Iš Socialdemokratų partijos pašalintos Godos Ferensienės išpažintis


Print

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, vertėja, trijų memuarų autorė Goda Ferensienė šių metų pradžioje išleido dar vieną prisiminimų knygą – “Grįžtu į vakardieną”. Knyga – vos pusantro šimto puslapių storio. Tačiau ji susilaukė nevienareikšmių vertinimų. Už šiuos prisiminimus G.Ferensienė buvo pašalinta iš Socialdemokratų partijos. Kai kurių Socialdemokratų partijos vadovų manymu, G.Ferensienė neturėjo teisės nepalankiai atsiliepti apie Mykolą Brazauską bei jo žmoną Kristiną. Nors, atvirai kalbant, prisiminimuose “Grįžtu į vakardieną” tos kritikos – ne tiek jau daug. Vos keletas eilučių, vos keletas pastebėjimų. Pavyzdžiui, antroji A.M.Brazausko žmona Kristina pavadinama “bufetava”, pastebima, jog A.M.Brazauskas specialiai nėjo į kai kuriuos Atgimimo metais rengiamus Sąjūdžio mitingus, kantriai laukdamas, “iš kur papūs vėjas”. Tačiau politinių intrigų meistrai ėmėsi net žygių, jog memuarų autorė G.Ferensienė būtų pašalinta ir iš Lietuvos žurnalistų sąjungos. Žodžiu, grubios politinės cenzūros apraiškų gausu iš šiandieninėje Lietuvoje.

Beje, buvusi Solialdemokratų partijos narė Goda FERENSIENĖ, duodama išskirtinį interviu laikraščiui “XXI amžius”, pasakoja ne vien apie priežastis, paskatinusias išleisti knygą “Grįžtu į vakardieną”. Ji piktinasi Lietuvos politikos nūdiena: vardina Lietuvos Seimo klaidas, kritikuoja Europos Sąjungos neveiklumą, svarsto apie Socialdemokratų partijos perspektyvas, žavisi lenkų užsispyrimu ginant Lenkijos interesus ir šaiposi iš lietuviškojo nuolankumo…

Su prisiminimų knygos “Grįžtu į vakardieną” autore Goda FERENSIENE kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar tiesa, kad dėl paskutiniosios savo prisiminimų knygos “Grįžtu į vakardieną” turėjote nemalonumų, buvote pašalinta iš Socialdemokratų partijos?

Taip, nemalonumų turėjau, kaip gi be jų. Tačiau – ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad memuarus suspėjau laiku išleisti. Mat šiemet sukanka 15-a metų, kai nebėra Algirdo Ferenso. Todėl knygą savo rankose norėjau turėti būtent šiai liūdnai datai. Be to, skubino ir besiartinančios algirdinės. Juk mano duktė – Algirdė. Knygos pirmuosiuose puslapiuose rašau, jog memuarus skiriu savo dukrai, “kad prisimintų mamą”. Žodžiu, viską, ką buvau užsibrėžusi, – įvykdžiau. Niekas nesutrukdė.

O kad knyga buvo šiek tiek sulaikyta, – tiesa. Joje miniu kai kuriuos faktus, kurie iki šiol nebuvo skelbti apie Algirdą Brazauską ir jo antrąją žmoną Kristiną. Tačiau daugiausiai vietos skiriu Algirdui Ferensui. Rašau ne tik apie mūsų meilės istoriją, apie skausmingas jo skyrybas su pirmąja žmona, apie jo komandiruotę į Afganistaną. Pasakoju, kaip A.Ferensas dalyvaudavo didžiuosiuose Atgimimo mitinguose, bet Sąjūdžio veikloje nedalyvavo, kad vėliau nebūtų apšauktas “kailį išvertusiu komunistu”. Pasakoju apie mūsų kaimynus iš Akmenų gatvės. Juk ne vienerius metus mes buvome Brazausko, Songailos, Vaigausko ir kai kurių kitų ano meto politinių veikėjų kaimynai. Todėl puikiai žinau, kas kuo kvėpavo, kaip elgėsi ekstremaliose situacijose. Iš mūsų namo Akmenų gatvėje į kai kuriuos mitingus ėjau tik aš viena. Kiti tuomet, pavyzdžiui, gėrė konjaką “Belyj aist” ir svarstė, kuo visa tai baigsis. Vaizdžiai tariant, laukė, kas laimės. Kad tik nepadarytų lemiamos klaidos – neprisijungtų prie pralaiminčiųjų. Ypač tai buvo pastebima gūdžią Sausio 13-osios naktį.

Ar tiesa, kad net kai kurios televizijos nedrįso parodyti interviu su Jumis, kai sužinojo, jog kritikuojate A.Brazauską?

Kai jau memuarai buvo beveik mano rankose, pradėjo atakuoti žurnalistai iš populiarių televizijų, radijo laidų, įtakingų laikraščių. Bet kai sužinojo, jog memuaruose esama Brazauskams nemalonių detalių, pradėjo atsiprašinėti, jog interviu su manimi negalės paskelbti. Suprask, labai negražu kritikuoti sunkiai sergantį žmogų. Ir nepaskelbė. Man buvo peršama mintis: galiu kritikuoti Dievą, Popiežių, arkivyskupą, tik negaliu kritikuoti A.M.Brazausko. Su tokia nuostata nesutinku, tokios nuostatos nesuprantu. Juk šiandien daug kas serga, daug kas turi nemalonumų. Bet ar tai reiškia, kad jų negalima kritikuoti? Jei vadovausimės tokia nuostata, paaiškės, jog šiame pasaulyje negalima nieko kritikuoti.

Mane iš Socialdemokratų partijos pašalino beveik slapta, vos ne už akių. Mane kaltino visokiais nebūtais dalykais. Esą aš šmeižiu Brazausko šeimyną. Nieko nešmeižiu. Knygoje nieko neišsigalvojau. Rašau apie tai, ką geriausiai pažįstu. Apie Vytautą Landsbergį ar Kazimirą Prunskienę nieko nerašau. Nes jų nepažįstu. Pasakoju tik apie tuos, kuriuos pažįstu maždaug trisdešimt metų, su kuriais keliolika metų gyvenau viename name. Nerašau nieko, kas būtų laužta iš piršto.

Kokiais argumentais vadovavosi tie, kurie Jus metė iš Socialdemokratų partijos?

Pikčiausia, kad iš partijos mane pašalino dar knygai nepasirodžius. Apmaudu dar ir dėl to, kad niekas viešai taip ir nepaaiškino, kodėl šalina mane iš partijos gretų. Naujasis partijos lyderis Algirdas Butkevičius – doras, sąžiningas, principingas. Bet jį paskandins vadinamieji “bičiuliai”. Kitaip tariant – pataikūnai, skundikai. Nes A.Butkevičius neskiria gėrio nuo blogio. Jis tiki intrigantų kuriamomis versijomis. Tai – didžiulis jo minusas. Beje, aš niekad niekur nekalbėjau Socialdemokratų partijos vardu. Jei reikšdavau savo politines nuostatas, tai visuomet pabrėždavau, kad tai yra mano asmeninė nuomonė.

Memuaruose “Grįžtu į vakardieną” dar ne viską papasakojau, kas man žinoma apie ano meto “doruosius” komunistus. Sakykim, dar neaprašiau, kaip kai kurie buvę komunistai blokados metu naudojosi tarnybine padėtimi. Tačiau savo memuarus šiais faktais būtinai papildysiu. Jau ruošiuosi išleisti papildytą variantą, nes ši knyga turi didžiulį pasisekimą. Žmonėms atsibodo melas. Atsibodo tie visi pasigyrimai, pasipuikavimai, kurių pilna, sakykim, Algirdo Brazausko ar Valdo Adamkaus prisiminimų knygose.

Iš tiesų, tiek Algirdo Brazausko, tiek Valdo Adamkaus prisiminimai – labai jau valdiški, šalti, nenuoširdūs. Juos tikrai neįdomu skaityti.

Nes juose nėra visos tiesos. Jų prisiminimai – sušukuoti. Jie tik rašo, kas ką kalbėjo konferencijose, kas ką pasitiko aerouoste. Ten nėra tikro gyvenimo, ten nėra užkulisių. O aš nebijau sakyti visos tiesos, kokia, pavyzdžiui, buvo pasipūtusi Kristina, kaip Atgimimo pradžioje dvejojo A.Brazauskas, kaip kai kurie komunistai paskubomis keitė kailį, visai nekreipdami dėmesio į padorumą, savigarbą.

Pasaulis pastaruoju metu daug kalbėjo apie Lenkiją – prie Smolensko aviakatastrofoje žuvusius Lenkijos prezidentą Lechą Kačinskį bei kitus garsius politikus, kariškius, dvasininkus. Ar Jums neatrodo, kad mes privalome mokytis iš lenkų, visuomet ir visur ginančių savo interesus?

Apie Lenkiją galiu daug ir ilgai kalbėti. Kadangi pažįstu šią šalį. Ten gyvena mano giminių. Kol dar nebuvau ištekėjusi už Algirdo Ferenso, dažnai vasarodavau Varšuvoje. Esu pastebėjusi, jog lenkai – labai išdidūs, labai vertina lenkiškumą. Ir tai – sveikintinas bruožas, kurio neturime mes, lietuviai, rūpindamiesi savo lietuviškumu. Kartą Lenkijoje pasielgiau tikrai netaktiškai. Bet neturėjau jokių blogų tikslų. Tiesiog kalbėdama konferencijoje pamiršau, kaip lenkiškai bus žodis “erelis”, ir jų herbe pavaizduotą erelį netyčia, nenorėdama nieko įžeisti, pavadinau “višta”. Nors moku lenkų kalbą gana gerai, tąsyk pamiršau, kaip bus lenkiškai – erelis. Ir ištariau: višta.

Jūs net neįsivaizduojate, kas dėjosi po to. Maniau, kad lenkai mane suplėšys į gabaliukus. Pasigirdo labai nepagarbių atsiliepimų apie mūsų Vytį. Esą ten visai ne žirgas, o kažkoks kuinas. Lenkų pasipiktinimas ilgai neatslūgo. Lenkams buvo visai nė motais, kad tai – tik mano nedidelė klaida. Lenkams tuokart tapau didžiausiu priešu, ir šio savo nusistatymo jie nė kiek neslėpė. O dabar įsivaizduokime atvirkščią situaciją. Sakykim, koks nors lenkas mūsų Vyties žirgą pavadina kuinu. Esu tikra, kad lietuviai apsimestų nepastebėję įžeidimo: nepultų nei protestuoti, nei piktintis.

Mums būtinai reikia mokytis iš lenkų, kaip jie atkakliai, kryptingai, vieningai gina savo interesus. Jie nesimėto iš vienos pusės į kitą, jie eina ta pačia linija, susikoncentravę į savo strateginius tikslus. Štai kartą Seime sutinku Valdemarą Tomaševskį. Klausiu, kodėl jis atvyko į Vilnių iš Europos Parlamento. Ogi, pasirodo, Lietuvos Parlamente bus balsuojama, leisti ar neleisti lenkiškas pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškais rašmenimis. Ar visi lietuviai parlamentarai sugrįžta iš komandiruočių į svarbius balsavimus? Ne, ne visada. Lenkai – visada.

Jūs atvažiuokite į greta Vilniaus esančią Nemenčinę. Ten dabar viskas – lenkiška. Lenkiškai užrašyti gatvių, parduotuvių, įstaigų pavadinimai. Mes nesugebame susitvarkyti net savo sostinės pašonėje. O lenkai nenusileidžia niekam – nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai, nei Rusijai. Iš ES oficialioji Varšuva išsikovojo įvairiausių nuolaidų nuolaidėlių. O mes kaip klusnūs avinai sutikome su visais reikalavimais. Taigi dabar nieko ir neturime.

Lenkai gina savo interesus visomis keturiomis nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Gina ne tik inteligentai, ginasi visi. Štai teko ne kartą bendrauti su Vilniaus senamiestyje paveikslais prekiaujančiais lenkų tautybės verslininkais. Vos tik juos kažkas užkabina, jie čia pat atšauna, jog skųsis Lenkijos ambasadai. Ir skundžiasi. Ir Lenkijos ambasada juos nedelsiant priima, išklauso jų bėdų, skelbia oficialius protesto laiškus. O kai lietuvis pasiskundžia Lietuvos ambasadai svečioje šalyje, tai nesulaukia jokios realios pagalbos.

Taip pat pastebėjau, jog lenkai niekad neskuba kalbėti lietuviškai, rusiškai ar angliškai. Pirmiausiai jie bando susikalbėti lenkiškai. O mes angliškai balbatuojame visur, kur reikia ir kur nereikia. Tarsi demonstruotume savo inteligenciją, nors iš tiesų parodome tik savo kvailumą, ribotumą.

Jūs minėjote, kad Lenkija atkakliai gynė savo interesus Europos Sąjungoje, o Lietuva – ne…

Dabar ES skiria dešimtis, šimtus milijonų eurų, kad tik neaugintume kiaulių, nedirbtume žėmės, neūkininkautume. Toks įspūdis, jog Briuseliui svarbiausia mus pasodinti prie kompiuterio. Ką, javus auginsime kompiuteriais, bulves kasime kompiuteriais? Šios politikos esmė pavojinga: mums nori per prievartą įbrukti sveikatai kenksmingus modifikuotus produktus, kurie netinka, atvirai kalbant, net galvijams šerti. Mus pratina ir nedirbti. O mes patenkinti linksime galva ir sakome “didelis ačiū”. Būsiu atvira: man bjauriu visa tai matyti.

Jūs labai kritiškai žvelgiate į šiandieninį mūsų Seimą. Kodėl?

Štai Lenkijos atstovas sako, kad po aviakatastrofos prie Smolensko Lenkija patyrė didelių netekčių, tačiau, nepaisant šio niūraus fakto, Lenkija nepajus jokios politinės, ekonominės ar kultūrinės duobės. Kadangi Lenkija turi daug gabių politikų, ministrų, generolų. Dabar gi įsivaizduokime, ne duok Dieve, kad panaši nelaimė ištinka Lietuvą. Jau ir šiandieniniai mūsų vadovai nepasižymi didele išmintimi, darbštumu ir padorumu. Bet jei tokio dydžio nelaimė užkluptų mus, juk neturėtume kuo pakeisti net anų.

Kaip vertinate dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus veiksmus? Piktinatės ar pritariate?

Premjeras Andrius Kubilius palieka neblogą įspūdį. Ypač turint omenyje, su kuo jam tenka dirbti. Taigi jo veiklos rezultatai nėra prasti. Prisiminkime parlamentaro Sauliaus Stomos žodžius, pasakytus apie kai kuriuos mūsų politikus ir ministrus: “mėšlas”. Taigi premjerui nėra lengva. Bet kai kur ir jis elgiasi “nei šiaip, nei taip”. Jis visur tvirtina, jog gina šeimos instituciją. Bet juk gina tik žodžiais. Konkrečių žingsnių ginant šeimą – nematyti. Iš vaikus auginančių motinų dabar viską atiminėja. Mano dukra augina du vaikus. Už juos gaudavo po 50 litų. Taigi atėmė ir tas kapeikas. Ji per paskutiniuosius rinkimus specialiai dirbo rinkimų štabe, norėdama užsidirbti kelis šimtus litų “pampersams”. Užsidirbo. Bet valdžia liepė grąžinti 500 litų, nes ji, suprask, peržengė kažkokį limitą. Tad tokiomis sąlygomis vargu ar moterys gali gimdyti. Juk vaikams reikia maisto, vaistų, sauskelnių. Visa tai – kainuoja. Turint omenyje klaikią demografinę padėtį Lietuvoje artimiausiu metu liks vieni pensininkai. Ištirpsime kaip nacija.

Koks Jūsų požiūris į nuostatą, esą tėvai neturi teisės savo neteisingai pasielgusiam vaikui net kepštelėti? Jūs pritariate ar smerkiate Vilniaus merą, leidusį gėjams ir lesbietėms sostinėje rengti savo eitynes?

Kad jaunimas bėga į Vakarus užsidirbti pinigų, – nieko blogo. Blogai, kad savo vaikus jaunimas palieka auklėti seneliams, samdytoms auklėms, vaikų namams. Toks auklėjimas neatstos tikro auklėjimo. Čia neišgelbės net bendravimas su vaikais mobiliųjų telefonų ar interneto pagalba. Mane stebina ir tai, kad mūsų Seimas ištisus metus diskutuoja, galima ar negalima mušti klystkeliais pasukusius vaikus. Kai aš buvau maža, mūsų namuose pačioje matomiausioje vietoje kabojo tėvo diržas su didele sagtimi. Jei imdavau neklausyti, jei imdavau ožiuotis, diržo neišvengdavau. Dabar labai džiaugiuosi, didžiuojuosi, kad buvau auklėjama griežtai, taip pat ir diržo pagalba. Sykį iš šokių grįžau viena valanda vėliau, nei buvau pažadėjusi. Taigi diržu buvau pašventinta kaip reikiant. Manau, kad tada tėvai pasielgė labai teisingai, mane pamokydami diržu. O dabar klystkeliais einančiam vaikui tėvai negali net aštresnio žodžio pasakyti.

Kažkokia nesąmonė, kažkoks išsigimimas. Lietuviška šeima sąmoningai, kryptingai naikinama, o va visokioms lesbietėms ir gėjams – paradai. Kai važinėjau po užsienį, tai tų netradicinės seksualinės orientacijos žmonių mačiau daug kur. Amsterdame ypač atkakliai viliodavo berniukus pasilinksminti su berniukais, o mergaites – su mergaitėmis. Bet juk Amsterdamas mums – ne pavyzdys. Mes – krikščioniška šalis. Galų gale valdančioji koalicija turi ne tik konservatorių, bet ir krikščionių demokratų. Bet jie tokie ir konservatoriai ar krikdemai, jei nesugeba apginti krikščioniškų tradicijų nuo įvairiausių svetimkūnių ir mums nepriimtinų tradicijų.

Vadinasi, Lietuva neturi ateities? Vadinasi, išsipildys kadaise išpranašauti Suslovo žodžiai: “Lietuva egzistuos, bet joje nebus lietuvių”?

Jei ir toliau elgsimės taip kvailai, kaip iki šiol, tikrai ištirpsime. Nes mes nesiginame.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: memuarų knygos “Grįžtu į vakardieną” autorė Goda Ferensienė.

2010.05.13


Prisijunkite prie diskusijos