Rusų rašytojo Michailo Velerio pozicija: “Nereikia mestis į jokius kraštutinumus”


Print

Gegužės 9-ąją Vilniuje iškilmingoje eisenoje žygiuos Antrojo pasaulinio karo veteranai. Žygiuos po ilgos pertraukos. Mat po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje tokius paradus nustota rengti. Kas nori pagerbti kapuose gulinčius bendražygius, kovos draugus, – prašau. Tačiau iškilmingai ir išdidžiai žygiuoti sostinės ar kitų didžiųjų Lietuvos miestų gatvėmis bei viešai džiaugtis gegužės 9-ąja, – neleista. Pagrįstai neleista. Gegužės 9-oji lietuviams atnešė naują, ne mažiau žiaurią vergiją, kuri, beje, truko kur kas ilgiau, nei fašistinės Vokietijos atnešta okupacija. Taigi beveik du pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje vyravo ramybė. Niekam iš Lietuvos rusakalbių nereikėjo jokių eisenų ar mitingų, primenančių Antrojo pasaulinio karo baisumus. Tačiau 2010-ųjų gegužės mėnesį Lietuvos rusai tokio pobūdžio eitynes kažkodėl ir vėl prisiminė. O Vilniaus valdžia, kaip bebūtų apmaudu, tokį leidimą išdavė. Išdavė labai lengva ranka. Oficiali Lietuvos pozicija dėl Antrojo pasaulinio karo vertinimo lyg ir nepasikeitė: 1945-ųjų gegužė byloja, jog Lietuvoje fašistų okupantus ilgam keičia sovietų okupantai.

Tačiau ignoruodama šią akivaizdžią tiesą sostinės valdžia be didesnių ginčų patenkina Lietuvos rusakalbių prašymus. Nors puikiai žino, jog prieš keletą mėnesių, tai yra šių metų Kovo 11-ąją, Lietuvos rusakalbiai demonstratyviai nedalyvavo iškilmingose Lietuvos nepriklausomybės pagerbimo eitynėse Gedimino prospektu. Nors puikiai informuoti, jog šių metų vasario – kovo mėnesiais kai kuriuose rusakalbių pamėgtuose restoranuose Vilniuje naktimis buvo niekinama lietuviška trispalvė (įkaušę įtakingi verslininkai tiesiog demonstratyviai plėšė mūsų vėliavas ir keikė lietuviškąją nepriklausomybę). Nors turi užtektinai žinių, jog, pavyzdžiui, Suomijos sostinėje Helsinkyje tokio pobūdžio iškilmingos eitynės, nepaisant suomių demokratiškumo, tolerantiškumo bei Kremliaus spaudimo, – neįmanomos. Niekad niekada. Mat suomiai vis dar nepraradę nei savigarbos, nei drąsos. Nes suomiai nepraradę taip pat ir istorinės atminties nei apie Žiemos karą, nei apie Manerheimo liniją.

Tad kam mūsų rusakalbiams prireikė šio parado? Tiksliau tariant, kas yra tikrieji šios iniciatyvos užsakovai ir vykdytojai? Kas ir kodėl sumanė būtent 2010-ųjų gegužės mėnesį Lietuvai primesti svetimus skausmus bei svetimus džiaugsmus? Juk Antrojo pasaulinio karo veteranai šiandien – labai garbingo amžiaus. Gegužės 9-osios paradai jiems mažiausiai reikalingi jau vien dėl to, kad vaikščioti, juolab žygiuoti – didelis vargas. Ypač kai tau – apie 80 metų amžiaus.

XXX

Šiomis dienomis diskusijų dėl gegužės 9-osios parado reikalingumo ar nereikalingumo apstu ne tik Vilniuje. Diskusijos, ar pagrįsti pompastiški paradai, netyla ir pačioje Rusijoje. Todėl stengiausi nepraleisti bent jau per RTVi kanalą transliuojamų laidų “Osoboje mnenije”. Dėmesio vertas buvo žurnalistės Olgos Žuravliovos ir rašytojo Michailo Velerio pokalbis. Paklaustas, ar Kremlius teisingai elgiasi, organizuodamas milžinišką, pompastišką, grandiozinį gegužės 9-osios paradą Raudonojoje aikštėje, Rusijos rašytojas M.Veleris pareiškė, jog “nereikėtų mestis į jokius kraštutinumus”. Jis nesutinkąs, jog Maskva šiomis dienomis paversta tarsi kariniu miestu, kuriame pilna milicijos, OMON, tankų. Jis taip pat nesutinkąs, kad pastarieji paradai Raudonojoje aikštėje – perdėm militarizuoti, kadangi “sunku įsivaizduoti karinius paradus be karinės technikos – tankų, šarvuočių”. Rašytojas M.Veleris taip pat prisipažino, jog kadaise jis buvo tarp tų, kurie reikalavo sugrąžinti paradus, mat “neteisinga, kai paradų Rusijos miestuose gegužės 9-ąją nėra”.

Tačiau jis sutinka, kad šįmetinis paradas – per daug pompastiškas, per daug grandiozinis. Be to, visos televizijos, visi užsienio žurnalistai aprašė, nufilmavo, parodė parado repeticijas, surengtas naktimis. Tad, ironiškai kalbant, tvirtino rašytojas M.Veleris, pats paradas jau lyg ir nebereikalingas. Visi paradą jau matė, viskas jau pasakyta, aprašyta, nufilmuota ir nufotografuota.

Paklausus, ar Kremlius elgiasi teisingai, skirdamas milžiniškas lėšas parado reikmėms, rašytojas M.Veleris ir vėl ironizavo: “jums niekaip neįtiksi, duodi pinigų – blogai, neduodi – vėl blogai”. Tačiau M.Veleris mano, jog Rusijos valdžia elgiasi itin ciniškai, kai sako, jog netrukus butais aprūpins visus Antrojo pasaulinio karo veteranus. Pasak M.Velerio, veteranų jau beveik nebeliko, o tie, kurie dar gyvi, tikrai ilgai negyvens. Tad Kremlius elgiasi niekšiškai, žadėdamas butus. Pasak M.Velerio, butus reikėjo duoti veteranams žymiai anksčiau, o ne dabar, kai švenčiamos jau net 65-osios metinės. Kremlius pasielgė nežmoniškai, per 65-erius metus taip ir nesugebėjęs gyvenamuoju plotu aprūpinti visų karo veteranų. Tad šiame kontekste karinis paradas Raudonoje aištėje – tikrai nereikalingas. “Geriau jau būtų nerengę parado, bet davę visiems butus”, – svarstė rašytojas M.Veleris.

Karinių paradų garbintojams rašytojas M.Veleris priminė, jog daug rusų vis dar mąsto stereotipais, istorinėmis klišėmis, esą SSRS ir jos vadai bei gensekai buvo patys geriausi, išmintingiausi, padoriausi. Rusams įskiepyta mintis, jog jų šalis niekam nėra padariusiu nieko blogo, kad rusų praeityje nėra nė vienos juodos ar pilkos dėmės, jog rusų kariai niekad nepasiduodavo. Tuo tarpu tikroji istorija – žymiai proziškesnė. Rašytojo M.Velerio teigimu, Antrojo pasaulinio karo metais maždaug vienas milijonas rusų kariavo prieš Rusiją. Šis skaičius – labai didelis. Jokia kita pasaulio valstybė neturi tokios juodosios statistikos. Tiksliau tariant, “nė viena šalis neturi tiek daug išdavikų, kiek SSRS”. Tad šių skaičių, žygiuojant Raudonosios aikštės grindiniu, pasak rašytojo M.Velerio, nereikėtų užmiršti. Bėda ta, kad šiandieninė Rusija nenori nieko girdėti apie milijoną savo karių, kurie perėjo į priešo pusę. Tokie faktai itin nemalonūs, todėl jie ir nutylimi, ir ignoruojami klaidingai patriotizmą suvokiančių politikų, istorikų, žurnalistų.

Panaši nuostata – ir dėl Katynės. Dėl Katynės, pasak “Osoboje mnenije” svečio, “viskas aiškiau negu aišku”. Kas Rusijoje norėjo, tas suprato, kad lenkų karininkus šaudė ne Vokietijos, bet SSRS kariai. Tačiau Rusijoje, žurnalistės O.Žuravliovos kalbinamo rašytojo nuomone, egzistuoja užtektinai didelė masė pseudopatriotų, kurie nori skaityti tik didvyriškus, tik malonius savo istorijos puslapius. Ir viską, kas netelpa į šią “heroizmo” sąvoką, atmeta kaip neva priešų sukurptą melą ir dezinformaciją. Ir nieko nepadarysi: tokių “patriotų” esama, ir tokio “patriotizmo” iš jų galvų niekaip neišmuši.

Paklaustas, ar išauš diena, kai žmonija atsisakys karų ir kariuomenių, rašytojas M.Veleris pabrėžė, jog tokios dienos Žemė tikrai nesulauks. Kadangi agresyvumas – įgimta žmogaus savybė. Atimk iš žmonių agresyvumą, norą pirmauti, siekį laimėti, – ir pasaulis sunyks. Mat nebeliks pažangos. Žmonių agresyvumas – neišvengiamas ir tuo pačiu būtinas. Be jo nebūtų pažangos, kaip be konkurencijos neįmanomi ekonominiai pasiekimai. “Nebūtų agresyvumo, pasaulis nustotų vystytis, tobulėti ir ilgainiui sunyktų”, – svarstė rašytojas M.Veleris. Pasak M.Velerio, gyvenimas be armijos, žinoma, būtų nuostabus. Bet neįmanomas. Agresyvumo mes negalime iš savęs išguiti, priešingu atveju tapsime silpni, išgverę, prarasime stimulą gyventi, laimėti, nugalėti.

Rašytojas M.Veleris pacifistiškai nusiteikusiems klausytojams pateikė tokią išeitį: “jei norite gyventi, privalote naudotis ir priimti viską, kas susiję su šiuo gyvenimu”, taip pat – ir kariuomenes. M.Veleris įsitikinęs: “žmogaus prigimties pakeisti neįmanoma”. Pastangų pakeisti žmogaus prigimtį būta apsčiai, tačiau visi tie eksperimentai baigdavosi dideliu dideliu krachu.

Rašytojo M.Velerio žodžiais tariant, po Rusijos Federacijos susikūrimo 1991-aisiais užaugo nauja karta, nemačiusi sovietinės santvarkos. Tačiau kaip bebūtų keista, o naujoji karta kažkodėl elgiasi labai panašiai, kaip sovietmečiu – jų tėvai, seneliai, kai buvo statomas komunizmas.

Diskusijos metu į “Osoboje mnenije” savo klausimus siuntė žiūrovai iš pačių įvairiausių Rusijos miestų. Kai kurie iš tų klausimų tikrai buvo verti dėmesio. Į juos rašytojas M.Veleris atsakydavo itin originaliai ir įdomiai. Jo teigimu, šiandieninė Rusijos politika apsiriboja tik tuo, kad laiku ir nuosekliai aptarnautų šiandieninio Rusijos elito poreikius. Taigi šiandieninis Rusijos elitas ir negali norėti laisvos spaudos. Elitui nenaudinga, jei spauda staiga ims aiškintis, kas ir kiek išvogė valstybės turtų. “Kam spaudos laisvė, jei ketinama vogti?, – ironizavo M.Veleris. – Bet kokiam ilgapirščiui atvirumas nenaudingas”. Todėl jis ir nesistebi, kai Maskvoje OMON pareigūnų žiauriai išvaikoma pati taikiausia manifestacija, kuri drįsta kritikuoti arba šaipytis iš Kremliaus, o iš tiesų pavojingi susibūrimai – ne. Šiandien Rusijoje galima viską kritikuoti išskyrus Kremliaus vadovybę. Štai kokia tikroji rusiškos spaudos laisvė.

Originaliai rašytojas M.Veleris samprotavo ir apie įvykius Kirgizijoje. Jam buvo pateiktas klausimas: revoliucija Kirgizijoje įvyko dėl to, kad šalyje susiklostė itin prasta ekonominė padėtis, ar prasta ekonominė padėtis susiklostė dėl to, kad kilo revoliucija? Rašytojas M.Veleris pripažino, jog ši valstybė gyvena tarsi užburtame rate, kur neaišku, kas pirmiau: revoliucija ar ekonominė krizė. Tačiau “Osoboje mnenije” svečias pastebėjo, jog tarp Kirgizijos ir Rusijos esama ženklaus skirtumo: Rusijoje – taip pat labai blogas ir sunkus gyvenimas, bet Rusijoje jokių revoliucijų “kaip nėra, taip nėra”.

Rašytojas M.Veleris taip pat apgailestavo, jog šiandieninis gyvenimas toks sudėtingas, o valstybės politika tokia “atvira”, kad eilinis pilietis iš tiesų nieko nesupranta ir nė velnio nesusigaudo, kas iš tikrųjų dedasi jo panosėje. Kai žurnalistas užsimano išsiaiškinti kokio nors įvykio priežastis, jam tenka tarsi išlaužti sudėtingiausią seifo spyną. Nes rakto tam seifui atidaryti niekas neduoda ir neduos.

XXX

Tad, perfrazuojant “Osoboje mnenije” laidoje viešėjusio M.Velerio žodžius, taip ir  neaišku, kodėl Lietuvos rusakalbiams būtent šiais, 2010-aisiais, metais prireikė Vilniuje rengti Antrojo pasaulinio karo veteranų eitynes? Ką tai galėtų reikšti: Rusija didina spaudimą Lietuvai ir provakarietiška Lietuvos orientacija už kai kurias finansines Rusijos gerybes iškeičiama į prorusiškąją? Juk laidoje rašytojas M.Veleris kalbėjo ir apie Rusijos – Ukrainos santykius, pabrėždamas, esą ekonominės Kremliaus dovanos, žinoma, susilpnino provakarietiškas Kijevo ambicijas.

Nuotraukoje: originaliai RTVi laidoje “Osoboje mnenije” samprotavęs rašytojas Michailas Veleris.

2010.05.07


Prisijunkite prie diskusijos