Švedų režisieriaus Jono Ohmano ir šių eilučių autoriaus nuomonės daug kur nesutapo. Savo dokumentiniais filmais apie Lietuvos pokario kovas išgarsėjęs J.Ohmanas įrodinėjo, esą Lietuva neturėtų drausti netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms rengti viešų paradų. Neblogai lietuvių kalbą pramokęs J.Ohmanas tvirtino, jog lietuviams nederėtų baimintis ir dėl Antrojo pasaulinio karo veteranų pastangų gegužės 9-ąją Vilniuje surengti sau mažytę šventę. Švedijos pilietis J.Ohmanas taip pat teigė, jog Lietuva neturėtų priešintis lenkiškų pavardžių rašymui lenkiškais rašmenimis. O man atrodė, jog Lietuva galėtų puikiai apsieiti ir be “žydrųjų eisenų”, ir be sovietinių karo veteranų, ir be lenkiškų rašmenų. Juolab, kad švedas J.Ohmanas, skersai išilgai išvažinėjęs pasaulį, pripažino, jog Švedijoje, kokia ji bebūtų tolerantiška, pavardės pasuose rašomos tik švediškai, ir šiuo klausimu “Švedija nedaro jokių išimčių”. Švedas J.Ohmanas taip pat pripažino, jog Suomijos sostinėje Helsinkyje neįmanomas joks Antrojo pasaulinio karo veteranų žygiavimas, kadangi tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos kadaise buvo kilęs karinis konfliktas. Žodžiu, ten, kur J.Ohmanas sakė “taip”, šių eilučių autorius sakė “ne”.
Continue reading „“Po tais paradais maskuojamos rimtesnės bėdos””
