Ant pasenusios platformos


Print

Esu dalyvavęs visuose didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose Vilniuje ir ne tik. Ir Lazdijuose, ir Kaune, ir Alytuje. Buvau prie Spaudos rūmų, kai į juos šaudė rusų automatininkai (tos žymės ryškios iki šiol), kai ten patriotines dainas dainavo Kernagis. Buvau prie Parlamento, kai prie televizijos bokšto aidėjo patrankų šūviai, tratėjo automatai. Mačiau, kaip per Žvėryno tiltą riedėjo tanketės ir visureigiai link Televizijos ir radijo, kur dešimtmetį buvau dirbęs, gerai žinojau kiekvieną koridorių, kiekvieną kabinetą.

Po “mūšio” Konarskio gatvėje (stovintiems prie Parlamento tada atrodė, kad vyksta tikras mūšis) mes, Parlamento gynėjai, beveik neabejojome, kad trečioji smurto banga, lemiamoji, atsiris ir iki mūsų, bet nė nemanėme bėgti, trauktis. Tada aš rankovėje slėpiau plaktuką, nes buvo sakoma, kad mus gali užpulti “jedinstvos”: okupacinei kariuomenei juk reikėjo preteksto įsikišti. Kai kurie parlamentarai taikiems rūmų gynėjams primindavo apie mums gręsiančius pavojus. Kalbėjo, prisimenu, R.Grigas, A.Butkevičius, A.Patackas, V.Landsbergis…

Be galo nykus ir liūdnas gyvenimas buvo iki rugpjūčio GKČP pučo. Kada galutinai uždusins mūsų tokią trapią, nepripažintą Nepriklausomybę? Per “kasperviziją” girdime tik išgamas, tik išdavikus, dergiančius visa, kas mums brangu ir šventa. Žinojau, kad ten, man gerai pažįstamuose rūmuose, yra pasilikęs ir vienas kitas pažįstamas. Tik vienas kitas, ir tai džiugino. Kartais smalsumo genamas praeidavau pro buvusią savo darbovietę – Televizijos ir radijo komitetą. Tada iš nuogirdų jau žinojau, kaip ten viskas suniokota, prišnerkšta. Kankino klausimas: kuo ir kada visa tai baigsis? Konarskio gatvėje buvau ir tada, kai barbarai nešdinosi į kareivines, bet dar ne iš Lietuvos…

Kodėl visa tai prisimenu? Visa tai man priminė Juozas Kuolelis, vienas iš tų, kurie kėlė baimę, panieką, nuostabą, kad atsirado vienas kitas lietuvis, nuėjęs su okupantais,  nepraregėjęs net Atgimimo laikais. Sūnus į namus parnešė Juozo Kuolelio knygą “Pro kalėjimo grotas” (Politika, 2010). Iki šiol aš neskaitydavau nei Burokevičiaus, nei Jermalavičiaus, nei kitų panašių veikėjų tekstų. Neėmiau į rankas laikraščių, “tiesų”. Neskaičiau net A.Brazausko knygų. O štai J.Kuolelio knygą pačiam sau netikėtai ėmiau ir beveik ištisai perskaičiau. Apie tuos lemtingus įvykius, kaip jis juos mato “iš savo varpinės”. Dabar, po dešimtmečių, aš vėl girdžiu argumentus, “tiesą”. Ar ji pasikeitė? Ar laiko perspektyvoje tapo dar absurdiškesnė? Ir taip, ir ne.

J.Kuolelis išliko toks, koks buvo. Juk ne taip retai žmogus, kaip sakoma, už jokius pinigus neprisipažįsta klydęs, ypač jeigu ta klaida nubraukia visą prasmingą jo gyvenimą. Baisu prisipažinti padarius lemtingą klaidą, baisu praregėti, pasakyti pačiam sau: “Ką aš padariau!” Būna ir taip:klysta visas pasaulis, o ne aš. Perskaitęs knygą nesusidariau tvirtos nuomonės – J.Kuolelis nuoširdžiai tebetiki Lenino ir Stalino komunizmu, ar tik apsimeta tikįs, kad nereikėtų “nurašyti” viso savo sąmoningo gyvenimo?

Šiandien keistoka skaityti apie “šalį, kokia buvo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kuri drausmino pasaulinį imperializmą, į kurią su viltimi žiūrėjo visos mūsų planetos darbo žmonės, nes ją laikė taikos, socializmo, tikrosios demokratijos, žmonių ateities, socialinio teisingumo tvirtove. Labai skaudu, kad ji neišlaikė globalinės ideologijos ir politinės kovos išbandymų…” Arba apie partiją: “Tikrai Komunistų partija, kaip ir daugeliui mano pažiūrų Lietuvos žmonių, man buvo ir tebėra – vienintelė politinė organizacija, vienintelė, kaip mokėjo, kovojusi, kovojanti ir kovosianti už darbo žmonių laimę ir laisvę…” Būtent – “kaip mokėjo”, ir tuo viskas pasakyta.

“Tvirtas marksistas”, kaip jis save vadima, stebisi, “kad vis garsiau dabar imamas pulti ir Leninas, ir visa Komunistų partija, kuria buvo įtikėję, kad ji tikrai gyveno, dirbo jiems – liaudžiai, rūpinosi ja, siejo visą save su tuo, kad žmonėms būtų geriau. Gal ne viskas taip gražiai sekėsi, kaip norėjosi. Bet vien tik gražius žodžius girdėjo apie partiją ir iš lūpų tų, kurie nuo jos nusisuko, išdavė, ėmė ją be jokios atodairos, tiesiog begėdiškai koneveikti, šmeižti.” “Gal ne viskas taip gražiai sekėsi” – ciniškiau nepasakysi.

O nuo partijos, “kuriai ne viskas taip gražiai sekėsi”, nusisuko, išdavė ją visi. Ir J.Kuolelis juos vardina pavardėmis, pradedant genseku M.Gorbačiovu ir baigiant… Kuo baigiant? Gauna pylos net pats Burokevičius, Švedas, netikėtai stumtelėję jį nuo “platformos”. Įdomu skaityti kai kurias buvusių J.Kuolelio kolegų, bičiulių charakteristikas. Štai ilgametis CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigizmundas Šimkus, primenantis “Didžiojo Tėvynės karo metais išdavusį Tėvynę generolą Vlasovą, su savo armija perėjusį į priešo pusę kovoti prieš “bolševizmą”. Taip ir Šimkus pasielgė su jam patikėta partine mokykla, kurią su visais pastatais ir daugeliu dėstytojų ryžosi išvesti iš partinės sistemos – į “persitvarkantį” Pedagoginį institutą”. Ne vienoje vietoje “pakutenamas “Neprarastosios kartos” autorius L.Šepetys, klastingai įsiropštęs į A.Sniečkaus butą. “Vėliau jis tą butą “prichvatizavo” ir jį dabar išnuomoja užsieniečiams už dolerius, pats apsigyvenęs naujai pasistatydintuose rūmuose. Štai kokie ryškūs doroviniai kontrastai, kurių toli ieškoti nereikia, o yra čia pat, tarp buvusių LKP CK vadovų. O kokie ilgamečio TSKP nario, buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko godumo žabtai?”

Tiesą sakant, apie tokius dalykus mes žinome ne mažiau, negu “tvirtas marksistas” J.Kuolelis.

Buvęs Raseinių rajono laikraščio “Stalinietis” redaktorius J.Kuolelis nemažai dėmesio skiria Stalinui, jį “apjuodinusiam” N. Chruščiovui. Remiasi publicistu ir mokslininku Ričardu Kosolapovu, jam pažįstamu nuo darbo TSKP CK laikų. “Nors buvo ilgametis Stalino bendražygis, Nikita Sergejevičius jau seniai jautė Stalinui didžiulę neapykantą. Pagrindinė priežastis – asmeninė. Mat 1943 m. kovo mėnesį Stalinas atsisakė padėti dėl jo sūnaus Leonido, kuris už nusikaltimą buvo atiduotas karo tribunolui. (Jaunasis Chruščiovas, patekęs į nelaisvę, per vokiečių ruporus agitavęs tarybinius karius pasiduoti.). Kaip yra paliudiję Chruščiovo apsauginiai, jis savo artimųjų aplinkoje yra pareiškęs: “Leninas savo laiku už brolį atkeršijo caro šeimai, o aš atkeršysiu Stalinui, tegu mirusiam, – už sūnų, parodysiu, kur gyvena “kuzkina matj”.

O štai dar vienas Chruščiovo neapykantos Stalinui motyvas, apie kurį laikraštyje “Sovetskaja Rosija” (2002 m. gruodžio 5 d. Nr. 138/12334/) papasakojo profesorius Borisas Osadinas, kodėl Chruščiovas pakeitė Stalingrado pavadinimą į Volgogradą.

Štai gabaliukas dialogo, kurį pateikė autorius:

“ – Jūs remiatės Čujanovu, bet apie Chruščiovą jis daug ko nežinojo, – pasakė man generolas Danijancas, Didžiojo Tėvynės karo lakūnas.

Ko būtent jis nežinojo?

Pavyzdžiui, to, kaip sureagavo Stalinas, kada jam pranešė apie Chruščiovo bėgimą iš Stalingrado 1942 metais.

O kaip sureagavo?

Pasakė žodis į žodį: “Sugauti bjaurybę, grąžinti į dešinį krantą ir sušaudyti.”

Iš kur jums tai žinoma?

Iš Anastazo Mikojano sūnaus, su kuriuo aš draugauju nuo vaikystės. O jis išgirdo iš tėvo.

O kodėl nesušaudė?

Užstojo Kaganovičius ir kai kurie kiti tuometiniai Politbiuro nariai. Bet, manau, kad iš tikrųjų Chruščiovą išgelbėjo Alilujeva, tiksliau, prisiminimas apie ją, kuri gyveno Stalino mintyse iki paskutinių jo dienų. Būtent Alilujeva įvedė Chruščiovą į Stalino aplinką – jie kartu mokėsi Pramonės akademijoje. Na, bet atsistojęs TSKP priešakyje, Chruščiovas su visais ir atsiskaitė. Ir Stalingrado pavadinimą pakeitė.”

Šie faktai (jeigu tai faktai) man buvo nežinomi. Beje, “Staliniečio” redaktorius savo knygoje Stalino temai skiria daug dėmesio. Jis pateikia citatų iš fašisto Jozefo Gebelso dienoraščio, rašyto žlungant didžiajam reichui: “Stalinas man atrodo didesnis realistas nei anglų ir amerikiečių bepročiai” (1945 m. kovo 8 d.). “Tarybų Sąjungos vadovai priklauso daug geresniems liaudies sluoksniams, nei mūsų vadai (kovo 16 d.). “Stalinas elgiasi su Ruzveltu ir Čerčiliu kaip su kvailais vaikėzais” (balandžio 4 d.).

Knygoje cituojamas ir V.Čerčilis, liaupsinęs Staliną: “Didelė Rusijos laimė buvo tai, kad sunkių išbandymų metais jai vadovavo toks didis genijus ir tvirtas nepalenkiamas karvedys – Josifas Stalinas. Stalinas buvo neapsakomos energijos, erudicijos ir geležinės valios, smarkus, veržlus, kietos rankos, negailesningas ne tik darbe, bet ir pokalbiuose žmogus, kuriam netgi aš, išauklėtas Britų parlamento, negalėjau nieko priešpastatyti… Stalinas mums darė neišdildomą įspūdį. Jis nepaprastai veikia žmones. Kai Stalinas įeidavo į Jaltos konferencijų salę, mes visi lyg pagal komandą atsistodavome, ir keista, kažkodėl kareiviškai pasitempdavome. Jis buvo nepaprastai išmintingas ir mąstė logiškai. Jokios panikos. Niekas nebūtų pralenkęs jo gebėjimų sunkią valandą rasti išeitį iš beviltiškos padėties. O pačiomis tragiškiausiomis akimirkomis, kaip ir per iškilmes, Stalinas būdavo santūrus, niekada nepasiduodavo iliuzijoms. Jis buvo nepaprastai sudėtinga asmenybė. Stalinas buvo didis, pasaulyje neturintis sau lygių diktatorius.”

Nepaisant to, J.Kuolelis nedrįsta nuo savęs liaupsinti Staliną: vis dėlto – 2010-ieji. Geriau savo susižavėjimą išreikšti praeityje žymių žmonių žodžiais, pavyzdžiui, anglų rašytojo Herberto Velso”: Aš niekada nesutikau žmogaus labiau nuoširdaus, doro ir sąžiningo; jame nieko nėra tamsaus bei pikto ir būtent šiomis savybėmis reikia aiškinti jo didžiulę valdžią Rusijoje (…). Stalinas visiškai neturintis gudrybės ir klastos gruzinas”. Arba štai prancūzas Anri Barbiusas: “Stalinas – tai Leninas šiandien. Tai geležinis žmogus. Stalinas – plienas. Pavardė teikia jam paveikslą – mokslininko galva, darbininko veidas, kareivio drabužiai”. Arba štai vokietis Lionas Foichtvangetris: “Stalino kalbos labai plačios ir gilios, kiek primityvios; bet Maskvoje būtina kalbėti labai garsiai ir aiškiai, kad būtų suprantama net Vladivostoke. Todėl Stalinas kalba garsiai ir aiškiai, ir kiekvienas supranta jo žodžius, kiekvienas džiaugiasi jais ir jo kalbos suteikia artumo jausmą tarp liaudies, kuri jų klausosi, ir žmogaus, kurias jis sako. Jis neišpasakytai darbštus ir gilinasi į kiekvieną smulkmeną. Stalinui, matyt, įgrįsta tas dievinimas, kuriuo jis apsuptas, ir jis kartais pats iš šito šaiposi”. 

“Staliniečio” redaktorius šiomis nepadoriomis liaupsėmis Stalinui bejėgiškai bando suklaidinti XXI amžiaus skaitytoją, laimei, jau puikiai žinantį šio “genijaus” “nuopelnus”, daug dešimtmečių atkakliai slėptus nuo viso pasaulio, tačiau nutylimus ir šioje perdėm melagingoje knygoje. Melagingoje, todėl pavojingoje. Pavojingoje tiems, kurie tada negalėjo būti Baltijos kelyje, prie televizijos bokšto, prie Parlamento ir Spaudos rūmų, kurie apie tuos įvykius žino tik iš knygų.

Tiems, kurie tomis lemtingomis dienomis neatostogavo Laose, o grūmėsi su jedinstvininkais, bus gal net įdomu pasiskaityti, kaip “tvirtas marksistas” vertina buvusius savo bendražygius, neužlipusius “ant platformos”, mokyklos ir studijų draugus… Skaitydamas gali nusišypsoti, kai autorius TSKP CK generalinį sekretorių vadina didžiausiu antikomunistu, gali nusistebėti, kad J.Kuolelio sugrįžimo į laisvę puotoje dalyvavo ir jo kurso draugas poetas Algimantas Baltakis, gali suprasti autoriaus patologinę neapykantą “buržuaziniams nacionalistams”, Sąjūdžiui, Landsbergiui…

Viską galima suprasti, tik ne viską – atleisti.

Nuotraukoje: Josifas Stalinas, kuris neseniai išleistoje Juozo Kuolelio knygoje „Pro kalėjimo grotas“ pristatomas kaip „didis politikas“.

2010.09.13


Prisijunkite prie diskusijos