Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt fotoVokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 10 d. (dpa-ELTA). Lenkija nori įtrauki Izraelį į derybas su Vokietijos vyriausybe dėl per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos padarytos žalos atlyginimo. Pirmiausiai su diplomatine nota bus kreiptasi į vyriausybę Berlyne, vokiečių žurnalui „Spiegel“ sakė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
„Mes norime derėtis Berlyne ir pasikviesti ir Izraelio atstovus – juk pusė lenkų aukų buvo žydų kilmės žmonės“, – pridūrė jis.
Praėjusią savaitę parlamento komisija Varšuvoje pateikė ataskaitą, kurioje karo žala Lenkijoje vertinama, 1,3 trln. eurų. Valdančiosios PiS partijos pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis tada pakartojo reikalavimą dėl reparacijų.
Vokietijos vyriausybė atmeta reikalavimą dėl reparacijų, nes mano, kad šis klausimas politiškai ir teisiškai išspręstas sutartimi „Du plius keturi“. Ši sutartis leido suvienyti Vokietiją dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nes šalis pripažino esamą sieną su Lenkija.
Leidykla „Briedis“ karo istorijos mėgėjams paruošė dar vieną naujieną – knygą „Tankų mūšiai 1939–1945 m.“. Šis generolo majoro Friedricho von Mellenthino veikalas yra sektinas pavyzdys, kaip reikėtų rašyti karo istoriją. Autentiškas paties dalyvio pasakojimas apie tankų karybos taktiką, planavimą ir operacijų detales tiesiog persmelktas nepakartojamos įžvalgos.
Dėl fronte įgytos kovinės patirties, glaudaus bendravimo su tankistais bei ryšių su tokiais garsiais karvedžiais kaip Erwinas Rommelis, Hermannas Balckas ir Erichas von Mansteinas ši vertinga knyga praplečia mūsų supratimą apie Antrojo pasaulinio karo eigą ir kovos su šarvuotąja technika būdus.
„Tankų mūšiai 1939–1945 m.“ nuo pradžios iki pabaigos skirta karo temai ir parašyta remiantis asmenine Antrojo pasaulinio karo patirtimi. F. von Mellenthinas pats dalyvavo visose kampanijose, kurias vykdė tankų daliniai. 1939 m., tarnaudamas 3-iajame korpuse, jis aktyviai veikė Lenkijos kampanijoje, po jos vyko Prancūzijos užkariavimas, Balkanų kampanija, kovos Vakarų dykumoje ir Rusijos kampanija, apėmusi Stalingrado bei Kursko mūšius. Sąjungininkams įsiveržus į Prancūziją 1944 m., jį paskyrė į Vakarų frontą. Būtent šiame fronte 1945 m. F. von Mellenthiną į nelaisvę paėmė amerikiečių kariai. Po dvejų su puse metų vėl išėjęs į laisvę, jis emigravo į Pietų Afriką.
Taigi šiam generolui majorui Antrajame pasauliniame kare teko dalyvauti daugybėje lemiamų mūšių, sutikti daug narsių, puikių karių ir iš arti matyti tankų mūšius skirtingomis karo sąlygomis: nuo apsnigtų Rusijos miškų iki Vakarų dykumos. Nors ir parašytas žvelgiant iš vokiečių pozicijos, F. von Mellenthino pasakojimas neapsiriboja tik vokiškais šaltiniais. Rašant remtasi ir britų bei amerikiečių išleistais atsiminimais, nes knygos autorius siekė pateikti objektyvią ataskaitą apie kampanijas, kuriose pačiam teko dalyvauti.
Būdamas Vokietijos karininkas, F. von Mellenthinas, žinoma, buvo labai susirūpinęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų garbe ir prestižu. Šiaip ar taip, 1939–1945 m. Vermachtas atliko neįtikimų žygdarbių ir garbingai išlaikė senąsias vokiečių tautos karines tradicijas. Visgi knygos autorius nesiekė išaukštinti šio konflikto ar skatinti mąstyti apie pagiežą arba kerštą. Atvirkščiai, jis norėjo realistiškai pažvelgti į taikos ir karo klausimą.
Pasak karo žurnalisto ir istoriko S. L. A. Marshallo, F. von Mellenthinas yra didelio proto žmogus, kritiškai vertinantis techninius klausimus ir pagarbiai žiūrintis į istoriją. Kiti knygų autoriai, rašantys apie karą, turėtų prieš jį nukelti kepures ir pagarbiai nusilenkti.
V. Zelenskis patvirtino, kad Rusija pradėjo puolimą Donbase. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, gegužės 8 d. (ELTA). Šį sekmadienį Ukraina kartu su visu civilizuotu pasauliu pagerbia tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gynė planetą nuo nacizmo, tačiau šiemet šūkis „Daugiau niekada“ suvokiamas kitaip, skelbia Ukrainos nacionalinė naujienų agentūra „Ukrinform“.
„Šiemet „Daugiau niekada“ sakome kitaip. Ir kitaip girdime „Daugiau niekada“. Tai skamba skausmingai, žiauriai. Ne su šauktuku, o su klaustuku“, – sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo vaizdo žinutėje.
„Mes žinojome, kokią kainą mūsų protėviai sumokėjo už savo drąsą, žinojome, kaip svarbu ją išsaugoti ir perduoti savo palikuonims. Tačiau niekada neįsivaizdavome, kad mūsų karta taps piktnaudžiavimo žodžiais (…) liudininkais“, – pabrėžė Ukrainos vadovas.
Savo ruožtu šalies vyriausiasis kariuomenės vadas Valerijus Zalužnyj Ukrainos ginkluotąsias pajėgas pavadino pirmąja taikos armija.
„Niekada daugiau … Deja, taip nėra. Europos centre vėl verda kruvinas ir klastingas karas. Agresorius ciniškai naudojasi Antrojo pasaulinio karo atmintimi. Tačiau mes iškęsime. Esame stiprūs. Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra pirmoji taikos armija. Nugalėjome nacizmą ir nugalėsime rušizmą“, – V. Zalužnyj rašė savo „Telegram“ kanale.
Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. ENRS plakatas.
Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje pirmadienį atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. Ją sudaro daugiau kaip 200 archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų.
Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo (angl. European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) suburtos tarptautinės istorikų grupės pastangos apibendrinti smurtinę tarpukario pradžią Europoje, ypač Vidurio ir Rytų, dėmesį skiriant politinių, socialinių, ekonominių Didžiojo karo padarinių įtakai formuojant tautines valstybes šiame žemyne.
Pristatydamas parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys pabrėžia, kad iš imperijų išsivadavusios tautos atkūrė turėtą nepriklausomybę arba suformavo modernias valstybes. Tai Baltijos valstybės, Suomija, Lenkija. Vis dėlto dalies tautų – baltarusių, ukrainiečių, armėnų, taip pat Azerbaidžano, Sakartvelo istorija pakrypo ir tęsiasi sudėtingiau.
„Paminėčiau, kad mūsų istorikai išskiria tokius svarbesnius Didžiojo karo epizodus kaip karinę lietuvių patirtį 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynėse ir Kauno tvirtovės žlugime bei Vokietijos okupaciją. Vis dėlto svarbiausias yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“, – sako dr. A. Bubnys, pridurdamas, kad „Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo esminės įtakos, formavo valstybinę mintį, politinę savimonę.“
Kita vertus, pasak dr. A. Bubnio, karas paveikė jį išgyvenusiųjų vertybines nuostatas, atnešė didelę materialinę žalą, ūkinius nuostolius. Taip pat ir žmonių aukas. Remiantis tarpukario Lietuvos institucijų fiksuotais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje palaidota 35 tūkst. Didžiojo karo karių, iš jų – 23 tūkst. Vokietijos ir 12 tūkst. Rusijos kariuomenių karių.
Pasak parodos kuratorių dr. Bartoszo Dziewanowskio-Stefańczyko (ESPS) ir dr. Roberto Żureko, gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iš pagrindų pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų valstybių sienos buvo perbraižytos dažnai ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone. Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m. Lėmus įvairioms, dažnu atveju skirtingoms, priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos už nepriklausomybę kulminacija. Tačiau, kaip pažymima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, visus žmones siejo pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir atgaivinti modernizacijos darbus, imtis socialinių ir kultūrinių pokyčių, kurie taip pat užfiksuoti parodoje.
Būdamas šios tarptautinės parodos partneris pristatant ją Vilniuje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tikisi, kad platus kontekstas leis aktualizuoti Pirmojo pasaulinio karo nuostolių ir jo baigties pasekmių reikšmę lietuvių kolektyvinėje atmintyje.
Parodos rengėjai kviečia atvykti pasivaikščioti individualiai, taip pat organizuoti istorijos pamokas po atviru dangumi. Paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso teritorijoje bus eksponuojama iki spalio 8 d.
Prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pasirašė prieštaringai vertinamą įstatymą, pagal kurį istorinių įvykių klastojimas Rusijoje tapo kriminaliniu nusikaltimu.
Įstatymas, be kita ko, kriminalizuoja sovietų ir nacių veiksmų sulyginimą Antrojo pasaulinio karo metu.
Istorikai anksčiau kritikavo įstatymą sakydami, kad jį galima interpretuoti per plačiai. Kai kurie taip pat apkaltino Kremlių bandymu užsitikrinti „tiesos monopolį“ ir pastangomis griežtais teisės aktais uždrausti tam tikrus istorinius požiūrius.
Tačiau V. Putinas teisino įstatymą kova su istorinių faktų iškraipymu. 2019 metais jis griežtai kritikavo Europos Parlamento rezoliuciją, kurioje Sovietų Sąjunga taip pat kaltinama dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios.
1939 m. Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija sudarė vadinamąjį Vokietijos ir Sovietų nepuolimo paktą, kai abi valstybės prieš prasidedant karui pasidalijo Lenkijos teritoriją.
Vokietija pirmiausia įsiveržė į Lenkiją 1939 m., o paktas buvo nutrauktas, kai 1941 metais Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Rusijai sekmadienį minint 76-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, šalies prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija „tvirtai“ gins nacionalinius interesus ir pasmerkė „rusofobijos“ sugrįžimą.
„Rusija nuosekliai gina tarptautinę teisę. Kartu mes tvirtai ginsime savo nacionalinius interesus, kad užtikrintume savo žmonių saugumą“, – tūkstančiams Raudonojoje aikštėje susirinkusių kariškių ir veteranų sakė V. Putinas.
V. Putinas žada „tvirtai“ ginti šalies interesus. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentas kalbėjo kasmetinio Pergalės dienos karinio parado pradžioje, kurio metu Maskvos gatvėmis rieda karinė technika.
Valstybinė naujienų agentūra RIA skelbė, kad sekmadienio parade Rusijos sostinėje Maskvoje dalyvaus per 12 tūkst. kariškių, taip pat 190 karinės technikos vienetų ir 76 naikintuvai bei sraigtasparniai.
Pergalės dienos paradai, kurie po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais tapo kasmetiniu renginiu, sekmadienį taip pat vyksta dešimtyje kitų Rusijos miestų.
Boriso Sokolovo „Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa”
Boriso Sokolovo knyga „Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa“ – tai ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje puoselėto „Didžiojo Tėvynės karo“ mito nuvainikavimas. Mito, tapusio valstybinės ideologijos ir nacionalinės idėjos dalimi, vidinės ir išorinės propagandos ginklu.
Pergalė vadinamajame „Didžiajame Tėvynės kare“ – bene vienintelis praėjusio amžiaus istorinis įvykis, kuriuo didžiuojasi ir apie kurį teigiamai atsiliepia dauguma Rusijos piliečių. Daugelis iki šiol šventai įsitikinę, kad kuo taikiausiai nusiteikusi Sovietų Sąjunga buvo klastingai užpulta hitlerinės Vokietijos, beveik viena kariavo prieš nacius ir jų satelitus, bet galiausiai niekieno nepadedama išplėšė šlovingą pergalę, „sutriuškinusi rudąjį žvėrį jo paties urve“. Nuolat tvirtinama, kad per visus karo metus raudonarmiečių žuvo ne ką daugiau nei vokiečių, o visi svarbūs laimėjimai pasiekti ne dėl pranašumo gyvąja jėga ir technika, o dėl išimtinai Stalino ir jo maršalų tariamo genialumo. Sąmoningai menkinamas lendlizas, atvirai ignoruojamas neįkainojamas Vakarų sąjungininkų indėlis į bendrą pergalę, be kurio totalitarinis sovietų režimas neabejotinai būtų pralaimėjęs Hitleriui.
Tikroji istorija visiškai kitokia, nei pasakojama sovietinėje ir rusiškoje mitologijoje. Remdamasis faktais, liudininkų prisiminimais ir sausa statistika B. Sokolovas įrodo, kad didžioji dalis dar nuo sovietmečio skiepytų„tiesų“ apie „Didįjį Tėvynės karą“ – smarkiai iškraipyti faktai arba visiškas pramanas.
Stalino valdoma Sovietų Sąjunga planavo didelį karą Europoje, nors moderniai kariauti nebuvo tinkamai pasirengusi. Įsiveržus vokiečiams, netikėtai paaiškėjo, kad eilinis raudonarmietis parengtas kur kas prasčiau už Vermachto karį, o sovietų karininkas – už vokiečių karininką. Nemokėjimas, nesugebėjimas, profesionalumo stoka Raudonajai armijai atsirūgo didžiulėmis gyvosios jėgos ir technikos netektimis. Kai kuriuose fronto ruožuose kur kas mažesnės Vermachto pajėgos nesunkiai triuškino „raudonuosius“ korpusus ir divizijas, kai kur vienam žuvusiam vokiečiui tekdavo dvidešimt – ir daugiau – žuvusių raudonarmiečių. Sovietai sugebėdavo pasiekti pergalių tik tada, kai pranašumas būdavo milžiniškas. Kremliaus šeimininkas nemokėjo kariauti neužverčiant priešo savo karių lavonais.
Tad kodėl Stalinas atsidūrė nugalėtojų gretose, o Vokietija buvo pasmerkta pralaimėti? Visus atsakymus rasite šioje knygoje.
Nemažai dėmesio skiriama ir nebūtiems „žygdarbiams“, tokiems kaip 28 panfiloviečių žygdarbis ar Aleksandro Matrosovo žūtis.
Lietuva didziajame kare. Petro Rusecko sudaryta knyga
Garsaus tarpukario Lietuvos visuomenininko, buvusio knygnešio ir Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Rusecko (1883–1945) parengta knyga „Lietuva Didžiajame kare“ pirmą kartą pasirodė 1939 m. Vilniuje. Anuomet Lietuvoje ir pasaulyje Didžiuoju karu vadintas 1914–1918 m. vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Ko gero, tada tik nedaugelis jautė, kad netrukus pasaulį užgrius dar daugiau gyvybių nusinešęs Antrasis pasaulinis, todėl Didysis karas tapsiąs Pirmuoju pasauliniu.
Šioje P. Rusecko sudarytoje knygoje surinkti mūsų krašto gyventojų prisiminimai apie vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais.
Anot sudarytojo, „netvarkingai besitraukianti caro valdžia paliko Lietuvą naujiems okupantams be jokios globos, nesuorganizavus iš vietos žmonių jokios valdžios ar atstovybės, net mažiausių nurodymų nedavus, kaip žmonėms karo baisybių saugotis, kaip laikytis su atėjūnais, kaip ginti savo teises. […] Įkandin besitraukiančiai caro kariuomenei ėjo vokiečiai. Ištisais kaimais, miesteliais žmonės nuo jų bėgo, bet daugelyje vietų pasiliko ir sutiko juos su pasitikėjimu. Esą kultūringi žmonės, džentelmenai ir nieko blogo beginkliams nedarysią.“
Deja, tikrovė buvo visiškai kitokia. Kaip ir kiekvienas okupantas, vokiečiai atėjo ne vaduoti iš carinės priespaudos, o naudotis ir išnaudoti. Knygoje surinkta daugybė liudijimų apie Lietuvos žmones užgriuvusius vargus: naujųjų atėjūnų plėšikavimus, priverstinį gyventojų varymą į darbus, kitokią prievartą, netgi žmogžudystes. Kai kurie liudininkai prisimena mūšių akimirkas, žuvusiųjų kūnais nusėtus laukus, okupacinės vokiečių valdžios potvarkius, neteisybę, savivalę.
Toli vienas nuo kito gyvenusių žmonių prisiminimai stebėtinai panašūs. Jie sukrečia autentiškumu, kuriame susipina baimė ir neviltis.
Išgyvenusieji Didįjį karą pasakoja apie siaubingus laikus. Tačiau 1939 m., kai pasirodė ši knyga, istorija Lietuvai ruošė dar kraupesnius išbandymus: bolševikų okupaciją, raudonąjį terorą, o paskui ir naują dviejų kruvinų totalitarinių režimų karą. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį, mūsų kraštas vėl atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.
Neaplenkė baisi lemtis ir šios knygos sudarytojo P. Rusecko. 1940 m. jis apsigyveno Vilniuje, dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje, dirbo knygų antikvariate. 1944 m. pabaigoje P. Ruseckas buvo suimtas NKVD. Po metų žuvo Postornensko (Kazachstanas) lageryje.
„Hitlerio karas Rytuose. I dalis. Barbarosa“ – pirmoji lietuviškai išleista vokiečių autoriaus Paulo Carello (tikrasis vardas ir pavardė –Paulas Karlas Schmidtas) knyga iš serijos „Hitlerio karas Rytuose“. Joje aprašytas pirmasis Trečiojo reicho karo prieš SSRS etapas, trukęs nuo 1941 m. birželio 22 d. – operacijos „Barbarosa“ pradžios – iki tų pačių metų pabaigos.
Ši knyga, grįsta karo dalyvių prisiminimais bei dokumentine medžiaga, neabejotinai pritrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs autorius dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės vykdė propagandinį darbą, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų.
Šeštadienį Varšuvoje, Brudno rajone, tiesiant metro liniją buvo rasta nesprogusi Antrojo pasaulinio karo laikų bomba. Tai pranešė Lenkijos sostinės merija.
Pasak jos atstovės Karolinos Galeckos, dviejų metrų ilgio bomba svėrė 250 kilogramų.
Sekmadienį buvo evakuoti apie 1,5 tūkst. Varšuvos gyventojų, kad sprogmenį būtų galima saugiai išgabenti iš miesto.
Bombos neutralizavimo operacija baigėsi apie vidurdienį. Kaip pranešė sostinės policijos atstovas spaudai Sylwesteris Marczakas, evakuotiesiems leista grįžti į namus.
Molotovo – Ribentropo paktas
Prezidentas Gitanas Nausėda Briuselyje vyksiančios Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime kels klausimą dėl Rusijos revizionistinės politikos, šalies pastangų perrašyti istoriją.
„Prezidentas Europos vadovams ketina kelti klausimą dėl Rusijos revizionistinės politikos. Turimi mintyje paskutiniai Rusijos veiksmai dėl istorijos perrašymo, V. Putino straipsnis Vakarų spaudoje apie Antrąjį pasaulinį karą, Dūmoje svarstomi teisės aktų pakeitimai dėl Molotovo-Ribentropo pakto denonsavimo bei Rusijos konstitucijos pakeitimai, kur vėlgi kalbama apie istorinę tiesą ir sankcijas už tos vadinamosios tiesos nesilaikymą“, – Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje antradienį teigė G. Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.
„Prezidentui istorinė politika labai rūpi ir jis apie šias neigiamas tendencijas kalbės visiems Europos Sąjungos vadovams“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad 27 ES valstybių narių lyderiai liepos 17 d. susitiks Briuselyje. Tai bus pirmasis EVT gyvai vyksiantis posėdis nuo dėl koronaviruso įvesto karantino pradžios. EVT viršūnių susitikime lyderiai aptars ES ekonomikos atsigavimo paketą.
Naujoje didžiulėje Rusijos katedroje apsilankęs prezidentas V. Putinas pagerbė kare žuvusių rusų atminimą. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį pagerbė per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių rusų atminimą, kai apsilankė didžiulėje naujoje anksčiau šį mėnesį atidarytoje ortodoksų katedroje.
Beveik 100 metrų aukščio Ginkluotųjų pajėgų katedra, karūnuota šešiais auksiniais kupolais, pastatyta siekiant pagerbti šalies kariuomenę. Ji yra trečia pagal dydį ortodoksų šventovė Rusijoje.
Anksčiau šiais metais paaiškėjus, kad naujos katedros viduje bus mozaikos, vaizduojančios V. Putiną ir diktatorių Josifą Staliną, kilo ginčų. Galiausiai Rusijos prezidento prašymu mozaikos buvo pašalintos.
„Mums rusams atminimas visų, kurie kovojo, kurie žuvo ir savo jėga priartino mus prie pergalės Didžiajame Tėvynės kare, yra šventas“, – per ceremoniją katedroje pirmadienį teigė V. Putinas.
Rusija Didžiuoju Tėvynės karu vadina Antrąjį pasaulinį karą.
Ceremonija katedroje surengta Rusijai minint 79-ąsias nacistinės Vokietijos įsiveržimo į Sovietų Sąjungą metines, o trečiadienį Rusijoje planuojamas didelis karinis paradas, skirtas paminėti 75-ąsias Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metines.
Paradas turėjo vykti gegužės 9-ąją, bet dėl koronaviruso pandemijos teko jį atidėti. Dėl pandemijos, be to, buvo atidėtas referendumas dėl Konstitucijos pataisų. Balsavimas nukeltas į liepos 1-ąją. Tarp siūlomų Rusijos Konstitucijos pakeitimų yra pataisa, leisianti V. Putinui siekti būti perrinktam šalies prezidentu po 2024 m., kai baigsis dabartinė jo kadencija.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.
Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.
Nikolajus Pašinianas
Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.
Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?
Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.
Chrenas težino, kaip laimėjome
Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta” parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis” pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)”.
1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.”
Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų” vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?” Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino”. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura” laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.
(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)
Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…”) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.
Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…
2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija” autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.
Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.”
Nespėjo užsėti aerodromų…
Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307 tūkstančiai.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados” (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui”. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…”), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare”). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол”) paskleistą „kliedesį”, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!”
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).
Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.
Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.
Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai”. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.
Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą” pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai” veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.”
Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį” ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą” (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas”, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).
Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.
Tankų taranai ir žmonių lavinos
Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis”. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai” skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu” ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.
1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi”. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.
Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų” pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.
Karinis paradas Maskvoje
Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.
Savų bijojo labiau nei priešų
Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje” – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas” (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą” susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa”.
Smersh
Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!”, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!” Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!” – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.” Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!” arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!” Ir vėl: „Pirmy-y-yn!!!”
„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.” Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П” raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.”
Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!” Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!” pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…
Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…” Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!”
Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.” Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!” O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!”
Patys sušaudė 15 divizijų
Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa” (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių” (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji – divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.
Profesorius „Karo prisiminimuose” anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.
1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!”): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.
Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.
Stalinas
1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны”) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.
(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)
„Pergalės maršalą” vadino „Mėsininku”
Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.
Žukovas
Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.” Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal”: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?
1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.” Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais”, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių”. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams” prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…
Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым”). Vairuotojas pasakoja maršalą prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.
Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas” – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė” – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų” padarytais „koridoriais”…
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais
Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis”. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui” Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.
…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir” beprotišku”) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tautiečius ragino būti vieningus, praneša AFP.
„Mes žinome ir tvirtai tikime, kad esame nenugalimi, kai būname vieningi“, – sakė V. Putinas per televiziją transliuotoje kalboje.
Šįmet Rusija planavo didžiulę Pergalės dienos šventę, kurioje dalyvauti turėjo pasaulio lyderiai ir 15 000 kareivių Raudonojoje aikštėje, tačiau Kremliui nenoromis teko keisti planus dėl koronaviruso pandemijos.
Savo kalboje V. Putinas apie koronavirusą tiesiogiai nekalbėjo, nepaisant to, kad, oficialiais duomenimis, Rusijoje infekuota 188 000 žmonių ir pagal atvejų skaičių ji užima penktą vietą pasaulyje.
Vietoje to Rusijos prezidentas padėjo vainiką prie Amžinosios ugnies memorialo Kremliuje ir pasakė kalbą.
Po prezidento kalbos žygiavo garbės sargybos kariai, o virš Maskvos demonstruodami Rusijos karinę galią praskrido kariniai sraigtasparniai, bombonešiai ir naikintuvai.
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.
Kaip svarbu pripažinti istorinius faktus ir neperrašinėti istorijos, pažymėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, penktadienį dalyvavęs Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime, skirtame Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-osioms metinėms.
„Turime nepamiršti, kad Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatnešė laisvės, o, priešingai, lėmė okupaciją, brutalius nusikaltimus žmoniškumui ir totalitarinę priespaudą“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
L. Linkevičius pristatė šių metų kovo 5–6 dienomis Lietuvoje vykusią tarptautinę konferenciją „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, kurioje dalyviai akcentavo istorinių traumų pripažinimo ir jų poveikio visuomenei įvertinimo svarbą, siekiant visapusiškų santykių tarp valstybių.
Estija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė 2020–2021 metais ir pirmininkauja Saugumo Tarybai šių metų gegužę.
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo baigties metinių proga Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą pareiškimą. Jame dešimties šalių užsienio reikalų ministrai kviečia tarptautinę bendruomenę prisijungti prie jų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės. Prahoje – sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
„2020 m. minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-ąsias metines, pagerbiame aukas ir visus karius, kurie kovojo, kad būtų nugalėta nacių Vokietija ir baigtųsi Holokaustas.
Nors 1945-ųjų gegužė atnešė Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje, ji nereiškė laisvės visai Europai. Vidurinė ir rytinė žemyno dalys beveik 50 metų liko komunistinių režimų valdžioje. Naudodama triuškinančią karinę jėgą, represijas ir ideologinę kontrolę, Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes ir geležiniame kumštyje laikė sugniaužusi kitas pavergtas tautas.
Ištisus dešimtmečius daug europiečių iš rytinės ir vidurinės žemyno dalies aukojo gyvybes, kovodami už laisvę, iš milijonų buvo atimtos jų teisės ir pagrindinės laisvės, jie buvo kankinami ir priverstinai perkeliami. Už geležinės uždangos atsidūrusios visuomenės desperatiškai ieškojo kelio į demokratiją ir nepriklausomybę.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
1956-ųjų įvykiai, Chartijos 77 įkūrimas ir veikla, „Solidarumo“ judėjimas, Baltijos kelias, 1989-ųjų metų Tautų ruduo ir Berlyno sienos griūtis buvo svarbūs etapai, kurie lemiamai prisidėjo prie laisvės ir demokratijos atkūrimo Europoje.
Šiandien veikiame kartu, kurdami stiprią ir laisvą Europą, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, demokratija ir teisės viršenybė. Ateitis turi būti kuriama istorijos faktų ir teisingumo totalitarinių režimų aukoms pagrindu. Esame pasirengę dialogui su visais, pasiryžusiais laikytis šių principų. Manipuliavimas istorijos įvykiais, kurie privedė prie Antrojo pasaulinio karo ir po jo įvykusio Europos padalijimo, yra apgailėtinos pastangos klastoti istoriją. Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Norėtumėme priminti visiems tarptautinės bendruomenės nariams, kad ilgalaikis tarptautinis saugumas, stabilumas ir taika reikalauja nuoširdaus ir nenutrūkstamo tarptautinės teisės ir normų laikymosi, įskaitant visų valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus.
Išmokdami žiaurias Antrojo pasaulinio karo pamokas, kviečiame tarptautinę bendruomenę prisijungti prie mūsų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės“, – sakoma pareiškime.
Audronius Ažubalis, Seimo narys. Slaptai.lt nuotr.
Siūloma į atmintinų dienų sąrašą įrašyti rugsėjo 17-ąją – „SSRS agresijos prieš Europą diena“. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Tokį Atmintinų dienų įstatymo papildymo projektą įregistravę Seimo nariai konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis mano, kad tai paskatins visuomenę atkreipti dėmesį į prieštaringą istorinį pasakojimą apie pozityvų SSRS vaidmenį bei pergalę Antrajame pasauliniame kare, taip pat paskatins pažvelgti į SSRS vaidmens Antrajame pasauliniame kare visumą, ugdys Lietuvos piliečių istorinę savimonę.
„Lietuva privalo būti suinteresuota, kad vertinant Antrojo pasaulinio karo istoriją būtų žvelgiama į jos visumą bei konkrečiai įvardinamos visos už karo meto ir pokario nusikaltimus atsakingos šalys“,– sako projekto autoriai.
Jų teigimu, įstatymo projektu siūlomas SSRS agresijos prieš Europą dienos įtraukimas į atmintinų dienų sąrašą, nedubliuoja Lietuvoje rugpjūčio 23 d. minimos Juodojo kaspino dienos ar rugsėjo 1 d. minimo tarptautinio Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimo.
Kremliaus bokštai
„Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į istoriniais faktais paremtą komunistinės Rusijos vaidmenį ir atsakomybę pradedant Antrąjį pasaulinį karą bei to pasekmes Europos tautoms. Rugsėjo 17 d. pasirinkta dėl to, jog šią dieną, 1939 metais, SSRS įžengė į fašistų užpultą Lenkiją, taip kare atsistodama į A. Hitlerio pusę bei patvirtindama iki tol slėptą suokalbį su fašistine Vokietija“,– sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Jame pažymima, kad įstatymo projekto iniciatyvą paskatino ir Rusijos Federacijos vykdomos informacinės atakos prieš Lietuvą ir kitas Vidurio ir Rytų Europos valstybes.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kitaip negu karą pralaimėjusi Vokietija, SSRS valstybingumo perėmėja besiskelbianti Rusija iki šiol nepripažįsta kaltės dėl vaidmens pradedant Antrąjį pasaulinį karą ir jame padarytų nusikaltimų. Kaltė dėl bendradarbiavimo vokiečių vykdytame Holokauste, etninių valymų, gyventojų trėmimo, politinių oponentų žudymo ir kt., suverčiama tuometinėms sovietų bei vokiečių pavergtoms tautoms, įskaitant lietuvius, latvius, estus, lenkus bei ukrainiečius. Toks atsakomybės už istorinius įvykius perkėlimas iškraipo istorinę tiesą, yra klaidinantis ir kenkia minėtų valstybių įvaizdžiui pasaulyje“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Šiuo metu Atmintinų dienų įstatyme nėra numatyta diena, skirta SSRS agresijai prieš Europą atminti.
Šiais metais pasauliui minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje ir pergalės prieš nacizmą 75-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją.
Jos projektą ketvirtadienį ketina pateikti Seimui konservatorius Emanuelis Zingeris.
Rezoliucijos projekte siūloma pasmerkti Rusijos Federacijos vykdomą „istorinį revizionizmą ir skleidžiamą dezinformaciją, kuria neigiamas Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, vaidmuo, siekiant jį perkelti agresijos aukoms ir pateisinti 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus“.
Seimui siūloma kreiptis į Europos Parlamentą, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių parlamentus, tarptautines organizacijas ir tarptautinę bendruomenę, kviečiant nesitaikstyti ir drauge priešintis Rusijos Federacijos vykdomam istoriniam revizionizmui ir skleidžiamai dezinformacijai.
„Rusijos Federacijos vykdomas istorinis revizionizmas ir skleidžiama dezinformacija yra taip pat skirta pateisinti dabartinę agresyvią politiką ir agresiją prieš kaimynines valstybes, skatinti nepasitikėjimą Vakarų bendruomenėje, skaldyti Europos Sąjungą ir NATO“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
Šiuo dokumentu siūloma pakviesti regiono ir pasaulio akademinę bendruomenę, pilietinę visuomenę tęsti totalitarinių režimų nusikaltimų žmonijai tyrimus, tirti istorinius faktus ir skleisti tiesą siekiant, kad tokio masto tragedijos niekuomet nepasikartotų.
Rezoliucijos projektą parengė Seimo nariai konservatorius Emanuelis Zingeris, „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas ir liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.
Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo
„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.
Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį.
Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.
Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).
Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai
1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.
Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).
Michailo Gorbačiovo archyvai
Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių; demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).
2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.
Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius
Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.
Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).
Karinis paradas Maskvoje
Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.
Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”
Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…
Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.
Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.
„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.
Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.
(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)
Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai
Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).
Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.
„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.
2009 metais tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).
Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.
Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.
Zemskovas padarė išvadą, kad SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.
2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52 812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10 833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus – 5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417 žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.
Kremliaus bokštai
„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.
Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.
