Prezidentas Gitanas Nausėda įvertino antradienį prie Seimo susirinkusios protestuotojų minios veiksmus ir pabrėžė, kad teisė reikšti savo nuomonę nėra tolygi laisvei smurtauti.
„Demokratija nėra anarchija. Žodžio laisvė nėra laisvė įžeidinėti, o protesto laisvė nėra smurto laisvė“, – socialiniame tinkle „Facebook“ teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas pabrėžė, kad politikai turėtų visuomenei argumentuotai paaiškinti savo sprendimus.
„Taip, piliečiai gali protestuoti ir reikšti savo nuomonę. Taip, politikai neturėtų kabinti piliečiams etikečių, o argumentuoti ir aiškinti savo sprendimus, net jei tai atima daug laiko, energijos, o kartais net gali atrodyti beviltiška“, – rašė jis.
Tačiau tuo pačiu jis pažymėjo, kad jis nepateisina protestuotojų veiksmų, kuomet buvo užblokuotas Seimo rūmų išėjimas.
„Lietuva susiduria su didžiuliais iššūkiais ir mūsų pyktis, mūsų susiskaldymas yra tai, kas silpnina valstybę labai atsakingu metu. Nepateisinu Seimo užblokavimo. Kviečiu civilizuotai – be užgauliojimų ir užsipuolimų – leisti Seimo nariams išeiti iš parlamento pastato“, – ragino G. Nausėda.
Su mokykla seniai neturiu reikalų. Kartais dalyvaudavau mokinių susitikimuose su aktoriais, visuomenės veikėjais, bet tai žvilgsnis iš šalies, iš salės, ir tik geriausiose Lietuvos mokyklose, kur puikūs pedagogai, drausmingi vaikai.
Apie dabartinę mokyklą sprendžiu iš žiniasklaidos . O ji tendencinga. Patyčios, pasibaigiančios net savižudybėmis arba nužudymais, smurtas prieš mokytojus, mokytojų nepedagogiškas elgesys… Kūrėme tautinę mokyklą, bet nesukūrėme. Vaikai dainuoja beveik vien angliškai… Nemoka lietuviškai rašyti, įnikę tik į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Masiškai bėga iš Lietuvos…
Aną dieną į rankas paėmiau beveik penkiasdešimties metų senumo pastabas apie mano pedagoginio darbo, kuris truko neilgai, pradžią. Paskaičiau. Gal verta kai ką paviešinti? Kiekvienoje mokykloje yra "sunkių" vaikų, o toje, kur aš beveik pora metų dirbau, visi vaikai buvo "sunkūs", nelaimingi. "Normalių" mokyklų mokiniai ir pedagogai negali įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodė. Tikriausiai ir dabar yra "sunkių" mokyklų. Ar jos bent iš tolo primena tą, į kurią likimas mane įmetė 1964-aisiais? Dabar, kai tokios plačios vaiko teisės ir tokios siauros pedagogo – bent formaliai tokių mokyklų būti negali. Duok, Dieve, kad taip ir yra.
Vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Ties šia riba iškyla pareigos prievolė.
Tai nuo senų laikų žinoma aksioma, todėl netoleruotinai ydingas laisvės sąvokos suabsoliutinimas demonstruoja atvirą panieką visuotinėms vertybėms, visuomenei ir akivaizdžiai provokuoja.
Provokacija – tai įžūlus kurstymas natūraliai atsakomajai reakcijai. Provokacija – anarchijos apraiška, tačiau saviraiškos laisvė nėra laisvė provokuoti, nes laisvė ir anarchija nėra tapačios sąvokos.
Laisvės sutapatinimas su anarchija – milžiniška klaida, sąlygojanti nenuspėjamas pasekmes ir pavojingus precedentus.
1991 m. sausio 12-13 naktis buvo mano, tuomet dar jauno Biržų rajono vidaus reikalų skyriaus tardytojo budėjimo para. Buvau atsakingu už visų, budėjimo metu rajone įvykusių nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų operatyvų fiksavimą ir pirminius tyrimo veiksmus.
Sausio 12 d. po 21 val. budinčioji tardymo operatyvinė grupė sugrįžo iš bilijardo stalo vagystės įvykio vietos apžiūros Biržų Sviesto gamyklos poilsiavietėje. Sostinėje besiklostantys įvykiai aiškiai rodė visus, artėjančios atomazgos, požymius. Tą naktį apie poilsį niekas nebegalvojome ir pasilikome budėtojų dalyje.
Kai sausio 13 apie 2 val. nakties nutruko LTV transliacija visi kaip vienas netekome žado. Budėtojų dalyje įsivyravo spengianti tyla. Nors įvykių Vilniuje sukelta įtampa būdėtojų dalyje buvo akivaizdi, tačiau darbas vyko tiksliai ir sklandžiai.
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis.
Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie „visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, „po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.
Šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje vykstantys reikšmingi įvykiai ir įvairūs socialiniai kataklizmai visu aštrumu kelia daugelį įvairiausių klausimų, tame tarpe – demokratijos minties ir praktikos aktualijas.
Pas mus piliečiai nusivylę demokratija, žemas politinis aktyvumas. Pastarieji savivaldybių rinkimai dar kartą apnuogino mūsų demokratijos ydas ir sukėlė žmonių nepasitenkinimą.
Aistras dar pakurstė R.Pakso viešai išsakyta nuomonė apie tiesioginę demokratiją ir jos privalomumus lyginant su realiai veikiančiomis atstovaujamosios demokratijos formomis. Sureaguota vienareikšmiai: idėja neverta dėmesio, o jos autorius mažiausiai populistas. Argumentai – demokratijos modelis antikinis, niekur nenaudojamas, nes netinka dabartinėms sąlygoms. Argumentų mažokai, jie neišsamūs.
1988–1990 m. Sąjūdžio Seimo nario Bernardo Gyčio Padegimo kalba, pasakyta iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai.
„Mielosios ir gerbiamosios, gerbiamieji ir mielieji, trys mūsų laisvės ir nepriklausomybės viršukalnės stūkso snieguotos metų pradžioje, liudydamos, kad mūsų tautos įsipareigojimas laisvei ir jos siekiams, visada buvo mums svarbesnis už real politikos išskaičiavimus, kai kova atidedama iki kitų, šiltesnių, patogesnių laikų. Anot šiandien visų minimo poeto, balto sniego fone, mes atrodome aukštesni, negu iš tikrųjų esame.