amerikiečių rinkimų sistemą esą buvo tokio plataus masto, kad tyrėjai per kitus rinkimus tikisi dar blogesnio scenarijaus.
Atakų banga, anot pranešimo, buvo tokia didelė, kad prezidento Barako Obamos (Barack Obama) vyriausybė, remdamasi įrodymais, neoficialiai perspėjo Maskvą.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) šios informacijos nekomentuoja. Neseniai buvęs FTB vadovas Džeimsas Komis (James Comey) apie Rusiją ir būsimus rinkimus sakė: „Jie persekioja Ameriką. Jie vėl ateis“.
Amerikiečių žvalgyba neabejoja dėl Maskvos kišimosi į rinkimus. Rusijai tai neigia.
JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) žentas Džaredas Kušneris (Jared Kushner) norėjo slapto pokalbių su Kremliumi kanalo. Apie tai rašo „Washington Post“, remdamasis amerikiečių žvalgyba. Dž. Kušneris esą apie tai diskutavo su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku, informuoja agentūra AFP.
Dž. Kušneris gruodžio pradžioje susitikime „Trump Tower“ dangoraižyje Niujorke pasiūlė vienoje Rusijos atstovybių JAV įrengti slaptą komunikacijos kanalą, rašo laikraštis. Jis turėjo garantuoti, kad komunikacija liks konfidenciali. Tuo metu išrinktasis prezidentas D. Trampas dar nėjo pareigų.
Dž. Kušneris, pasak amerikiečių žiniasklaidos, pateko į Federalinio tyrimų biuro (FTB) akiratį tiriant aferą dėl galimos Rusijos įtakos JAV rinkimams. 36-erių Dž. Kušneris yra vedęs D. Trampo dukterį Ivanką (Ivanka). Jis savo uošviui patarinėja vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Praėjus dienai po to, kai amerikiečių žvalgyba pateikė ataskaitą apie rusų programišių atakas per JAV prezidento rinkimų kampaniją, išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas Rusijos kritikus išvadino „kvailiais”.
Čia iškart iškyla klausimas, ar mes turime teisę vadinti vienas kitą kvailiais, jeigu nesutampa mūsų politinės nuostatos? Klauskime toliau, ar užimamas postas, tarkime, galingiausios valstybės prezidento pareigos, leidžia laikyti save protingumo kriterijumi, žmogumi, įgaliotu nuspręsti arba, kitaip tariant, išmatuoti, kiek yra kvailas ar bukas kitas žmogus? Kaip apskritai apibrėžti žmogaus kvailumą, neturint pretenzijų tokią neišmatuojamą savybę išmatuoti, ar yra koks nors daugiau ar mažiau pagrįstas kvailo žmogaus apibrėžimas, jeigu mūsų netenkina paprasčiausias drabstymasis purvais, kai kvailiu yra vadinimas kitokią nuomonę turintis žmogus?
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Žinia, vienas garsus autorius parašė odę „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Tai neužginčija bendrosios žmonių nuostatos, kad kvailumas yra trūkumas, dažniausiai suprantamas kaip proto negalia arba intelekto nepritekliai.
Taigi kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja. Tačiau, tarkime, mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“ kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Kaip žinome, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, tačiau jaučiu pareigą dar priminti ir tai, kad žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.
Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu mums labiausiai turėtų rūpėti tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama didinga įvairiapusės proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neteikia jokio atramos taško kvailumo nusakymui, dar kitaip tariant, I. Kanto filosofija neįgalina kvailumo aptikti kaip kažkokio proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu, kvailumu yra ne kas kita, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.
Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.
Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik labai menku laipsniu.
Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja, yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.
Tarkime, tautologinis užkeikimas „geri santykiai su Rusija yra gerai“ yra kažkas panašaus į intelekto nustatytą ar proto teikiamą (?) taisyklę. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad siekdamas pritaikyti šią taisyklę D.Trumpas elgiasi kaip žmogus, kuris sutikęs laidotuvių procesiją krykštauja iš džiaugsmo, tarsi išpuoštame katafalke būtų išvydęs savo nuotaką.
Slaptai.lt redakcija supranta, jog Lietuvai optimizmas – reikalingas. Optimizmas padeda laimėti net ir beviltiškiausiose situacijose. Optimizmas skatina dirbti, užuot verkšlenus. Optimizmas verčia ieškoti išeičių, užuot nuleidus rankas.
Tačiau visur reikalingas saiko jausmas. Blogai elgiamės, puldami į neviltį, bet neteisingai elgiasi ir tie, kurie nemato pavojų, sunkumų, išdavysčių. Perdėtas optimizmas gali būti toks pat pavojingas kaip ir depresijon stumiantis pesimizmas, esą beprasmiška stengtis, nes esame per silpni situaciją pakeisti savo labui.
Vokietijos ir Amerikos sutartis dėl abipusio atsisakymo šnipinėti žlunga: derybos oficialiai nepasibaigė, tačiau Vokietija prarado viltį, kad JAV liausis sekti vokiečius, rašo Süddeutsche Zeitung, remdamasis savo šaltiniais iš VFR Federacinės žvalgybos tarnybos.
Leidinys pažymi, kad amerikiečiai „net nesutiko pažadėti, kad jie ateityje nesiklausys Vokietijos vyriausybės narių ir aukščiausių valdininkų“, o taip pat atsisakė pranešti, nuo kurio momento buvo stebimas VFR kanclerės Angelos Merkel telefonas ir ar nesekamas (dabar ar anksčiau) kas nors ir vedančiųjų Vokietijos politinių veikėjų.
Be to, vokiečių žvalgai nebuvo įleisti į patalpas JAV ambasados teritorijoje Berlyne, kuriose, kaip manoma, įrengti radijo perėmimo prietaisai.
