Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 1 )


Print

Su mokykla seniai neturiu reikalų. Kartais dalyvaudavau mokinių susitikimuose su aktoriais, visuomenės veikėjais, bet tai žvilgsnis iš šalies, iš salės, ir tik geriausiose Lietuvos mokyklose, kur puikūs pedagogai, drausmingi  vaikai.

Apie dabartinę mokyklą sprendžiu iš žiniasklaidos . O ji tendencinga. Patyčios, pasibaigiančios net savižudybėmis arba nužudymais, smurtas prieš mokytojus, mokytojų nepedagogiškas elgesys… Kūrėme tautinę mokyklą, bet nesukūrėme. Vaikai dainuoja beveik vien angliškai… Nemoka lietuviškai rašyti, įnikę tik į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Masiškai bėga iš Lietuvos…

Aną dieną į rankas paėmiau beveik penkiasdešimties metų senumo pastabas apie mano pedagoginio darbo, kuris truko neilgai, pradžią. Paskaičiau. Gal verta kai ką paviešinti? Kiekvienoje mokykloje yra "sunkių" vaikų, o toje, kur aš beveik pora metų dirbau, visi vaikai buvo "sunkūs", nelaimingi. "Normalių" mokyklų mokiniai ir pedagogai negali įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodė. Tikriausiai ir dabar yra "sunkių" mokyklų. Ar jos bent iš tolo primena tą, į kurią likimas mane įmetė 1964-aisiais? Dabar, kai tokios plačios vaiko teisės ir tokios siauros pedagogo – bent formaliai tokių mokyklų būti negali. Duok, Dieve, kad taip ir yra.

Skaitytojui suteikiu progą palyginti savo vienokią ar kitokią mokyklinę, pedagoginę patirtį su manąja. Kai kurias mano jaunystės metų dienoraštines pastabas papildau dabar rašytais atsiminimais. Neminiu nė vienos pavardės, nenoriu nieko nei pažeminti, nei įskaudinti. Manau, šiandien jau galima rašyti taip, kaip tada buvo galima rašyti tik į giliai slepiamą dienoraštį. Visi šio teksto herojai jau "garbingo" amžiaus arba "išėję", visiems vaiko teisių pažeidimams galioja senatis.

Dienoraštyje nesu užfiksavęs reikšmingiausio, sensacingiausio įvykio kolonijos gyvenime, kurį mačiau iš vidaus, todėl pradedu nuo atsiminimų.

Maištas

Kai kolonijoje kilo maištas, anarchija, tą vakarą aš nedirbau. Į darbą reikėjo ateiti tik kitą dieną popiet. Iš buto kaimynės mokytojos jau žinojau, kas atsitiko. Pabėgo kelios dešimtys auklėtinių,kiti užsibarikadavo naujajame korpuse. Viską daužė, laužė. Iš Vilniaus buvo atvažiavęs net respublikos prokuroras. Teritoriją apsupo ir saugo kareiviai. Apie šį įvykį kalbėjausi su tolimu giminaičiu, kuris, mano paties noru, įkišo mane į šią skylę, kaip tiesiausią kelią į Vilnių. Tada niekas nenorėjo dirbti kaime, provincijoje, visi veržėsi į Vilnių. Mano kelias į Vilnių vedė per nepilnamečių auklėjimo koloniją. Taigi, giminaitis (tada jis buvo milicijos majoras, autoinspektorius) pasigyrė, kad kolonijoje jau atkurta tvarka, padėtis kontroliuojama. Jis nepasakė (gal nežinojo), kad respublikos prokuroras, kai kreipėsi į vaikus, ragindamas nekelti anarchijos, laikytis tvarkos, gavo akmeniu, laimei, ne į galvą, o į megafoną.

Kitą dieną aš, beveik ramus, popiet išėjau į darbą. Vachtoje (sargybinė) prižiūrėtojų vyresnysis man liepė sudaryti skyriaus pabėgusiųjų vaikų sąrašą. Niekas apie padėtį kolonijos teritorijoje manęs neinformavo, neįspėjo, kaip turėčiau elgtis, kokie pavojai galimi. Tuo metu, kaip aš vėliau sužinojau, teritorijoje, gyvenamuosiuose korpusuose nebuvo nė vieno auklėtojo, nė vieno mokytojo. Ir štai atsirado drąsuolis. Užeina jis į senąjį korpusą, pakyla laiptais į antrą aukštą ir koridoriumi drąsiai žingsniuoja  į savo skyrių. Juk, kaip sakė giminaitis, tvarka atkurta, teritoriją saugo kareiviai, nėra ko bijoti.

O bijoti buvo ko, visi tą žinojo, todėl lindėjo už teritorijos ribų, grūdosi sargybinėje.

Koridoriuje mane pasitiko tik vienas mažametis, daugiau vaikų nebuvo. Skyriaus miegamojo langas išdaužtas, uždengtas antklode, nes jau vėlyvas ruduo. Lovos nepaklotos, ant jų su batais gulinėja keli skyriaus auklėtiniai. Padariau pastabą, paprašau surašyti pabėgusiųjų pavardes. Mano vaikai buvo klusnūs, didelių problemų nekėlė – užduotį jie tuoj įvykdė.

Prisimenu, garsiai nusistebėjau sužinojęs, kad pabėgo vaikinas, kuris tuoj būtų galėjęs išeiti iš kolonijos. "Na ir kvailys!" – garsiai nusistebėjau. O tuo metu į kambarį rinkosi vaikai iš kitų skyrių. Tylėdami iš visų pusių jie artėjo prie manęs. Ir tada supratau, kad kolonijoje nėra jokios tvarkos, tiksliau, tvarką darom ne mes, o kolonistai, dabar jie čia šeimininkauja, nors patvoriuose stovi dešimtys ginkluotų kareivių. Kas iš to.

Tapau įkaitu

Užbėgdamas į priekį galiu papasakoti tokį įvykį. Į kolonijos viršininką jo kabinete rusiškai kreipiasi majoras: "Drauge pulkininke, jūsų vaikai puldinėja mano kareivius. Ką daryti?" Ką daryti! Į vaikus juk nešaudysi, jie tą puikiai žino. Pakentėkite, atsitraukite. Maždaug taip atsakė geraširdis pagyvenęs pulkininkas, tikriausiai praėjęs ugnį ir vandenį.

O man, kambaryje įkalintam, trauktis nėra kur. Neleidžia. Pilnutėlis kambarys vaikų iš visų skyrių. Ko jie nori? Suvesti su manim sąskaitas? Bet aš juk visada stengiausi būti teisingas. Pirmiausia jie nori cigarečių, nes visos nelegalios landos dabar tikrai uždarytos, neįmanomos. Dar jie nori tiesiog pademonstruoti savo galią, gal pažeminti nori. Kažkas iš nugaros pabandė numušti mano žieminę kepurę, bet aš ją sugavau ir dabar laikau rankoje. Kažkas ant galvos uždėjo duonos riekelę. Ką daryti? Pagalbos iš vachtos tikrai nesulauksiu. Kai kas ten gal dabar slapta džiaugiasi, kad ir man bus užmesta ant galvos antklodė, ištuštintos kišenės. Ir tai geriausiu atveju. Kaip vėliau sužinojau, taip atsitiko ne vienam, išdrįsusiam peržengti anarchistų, maištininkų teritorijos ribas.

Laikau rankoj duonos riekelę ir bandau žodžiu paliesti sužalotas jų sielas. Kalbu apie šventą duoną, kurią jie mėto, kai kiti gal miršta iš bado. Prisiminiau rašytojo Jono Avyžiaus straipsnį apie duoną. Bet išgelbėjo mane ne gražbylystė, o tai, kad aš tada (ir dabar) nerūkiau, niekada neturėjau cigarečių, ir mano vaikai tą žinojo. Gal dar kokia aplinkybė, kurios nežinau, man padėjo. Į kambarį įėjo vienas iš vadeivų. "Ko čia susirinkot, pamoikos?! Praeikit, auklėtojau", – rusiškai tarė jis, ir vaikai iškart prasiskyrė, padarydami man taką į laisvę. Kai jau buvau netoli sargybinės, mane pasivijo akmuo, sviestas nenorint pataikyti. Greičiau tai buvo įspėjimas: nereikia drumsti  mums ramybės, lindėkite už teritorijos ribų.

Savaitę trukusi bevaldystė

Jau daug ko neprisimenu. Kiek laiko tęsėsi tokia bevaldystė? Gal kokią savaitę. Kaip tyčia, spustelėjo šaltukas, o miegamieji – be langų. Išrinktiesiems šalta nebuvo, nes turėjo dešimtis antklodžių, kai reikėdavo, ir lauželį miegamajame susikurdavo, ir į tualetą toli nereikėdavo vaikščioti – tiesiog ant miegamojo grindų galima daryti ir "mažą", ir "didelį". Jų žinioje buvo siuvykla, virtuvė, sanitarinė dalis. Medžiagų rietimais nutiesė taką į valgyklą, sviestą kabino šaukštais, nes konfiskavo visą ne vieno kilogramo sviesto luitą. Neprisimenu, veikė tada mokykla ar ne. Jeigu ir veikė, tai į pamokas ateidavo tik vienas kitas.

Ką daryti? Šis galvosūkis buvo sprendžiamas ne tik kolonijos štabe. Miegamieji žiemos sąlygomis gyventi netinkami, vaikus reikia kažkur evakuoti, tada patalpas remontuoti. Buvo nuspręsta visus išvežti į kalėjimą, į Lukiškes. Pamelavom: važiuosite į proftechninę, patys matot, čia dabar gyventi neįmanoma. Bet kaip reaguos vadai? Ar jie paklus? Pakluso. Prie sargybinės privažiavo "čiornij voron" ("juodas varnas"), ir visi klusniai lipo į mašinas, nes puikiai suprato, kad "prieš vėją nepapūsi", pakvailiojom ir gana.

O mes, auklėtojai, meistrai, kiti darbuotojai kibome į darbą. Tik tada pamatėm, ką gali neapykanta, neviltis. Abu pastatai buvo nusiaubti, atrodė kaip po karo, kurį aš prisimenu, todėl šis palyginimas labai tikslus. Auklėjamąjį darbą dirbome Lukiškėse. Ten ateidavo ir mokytojai, atlyginimus juk visi gaudavome, reikėdavo bent vaizduoti, kad dirbi pedagoginį darbą.

Moraliniai nuostoliai

Ir štai mūsų vaikai vėl kolonijoje. Suremontuoti, išvalyti miegamieji korpusai, pakeistos sulaužytos lovos naujomis, baltai paklotos.  Materialiniai anarchijos pėdsakai panaikinti. O dvasiniai, moraliniai? Šioje plotmėje niekas nepasikeitė, vaikai dabar dar įžūlesni, dar sunkiau su jais susikalbėti; auklėtojai, mokytojai jaučiamės visai bejėgiai.

Gerai prisimenu tą rytą. Laikas žygiuoti į mokyklą. Miegamojo korpuso koridoriuje vaikai rikiuojasi ir rikiuotėje eis į mokyklą. Kaip visada, labai nenoriai, neklusniai rikiuojasi.  Bet šį kartą kolonistus į mokyklą išlydi ne tik auklėtojai, bet ir visa kolonijos vadovybė, meistrai. Kai kas, be abejo, žinojo, kas netrukus įvyks, aš nežinojau, tik pajutau, kai nedarnioje rikiuotėje vienas gavo stiprų antausį, kitas, trečias. Vaikai irgi pajuto, kad šį kartą geriau netampyti liūto už ūsų, ir drausmingai nužingsniavo semtis mokslo žinių. Auklėtojams buvo liepta ateiti į mokytojų kambarį.

Kirčiai kareivišku odiniu diržu

Prasidėjo pamokos. Mokykloje tylu, koridoriai tušti, ne taip, kaip paprastai. Į mokytojų kambarį pakviečiamas gal mokytojos, gal auklėtojo nurodytas kolonistas, visiems sugadinęs daug kraujo. Nusimauk kelnes ir klaupkis prie šitos taburetės! Kareiviškas odinis diržas iškart palieka raudoną juostą ant sėdmenų. Vienas kirtis, kitas, trečias… "Ar dar nori?" – "Nenoriu". – "Ar žinai, už ką gavai?" – "Žinau".  – "Stokis!"  Vaikas drebančiom rankom segasi kelnes ir eina į klasę.

Pakviesk N. Ateina N. Ta pati procedūra. Tik ne kiekvienas nusimauna kelnes pats, tada jos grubiai nusmaukiamos.  Kartais kertama per apatines kelnes. Egzekucijos metu ne kiekvienas rėkia, ne kiekvienas susišlapina, bet visi anksčiau ar vėliau pažada daugiau taip nedaryti. Jie kantrūs, ne kartą mušti, daužyti. Vieno vaikino vyrai klausia: "Ar dar reikia?" O jis tyli. Papildomi kirčiai. "Ar dabar gana?" – "Gana".

Kiek tada vaikų klūpojo mokytojų kambary? Neprisimenu. Gal netoli dešimties. Ir nuo tos dienos, iškart nuo to ryto, kolonijos gyvenimas nepaprastai pasikeitė. Po pamokų man ne vienas auklėtinis sakė: seniai taip reikėjo. Ypač patenkinti buvo tie, kuriuos visi išnaudojo, stumdė ir mušė. Auklėtojai ir mokytojai lengviau atsikvėpė, galėjo be baimės eiti į klasę, į miegamąjį.

Neabejoju: niekas nebūtų šitaip pakėlęs rankos su diržu be tylaus palaiminimo, paskatinimo iš Vilniaus, o gal net iš Maskvos. Nes niekas tada neįsivaizdavo, kad pedagoginėmis priemonėmis būtų galima įvesti tokią tvarką, kokią iškart įvedė gal keliolika diržo kirčių.

Pirmiausia – labai trūko tikrų pedagogų. Apie tai iškalbingai byloja mano dienoraščio ištraukėlėse užfiksuoti faktai. Apie kokią pedagogiką galima kalbėti, kai vienas auklėtojas tvarką daro sąžiningai, kantriai dirbdamas su vaikais, o kitas to paties lengvai pasiekia pardavinėdamas cigaretes! Tą esu patyręs, tik ne iš karto sužinojau.

Kaip buvo prekiaujama cigaretėmis?

Ateina auklėtojas su portfeliuku (niekas vachtoje darbuotojų netikrina) ir trumpam jį palieka ant palangės, ant stalo. Minutės dviejų užtenka, kad iš portfeliuko būtų išimtos cigaretės ir įdėtas užmokestis. "Kodėl jūs, auklėtojau, taip nedarot?" – klausdavo manęs mano grupės vaikai. Vadinamoji anarchija kilo tada, kai vadeivoms buvo parduoti keli buteliai degtinės. Kas tai padarė? Kam reikėjo – tas sužinojo,  bet už rankos pagautas nebuvo, labai sunku įrodyti tokį nusikaltimą.

Dar viena negerovė: buvo nepedagogiškai remiamasi grupių įtakingaisiais. Auklėtojai (ir ne tik), siekdami lengvesnio gyvenimo, per juos tvarką darydavo neleistinomis priemonėmis, dėl to kentėdavo silpniausi vaikai, kurie čia kartais jausdavosi kaip tikrame pragare, dėl to žalodavosi, bėgdavo, nusikalsdavo per prievartą.

Slaptai.lt nuotraukoje: prisiminimų autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

(Bus daugiau)

2013.09.26


Prisijunkite prie diskusijos