Valerija Novodvorskaja: “Juos reikėtų vadinti “užnugario žiurkėmis”


Print

Ginčų apie tikrąsias Antrojo pasaulinio karo priežastis bei pasekmes, teigiamą ar neigiamą Josifo Stalino vaidmenį, militaristinių paradų Raudonojoje aikštėje reikalingumą ar beprasmiškumą, – užtenka ir šiandien, nors gegužės 9-oji jau praėjo. Itin skirtingo pobūdžio pasisakymų gausu rusiškoje televizijoje. Čia išskirčiau žurnalistės, politikos apžvalgininkės, disidentės Valerijos Novodvorskajos poziciją. Kalbėdama su RTVi žurnaliste Olga Žuravliova žodžio kišenėje niekuomet neieškojusi V.Novodvorskaja, vertindama žygiuojančius Raudonojoje aikštėje veteranus, nepabijojo pavartoti sąvokos “užnugario žiurkės”.

Toji diskusija prasidėjo nuo žiūrovų klausimų, ar tikrai V.Novodvorskaja, viešėdama Estijoje, pagerbė Stepaną Banderą ir estų legionierius, kariavusius su sovietais Waffen SS daliniuose. Į šį Marko iš Izraelio klausimą V.Novadvorskaja štai ką atsakė.

Gaila, kad jus, brangus Markai, sovietinė propaganda pasiekia net Izraelyje. Pirmiausiai nereikia Estijos ir Ukrainos sumesti į vieną krepšį. Šios valstybės panašios kaip buvusios mūsų kolonijos, kaip Kremliaus aukos. Daugiau panašumų čia nematau. Ukrainiečių didvyrio S.Banderos portretas tikrai pakabintas mano darbo kabinete. Greta – Lecho Kačinskio. Pakabintas todėl, kad S.Bandera nėra niekuo nusikaltęs žydams. Nėra nusikaltęs ir demokratijai. Jo sąžinė šiais klausimais – švari.

O dėl estų legionierių štai ką atsakysiu. Man tas pavadinimas tikrai nepatinka. Ypač raidės “SS”. Aš niekad neužsivilkčiau uniformos su užrašu “SS”. Kaip neužsivilkčiau ir sovietinės uniformos. Tarp Hitlerio ir sovietų nematau jokių skirtumų. Tačiau estų legionierių organizacija pasaulyje nelaikoma nusikalstama. Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo klausimu būta specialaus tyrimo. Toji tarptautinė komisija nustatė, kad pati organizacija nėra nusižengusi nei žmogiškumui, nei žmogaus teisėmis. Tačiau iš tikrųjų aš pagerbiau atmintį tų estų, kurie ginklą į rankas paėmė tik tam, kad gintųsi nuo sovietų okupacijos. Dauguma estų legionierių neturėjo jokio ryšio su Waffen SS.

Jeigu jau gilinamės į Estijos istoriją, tai pabandykime įsivaizduoti save estų vietoje. 1939-aisiais juos užpuola SSRS, paskui – fašistinė Vokietija. 1945-aisiais – vėl Sovietų Sąjunga. O juk sovietų okupacijos buvo labai žiaurios Jas lydėjo masinės deportacijos. Sovietų valdžia į Sibirą trėmė ne tik inteligentiją, bet ir valstiečius. Sovietai ne tik prievartaudavo estų moteris, bet paskui dar joms nupjaudavo krūtis. Beje, aš nesu girdėjusi nė vieno esto giriant vokiečių okupantus. Bet estai negali džiaugtis ir sovietine okupacija. Koks gali būti estų požiūris į sovietų armiją? Tik neigiamas. Tad kai kalbame apie Estijos ir SSRS santykius, būtina “muses atskirti nuo kotletų”.

Viešėdama Estijoje aš aplankiau ten įkurtą Okupacijos muziejų. Estai tame muziejuje vienodai smerkia abu okupantus. Ir fašistus, ir sovietus. Ir aš tokiam estų požiūriui pritariu. Man teko kalbėtis su sena este, kuri per sovietų žiaurumus neteko artimųjų, o pati patyrė tremtinio dalį. Taigi ta moteris iki šiol meldžiasi, kad tik suspėtų numirti, kol jos Kremlius ir vėl neišvežė į lagerį. Ji – Europos Sąjungos ir NATO pilietė. O vis tiek bijo rusiškos okupacijos. Štai tokį įvaizdį apie rusus yra susidariusi didžioji Estijos dalis. Ir dėl šio įvaizdžio kalti ne estai, bet mes, rusai. Kaip ir kiekviena demokratiška, padori, taiki valstybė Estija Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini gegužės 8-ąją, o ne 9-ąją, kaip Kremlius. Antrasis pasaulinis karas baigėsi gegužės 8-ąją.

Sankt Peterburge gegužės 9-osios išvakarėse buvo pasirodę tramvajų ir autobusų, apklijuotų Stalino portretais. Paskui kažkas tuos portretus apipylė dažais. Kaip jūs manote: ar tas verslininkas kaip privatus asmuo turėjo teisę ant viešojo transporto priemonių kabinti Stalino portretą? Ar tie, kurie uždraudė jam kabinti Stalino portretą, nepažeidė jo kaip žmogaus teisių? Juk jis tą portretą klijavo už savo asmenines lėšas kaip reklamą. Sakykim, muilo ar dantų pastos reklamą.

O kaip jūs reaguotumėte, jei kas nors Sankt Peterburge ant autobuso ar tramvajaus sienų imtų klijuoti Hitlerio portretą? Arba Musolinio portretą? O gal jūs įsivaizduojate situaciją, kai Berlyno centre pasirodo transporto priemonė, apklijuota Hitlerio, Gebelso ar Bormano portretais? Toks žingsnis – neįmanomas. Jei kas nors taip ir išdrįstų pasielgti, tokiam drąsuoliui aš nuoširdžiai nepavydžiu.

Antrąjį pasaulinį karą mes laimėjome. Bet esama kito, ne mažiau svarbaus karo, kurį mes, deja, pralaimime. Omenyje turiu karą prieš stalinistinį fašizmą ir sovietinį totalitarizmą. Mes, rusai, dar neišbridę iš išskirtinai savo, nacionalinio karo. Jei Sankt Peterburgo gatvėmis važinėja tramvajai su Stalino portretais, jei Stalinas vis dar vadinamas “puikiu menedžeriu”, jei Stalinas vis dar patenka į populiariausių mūsų valstybės vadovų dešimtuką, – mes sunkiai sergame. Mano senelis, frontininkas, narsiai kariavęs Antrąjame pasauliniame kare, niekad nešventė Pergalės dienos. Gegužės 9-ąją jis su kitais ginklo draugais visuomet išvažiuodavo į Valdajų žvejoti. Kad nematytų parado. Kad nematytų į tribūnas besiveržiančių veteranų, kad nematytų tų visų nacionalinių šokių. Jis paraduose dalyvaujančius senius vadindavo “užnugario žiurkėmis”. Jis niekaip nesuvokdavo, ką tos “užnugario žiurkės” ruošiasi švęsti? Mano senelio įsitikinimu, visi tie seniai, kurie veržiasi į paradus, iš tiesų utėlių apkasuose nemaitino. Daugelis tikrų veteranų prisipažįsta, jog jiems gėda žiūrėti į visus tuos paradus, nes jie kariavo ne tam, kad Rusija vėl taptų totalitarine skurdžia antidemokratiška valstybe. Vaizdžiai tariant, fašistine, mažai besiskiriančia nuo Hitlerio valdytos Vokietijos.

Prie tų “užnugario žiurkių” dera priskirti ir D.Medvedevą su V.Putinu, parado metu labai pompastiškai kalbėjusius apie laimėjimus, pergales ir pasididžiavimus. Taigi Raudonosios aikštės paraduose žygiuoja didžioji dauguma tų, kurie neturi moralinės teisės švęsti pergalės. Nes jų apkasuose ir pirmosiose fronto linijose nebuvo. Tikrieji pergalės iškovotojai frontininkai – disidentai tuo metu žvejoja arba kapstosi savo sode.

Ar tikrai Rusija neturi kuo pasidžiaugti, kuo didžiuotis, ką branginti?

Mūsų vargšė valstybė nieko nelaimėjo nei 1945-ųjų gegužės 8-ąją, nei gegužės 9-ąją. Mat ji paskendo totalitarizme ir iki šiol prislėgta totalitarizmo nuolaužų. Viešėdama Estijoje aš mačiau mažą, draugišką, puikiai besitvarkančią valstybę, kur padoriems žmonėms gera ir malonu gyventi.

Nejaugi Estijoje nėra jokių bėdų, problemų, negerovių?

Nėra. Ir tai įrodo toks pavyzdys. Kremliaus ideologai tikėjosi, jog Estijos mieste Narvoje gyvenantys rusakalbiai panorės Narvos rajoną prijungti prie Rusijos. Kremliaus vadovybė manė, kad pavyks šio rajono rusakalbius nuteikt antiestiškoms akcijoms. Nepasisekė. Išėjo atvirkščiai. Prie Estijos prisijungti sumanė rusai, gyvenantys netoli Estijos sienos. Pasienio su Estija ruože gyvenantys rusai užsimanė tokių pat teisių, atlyginimų ir pensijų, kokias turi Estijoje gyvenantys jų tautiečiai. O jei Kremlius to jiems garantuoti nepajėgia, tada jie ėmė reikalauti prisijungimo prie Estijos.

Iš kur tie Estijos turtai? Estams pinigų duoda ES, NATO? Juk Estija negali pasigirti naudingų iškasenų gausumu.

Tos gerybės susikurtos sunkiu, kryptingu, kasdieniu darbu. Estai labai darbštūs, labai daug dirba. Jiems niekas nieko nedavė už ačiū. Jie viską užsidirbo savo protu. Ir Europa atsistojo ant kojų ne dėl savo naudingų iškasenų, o tik todėl, kad netingėjo dirbti, jog dirbo dieną naktį. O mes, rusai, skęstame naftoje, dujose, aukso, anglies, briliantų iškasenų jūrose, ir vis tiek esame skurdžiai, nelaimėliai, pikti. Be kita ko, visi aplinkiniai į mus žiūri kaip į banditus, žmogėdras, kiekvieną akimirką galinčius pradėt muštis. Mūsų bijo, mūsų vengia, kad mes tik dar kartą neateitume “ko nors išvaduoti”.

Ar įmanoma šiandieninę Rusijos valdžią įtakoti padorioms reformoms, ar tokios pastangos – bergždžias laiko gaišinimas?

Putino – Medvedevo valdžiai geros įtakos padaryti neįmanoma. Kuprotą ištiesins tik grabas. Dar Aleksandras Solženycinas taikliai pastebėjo: sovietų valdžiai ir KGB nereikalingos jokios reformos. Taigi dabartinė Kremliaus klika privalo pasitraukti. Bet ji nepasitrauks, kol mes jos nepriversime trauktis. Kol Rusija balsuos už čekistus, budelius, melagius, tol tvarkos Rusijoje tikrai nebus.

Rusijoje dar negreit bus įmanomi demokratiški rinkimai. Nes rusai – suklaidinti, apkvailinti, įbauginti. Vienintelis kelias – šviesti žmones. Ne tik šviesti, bet ir agituoti. Rusams reikia įkalti į galvas, kad Vakarai, pradedant Estija ir baigiant Stepanu Bandera, nėra jų priešai. Kai rusai ims suvokti, kur tikrieji draugai, o kur – priešai, tada padėtis normalizuosis. Ir reikia nustoti vergt, esą nėra Rusijoje žiniasklaidos, kurioje būtų galima išdėstyti normalias mintis. Taip, TV ir laikraščius Putino – Medvedevo klanas uzurpavo. Bet juk esama interneto, kurio Kremlius niekad nepajėgs užblokuoti. Todėl reikia dažniau naudotis internetu.

Nuotraukoje: Rusijos žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

2010.05.12


Prisijunkite prie diskusijos