bynas_3

Anekdotas – paprastai trumpas pasakojimas apie nepaprastą įvykį, situaciją, žmogaus charakterio bruožą ar jo elgesį, pasibaigęs nelaukta atomazga, sudarančia komišką efektą.

Kiekvienoje pasaulio šalyje ir visais laikais žmonės pasakodavo vienas kitam linksmas istorijas, ir todėl jis yra tapęs plačiu folkloriniu žanru. Humoras – juokas, sąmojis – lotynų kalbos žodis, reiškiąs drėgmę, skystį, mat kadaise buvo manoma, jog žmogaus temperamentas, būdo bruožai – linksmumas, gyvumas, arba, atvirkščiai, niūrumas, flegmatiškumas ir t.t. – priklauso nuo organizme esančio kažkokio skysčio. Šiandieną gydytojai, psichologai ir psichiatrai kaip susitarę teigia, kad, juo daugiau pas žmogų yra linksmo ir guvaus skysčio, tuo jam ir aplinkiniams geriau.

Continue reading „Anekdoto pradžia”

sidlauskas-aleksandras

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.

Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris).

Continue reading „Kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis”