Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda šeštadienį telefonu kalbėjosi su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda ir aptarė Rusijoje kilusius neramumus bei bendrą saugumo situaciją regione.
Kaip skelbiama Prezidentūros išplatintame pranešime, pokalbio metu Vilniui pristatyti Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimo Veimaro trikampio formatu rezultatai.
Dviejų šalių vadovai taip pat derino kitos savaitės planus – antradienį Hagoje vyksiančiame susitikime Lietuvos, Lenkijos ir kai kurių kitų Europos valstybių vadovai aptars artėjantį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, taip pat padėtį Ukrainoje ir Rusijoje.
Kiek anksčiau šeštadienį Daukanto aikštės lyderis apie karinės grupuotės „Wagner“ maištą kalbėjosi ir su Lenkijos ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu.
Tęsiantis neramumams Rusijoje, prezidentas G. Nausėda sekmadienį šaukia Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį.
ELTA primena, kad Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė ketinąs nuversti Rusijos karinę vadovybę. J. Prigožinas, jau kelis mėnesius kritikavęs Rusijos gynybos ministeriją, penktadienį apkaltino Kremlių paleidus raketas į jo pajėgas ir pažadėjo imtis atsakomųjų veiksmų.
Visgi, šeštadienio vakarą paskelbta, kad J. Prigožinas sutiko atitraukti savo būrius. Apie tai pranešė Baltarusijos prezidentūra. Anksčiau skelbta, kad „Wagner“ kariai sparčiai judėjo Maskvos link.
Andrzejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva kalbasi su Lenkija dėl artimesnio bendradarbiavimo saugumo srityje, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
Šalies vadovas tikino telefonu kalbėjęs su Lenkijos prezidentu Andžejumi Duda ir sulaukęs „labai įdomaus“ jo pasiūlymo „glaudinti mūsų karinį bendradarbiavimą“.
„Kalbame apie glaudesnį bendradarbiavimą saugumo, karinėje srityje. Kokia forma ir kaip, mums dar reikia tą apsvarstyti“, – ketvirtadienį TV3 televizijai sakė G. Nausėda.
„Kol kas negaliu plačiau apie tai kalbėti, nes reikia įvertinti ir mūsų galimybes“, – teigė jis.
Šalies vadovo teigimu, diskusijos dar tik prasidėjo, svarstomi skirtingi karinės partnerystės variantai.
„Galime kalbėti apie įvairius modelius: gali būti rotaciniai modeliai, gali būti nuolatiniai modeliai. Turbūt suprantama, kad pradedame nuo tam tikrų pradinių bendradarbiavimo formų, po to, be jokios abejonės, tą bendradarbiavimą norėsime gilinti“, – dėstė prezidentas.
„Labai tuo džiaugčiausi, nes esame pasiekę tikrai labai gerą santykių su Lenkija dinamiką. Karinėje, saugumo srityje, ypatingai dabartinėmis aplinkybėmis, pasinaudoti šituo puiku įdirbiu būtų tikrai prasminga“, – pažymėjo jis. G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
G. Nausėda teigia, kad Lenkijos karinis buvimas Lietuvoje galėtų būti tarp strateginių valstybės tikslų, kuris derėtų su siekiu šalyje dislokuoti nuolatinę Vokietijos karių brigadą.
„Nematau jokios kontradikcijos su kitais mūsų tikslais, konkrečiai bendradarbiaujant su Vokietija“, – sakė prezidentas.
Lenkija yra tarp daugiausiai į gynybą investuojančių NATO valstybių – Varšuva 2024 m. krašto apsaugai ketina skirti virš 4 proc. bendrojo vidaus produkto, šiemet – apie 3 proc.
Lietuva savo ruožtu siekia, kad iki 2026 m. šalyje įsikurtų pilnai sukomplektuota Vokietijos kariuomenės brigada.
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, balandžio 5 d. (ELTA). Maskva nebeįstengs suvaidyti lenkų ir ukrainiečių. Tai trečiadienį Varšuvos karalių pilyje pareiškė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, praneša portalas „rbc.ua“.
„Didžios tautos svarbiausiomis istorijos akimirkomis gali įveikti didžiausius jas skiriančius prieštaravimus ir kartu žvelgti į ateitį. O mes – lenkai ir ukrainiečiai – esame didžios tautos. Mūsų didi istorija, kultūra ir nuostabi ateitis. Kaip tik todėl mes nebijome kalbėti apie skaudžiausius mūsų istorijos momentus“, – sakė A. Duda.
Anot jo, praeityje abi tautos padarė daug klaidų, už kurias buvo brangiai sumokėta. O grobikai ir okupantai ne kartą mėgino suvaidyti lenkus ir ukrainiečius.
Lenkijos prezidentas pareiškė siunčiąs Maskvai signalą, kad jai nebepavyks suskaldyti dviejų tautų.
„Ukraina visam pasauliui parodė, kad gali priešintis kur kas didesnei galingai kaimynei. Putinas nepasiekė nė vieno strateginio tikslo, Rusija patyrė didelių nuostolių. Bet iki karo pabaigos dar toli, Ukrainai reikalinga parama, šiuolaikinė ginkluotė“, – pažymėjo Lenkijos valstybės vadovas.
Anot jo, kaip tik todėl Lenkija perduoda Ukrainai artilerijos, šarvuotosios technikos, tankų ir lėktuvų, rodydama pavyzdį kitiems partneriams Vakaruose.
Lenkijos prezidentas prisiminė, kaip praėjusių metų vasario 23 d. lankėsi Kyjive.
„Aš ilgai kalbėjausi su prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Padėtis tuo metu buvo nepaprastai dramatiška. Mes jau tada žinojome, kad rusai puls ir prasidės plataus masto karas“, – sakė A. Duda.
Anot jo, Ukraina ginasi jau daugiau kaip 400 dienų, o Lenkija ištesėjo duotą žodį, kad ja galima pasikliauti.
Kaip jau buvo pranešta, prezidentas V. Zelenskis su žmona balandžio 5 d. lankosi Lenkijoje su oficialiu vizitu.
J. Bidenas Varšuvoje: JAV ir Lenkijos santykiai yra kritiškai svarbūs. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, vasario 21 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas, antradienį viešėdamas Lenkijos sostinėje Varšuvoje, pareiškė, kad JAV savo santykius su Lenkija laiko kritiškai svarbiais.
„Ryšys tarp lenkų ir amerikiečių yra labai stiprus, – susitikime su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda tvirtino J. Bidenas. – Mums tenka susidurti su daugybe iššūkių, tačiau esu tikras, kad juos galime įveikti drauge.“
JAV prezidentas taip pat kalbėjo apie abiejų šalių paramą Rusijos užpultai Ukrainai ir dėkojo Lenkijai už jos „nepaprastą“ įsipareigojimą remti Kyjivą ir Ukrainos žmones. Valstybės vadovas pabrėžė, kad Jungtinių Valstijų parama Ukrainai išlieka „nepalaužiama“.
A. Duda savo ruožtu sveikino naujausią J. Bideno vizitą ir pažymėjo, kad jis siunčia svarbų signalą, jog JAV yra įsipareigojusios užtikrinti Europos saugumą. „Amerika gali palaikyti pasaulinę tvarką“, – tikino Lenkijos lyderis.
JAV prezidentas Lenkijoje lankosi praėjus dienai po to, kai buvo nuvykęs į Ukrainą su netikėtu vizitu.
Ankara: Lenkijos ir Turkijos prezidentų susitikimas
Andžėjus Duda padėkojo Turkijai už tai, kad jos karo lakūnai su savo naikintuvais F-16 saugos Lenkijos oro erdvę. Lenkijos prezidentas A.Duda taip pat patvirtino, kad Varšuva įsigys Turkijos gamybos bepiločių skraidyklių Bayraktar TB 2, kurios ir kokybiškos, ir modernios.
Oficiali Varšuva pavadino Turkiją patikimu partneriu.
Šiuos žodžius Lenkijos prezidentas ištarė spaudos konferencijoje Ankaroje, kurioje dalyvavo ir Turkijos prezidentas Redžepas Taipas Erdoganas.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai
Ponas Prezidente,
Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.
2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.
O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.
Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!
Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.
Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.
Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.
Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.
Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.
Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.
Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.
Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.
1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.
Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.
Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės. Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.
Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir atliktumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.
Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.
Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.
Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.
Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.
Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustų pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.
Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.
Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.
***
Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.
[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.
[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.
[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.
[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.
Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.
[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).
Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.
Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.
Ryšardas Maceikianecas – portalo Głos z Litwy, www.pogoń.lt redaktorius.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda), pirmadienį pasiūlęs konstitucijos pataisą, turėjusią išplėsti jo įtaką teismams, tą pačią dieną tokio siekio atsisakė. Tai – naujausias posūkis Lenkijos teismų sistemos reformų kampanijoje, kuri sukėlė Europos Sąjungos (ES) nerimą ir šalyje paskatino masinius protestus.
Kad atsisako savo plano keisti konstituciją, A. Duda pranešė praėjus vos kelioms valandoms po pirmojo paskelbimo apie šį siekį. Tokį sprendimą Lenkijos vadovas priėmė pasikalbėjęs su įstatymų leidėjais ir supratęs, kad šis siūlymas nesulauks pakankamai paramos parlamente.
„Nėra jokių galimybių, kad ši pataisa būtų patvirtinta“, – per televiziją transliuotame kreipimesi sakė A. Duda, patikslindamas, kad šį siūlymą paremti atsisakė pagrindinės opozicinės partijos – Šiuolaikinė partija (Nowoczesna) ir Pilietinė platforma (PO).
Apie siekį įvesti konstitucijos pataisą A. Duda buvo pranešęs pristatydamas savą teismų sistemą reglamentuojančių teisės aktų versiją, kuri turėtų pakeisti liepos mėnesį jo vetuotus šalies vyriausybės siūlytus įstatymų projektus. Šis prezidento žingsnis tuomet sukėlė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) nuostabą ir sumišimą.
Liepą Lenkijos vadovo vetuoti įstatymų projektai būtų sustiprinę politikų įtaką Aukščiausiajam teismui ir leidę šalies parlamentui rinkti teismų nepriklausomumą ginti turinčios institucijos narius.
Andžejus Duda savo įstatymo versijoje Nacionalinės teismų tarybos (KRS) narius parlamente siūlė rinkti trijų penktadalių dauguma, taip siekiant užkirsti kelią vienos partijos dominavimui.
„Jei per du mėnesius parlamentas nepajėgtų išrinkti KRS narių trijų penktadalių dauguma, tuomet iš pateiktų kandidatų (sąrašo) narius rinktų prezidentas“, – sakė A. Duda.
Lenkijos vadovas teigė tiek iš vyriausybės, tiek iš opozicijos girdėjęs, kad tokių įgaliojimų suteikimas prezidentui prieštarautų šalies konstitucijai, todėl jis siūlęs priimti konstitucijos pataisą, kuri būtų leidusi tai įgyvendinti.
Tačiau dėl nepakankamo palaikymo minties keisti konstituciją atsisakęs, A. Duda pasiūlė alternatyvų sprendimą: „Jei (parlamentarai KRS narių) negalės išrinkti trijų penktadalių dauguma, tuomet kiekvienas jų turės tik po vieną balsą. Tai reiškia, kad kiekvienas įstatymų leidėjas galės balsuoti tik už vieną kandidatą į KRS narius.“
„To rezultatas bus įvairių partijų išrinkta KRS narių kolegija“, – pridūrė Lenkijos vadovas.
Anksčiau pirmadienį A. Duda pristatė ir savo Aukščiausiojo teismo reformos įstatymo projekto viziją, kuria taip pat būtų išplėsti jo įgaliojimai. Remiantis šiuo projektu, prezidentas galėtų spręsti, kurie iš pensinio amžiaus, t. y. 65-erių metų, sulaukusių teisėjų galėtų ir toliau dirbti.
Šiame pasiūlymo projekte A. Duda, be kita ko, teigia manantis, kad eiliniams piliečiams turėtų būti suteikta galimybė skųsti teismų sprendimus.
Remiantis pasiūlymu, šiuos skundus nagrinėtų naujai sukurta specialioji kolegija, į kurią įeitų ir visuomenės atstovai.
Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Respublikos Prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda). Šalių vadovai, pasak Prezidentės spaudos tarnybos, aptarė saugumo padėtį regione, bendradarbiavimą NATO ir ES, šalių energetinių ir infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
Prezidentė pakvietė Lenkijos vadovą kitais metais atvykti į Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimą vasario 16-ąją dieną. Lenkijos Prezidento kvietimu šalies vadovė kitąmet taip pat vyks į Lenkijos valstybingumo šimtmečio renginius.
Šalies vadovės teigimu, Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, partnerės bei NATO sąjungininkės. Vienodai vertiname mums kylančias grėsmes, agresyvius Rusijos veiksmus ir dirbame išvien, užtikrindami savo žmonių saugumą. Geopolitinių iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Lenkija gali viena kita pasikliauti.
Prezidentai aptarė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vykdomas prieš Vakarus nukreiptas „Zapad“ pratybas. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Zapad“ pamokos turi būti išmoktos toliau stiprinant NATO pasirengimą atgrasyti ir atremti grėsmes. Greitesnis NATO sprendimų priėmimas, gynybos planų suderinamumas, konkrečios priemonės Baltijos šalių karinei izoliacijai išvengti, regiono oro erdvės saugumo stiprinimas ir šiandienos grėsmes atitinkantis Aljanso pajėgų išdėstymas Europoje – tai bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai.
Šalies vadovė taip pat pažymėjo, kad Lenkija yra strategiškai svarbi užtikrinant Baltijos šalių teritorinę ir oro gynybą. Lenkijoje dislokuota JAV brigada padeda apsaugoti „Suvalkų koridorių“, o iškilus būtinybei būtent per Lenkijos teritoriją ateitų NATO sąjungininkų pastiprinimas. Todėl itin svarbu užtikrinti kuo greitesnį ir laisvesnį NATO šalių karinės technikos judėjimą tarp Aljanso sienų.
Prezidentai aptarė ir dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuva ir Lenkija vienodai supranta elektros tinklų sinchronizacijos su Europa svarbą. Tai – paskutinis žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę, kurio negalima atidėlioti.
Susitikime šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Lietuva vertina principingą Lenkijos poziciją atsisakant pirkti nesaugioje Astravo AE pagamintą elektrą. Tokia regiono šalių vienybė yra labai svarbi, siekiant atremti nesaugios atominės jėgainės visai Europai keliamas grėsmes.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Dvišaliame susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginiai ekonominiai projektai, bendradarbiavimas ES ir NATO, geopolitinė situacija, padėtis Europoje po „Brexit”.
„Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms”, – pabrėžė Prezidentė.
Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės – šalis sieja glaudūs prekybiniai ryšiai ir bendri infrastruktūriniai projektai, investicijos. Lenkija yra antra Lietuvos prekybos partnerė, penkta pagal tiesiogines užsienio investicijas.
Šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą.
Pasak Prezidentės, po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau.
Dvišaliame susitikime Prezidentai aptarė galimybes JAV pajėgas dislokuoti rytinėje Lenkijos dalyje, kad, esant būtinybei, bet kurią šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Tai padidintų Suvalkų koridoriaus saugumą ir užtikrintų, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys nebus izoliuotos nuo NATO paramos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai akcentavo, kad abiejų šalių saugumui gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti kuo didesnį Aljanso partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą regione, didinti tarptautinių pratybų skaičių, plėsti infrastruktūrą, vykdyti kariuomenių modernizaciją, užsitikrinti sklandų raketinės gynybos sistemos sukūrimą ir naudojimą visų Aljanso šalių saugumui.
Prezidentai susitikime taip pat aptarė dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL tiesimas, elektros tinklų sinchronizacija, Astravo AE saugumas – bendras Lietuvos ir Lenkijos interesas.
Prezidentė pabrėžė, kad dujotiekis yra strateginės reikšmės projektas ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui, todėl labai svarbu, kad šis projektas būtų užbaigtas kuo greičiau. Taip pat būtina toliau vykdyti bendrus projektus dėl elektros tinklų sinchronizacijos, kuri svarbi susijungimui su kontinentine Europa.
Lietuvą ir Lenkiją vienija ir Astravo AE keliamos grėsmės. Prezidentės teigimu, ši Lietuvos pašonėje kylanti jėgainė, statoma pamynus tarptautinius susitarimus ir branduolinius saugumo standartus, yra bendras Lietuvos ir Lenkijos bei visos ES rūpestis. Būtina vieninga kaimyninių šalių ir visos tarptautinės bendruomenės laikysena reikalaujant branduolinės saugos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kalbėjo ir apie Europos ateitį po „Brexit” referendumo, aptarė, kaip užtikrinti savo piliečių saugumą ir teises JK, kad jie būtų apsaugoti nuo smurto, diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Prezidentų susitikime pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos interesas, kad derybose su JK dėl pasitraukimo iš ES būtų išsaugoti visi 4 kertiniai – laisvo prekių, žmonių, kapitalo ir paslaugų judėjimo principai.
Po susitikimo Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Dubrovnike dalyvaus Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų bendradarbiavimo iniciatyvai skirtame forume.
Tai jau ketvirtas šiemet Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susitikimas tarptautiniuose formatuose: metų pradžioje Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kartu dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje, pavasarį susitiko Branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone, neseniai Prezidentai bendravo Varšuvos NATO viršūnių susitikime.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Dūda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu rugpjūčio 25 dienąDubrovnike dalyvauja Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti skirtame forume.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš forumą įvyks dvišalis Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Lenkijos Prezidento Andžejaus Dūdos susitikimas, kuriame šalių vadovai aptars bendradarbiavimą energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginius dvišalius projektus, bendradarbiavimą ES ir NATO, geopolitinę situaciją, Lietuvos, Lenkijos ir viso regiono saugumui kylančias grėsmes, padėtį Europoje po „Brexit“.
Dubrovniko susitikime bus aptariamos Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regioninio bendradarbiavimo galimybės energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninės rinkos sektoriuose, potencialūs regionų saugumui ir spartesnei raidai svarbūs infrastruktūros projektai.
Forumo moto – „Stiprinti Europą sujungiant Šiaurę ir Pietus“. Po lyderių susitikimo planuojama pasirašyti bendrą politinę Trijų jūrų deklaraciją.
Trijų jūrų iniciatyva geografiškai sujungs 12 valstybių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją.
Pirmajame forume dalyvaus ir Balkanų šalių – Kosovo, Makedonijos ir Juodkalnijos vyriausybių vadovai. Atskirose teminėse forumo diskusijose susitiks ES ir Balkanų šalių užsienio reikalų, energetikos ir susisiekimo ministrai, Turkijos, JAV, Kinijos atstovai.
Lietuvos Prezidentė Dubrovniko forume kalbės apie energetiniam saugumui kylančius iššūkius, Lietuvos patirtį juos įveikiant ir tarptautinio bendradarbiavimo svarbą stabdant grėsmingus geopolitinius projektus.
Klaipėdos SGD terminalą įsirengusi ir elektros jungtis su Švedija ir Lenkija nusitiesusi Lietuva laikoma pavyzdžiu, kaip diversifikuoti dujų tiekimą ir užsitikrinti energetinį saugumą.
Lietuva prisidės prie Adrijos regionui ir visai ES svarbaus SGD terminalo statybos Krko saloje.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.
Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…
O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.
Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.
Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.
Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.
Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.
Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.
Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.
Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu?
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.
Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.
Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?
Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.
O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.
Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.
O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.
Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.
