Marko Solonino versija: Didysis Tėvynės karas prasidėjo tik 1943-aisiais metais


Print

Tikriausiai šiandien Lietuvoje mažai tokių, kurie nebūtų girdėję Viktoro Suvorovo pavardės, kurie nebūtų skaitę nė vienos į Vakarus pabėgusio šio Rusijos žvalgybininko knygos apie Antrojo pasaulinio karo priežastis, Josifo Stalino “keistą” elgesį agresijos išvakarėse ar lemtingas Berlyno klaidas. Viktoro Suvorovo knygos “Ledlaužis”, “Diena M”  ar “Trečioji Respublika” iki šiol populiarios Lietuvoje, noriai skaitomis, cituojamos. V.Suvorovo versija, esą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Hitlerio armija buvo kur kas silpnesnė už  sovietų armiją, esą Hitleris nebuvo pasiruošęs karui su Kremliui, esą fašistinė Vokietija 1941-ųjų birželio 22-ąją pirmoji užpuolė SSRS tik todėl, kad siekė išvengti laukiamo Stalino smūgio, – negalėjo neįsiminti.

Tuomet, prieš keliolika metų, V.Suvorovo samprotavimai, girdi, Hitleris puikiai suvokė, jog Stalinas 1941-aisiais ar vėliausiai 1942-aisiais ruošiasi okupuoti visą Europą iki pat Ispanijos ar Portugalijos krantų, nelygu, kaip pasiseks, – paliko įspūdį. Negalėjo neįsiminti ir V.Suvorovo pateikiami argumentai, įrodymai, hipotezės, kodėl Stalinas netikėjo, jog Hitleris puls Sovietų Sąjungą, kodėl SSRS patyrė triuškinančių pralaimėjimų pirmaisiais karo metais, kodėl, puldamas SSRS, Hitleris iš tiesų tik gynėsi.

soloninas_centre

Tačiau šis straipsnis – ne apie V.Suvorovo – Rezuno veikalus, o apie kito žymaus Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojo Marko Solonino knygą “Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija”. Tačiau kalbant apie neseniai Vilniuje viešėjusį ir Vilniuje tarptautinėje knygų mugėje savo pačią naujausią, išsamiausią knygą pristačiusį Marką Soloniną, negalima neprisiminti V.Suvorovo nuveiktų darbų. Pradėdamas pasakoti apie veikalą Lietuvai pristačiusį M.Soloniną, trumpai priminsiu V.Suvorovo versiją, kodėl jis tvirtina, jog Stalinas ruošėsi okupuoti didžiąją Europos dalį, jog pradėdmas karą pirmasis Hitleris iš tiesų tik gynėsi, stengdamasis apsunkinti SSRS kariuomenės neišvengiamą ataką.

Štai keli labiausiai įsiminę V.Suvorovo argumentai. Dauguma sovietų tankų tuomet buvo puolamojo pobūdžio. Puolamieji tankai nuo gynybai parengtų šarvuotų mašinų skiriasi savo lengvumu, manevringumu, greičiu. V.Suvorovas savo knygose pabrėžė: Stalino tankai nebuvo prastesni už Hitlerio tankus, nors buvo lengvesnių šarvų. Jie tiesiog buvo pritaikyti puolimui: kad galėtų greitai važiuoti, kad galėtų dažniau šaudyti. Taigi V.Suvorovas pateikė retorinį klausimą: kam J.Stalinui reikėjo puolamojo pobūdžio tankų, jei jis nesiruošė nieko pulti?

soloninas_virselis

O čia – dar vienas iškalbingas V.Suvorovo argumentas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Sovietų Armija turėjo itin gausias desantininkų pajėgas, kurios kur kas gausesnės už analogiškas Hitlerio pajėgas. Visi karo specialistai sutinka, jog desantiniai daliniai yra daugiau puolamasis, nei gynybinis argumentas. Desantininkai mažiau tinka gynybinio pobūdžio karams. Todėl V.Suvorovas ir vėl retoriškai klausia: kam Stalinui reikėjo tiek daug desantininkų, jei jis ruošėsi gynybinėms operacijoms?

Pateiksiu ir dar vieną atmintin įsirėžusį V.Suvorovo argumentą. Pirmosiomis karo dienomis vokiečių pajėgos Minsko, Kijevo ar Kišiniovo sandėliuose aptiko milijonus žodynų: rusų – anglų, rusų – vokiečių, rusų – prancūzų, rusų – ispanų ir t.t.. Knygos “Diena M” autorius V.Suvorovas gūžčioja pečiais: nesiruošiantiems po Paryžiaus, Londono ar Madrido gatves vaikščioti rusų kariams nešiojamojo pobūdžio žodynėliai tikrai nereikalingi. Juolab kad jie buvo išspausdinti kur kas anksčiau, nei Hitleris užpuolė SSRS. Taigi Hitleris, V.Suvorovo manymu, pirmasis smogė, kadangi jo žvalgyba seniai žinojo, jog Stalinas ruošiasi plataus masto karinei kamanijai visoje Europoje. Tad jeigu Hitleris nesmogs pirmasis, vėliau atremti Stalino atakas jam bus žymiai sunkiau. Tokia įvykių eiga taip pat leidžia nesunkiai paaiškinti, kodėl Stalinas netikėjo, esą Hitleris puls Sovietų Sąjungą pirmasis. Pasak į Vakarus pabėgusio V.Suvorovo, pirmaisiais karo metais sovietų armija patyrė milžiniškų nuostolių todėl, kad nebuvo pasiruošusi gynybiniam karui. Ji buvo pasirengusi puolamąjam karui. O tai – du visiškai skirtingų ginklų, taktikos ir kovos būdų reikalaujantys sprendimai.

Tad ar esama rimtų skirtumų tarp V.Suvorovo ir M.Solonino versijų? Vilniaus tarptautinėje mugėje surengtoje spaudos konferencijoje M.Soloninas pabrėžė, jog V.Suvorovas į viešumą yra iškėlęs “kelias pagrindines tezes”, kurioms jis, M.Soloninas, pritaria. Pirma, Stalinas ruošėsi pulti Europą. Tai turėjo įvykti maždaug 1941-ųjų vasarą. Tačiau tokias versijas keliant V.Suvorovui dar nebuvo prieinami archyvai, kokie prieinami šiandien jam, M.Soloninui. Tad M.Soloninas džiaugiasi, kad jis V.Suvorovo versiją apie Stalino politikos agresyvumą nūnai gali paremti gausiais ir konkrečiais įrodymais, faktais, dokumentais.

M.Soloninui buvo pateiktas klausimas, ar tiesa, kad 1941-aisiais birželio mėnesį sovietų kariai buvo išleidžiami atsotogų, o tankai – masiškai remontuojami. Iš Rusijos atvykęs tyrinėtojas tvirtino nesutinkąs su tokia hipoteze. Pasak M.Solonino, gal “kažkas kažkur ir atostogavo, gal kokiame nors dalinyje tankai ir buvo remontuojami”. Tačiau tai tikrai nebuvo masiškas reiškinys. Tuometinė Sovietų Sąjunga intensyviai ruošėsi karui, bet ne birželio 22-ąją, o, pavyzdžiui, liepos ar rugpjūčio mėnesį. Todėl negalima sakyti, jog Stalinas nesiruošė karui. Ruošėsi skrupulingai ir intensyviai. Tik jis pulti ketino šiek tiek vėliau nei birželio 22-oji.. “Tad turint omenyje, jog Stalinas pulti ketino ne birželio 22-ąją, o vėliau, jokio vangumo rengiantis karui aš nematau, – tvirtino M.Soloninas. – Tas neva vangumas atsiranda tik tada, jei manome, jog karą Stalinas turėjo pradėti būtent birželio 22-ąją. Bet birželio 22-ąją Stalinas pulti Europos dar neketino. Tai padaryti jis norėjo kiek vėliau”.

Tačiau M.Soloninas negali sutikti su V.Suvorovo versija, esą pirmaisiais karo metais sovietinė armija patyrė milžiniškų pralaimėjimų todėl, kad buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio. Atsakinėdamas į gausiai susirinkusiųjų žurnalistų klausimus M.Soloninas pabrėžė, esą tokioje V.Suvorovo išvadoje tėra tik dalis tiesos. Raudonoji armija kaip ir visi sovietiniai žmonės nebuvo pasiruošę jokiems rimtiems išbandymams: nei puolimui, nei gynybai. Visa SSRS buvo supuvusi “iš vidaus”. Ji tik iš išorės atrodė galinga. O viduje – vieni puvėsiai. Pasak M.Solonino, Sovietų Sąjungos žmonės neturėjo jokios motyvacijos nei puolimui, nei gynybai, nes “mylėjo” Staliną ir stalinišką tvarką tik per prievartą. Tad kai tas sovietinis dinozauras patyrė rimtą sukrėtimą, čia pat ir sugriuvo.

M.Solonino teigimu, nebuvo jokios Stalino tvarkos. Tebuvo staliniška netvarka. Visuotinė netvarka. Pasak M.Solonino, būta didžiausių, sveiku protu ir jokiais argumentais nepaaiškinamų sprendimų. Pavyzdžiui, darbininkai išsiurbdavo naftą, o paskui ją vėl supildavo atgal į žemę. Tad sovietinis dinozauras negalėjo nieko rimto nuveikti. Net jeigu Stalinas būtų puolęs pirmasis, toks sprendimas taip pat nebūtų davęs apčiuopiamų rezultatų. Pirmaisiais karo mėnesiais sovietų armija vis tiek būtų patyrusi milžiniškų nuostolių. Apibūdindamas tuomet egzistavusią tvarką Sovietų Sąjungoje knygos “Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija” autorius pavartojo ir dar vieną vaizdingą palyginimą. Tuometinę SSRS jis palygino su statine, kuri nepraleidžia nė lašo vandens tik todėl, kad stipriai suspausta geležinių lankų – teroro baimės. Bet užtenka tą statinę stipriai sutrenkti į žemę, ir ji čia pat sudūžta į šipulius. “Šis pavyzdys labai primena tai, kas ištiko Sovietų Sąjungą 1941-ųjų birželio 22-ąją. Sovietų Sąjunga buvo stipriai suvienyta teroro, bet užteko vieno rimto smūgio iš išorės, ir prasidėjo masinis byrėjimas”, – pasakojo M.Soloninas.

Ypač įdomūs buvo M.Solonino samptrotavimai, jog Didysis Tėvynės karas iš tiesų prasidėjo ne 1941-ųjų birželio mėnesį, o tik 1943-aisiais metais. Pirmaisiais karo metais sovietų kariai masiškai dezertyruodavo iš kariuomenės, masiškai pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę. Jie visiškai nenorėjo kariauti, jie tyčia pamesdavo ginklus. Jie nesijautė giną Tėvynę. Kad buvo masiškai dezertyruojama, byloja ir statistika. 1941-aisiais vienam žuvusiam sovietų kariui tekdavo trys sužeisti. O jau 1943-aisiais ši statistika apsiverčia aukštyn kojomis: trims žuvusiems tenka tik vienas sužeistasis. Šie duomenys rodo, jog sovietų armija rimtai priešintis fašistinei Vokietijai pradėjo tik 1942-ųjų pabaigoje. Sovietų karių nusiteikimą priešintis iki paskutiniojo kraujo lašo sustiprino ir netoliaregiškas vokiečių vadovybės elgesys su nelaisvėn pakliuvusiais rusų kariais. Vokiečiai nesunkiai būtų prisivilioję milijonus rusų karių į savo pusę, bet užuot bandę prisivilioti, marino juos badu. Pavyzdžiui, du milijonai rusų karių buvo numarinti badu. Vien dėl vokiečių žiaurumo. Ilgainiui rusų kariai suprato: tų, kurie pakliūna vokiečiams į nagus, laukia dar baisesnė mirtis nei mūšio lauke. Bet sovietų karius, pasak M.Solonino, nuo ketinimų pasiduoti nelaisvėn atbaidė visai ne sovietiniai politrukai, o vokiečių vadovybės strateginės ir taktinės klaidos.

Spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyta M.Solonino knyga “Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija”, dalyvavo ir istorikai Sigitas Jegelevičius bei Nerijus Šepetys. Dalindamasis įspūdžiais, kurie liko perskaičius M.Solonino veikalą, istorikas S.Jegelevičius akcentavo, jog “Lietuva, remdamasi skaudžia asmenine patirtimi, nujautė daug dalykų, apie kuriuos rašoma M.Solonino veikale, tačiau lietuviškųjų įtarimų “niekas nesuvedė į vieną krūvą taip įtikinamai, smulkiai, logiškai, kaip tai padarė M.Soloninas”. Pasak istoriko S.Jegelevičiaus, knygos autorius specialiai daug rašė, kaip sovietų valdžia paveikė to meto žmonių elgesį, kodėl būta masinių dezertyravimų, masinių ginklų praradimų. Istorikas S.Jegelevičius taip pat pabrėžė, jog M.Solonino knygoje daug vietos skiriama Lietuvai.

Pasirodo, su Lietuva susijusi ir viena iki šiol neišnarpliota paslaptis. Visiems žinoma, jog vokiečiai Lietuvą užėmė labai greitai, vos per tris – keturias dienas. Perėjo kaip per sviestą. Okupavo nepatirdami rimtesnio pasipriešinimo. O sovietų armijos pasipriešinimas šiame kovų bare turėjo būti itin nuožmus. Mat netoli Lietuvos buvo dislokuota stipri, gausi, puikiai ginkluota Raudonosios Armijos grupuotė. Manoma, jog ji turėjo stoti į kovą su vokiečių pajėgomis ties Druskininkais, Merkine, Alytumi. Tokiu atveju Lietuva, istoriko S.Jegelevičiaus teigimu, būtų patyrusi žymiai didesnių sugriovimų, nei patyrė dabar. Taigi Lietuvai labai pasisekė, kad toji milžiniška sovietų armijos grupuotė kažkur pradingo, ir “tokiu būdu mes savo teritorijoje išvengėme kruvinų skerdynių”.

Istoriko S.Jegelevičiaus teigimu, svečias iš Rusijos irgi negali pasakyti, kur dingo toji grupuotė. M.Solonino knygoje taip pat kalbama ir apie Lietuvoje dislokuotą 5-ąją sovietų tankų diviziją, kuri irgi nežinia kur pradingo. Kas jai atsitiko, – iki šiol nėra aišku. Pasakodamas apie tokius praradimus M.Soloninas nedaro kategoriškų išvadų. Jis tiesiog pateikia išsamius tų dienų liudininkų prisiminimus, kurie labai prieštaringi ir kurie nesutampa su kai kuriais išlikusiais oficialiais dokumentais.

Pristatydamas M.Solonino knygą istorikas N.Šepetys akcentavo, kad čia viskas sukasi apie tris dalykus: Vokietijos puolimas birželio 22-ąją J.Stalinui buvo visiškai netikėtas, visas tuometinis sovietinis režimas intensyviai ruošėsi karui, Raudonoji armija tuomet buvo žymiai stipresnė už Vermachtą, bet, nepaisant savo pranašumo, ji patyrė didelį pralaimėjimą. Pasak istoriko N.Šepečio, M.Soloninas savo knygoje ir gilinasi į šių įvykių priežastis bei pasekmes. Pasak N.Šepečio, M.Soloninas įsitikinęs, jog sovietų armija patyrė didelių nuostolių ne todėl, kad buvo prastai ginkluota ar dėl to, kad buvo puolamojo pobūdžio. Ji patyrė milžiniškų  praradimų todėl, kad jos kariai nenorėjo, nemokėjo arba jau ir nebegalėjo profesionaliai kariauti.

Pasakodamas apie M.Solonino veikalą N.Šepetys pabrėžė, jog knyga – labai rimta, profesionali, nors ir parašyta lengvai skaitomi stiliumi. Knyga įtikinama ne tiek savo retorika, logiškais palyginimais, kiek gausiais faktais, dokumentais. Pasak N.Šepečio, – tai – patobulintas, papildytas ir pats išsamiausias variantas.

Konferencija užtruko maždaug valandą. Ne į visus klausimus svečias iš Rusijos suspėjo išsamiau atsakyti. Ar sunku Rusijoje domėtis oficialiai Kremliaus versijai prieštaraujančiomis temomis, ar jis nejaučia pavojaus savo gyvybei, kodėl V.Suvorovo – Rezuno oficialioji Rusijos valdžia nekenčia už jo veikalus apie Antrąjį pasaulinį karą, o štai M.Solonino, kuris šią temą išplečia, kažkodėl nepersekioja? Šios temos liko nenagrinėtos.

Vytauto Visocko nuotraukos.

Knygos “Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija” autorius Markas Soloninas (kairėje) šnekučiuojasi su istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

Skandalingosios knygos autorius Markas Soloninas centre (kairėje – istorikas Nerijus Šepetys, dešinėje – istorijas Sigitas Jegelevičius).

Marko Solonino knygos viršelis.

2010.03.08


Prisijunkite prie diskusijos