Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr. Žinomas Vokietijos karo istorikas Sönke Neitzelis sako nemanąs, kad 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo padaryta istorinė klaida, kai Ukrainai nebuvo pasiūlytas narystės Aljanse planas. Pasak jo, vokiečių politikai padarė dideles klaidas jau po šio sprendimo – kai leido Putinui patikėti, jog Vakarai yra silpni.
„Manau, Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, leidžiantis jam patikėti, kad Vakarai yra silpni“, – Vilniaus NATO viršūnių susitikimo išvakarėse išskirtiniame interviu Eltai sakė S. Neitzelis.
Kalbėdamas apie jau po kelių dienų Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą, istorikas mano, kad Ukrainos veikiausiai laukia „varginančios“ Vakarų politikų paruoštos deklaracijos ir patikinimai dėl tolesnės paramos tęsiantis karui su Rusija. Didžiosios Vakarų valstybės, jo įsitikinimu, aiškesnės narystės statuso tikrai nepalaikys.
„Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip“, – teigė istorikas, pateikdamas jau antrus metus besitęsiančio karo baigties scenarijus.
– Kokią istorinę vertę prognozuojate NATO viršūnių susitikimui Vilniuje?
– Šis NATO viršūnių susitikimas ypatingas tuo, kad vyksta karo metu. Šiuo požiūriu jį prilyginčiau praėjusių metų susitikimui Madride. Tačiau dabar jis, žinoma, turi didesnį politinį sprogstamąjį užtaisą, nes pagrindinis klausimas bus, kaip spręsti Ukrainos stojimo į NATO klausimą. Mano nuomone, tai nebus nuspręsta. Tačiau bus labai įdomu pamatyti, kokia bus parinkta formuluotė. Turėsime pažengti toliau nei per 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimą, kuomet vokiečiai ir prancūzai vetavo sprendimą. Dabar politiškai svarbiausias klausimas – kokius signalus siųsti Ukrainai ir kokios frakcijos yra Aljanse. NATO viršūnių susitikimai krizių metu visada buvo kažkuo ypatingi, pavyzdžiui, Kubos raketų krizės metu arba prisiminkime dvigubos eigos (double track) NATO sprendimą 1979 m. Tačiau šiandien turime visiškai kitokią situaciją. Todėl nesakyčiau, kad šis viršūnių susitikimas yra pats svarbiausias kada nors įvykęs, tačiau jis išskirtinis, nes gyvename ypatingais laikais.
– Balandžio mėnesį Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso, „kai tik sąlygos leis“. Kokių realių vilčių gali turėti Ukraina?
– Ukraina negali tikėtis, kad dabar tikrai bus pradėtas stojimo procesas arba kad jam bus pritarta, kaip tai buvo padaryta Suomijos ir Švedijos atveju. Bus kažkokia varginanti deklaracija, kad Ukraina yra Vakarų bendruomenės dalis, kad mes su ja solidarizuojamės ir kad remsime ją kovoje su Rusija. Ir tikriausiai bus kažkokia ateities perspektyva. Galbūt kažkas panašaus į tai, kad Ukraina taps NATO nare, bet tik tada, kai bus išspręstos problemos. O tada visiems aišku, kad per artimiausius kelerius metus to tikriausiai nebus. Taip pat aišku, kodėl Baltijos šalys ir Lenkija tuo labai suinteresuotos.
Tačiau tai nėra valstybės, kurios pirmiausia kariniu požiūriu būtų lemiamos kare su Rusija, tai galiausiai yra Jungtinės Valstijos. Jungtinės Valstijos nėra suinteresuotos eskalavimu. Jos tai parodė ir per karą. Jos masiškai rėmė Ukrainą, tačiau nesiėmė visų veiksmų. Ir vokiečiai, kaip ir 2008 m., to nepalaikys. Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip. Vakarų valstybės darys viską, kad pačios nekovotų dėl Ukrainos, nes nėra tokio noro. Manau, kad pasiekus kažkokią taiką bus sukurtos garantijų formos, panašios į tas, kurias turime Izraelyje ar Taivane. Bus kažkas panašaus į abipusės pagalbos įsipareigojimus dvišaliu lygmeniu. Kai karas Ukrainoje vieną dieną baigsis, Ukrainos kariuomenė turės būti apginkluota taip, kad galėtų apsiginti nuo Rusijos puolimo. Taigi ji taps partnere, saugumo partnere, bet artimiausioje ateityje netaps NATO nare. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
– Viešai diskutuojama, kas yra prasmingiau ir galiausiai mažiau kainuoja: ar modernizuoti Ukrainą taip, kad Rusija jos nebepultų, ar priimti ją į NATO. Ar nebūtų saugiau, jei tokia didelė ir kovai pasirengusi šalis būtų kontroliuojama Aljanso?
– Manau, kad de facto jie jau turi kontrolę. Galbūt ne vokiečiai, bet amerikiečiai. Be amerikiečių šiame kare nieko nevyksta. Ir ukrainiečiams aišku, kad jei amerikiečiai pasakys, kad mes jūsų daugiau neremsime, Ukrainoje užges šviesa. JAV gali labai aiškiai pasakyti: jeigu mes jums tieksime ginklus, tai tokios yra mūsų sąlygos. Jei jas pažeisite, mes daugiau to nebedarysime. Nežinome, kas buvo sutarta, bet Ukraina yra priklausoma nuo Vakarų. Be Vakarų Ukraina nebeegzistuoja. Ir būtų absoliučiai kvaila, jei jie dabar peržengtų tam tikras raudonas linijas. Jei dabar britai pristatys Ukrainai sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, man visiškai aišku, kad jie susitars dėl taikinių, prieš kuriuos jos bus panaudotos. Todėl man neatrodo toks įtikinamas argumentas: mes tiekiame ginklus, bet net nežinome, kas su jais vyksta. Ukraina yra priklausoma nuo ginkluotės tiekimo. Jei Zelenskis padarytų Faux pas, jam būtų dar sunkiau.
– Kelių pastarųjų savaičių įvykius galima apibūdinti kaip eskalacijos spiralę. Rusijos branduolinių ginklų perdavimas Baltarusijai tikriausiai yra atsakas į būsimą naikintuvų F-16 perdavimą Ukrainai. Kas dar gali įvykti, kur yra paskutinė raudona linija, kad konfliktas neperaugtų į Rusijos karą su NATO?
– Raudonoji linija yra labai aiški – NATO sausumos pajėgų, NATO lėktuvų su savo pilotais ar laivų, kitaip tariant, NATO šalių karių tiesioginiai kovos veiksmai prieš Rusijos karius. Žvalgyba, parama, planavimas, bet kokios rūšies ginklų, išskyrus masinio naikinimo ginklus, tiekimas šios linijos neperžengia. Tai galima palyginti ir su kitais karais. Prisiminkime Korėjos karą. Ten buvo raudonos linijos iš sovietų pusės. Rusų pilotai Šiaurės Korėjos naikintuvais neskraidė virš Jalu upės. Tai galima matyti ir Vietnamo kare. Arba prisiminkime Izraelio karus prieš arabų valstybes 1967 ir 1973 m. Dabar riba yra aiški – Vakarų karių panaudojimas mūšio lauke Ukrainoje, tačiau nemanau, kad taip nutiks.
– Ką manote apie Ukrainos kontrpuolimą? Ar jis jau įsibėgėjo?
– Ukrainiečiai turi apie dvylika brigadų, kurias gali panaudoti puolimui. Dabar šios pajėgos dislokuotos ne visos. O koks yra Ukrainos planas – surengti didelį puolimą, prasiveržti viename taške ar tiesiog apsičiupinėti keliuose taškuose, suklaidinti rusus, pulti čia, paskui tuo pasinaudoti, kad būtų perskirstyti rezervai, o tada smogti kitur – viso to nežinome. Kol kas matome padidėjusį kovinį aktyvumą, bet Ukrainos pajėgos kol kas neturi persvaros. Ar dabar visos pajėgos vėl bus sutelktos į židinį, rizikuojant viskuo, mes nežinome. Mes nematome Ukrainos generalinio štabo kortų.
– Tačiau Kachovkos užtvankos susprogdinimas rodo Rusijos reakciją į kontrpuolimą?
– Tiesą sakant, man neaiški šio sprogdinimo prasmė. Turime potvynį į pietvakarius nuo Zaporožės abiejose upės pusėse. Ir tai būtų prasminga kariniu požiūriu Rusijai tik tuo atveju, jei tikimasi, kad Ukraina surengs puolimą per Dnieprą. Bet puolimas per Dnieprą man nuo pat pradžių buvo labai mažai tikėtina taktika. Vargu ar Kyjivas būtų planavęs veržtis per Dnieprą į Rusijos teritoriją tarp Zaporožės ir Chersono, t. y. Krymo kryptimi, nes tada upė atsidurtų ukrainiečiams už nugaros. Dniepras yra viena didžiausių upių Europoje, todėl ukrainiečių puolimo atveju visada yra tikimybė, kad rusai tiltus sunaikins sparnuotosiomis raketomis. Taigi akivaizdžiausia puolimo vieta yra sausumos tiltas tarp Zaporožės ir Ugledaro, kur dabar taip pat vyksta intensyvūs mūšiai. Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei JAV ir Vokietijos vadovai
– Kaip Ukrainos kontrpuolimo sėkmė ar nesėkmė gali paveikti NATO viršūnių susitikimo sprendimus?
– Kontrpuolimu galima daryti politinį spaudimą NATO šalims, laikantis moto: žiūrėkite, mes puolame, bet jei jūs mums parūpintumėte daugiau ginklų, mes būtume daug sėkmingesni. Susitikimas Vilniuje yra aktualus sprendžiant klausimą, kas bus ateityje, kas bus rudenį, kas bus kitais metais. Ar darysime didesnį spaudimą Europos ginklų, artilerijos gamybai? Ar vis dar yra šalių, kurios ir toliau įsipareigoja teikti tolesnę pagalbą, ar bus naikintuvų aljansas, kada jie bus pristatyti? Iš tikrųjų tai yra susitikimas, kuriame kalbama apie ateitį, o ne tiesiogiai apie įvykius, kuriuos dabar matome Ukrainoje.
– Jau minėjote, kad šiame susitikime Vokietija ir Prancūzija, kaip ir 2008 m. Bukarešte, vėl stabdys Ukrainos perspektyvas NATO. Koks dabar būtų pasaulis, jei Vokietija ir Prancūzija tada nebūtų sudariusios šių kliūčių Ukrainai ir Gruzijai?
– Jei Ukrainos priėmimo į NATO procesas būtų buvęs pradėtas 2008 m., manau, kad Rusija netrukus būtų įsiveržusi į Ukrainą. Vargu ar Maskva būtų su tuo susitaikiusi. O 2008 m. Ukrainos karinė būklė buvo labai bloga. Rusijai būtų buvę daug lengviau kariniu požiūriu eliminuoti Ukrainą 2008 nei 2014 m. Keturiolika metų iki 2022-ųjų JK ir JAV išnaudojo Ukrainos pajėgoms apmokyti ir aprūpinti. Ir reikia pasakyti, kad NATO pabudo iš gilaus miego tik 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Todėl manau, kad Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau manau, kad buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, nes leido jam patikėti, kad Vakarai yra silpni. Ir tai, mano nuomone, yra grubi klaida, kurią padarė Angela Merkel, Frankas-Walteris Steinmeieris, Sigmaras Gabrielis ir visi kiti.
– Kokie sprendimai dėl Europos saugumo turėtų būti priimti šiame NATO viršūnių susitikime? Ypač dėl rytinio flango?
– Jei iš tiesų pasieksime tai, ką nusprendėme Madride, t. y. Vokietija iki 2025 m. NATO greitojo reagavimo pajėgoms suteiks 30 000 parengtų karių, daug kas jau bus pasiekta. Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, tačiau viduje iš tikrųjų manoma, kad per 5–7 metus ji sugebės kompensuoti nuostolius. O jos karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas ir kibernetiniai pajėgumai beveik nenukentėjo. Taigi manyti, kad Rusija niekada neatsistos ant kojų, yra iliuzija. NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje iš tikrųjų nėra skirtas tam, kad būtų atremtas tiesioginis Lietuvos, Latvijos ar Estijos užpuolimas. Jis skirtas klausimui, kaip mes stipriname savo gynybinius pajėgumus. O sustiprintos priešakinės pajėgos Lietuvoje, žinoma, yra politinis signalas, tačiau kariniu požiūriu jos nieko neatgraso.
– Lietuva su ypatingu lūkesčiu žvelgia į Vokietiją. Vokietijos krašto apsaugos ministras Borisas Pistoriusas kiek netikėtai viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad Vokietija pasirengusi dislokuoti savo karių brigadą. Anksčiau būta prieštaringų pasisakymų. Kaip vertinate ginčą? Ar ji būtinai turi būti čia dislokuota?
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
– Labai gerai suprantu lietuvių argumentus. Ir sakau, kad mes, vokiečiai, iš tikrųjų neturime jokių moralinių argumentų, kad ši brigada nebūtų dislokuota Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad Šaltojo karo metais amerikiečiai, kanadiečiai ir britai buvo dislokuoti tiesiogiai Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR), pasienyje su Rytų Vokietija. VFR tai buvo nepaprastai svarbu. O Lietuva dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kaip senoji Bonos Respublika. Taigi toks yra moralinis argumentas. Tačiau, žinoma, turime pažvelgti į tai operatyviai. Kiek žinau, NATO nereikalauja dislokuoti šios brigados Lietuvoje, nes nori maksimalaus lankstumo. Jei teisingai žinau, yra keturi galimi rusų puolimo scenarijai. Taip pat yra scenarijai pagal schemą „link Moldovos, link Rumunijos“. Tuomet ši brigada atsidurtų netinkamoje vietoje. Dabar gynybos ministras Borisas Pistoriusas netikėtai pažadėjo, kad Vokietija į Lietuvą atsiųs brigadą, nors anksčiau buvo kalbama tik apie išplėstinę vadavietę. Tai buvo svarbus signalas. Klausimas, ar Vokietija sugebės tai įvykdyti, iš kur bus siunčiami kariai ir ar reikės dėl to uždaryti kokias nors kitas vietas.
– Vokietijos vaidmuo šiame kare taip pat svarbus, todėl dažnai atkreipiamas dėmesys į jūsų šalies sprendimus. Kaip jūs, kaip vokietis ir istorikas, vertinate kritiką dėl pernelyg neryžtingo ginklų tiekimo ir stringančio garsiai pažadėto istorinio lūžio taško „Zeitenwende“?
– Nuo pat pradžių, dar prieš prasidedant karui, buvau didelis ginklų tiekimo Ukrainai šalininkas ir visada sakiau, kad tai vyksta per lėtai, kad to yra per mažai. Visada kritikavau neryžtingumą. Tačiau reikia pažvelgti ir į tai, iš kur ateina vokiečiai. Prisiminkime Miuncheno saugumo konferenciją 2022 m. vasarį, prieš prasidedant karui, Annalena Baerbock (Vokietijos užsienio reikalų ministrė – red. past.) pasakė: „Mes, vokiečiai, negalime tiekti ginklų dėl istorinių priežasčių.“ Tada prasideda karas. Ir mes vis dėlto tiekiame ginklus, kovinius tankus ir kt. Mes, vokiečiai, jau nuėjome ilgą kelią. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė diskursas Vokietijoje – staiga žalieji tapo didžiausiais ginklų tiekimo šalininkais.
O prieš tai mes diskutavome apie penkių bepiločių lėktuvų apginklavimą Vokietijoje ir socialdemokratai tai atmetė. Buvome visiškai neracionalūs, visiškai emocingoje diskusijoje, „Pepės Ilgakojinės pasaulyje“. Pagal moto: mums karas neegzistuoja, mes už taiką. Visi yra už taiką. Dar mes, vokiečiai, neišvengiame savo istorijos. Mes turime tokią istoriją, kokią turime. Mano kritika yra ta, kad Vokietijos saugumo politika iš esmės nepasikeitė, nes vokiečiai visada buvo NATO konvojaus viduryje arba gale. Taigi, taip, jei kiti tiekia ginklus, mes taip pat tai darome. Tačiau mes nesame tie, kurie tai inicijuoja. Mes nesame tie, kurie tai organizuoja, kurie dabar sako: tankų koalicija, štai kaip tai daroma. Visada dalyvauja amerikiečiai. Mano nuomone, tai neįtikėtinai daug pasako apie Europą, jei Europos NATO šalys nedrįsta pristatyti 90 kovinių tankų be amerikiečių dalyvavimo. 450 milijonų europiečių nedrįsta pristatyti 90 tankų. Ką tai sako apie 5-ąjį straipsnį? Vadinasi, mes pristatome tankus, rusai dėl to mus užpuola, o amerikiečiai mūsų negina dėl 90 tankų? Manau, kad toks suvokimas yra absurdiškas. Tačiau tai daug ką byloja ne tik apie vokiečius, kuriuos labai daug kas mėgsta gėdinti. Turiu omenyje ir kitas šalis. Be kita ko, lenkai – jie kartais labai garsiai išsižioja, bet jų pačių tankų pristatymai būna gana kuklūs. Taigi tai taip pat yra Europos problema.
– Grįžkime prie visuomenės pokyčių. Jūs jau sakėte, kad vokiečiai nėra pasirengę siųsti savo karių į Ukrainą. Bet ar jie pasirengę siųsti savo karius į rytinį flangą, Lietuvą?
– Pasiruošę. Turime 180 000 Bundesvero vyrų ir moterų. Ir jeigu NATO vyriausiasis vadas pasakys, kad siunčiame diviziją į Lenkiją, į Lietuvą ar bet kur kitur, manau, kad tai bus priimtina. Būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, vėl įvestume šaukimą į kariuomenę. O kol kas vokietis sako: tai karas, mes turime juos palaikyti, bet prašom be manęs. Vokietijoje žmonės nesijaučia esantys kare. Jų socialinė tikrovė yra ne karas, o šildymo siurbliai, infliacija ir pan. Tokia yra socialinė tikrovė. Beveik niekas niekada nėra buvęs Ukrainoje, nepažįsta tos šalies, nekalba ta kalba. Taigi tai toli.
– Šio karo metu esate ypatingai geidžiamas interviu partneris. Anksčiau jūsų ekspertizės sulaukdavo ir kritikos, kaip per daug militaristinės ir isteriškos. Tokius priekaištus iš Vakarų anksčiau buvome įpratę girdėti ir mes – lietuviai, Baltijos šalys, Lenkija ir kt. Ar dabar jūs ir mes galime jaustis išteisinti? Ir ko Europa gali iš to pasimokyti?
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
– Kokią išvadą galime padaryti: po 1990 m. Vakarų europiečiai 30 metų regėjo pasaulį pro rožinius akinius. Tai buvo iliuzija, kad pasaulis taps panašus į ES: nebebus karų, ginčai bus sprendžiami tik per jurisdikciją, o taiką ir tarpusavio ryšius sukursime per prekybą ir kultūrinius mainus. Tačiau pasaulis toks netapo. Kinai, indai, brazilai ir pietų afrikiečiai sako: tai jūsų taisyklės, o ne mūsų. Matote, kiek daug valstybių nedalyvauja sankcijose. Mes, europiečiai, galime propaguoti savo vertybes, bet taip pat turime būti pajėgūs užtikrinti saugumą bent jau savo periferijoje. Taigi, tai Ukraina, tai Viduržemio jūros regionas, bet net tiek mes negalime suvaldyti. Europa turi pajudėti iš vietos. Bet, mano nuomone, ji to nepadarys, nes tų kalbų, kad „mes, europiečiai, turime pagaliau atsistoti ant kojų“, nebegaliu klausytis. Nuo Lietuvos iki Portugalijos yra labai skirtingi požiūriai į pasaulį. Akivaizdu, jog europiečiai turi didelių problemų, ir tai lemia, kad į Vidurio ir Rytų Europos gyventojų nuogąstavimus dėl saugumo nežiūrima rimtai. Didelis klausimas, ar mes iš tikrųjų ko nors iš to pasimokysime. Vokiečiai turi fenomenaliai menką supratimą apie Vidurio Rytų Europą. Dabar kyla klausimas, ar Europa išgirs šūvį, sprogimą? Esu labai skeptiškas šiuo klausimu. Vokietijoje gynybos ministras, kuris, mano nuomone, yra labai geras, gali sukelti kultūrinius pokyčius Bundesvere, kurie taip pat persiduos visuomenei. Dėl to esu nusiteikęs optimistiškai. Bet ar Europa, kaip vienetas, išmoks būti stipresnė, ar Europa atliks namų darbus ir taps labiau nepriklausoma saugumo politikos srityje, aš tuo netikiu.
– Kaip prognozuojate šio karo baigtį?
– Manau, kad šio karo baigtis dar yra atvira. O tai taip pat reiškia, kad Ukraina šį karą gali pralaimėti, ir mes neturėtume ignoruoti šios galimybės. Manau, kad esame linkę nuvertinti rusus, ir verčiau patarčiau mums, vakariečiams, juos pervertinti, o ne nuvertinti. Geriau suteikti daugiau saugumo, daugiau ginklų. Tiesiog norėčiau, kad parama Ukrainai būtų tiekiama sparčiau, taip pat norėčiau didesnio tempo ir čia, Vokietijoje. Kalbama ne apie ginkluotę, o apie tai, kad tai, ką turime, būtų tikrai operatyvu. Tai viskas, apie ką kalbama. Šaltojo karo metais, kai Federacinė Respublika buvo mažesnė, vokiečiai turėjo 12 divizijų; dabar kalbama apie trijų divizijų sukūrimą iki 2032 metų. Dabar yra tik viena. Taigi tai daug mažesnis mastas, bet mes turime tai suvaldyti. Tai nepaprastai svarbu visiems, ypač mūsų Vidurio Rytų Europos partneriams. Galiausiai, jei Lietuvą užpuls Rusija, šios vokiečių divizijos atliks lemiamą vaidmenį ginant ir išlaisvinant Lietuvą. Taigi mes laikomės duoto žodžio. Nežinome, kaip viskas baigsis, bet turime atlikti namų darbus, nes gali būti ir taip, kad Ukraina, jei jos pakankamai nepalaikysime, pralaimės šį karą.
– Ką reiškia pralaimėti? Ar Ukraina nustos egzistuoti, ar bus jos sienos?
– Gali būti, kad Ukraina nebegalės ilgiau ištverti šio karo, kad ji vis dėlto bus užvaldyta. Gali būti, kad kur nors Ukrainos vakaruose išsilaikys tik neužimta teritorija, bet Ukrainos valstybė, kokią mes ją pažįstame šiandien, žlugs, nebebus gyvybinga, turėsime milijonus pabėgėlių, nes žmonės nenorės gyventi Rusijos valdžioje. Manau, kad toks scenarijus galimas. Negalime visada teigti, kad Ukraina laimės arba neturi pralaimėti. Bet yra ne tik klausimas, kiek teritorijos ji gali atsiimti, nes viskas gali pasisukti ir kitaip. Karai gali baigtis kitaip, kontrpuolimai gali žlugti, Ukraina gali pritrūkti karių, galbūt mes, europiečiai, nebenorėsime tiekti amunicijos. Tokia galimybė išlieka, todėl turime sustiprinti savo paramą. Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
– Kiek dėmesio šiam karui bus skiriama ateities istorijos vadovėliuose?
– Neįmanoma taip pažvelgti į ateitį. Tai priklausys nuo to, ar tai bus nedidelis epizodas, dvejų metų karas, kuris baigsis. O gal tai pasaulinio karo pradžia, jei po dvejų metų Taivane kils JAV ir Kinijos karas, kuris peraugs į pasaulinį konfliktą. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją, tarsi lokalus žemyno karas, bet po dvejų metų jis apėmė visą Žemės rutulį. Mes nežinome, kas artėja. Ar tai kažko pradžia, ar tik epizodas. Tikėkimės, kad karas greitai baigsis, bent jau paliaubomis, kad pavyks suvaldyti šiuos karus, kad tai netaps pasaulinių konfliktų centrų susiliejimu.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Lisabona, spalio 13 d. (AFP-ELTA). Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sako, kad „visiškai nesigaili“ dėl savo sprendimo didžia dalimi rinktis rusiškas dujas kaip energijos šaltinį Vokietijai. Buvo „labai racionalu ir tinkama“ pirkti rusiškas dujas, nes jos buvo pigesnės už suskystintas dujas iš JAV, Saudo Arabijos ar Kataro, pareiškė A. Merkel ketvirtadienį spaudos konferencijoje Lisabonoje.
Be to, Rusija „net Šaltojo karo metais buvo patikima energijos tiekėja“, kalbėjo A. Merkel. Todėl ji šio sprendimo „visiškai nesigaili“, jis tuo metu buvęs teisingas.
„Brutalus“ Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas pakeitė situaciją. „Tai lūžio taškas, – pažymėjo A. Merkel. – Žinoma, naujoji vyriausybė turi su tuo tvarkytis. Ir tai ji daro“.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Vokietija ir kitos Europos šalys mėgina nutraukti savo priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų.
Pernai 55 proc. Vokietijos dujų importo sudarė rusiškos dujos – iš dalies ir dėl to, kad A. Merkel net po Krymo aneksijos 2014-aisiais toliau plėtojo prekybinius santykius su Rusija ir rėmė ginčytiną „Nord Stream 2“ dujotiekį.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kyjivas, birželio 8 d. (AFP-ELTA). Ukrainos vyriausybės neįtikino buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paaiškinimai dėl jos Rusijos politikos.
Vis dar nesuprantama, kodėl A. Merkel rėmė „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimą, trečiadienį tviteryje rašė Ukrainos prezidento patarėjas Mychailas Podoliakas. Nes, anot A. Merkel, ji esą „visad žinojo, kad Rusija rengiasi karui“ ir kad prezidentas Vladimiras Putinas nori sunaikinti ES. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
A. Merkel antradienio vakarą Berlyne pirmą kartą nuo savo kadencijos pabaigos gruodį atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Ji pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, tačiau nesutiko atsiprašyti už savo Rusijos politiką.
Ukrainos ambasadorius Berlyne Andrijus Melnykas pareiškė, kad tikėjosi „daug konkretesnių“ A. Merkel atsakymų. „Nes jei viskas vyko taip puikiai ir nebuvo padaryta klaidų, tai kyla klausimas, kodėl mes jau 105 dienas kariaujame“, – sakė diplomatas stotims RTL ir ntv.
Jo nuomone, „vis dar yra daug neatsakytų klausimų“.
Tačiau A. Melnykas apskritai sveikino, kad A. Merkel viešai pakomentavo savo poziciją dėl Rusijos.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos parlamentaras iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) Jensas Spahnas tuo tarpu gynė A. Merkel Rusijos politiką. „Angela Merkel niekada neturėjo iliuzijų dėl to, kas ar koks yra Vladimiras Putinas, – sakė jis . – Priešingai nei jos pirmtakas Gerhardas Schröderis, kuris parsidavė sistemai“. Tačiau žinant dabartinę situaciją, „neabejotinai kai kurie sprendimai būtų kitokie“.
A. Merkel per savo 16 metų kadenciją visad siekė dialogo su Maskva bei glaudžios ekonominės partnerystės.
Regime stebuklą. Vakarų civilizacija sulyg kiekviena karo Ukrainoje diena tampa padoresne, sąžiningesne, principingesne. Tampa tokia, kokia turėjo būti visuomet – ir taikos, ir karo dienomis.
Ką turiu galvoje? Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.
Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui. Juk Vokietija ilgokai iš Rusijos gaudavo dujų ir naftos pigiau, nei Rytų Europa, ir už tai tarsi prostitutė privalėdavo Rusijai atidirbti. Vienas iš paskutiniųjų vokiškos prostitucijos pavyzdžių – Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeir, pagarsėjęs tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules. Ne veltui oficialusis Kijevas pareiškė, kad ponas Steinmeir nepageidaujamas Ukrainoje.
A. Merkel ir V. Putinas. Labai karšta meilė. EPA – ELTA nuotr.
JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Joe Bidenas garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė pasielgti taip, kaip elgiasi iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą siųsti JAV ambasadoriaus.
Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija). Oficialusis Vašingtonas skuba sureguliuoti lendlizo (karinės technikos gamybos ir gabenimo į Ukrainos frontą klausimus). Vis garsiau užsimenama ir apie tai, kad Amerika siųs savo karius į Ukrainą, jei V. Putinas ten panaudos cheminius, baktioroliginius ar branduolinius ginklus.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Žodžiu, Vakarai atsikvošėjo. Dabar jau ne tiek svarbu, kad atsikovošėjo ne patys, o būtent Ukrainos dėka (tikiuosi, Vašingtonas ir Briuselis tai įsidėmėjo). Nūnai svarbiausia, kad NATO ir ES vėl ėmė ginti laisvę ir demokratiją ne vien lozungais.
Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius tvirtina (Marko Feigino internetinė televizija), kad Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai.
O tai tekia vilčių, jog Kremliui bus smogta į dantis taip stipriai, kad ten sėdintys išgamos greitai neatsigaus.
XXX
O Lietuvoje, deja, nematau šviesių pragiedrulių. Pirmiausia sukrėtė valdžios sumanymas pakoreguoti rinkimų įstatymą taip, kad į mūsų Parlamentą galėtų veržtis kuo jaunesni žmonės. Esą taip Lietuvos jaunimas skatinamas domėtis politika. Be to, žiūrėta, kaip mūsų įstatymai dera su bendrąja ES politika (kad tik nepasirodytume senamadiški), aiškintasi, kokio amžiaus vyrai ir moterys gali siekti mero, savivaldybės nario kėdės (tarsi savivaldybės nario pareigos būtų tapačios Seimo nario atsakomybei).
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O man atrodo, kad labai jauniems žmonėms neleistina tapti Lietuvos parlamento nariais. Parlamento neleistina paversti vaikų darželiu. Labai jaunas žmogus, netarnavęs kariuomenėje, nebaigęs nė vienos aukštosios mokyklos, neturi nei žinių, nei gyvenimiškosios patirties. Ir vis tik šventai įsitikinęs, kad seniai viską išmokęs ir perpratęs. Būtent todėl jam nevalia tapti parlamentaru. Perfrazuojant Vladimirą Leniną, ne kiekviena melžėja galinti valdyti valstybę. Bet mūsų Seimo nariai šio svarbiausio argumento beveik nelukšteno. Jie primityviai pataikauja jaunimui.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita liūdnokai nuteikusi žinia – teisme išnagrinėta vadinamoji MG Baltic byla. Taip ir įtariau, jog kaltų nebus. Nes, atvirai sakant, sunku nustatyti prekybą poveikiu remiantis nenuginčijamais, aiškiai apčiuopiamais įkalčiais.
Prekyba poveikiu – keistas terminas. Bet tuomet belieka gūžčioju pečiais: kam reikalingos STT ir FNTT, jei šių institucijų teikiamos bylos subliūkšta lyg pradurtas oro balionas? Dar pridėkime nuolatinius šūkaliojimus, esą teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, todėl Lietuvos Prezidentas neturi teisės komentuoti Temidės sprendimų, – ir turėsime skandalingai keistą situaciją.
Skadalinga vien dėl to, kad Lietuvos teisėjai susigriebę tiek daug įvairiausių saugumo garantijų, jog neturėtų bijoti nei Prezidento, nei kitų politikų komentarų. Bet elgiamasi taip, tarsi bijotų.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mano supratimu, Lietuvos prezidentas išdėstyti savąją nuomonę apie itin svarbias bylas ne tik turi teisę, bet jam net privalu tarti žodį. Nebent būsiu pražiopsojęs, kada iš demokratijos nusiritome iki diktatūros, kur negalima turėti savo nuomonės.
Trečioji liūdna žinia – pavardžių ir vardų rašymai oficialiuose dokumentuose. Žvelgdamas į šį dirbtinai sukeltą ginčą vadovaujuosi kalbininko, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio moksliniu darbu „Lietuvių kalbos išdavystė“ (išleista dar 2006-aisiais metais). Ten viskas kuo puikiausiai išaiškinta, parodyta.
Ne švarką turime derinti prie sagų, o sagas – prie švarko. Ne lietuvių kalbą privalu derinti prie ne lietuviškas pavardes ir vardus turinčių asmenų, o jų pavardes – prie lietuvių kalbos taisyklių. Kitaip iš lietuvių kalbos netrukus nieko nebeliks – tik skutai.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
O jei nebeliks lietuvių kalbos, kas beliks iš Lietuvos valstybės?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, balandžio 13 d. (AFP-ELTA). Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas metė sunkius kaltinimus buvusiai kanclerei Angelai Merkel dėl jos politikos Rusijos atžvilgiu.
Tai, kad Ukraina „beveik aklai“ pasitikėjo A. Merkel, buvo klaida, sakė ambasadorius vokiečių laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“. „Niekas už ją geriau nežinojo, kokie įtempti yra Rusijos ir Ukrainos santykiai ir kad V. Putinas nori ne susitarti, o sunaikinti mano tėvynę“, – tęsė jis.
Nepaisant to, Berlyne buvo priimti sprendimai dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio ir prieš ginklų tiekimą Ukrainai, sakė A. Melnykas.
Jis paragino A. Merkel pakomentuoti savo Rusijos politiką. „Aš manau, kad ir Vokietijai būtų svarbu, kad A. Merkel pasisakytų“, – teigė jis.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, gruodžio 10 d. (ELTA). Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketina parašyti knygą, kurioje bus išdėstyta jos biografija. Tai penktadienį pranešė leidinys „Spiegel“.
Jo žiniomis, prie knygos rašymo prisidės artima buvusios VFR vyriausybės vadovės bendradarbė Beate Baumann, kuri daugelį metų buvo A. Merkel patarėja. „(Buvusi) kanclerė nenori pasakoti viso savo gyvenimo. Ji norėtų paaiškinti svarbiausius politinius sprendimus savais žodžiais ir remdamasi savo gyvenimiškąja patirtimi“, – sakė žurnalistams B. Baumann.
Ji patikslino, kad knygoje bus gvildenamos tokios svarbios temos kaip finansų ir migracijos krizės, taip pat koronaviruso pandemija. Manoma, kad A. Merkel autobiografinei knygai parašyti prireiks dvejų trejų metų.
Kaip pabrėžė B. Baumann, darbui neketinama pasitelkti kitų autorių. „(Buvusi) kanclerė ir aš esame tvirtai įsitikinusios: jeigu mes rašysime šią knygą, tai padarysime dviese, be „rašytojų vaiduoklių“, be istorikų ir be žurnalistų“, – teigė ji.
Trečiadienį naujuoju Vokietijos kancleriu tapo socialdemokratas Olafas Scholzas. Už jį balsavo 395 Bundestago deputatai, prieš – 303. 16 metų trukusi A. Merkel valdymo epocha baigėsi.
A. Merkel savo įpėdiniui O. Scholzui palinkėjo „laimingos rankos“. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). Kadenciją baigusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo įpėdiniui Olafui Scholzui palinkėjo „laimingos rankos“ vadovaujant šaliai. Būti Vokietijos kancleriu yra „vienas gražiausių uždavinių“, sakė A. Merkel, trečiadienio popietę kanceliarijoje oficialiai perduodama pareigas. O. Scholzas per ceremoniją padėkojo A. Merkel už „pasitikėjimo kupiną“ bendradarbiavimą per praėjusius 16 metų.
„Iš savo patirties žinau, koks jaudinantis momentas yra būti išrinktai į šį postą“, – kalbėjo A. Merkel. „Jūs tikriausiai nutuokiate, koks tai įdomus, pasitenkinimą keliantis uždavinys, kartu ir daug pastangų reikalaujantis uždavinys. Tačiau jei jo imiesi su džiaugsmu, tai galbūt yra ir vienas gražiausių uždavinių – būti atsakingam už savo šalį“, – tęsė A. Merkel.
O. Scholzas savo ruožtu gyrė A. Merkel politinius nuopelnus. „Jūs pasiekėte didelių dalykų“, – pabrėžė jis, prisimindamas ir kartu įveiktas krizes, įskaitant 2008/2009 metų finansų krizę ir pabėgėlių krizę 2015-aisiais. Tai buvo „pasitikėjimu pagrįstas darbas, kuris rodo, kad esame stipri, veiksminga demokratija, kurioje tarp atsakingų demokratų vyrauja sutarimas“.
Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.
Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.
Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.
LRT forumas. Nelegalių migrantų tema
Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.
Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.
Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.
Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.
Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.
Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.
Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.
Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nekomentuoja ketvirtadienį vykusio neskelbto susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda.
„Turėjome konstruktyvų bei reikalingą pokalbį, kurio turinio plačiau nekomentuosiu“, – Eltai ketvirtadienio pavakare sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Tačiau Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos bendravimą, bent jau viešojoje erdvėje, vargu ar galima pavadinti konstruktyviu. Už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio autokratiniam ir Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai.
Kiek anksčiau G. Landsbergis žurnalistams apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere A. Merkel gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Ministras akcentavo, kad tai yra labai negera praktika.
„Vienintelis žodis, kuriuo galiu apsakyti – apmaudu. Tai apsunkina darbą. Informaciją mes dabar gauname per mūsų partnerius. Esame susitarę, kad būtume informuoti laiku“, – ketvirtadienį Seime komentavo G. Landsbergis.
Tuo tarpu trečiadienį prezidento patarėja Asta Skaisgirytė tvirtino, kad Prezidentūra buvo informuota apie A. Merkel skambutį A. Lukašenkai. Tai, kad ši informacija nepasiekė Vyriausybės ar Užsienio reikalų ministerijos patarėja nesureikšmino.
„Nežinau, ar reikėtų sureikšminti šituos pasidalijimus. Žinoma, kad visi dalinasi informacija tiek, kiek reikia, ir prieš, ir po. Svarbiausia turbūt yra tai, kad žinutės, kurias norėjome perteikti, buvo perteiktos“, – „Žinių radijui“ sakė A. Skaisgirytė.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Galiausiai G. Landsbergio komentarus ir kritiką įvertino Prezidentūra. Jau po ketvirtadienį vykusio susitikimo užsienio reikalų ministras buvo paragintas komunikavimo klausimus spręsti tiesiogiai, o ne per žiniasklaidą.
„Lietuvos Respublikos prezidentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe formuoja Lietuvos užsienio politikos pozicijas. Jos buvo derinamos ir dėl Vokietijos kanclerės kontaktų su A. Lukašenka. Prezidentas kviečia užsienio reikalų ministrą jam kylančius komunikavimo klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, o tiesiogiai. Taip yra ir efektyviau, ir greičiau. Šalies įvaizdžiui kenkia skuboti, emocijomis grįsti pareiškimai“, – Eltai perduotame komentare rašė Prezidento komunikacijos grupė.
Išsiskyrė nuomonės dėl A. Merkel skambučio A. Lukašenkai
Antradienį G. Nausėda BBC radijui duotame interviu teigė pritariąs Vokietijos kanclerės A. Merkel pokalbiams su autokratiniu Baltarusijos vadovu. G. Nausėdos manymu, tai, kad Vakarų valstybės migracijos krizę bando spręsti komunikuodamos su Vakarų nepripažintu prezidentu, A. Lukašenkos nepaverčia teisėtu Baltarusijos lyderiu.
„Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – šią savaitę Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigė G. Nausėda.
Tuo tarpu G. Landsbergis laikosi kiek kitokios pozicijos. Jo teigimu, A. Merkel komunikavimas su autokratiniu Baltarusijos lyderiu yra pavojingas ne tik dėl to, kad nebuvo pakankamai suderintas su ES partneriais, bet ir dėl to, kad tai sukuria galimybes A. Lukašenkai atsiradusius kontaktus su Vakarais išnaudoti propagandiniams tikslams. Telefonas. Slaptai.lt foto
Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti įtampą keliančią situaciją pasienyje su Baltarusija. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
ELTA primena, kad A. Lukašenka ir Vokietijos kanclerė A. Merkel šią savaitę du kartus kalbėjosi telefonu. Pirmasis Baltarusijos režimo lyderio ir Vokietijos kanclerės pokalbis įvyko pirmadienį.
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 17 d. (dpa-ELTA). Lenkija sukritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono mėginimus tarpininkauti pabėgėlių krizėje.
Vyriausybė Varšuvoje buvo iš anksto informuota apie A. Merkel pokalbį telefonu su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka ir E. Macrono pokalbį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, trečiadienį visuomeniniam transliuotojui sakė vyriausybės atstovas Piotras Mülleris.
Jis teigė asmeniškai buvęs nustebęs dėl A. Merkel pokalbio, nes „tam tikra prasme tai buvo jo (Lukašenkos) išrinkimo pripažinimas“. „Aš suprantu situaciją, bet manau, kad tai nebuvo geras žingsnis“, – sakė atstovas. Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
A. Merkel dėl pabėgėlių krizės pirmadienio vakarą kalbėjosi telefonu su A. Lukašenka. Baltarusių duomenimis, pokalbis truko apie 50 minučių. Tai buvo pirmasis A. Merkel pokalbis su diktatoriumi nuo ginčytinų rinkimų praėjusių metų rugpjūčio 9-ąją. ES nepripažįsta A. Lukašenkos prezidentu.
ES kaltina A. Lukašenką organizuotai gabenant pabėgėlius iš krizių regionų prie ES išorės sienos. Manoma, kad taip jis keršija už ES sankcijas.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, spalio 15 d. (AFP-ELTA). Europos Komisijos teisminiame ginče su Lenkija Vokietijos kanclerė Angela Merkel paragino siekti kompromiso. „Turime didelių problemų, bet aš patariu spręsti jas kalbantis“, – sakė ji penktadienį lankydamasi Briuselyje.
A. Merkel teigė nemananti, kad politinius nesutarimus ar skirtumus galima išsiaiškinti „tik teismo procesuose“. Kartu ji pabrėžė, kad atvejų skaičius jai „kelią šiokį tokį nerimą“.
Briuselyje prognozuojama, kad ginčas su Lenkija temdys ir kitą savaitę vyksiantį ES viršūnių susitikimą.
Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis antradienį kreipsis į Europos Parlamentą dėl prieštaringai vertinamo šalies Konstitucinio teismo sprendimo, kuriuo abejojama ES teisės viršenybe.
Lenkijos Konstitucinis teismas praėjusią savaitę paskelbė, kad dalis ES teisės aktų neatitinka Lenkijos Konstitucijos ir paneigė ES teisės viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Olafas Scholzas, centro kairiųjų Socialdemokratų partijos (SPD) kandidatas pakeisti Angelą Merkel kanclerio poste, yra vienas įtakingiausių Vokietijos politikų, turintis kruopštaus, patikimo ir labai ambicingo žmogaus reputaciją.
Būdamas A. Merkel finansų ministras ir vicekancleris, jis palaikė glaudžius ryšius su kanclere ir netgi siekė įsitvirtinti kaip tikrasis jos politikos tęstinumo kandidatas, nors ir priklauso kitai partijai. Neseniai jis buvo nufotografuotas žurnalo „Sueddeutsche Zeitung“ viršeliui sunėręs rankas rombu.
Pakartojęs garsųjį A. Merkel gestą jis sukėlė varžovų iš A. Merkel CDU stovyklos nuostabą.
Dėl savo manieros kalbėti it automatas Šolcomatu („Scholzomat“) pravardžiuojamas O. Scholzas vargu ar išsiskyrė charizma prieš sekmadienio rinkimus. Tačiau, kitaip nei du pagrindiniai jo varžovai – Arminas Laschetas iš A. Merkel CDU-CSU aljanso ir Annalena Baerbock iš žaliųjų, – 63 metų politikas kampanijos kelyje sugebėjo išvengti gėdingų klaidų. Todėl dabar jis yra favoritas vadovauti kitai Vokietijos koalicinei vyriausybei.
Būdamas finansų ministras, O. Scholzas savo darbininkų partijoje įsitvirtino kaip konservatyvios fiskalinės drausmės šalininkas.
Atsargus požiūris
Nepaisant to, kad sutiko išjungti Vokietijos taip branginamą „skolų stabdį“, kad būtų užkirstas kelias žalingiems koronaviruso pandemijos padariniams, O. Scholzas primygtinai reikalavo iki 2023 metų grįžti prie šios politikos. „Visa tai brangiai atsieina, bet nieko nedaryti būtų dar brangiau“, – tuomet sakė jis.
Dėl savo atsargaus požiūrio O. Scholzas kartais atsidurdavo SPD paraštėse, liko nepastebėtas 2019 metais renkant partijos vadovą, kai pirmenybė buvo atiduota dviem palyginti nežinomiems kairiesiems. Tačiau per rinkimų kampaniją jis laikėsi pavyzdinės SPD politikos, remdamas planuojamą turto mokestį ir minimalios algos didinimą.
Nepaisant to, kad O. Scholzas pasisako už griežtą Vokietijos fiskalinę drausmę, būdamas Hamburgo meras nuo 2011 iki 2018 m., jis plačiai atvėrė piniginę miesto koncertų salei „Elbphilharmonie“ finansuoti. O. Scholzas, kurio šūkis yra „Galiu dalinti tik tai, ką turiu“, teisino šias išlaidas tuo, kad miesto finansai sveiki.
Gimęs šiauriniame Osnabriuko mieste, paauglystėje O. Scholzas įstojo į SPD. Jį žavėjo kairesni idealai, bet netrukus jis pasirinko labiau centristinį kursą. Baigęs teisininko, kurio specializacija – darbo reikalai, studijas, 1998 m. O. Scholzas buvo išrinktas į nacionalinį parlamentą. Tais pačiais metais jis vedė kolegę SPD politikę Brittą Ernst.
„Ne itin emocingas“
2002–2004 m. būdamas SPD generalinis sekretorius jis ir užsidirbo „automato“ pravardę, sausai, bet nenuilstamai gindamas nepopuliarias jo garbinamo tuomečio kanclerio Gerhardo Schroederio darbo reformas.
Būdamas pirmosios A. Merkel koalicinės vyriausybės darbo ministras 2007–2009 m. O. Scholzas padėjo išvengti masinių atleidimų per finansų krizę, įtikinęs įmones sutrumpinti darbo valandas, valstybei prisidedant prie atlyginimų, – tokia politika buvo kartojama ir per pandemiją.
Beveik dešimtmetį buvęs SPD vadovo pavaduotojas O. Scholzas taip pat palaiko gilesnę euro zonos integraciją ir didesnį Vokietijos įnašą į Europos Sąjungos biudžetą po „Brexito“.
O. Scholzas ir pats prisipažįsta „nesąs pernelyg emocingas politikoje“. Tačiau jo ramus elgesys padėjo jam išgyventi neramius laikus, kai jis dirbo finansų ministru, įskaitant ir „Wirecard“ sukčiavimo skandalą.
„Wirecard“, kadaise buvusi kylanti Vokietijos finansų technologijų žvaigždė, pernai pranešė apie bankrotą, tai buvo vadinama didžiausiu Vokietijos pokario apskaitos skandalu. Visai neseniai O. Scholzas sulaukė kritikos dėl įtarimų, kad jo Finansų ministerijai pavaldi kovos su pinigų plovimu institucija nepranešė atitinkamoms institucijoms apie galimus pažeidimus. Tačiau kai per televizijos diskusijas A. Laschetas užpuolė jį dėl pinigų plovimo, O. Scholzas išliko visiškai ramus ir tik kelis kartus trumpai jį pertraukė kaltindamas „faktų iškraipymu“.
Greitoje apklausoje po 90 minučių trukusių diskusijų žiūrovai paskelbė O. Scholzą nugalėtoju.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Daugiau kaip pusė Vokietijos gyventojų nemano, kad pasiilgs ilgametės šalies kanclerės Angelos Merkel, kai ši pasitrauks iš politikos po sekmadienio rinkimų, rodo vienos apklausos rezultatai.
Tyrimų instituto „Civey“ atliktos apklausos metu 52 proc. respondentų nurodė, kad veikiausiai ar tikrai nepasiilgs A. Merkel.
Ji ketina pasitraukti iš politinės arenos po beveik 16 metų valdžioje. Vokiečiai sekmadienį rinks jos įpėdinį, tačiau apklausos kol kas nerodo aiškaus lyderio.
Nepaisant to, 38 proc. respondentų teigė pasiilgsią A. Merkel. 10 proc. nebuvo apsisprendę.
Apklausos rezultatai taip pat rodo, kad A. Merkel daugiausiai linkę pasiilgti CDU/SCU aljanso rinkėjai – apie 63 proc. Mažiausiai palankumo kadenciją baigiančiai kanclerei rodo kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), jos pasiilgs tik 2 proc. šios partijos rinkėjų.
Rugsėjo 22–24 dienomis vykusioje apklausoje dalyvavo 5 007 žmonės. Rezultatai atspindi vyresnių kaip 18 m. amžiaus Vokietijos gyventojų nuomonę.
EPA – ELTA nuotraukoje: Vokietijos kanclerė Angela Merkel
Dar nesibaigus Angelos Merkel, kaip Vokietijos kanclerės, laikui, ją jau galima išvysti su naujais laisvalaikio drabužiais Madam Tiuso muziejuje Berlyne.
Berlyno vaškinių figūrų muziejus ketvirtadienį pristatė kanclerę prieš Reichstago pastatą su kuprine, kasdieniais languotais marškiniais ir žygio kelnėmis – juk galų gale „Angelos Merkel, kaip vaškinės kanclerės, laikas eina į pabaigą, pranešė muziejus.
Nuo sekmadienio lankytojai galės pamatyti naujai apsirengusią vaškinę figūrą, pranešė muziejus. Ji pakeis kostiumėlį vilkinčią dalykiškos pozos A. Merkel, sunėrusią rankas „galios rombu“, jau tapusiu jos prekės ženklu.
Madam Tiuso muziejus jau rengiasi naujai erai po rugsėjo 26 d. rinkimų, kai paaiškės A. Merkel įpėdinis. „Ateinančią savaitę išsiųsime prašymus visiems kandidatams į kanclerius“, – sakė vaškinių figūrų muziejaus vadovė Nadja Troublefield. Tada būsimasis kancleris taip pat turėtų kuo greičiau gauti savo vaškinį dublikatą, pridūrė ji.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Nauja ataskaita, grindžiama 12-oje Europos Sąjungos (ES) valstybių atlikta apklausa, rodo, kad kadenciją baigianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra labai gerbiama ir kad pasaulyje būtų buvę daugiau konfliktų, jei ji nebūtų ėjusi pareigų.
Apklausa, kurią atliko Europos užsienio reikalų taryba (ECFR), rodo, kad gerokai daugiau nei trečdalis europiečių pageidauja daugiau Vokietijos lyderystės Europos Sąjungoje.
36 proc. apklaustųjų teigė, kad pasitiki Vokietija dėl ekonomikos ir finansų politikos, 35 proc. pasitiki Vokietija ginant žmogaus teises.
Pati A. Merkel tebėra labai gerbiama, nepaisant griežtų taupymo priemonių, kurių ji ėmėsi po 2008 m. finansų krizės, ir to, kaip ji tvarkėsi su 2015 m. pabėgėlių krize.
Ataskaitoje teigiama, kad ES piliečiai mano, jog tarptautinių konfliktų būtų buvę daugiau, jei A. Merkel nebūtų buvusi kanclerė, – ši nuomonė stipriausia Ispanijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje. Ir ji laikoma stipria potencialia kandidate į ES prezidentės pareigas ateityje, nes yra vertinama kaip vienijanti jėga.
ECFR ataskaitoje „Anapus merkelizmo: ko europiečiai tikisi iš Vokietijos po rinkimų“ teigiama, kad kita Vokietijos vyriausybė turės pateikti aiškių idėjų, kaip apginti teisinės valstybės principą ES. Ji taip pat turės sunkiai dirbti, kad išsaugotų pasitikėjimą, kurį Vokietija pelnė A. Merkel valdymo eroje.
ECFR apklausa apėmė 12 ES valstybių narių, turinčių iš viso 300 mln. gyventojų ir generuojančių 80 proc. Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto.
A. Merkel Varšuvoje susitiko su Lenkijos premjeru. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel šeštadienį Varšuvoje susitiko pokalbių su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu. Šis viešnią priėmė Lazienki parko rūmuose. Prieš tai kanclerė padėjo vainiką prie Nežinomo kareivio kapo.
A. Merkel ir M. Morawieckio susitikime pirmiausiai bus kalbama dvišaliais, Europos ir tarptautiniais klausimais, taip pat apie Vokietijos ir Lenkijos santykius. Politiniai šalių santykiai šiuo metu įtempti. Vokietijos vyriausybė pritaria Europos Komisijos susirūpinimui dėl Lenkijos vyriausybės teismų reformos. Lenkija atmeta Vokietijos ir Rusijos dujotiekio projektą „Nord Stream 2“.
Dar viena tema gali būti konfliktas pasienyje tarp Lenkijos ir Baltarusijos. Praėjusiais mėnesiais per Baltarusiją tūkstančiai migrantų atvyko į ES. Lenkija dėl situacijos pasienio teritorijoje paskelbė beprecedentę nepaprastąją padėtį.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Emmanuelis Macronas, šią savaitę priimdamas du pretendentus pakeisti Angelą Merkel kanclerio poste, parodė, kaip nekantriai Prancūzija laukia Vokietijos rinkimų rezultatų ir jų poveikio partnerystei, nulemsiančiai Europos ateitį.
E. Macronas pirmadienį vedė derybas su apklausose pirmaujančiu Vokietijos finansų ministru ir vicekancleriu Olafu Scholzu iš kairiojo sparno SPD, o trečiadienį susitiko su Arminu Laschetu iš A. Merkel konservatorių CDU partijos, atsiliekančios po aferų temdomos kampanijos.
Nors derybos Eliziejaus rūmuose vyksta už uždarų durų ir be jokių bendrų pareiškimų spaudai, abiejų susitikimų seka ir laikas Vokietijoje sukėlė intensyvias spėliones, ką galimai remia Paryžius ar kam prognozuoja pergalę. E.Macronas priėmė O. Scholzą geras dvi dienas prieš susitikimą su A.Merkel įpėdiniu A. Laschetu, tačiau visai nesusitiko su žaliųjų kandidate Annalena Baerbock, kuri vienu metu buvo laikoma galima būsima kanclere.
„Vizitai Paryžiuje suteikia Vokietijos rinkimų kampanijai neįprastai europietišką dimensiją, – rašo dienraštis „Die Welt“. – Tai, kad E. Macronas pirmą priėmė O. Scholzą, gali būti tik atsitiktinumas, net jei būrėjai iš politinių kavos tirščių tai vertintų kaip slaptą pirmenybės ženklą.“
Rinkimų laikas ir naujojo kanclerio pasirodymas – gal tik po kelių mėnesių derybų dėl koalicijos – labai svarbus E. Macronui, nes jis norės kuo greičiau pradėti dirbti su naujuoju vadovu, kai 2022 m. sausį Paryžius perims pirmininkavimą Europos Sąjungai. E. Macronas po A. Merkel pasitraukimo greičiausiai bus laikomas galingiausiu ES politiku. Jis nori pasinaudoti pirmininkavimu siekdamas įgyvendinti plataus užmojo ekonominę darbotvarkę ir savo strateginės autonomijos doktriną, kad Europa mažiau priklausytų nuo JAV. Tai tapo dar svarbiau, kai Talibanui perėmus Afganistaną ir JAV staiga pasitraukus iš šios šalies susidarė vakuumas, kurį užpildyti Europa bejėgė.
„E. Macronas nori išsiaiškinti potencialius nugalėtojus, kad pamatytų, kokią erdvę turi manevrui, kad galėtų parengti Prancūzijos pirmininkavimo ES programą“, – sakė Paryžiaus Sorbonos universiteto Prancūzijos ir Vokietijos santykių specialistė Helene Miard-Lacroix.
E. Macronas palaikė nuoširdžius santykius su A. Merkel, nors protarpiais būta įtampos dėl Vokietijos griežtos biudžeto politikos, tad Paryžius tikisi lankstesnio požiūrio, jei rinkimus laimės O. Scholzas.
Kandidatų kvietimas derybų prieš rinkimus yra neatskiriama diplomatinio protokolo dalis. Tačiau tokie susitikimai taip pat siunčia aiškų signalą. Pavyzdžiui, prieš 2017 metų rinkimus Prancūzijoje A. Merkel susitiko ir su dešiniųjų kandidatu Francois Fillonu, ir su centristu E. Macronu, bet ne su kraštutinių dešiniųjų lydere Marine Le Pen. 2012 -aisiais A. Merkel nesusitiko su socialistu Francois Hollande’u, kuris vėliau ir laimėjo prezidento postą, vietoj to ji pademonstravo paramą šio varžovui Nicolas Sarkozy.
„Olafas Scholzas ir Arminas Laschetas abu žino, kad kelionė į Prancūziją, kuri yra svarbiausia Vokietijos partnerė ES, negali pakenkti rinkimų kampanijai, – rašo „Der Tagesspiegel“. – Pasirodymas kartu su Prancūzijos prezidentu E. Macronu gali byloti, kad esate tinkamas būti kancleriu“.
NATO vadovybė baiminasi, kad Rusija išnaudos dujotiekį „Nord Stream 2“ ne vien ekonominėms, bet ir karinėms reikmėms.
Šią mintį Joahimas Krauzė išguldė šveicariškame leidinyje Neue Zürcher Zeitung. Priminsime – Joahimas Krauzė yra Saugumo politikos instituto prie Kilio universiteto direktorius.
Vokietijos valdžia visą laiką tvirtino, kad „Nord Stream 2“ tėra ekonominis projektas, kuris nebus naudojamas nei politinio šantažo, nei kariniams uždaviniams.
Kad „Nord Stream 2“ nėra grynai komercinis projektas, byloja Ukrainos karinių ekspertų išvados. Štai Ukrainos žurnale „Juodosios jūros saugumas“ buvo paskelbtas trijų karinių ekspertų Michailo Gončaro, Andrejaus Ryženko ir Bogdano Ustimenko straipsnis, kuriame analizuojama, kaip Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos išnaudos šį dujotiekį. Ogi šis dujotiekis bus nuo pradžios iki pabaigos prikimštas specialios įrangos, kuri leis Rusijai sekti visus Baltijos jūroje plaukiojančius karinius NATO laivus, įskaitant ir povandeninius. Tai vadinama akustine žvalgyba, kuri galimo konflikto metu – labai svarbi.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Beje, akustinę žvalgybą Rusija panašiai naudoja ir Juodojoje jūroje. Užsiimti akyla karinių laivų stebėsena Rusijai padeda būtent Juodojoje jūroje esantys civiliai objektai, prikaišioti jautrių daviklių. Todėl straipsnio autoriai įsitikinę, jog ta pati istorija pasikartos Baltijos jūroje. „Nord Stream 2“ dujotiekio pagalba Rusija viską žinos apie Baltijos jūroje esančius karinius laivus. Galės ne tik juos stebėti, bet, kilus konfliktui, bus pajėgi sutraukyti ryšius tarp NATO laivų bei NATO vadovybės Monse, bent jau jiems – ženkliai pakekti.
Taigi „Nord Stream 2“, kurį palaiko Vokietija, tėra puikiai užmaskuota karinė Rusijos operacija, labai sustiprinanti Rusijos karinio jūrų laivyno pajėgumus Baltijos jūroje. Autoriai neabejoja: „Nord Stream 2“ jau dabar prikaišiotas slaptų itin jautrių daviklių, kurių pagalba įmanoma ne tik aptikti, bet ir išvesti iš rikiuotės itin modernius submarinus. NATO karo laivai Baltijos jūroje – tarsi ant Rusijos delno. Rusija juos mato. NATO laivai rusiškų karo laivų visų nemato arba pajėgūs pastebėti kur kas vėliau, nei derėtų norint išlikti gyviems.
Slaptai.lt prierašas: už tai turėtume dėkoti Vokietijos valdžiai ir asmeniškai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra
Nuo 2012 iki 2014 m. JAV su Danijos žvalgybos pagalba šnipinėjo aukščiausio rango Europos politikus, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, pranešė Danijos ir kitų Europos šalių žiniasklaida.
Danijos visuomeninis radijas „Danmarks Radio“ (DR) skelbia, kad JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) klausėsi slaptų Danijos pokalbių ir skaitė žinutes, kad šnipinėtų aukšto rango Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Prancūzijos politikus ir pareigūnus.
Pasak radijo, NSA šnipinėjimui pasinaudojo žvalgybininkų bendradarbiavimu su Danijos karinės žvalgybos padaliniu (FE).
Danijos gynybos ministrė Trine Bramsen, kuri pareigas pradėjo eiti 2019 m. birželį, apie šnipinėjimą buvo informuota 2020 rugpjūtį, teigia DR.
Pati ministrė radijui sakė, kad „sisteminis artimų sąjungininkų pokalbių pasiklausymas yra nepriimtinas“.
DR informacija pasidalijo po kartu su Švedijos SVT, Norvegijos NRK, Vokietijos NDR, WDR ir „Suddeutsche Zeitung“ ir Prancūzijos „Le Monde“ atliktu tyrimu. Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
DR teigimu, NSA turėjo prieigą prie SMS tekstinių žinučių, telefoninių pokalbių ir interneto srauto, įskaitant paieškas, pokalbių ir žinučių programėles.
Šnipinėjimas buvo aprašytas slaptoje FE darbo grupės ataskaitoje, pavadintoje „Operacija Dunhammer“ ir pristatyta FE vadovybei 2015 m. gegužę.
Edvardas Snoudenas
DR teigė, kad informaciją gavo iš devynių skirtingų šaltinių, turėjusių prieigą prie įslaptintos FE informacijos, o tyrimo metu atskleistą medžiagą nepriklausomai patvirtino dar keli šaltiniai.
Jei bus patvirtinta, kad JAV šnipinėjo, tuomet šnipinėjimo laikotarpis sutaps su 2013 m. buvusio žvalgybininko Edwardo Snowdeno skandalu, kuomet jis atskleidė, kad JAV vyriausybė šnipinėja savo šalies piliečius ir sąjungininkus užsienyje.
2020 m. lapkritį DR atskleidė, kad JAV 2012–2015 m. naudojosi slaptomis Danijos ryšio linijomis, kad šnipinėtų Danijos ir kitų Europos šalių gynybos pramonę.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketvirtadienį teigė esanti „įtūžusi ir labai nuliūdinta“ dėl Donaldo Trumpo rėmėjų JAV Kapitolijuje įvykdytų riaušių. Kanclerė tvirtino, kad dėl jų iš dalies kaltas ir D. Trumpas.
„Man labai gaila, kad prezidentas D. Trumpas nuo lapkričio negali pripažinti pralaimėjimo ir negalėjo vakar“, – teigė A. Merkel.
„Pakurstytos abejonės dėl rinkimų rezultatų sukūrė tokią atmosferą, dėl kurios vakarykščiai įvykiai apskritai tapo įmonomi“, – sakė kanclerė.
