Demokratijos iššūkis totalitarizmui: nuo Perestrojkos iki SSRS žlugimo


Print

Tai, kas įvyko Rusijoje “perestrojkos metais” (1987 – 1992), kokybiškai skiriasi nuo to, kas tuo metu vyko Rytų Europos ir Baltijos šalyse. Rusija nei nužygiavo pirmyn, link demokratijos ir laisvės, nei sugrįžo “atgal”, į luominę – feodalinę monarchiją.

Joje tiesiog užsibaigė grandiozinis perversmas, prasidėjęs 1917-ųjų spalį. Gorbačiovo ir Jelcino perestrojka – tai finišo juosta, logiška išvada to, ką faktiškai pradėjo Leninas, Trockis ir Stalinas (tegul jie to ir nesiekė).

Šie įvykiai dažnai vadinami “nomenklatūrine (arba “kriminaline”) revoliucija”. Abu terminai gana tikslūs. Milžiniškiems pokyčiams nuosavybės santykių, politikos, ideologijos, visuomenės moralės srityse nusakyti “revoliucija” tinka.

Ją pradėjo aukštoji SSKP nomenklatūra, ir būtent įvairių nomenklatūros atmainų atstovai skynė revoliucijos vaisius. Tai, be abejo, buvo ir kriminalinė revoliucija, nes bendravalstybinės nuosavybės išgrobstymas vyko šiurkščiai pažeidžiant ir senąją sovietinę, ir naująją perestrojkinę teisinę tvarką.

Galimas daiktas, kad perestrojkos rezultatai būtų kitokie, jei komunistų nomenklatūra būtų dar palaukusi 5 – 7 metų ir jos nepradėjusi. “Išsivysčiusio socializmo” ekonomika braškėjo per visas siūles, ir dar po kelių metų didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimas galėjo peržengti pakenčiamumo ribas. Ir jau tada nomenklatūrai būtų tekę turėti reikalų ne su diskutuojančių inteligentų grupelėmis, o su įsiutinta alkana minia. Bet suspėjo.

Žinoma, jokie demokratiškai nusiteikusių aktyvistų menkučių būrelių veiksmai negalėjo pakeisti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS susiklosčiusio socialinių ir politinių jėgų santykio. Komunistinė nomenklatūra kontroliavo visas jėgos struktūras, ekonomiką, didžiulį gyventojų masinio mulkinimo mechanizmą (radijas, TV, spauda, kinas). Ko ir stebėtis, kad perestrojka baigėsi jos naudai?

Kas dalyvavo demokratiniame sąjūdyje? Štai pavyzdys iš Kuibyševo demokratinio sąjūdžio (iki 1000 dalyvių 1991 metais milijoniniame mieste) struktūros: darbininkai, eiliniai gamyklų inžinieriai, mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai. Fizinio ir protinio darbo proletarai. Nė vieno universiteto dėstytojo, nė vieno mieste žinomo “meno ir kultūros veikėjo”, žurnalisto ar redaktoriaus, aktoriaus ar rašytojo. Ir juo labiau – nė vieno valstybinio, partinio, profsąjunginio ar komsomolo aparato atstovo, net žemiausios grandies. Į sąjūdį atėjo tie, kurie praktiškai neturėjo ką prarasti.

O kas gi, įdomu – ir kodėl – liko nuošalyje? Kodėl “inteligentai pagal statusą” Rusijos provincijoje neįsitraukė į 1988 – 1990 metų demokratinį sąjūdį? Kodėl dešimtys tūkstančių aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių liko sėdėti savo virtuvėse?

Pirma ir svarbiausia, tai buvo ne inteligentija, o “sovietinė inteligentija”. “Obrazovanščina”, – kaip juos pavadino Aleksandras Solženycinas. Vadinamasis “tarybinis inteligentas – humanitaras”, juoba provincijoje – tai mažaraštis kolchozo piemens sūnus, kuris atkeliavo į miestą vildamasis ištrūkti iš sovietinio kaimo skurdo ir niekybės. Sovietinių “humanitarų” negrabumo laipsnį sunku net aprašyti, o dar sunkiau tuo šiandien patikėti. Kultūrinės tradicijos pertrūkis, laikų sąryšio nutrūkimas buvo toks, kad “sovietiniai inteligentai” ne tik nebuvo susipažinę su XIX – XX a. rusų visuomeninės minties laimėjimais, įskaičiuojant XX a. vidurio emigracijos mąstytojų tekstus, bet nė nenutuokė apie jų egzistavimą. Marksistinės dogmos, niekingiausiu stalinistiniu pavidalu, buvo tapusios jų vieninteliu “dvasios maistu”. Štai pavyzdys komunisto laiško iš Kuibyševo spaudos 1988 m. vasarą, reaguojant į aktualijas:

“Apie “spaudos laisvės” reikalavimo nepagrįstumą liudija pati tikrovė. Jeigu laikraščiai pradės suteikinėti savo puslapius vadinamųjų “neformalių organizacijų” lyderiams, kurie kursto totalinį kriticizmą, tai šitai gali pakenkti mūsų bendram reikalui – socialistinės santvarkos tobulinimui. Argi gali būti spauda ne klasinė, ne partinė? Atsakymas – vienas, lenininis, – ne. Mūsų visuomenėje nėra antagonistinių klasių, todėl ir nėra būtinybės egzistuoti leidiniams, atstovaujantiems bet kokių grupuočių interesus. Tas, kuris reikalauja spaudos laisvės, tik vaizduojasi esąs perestrojkos šalininkas, iš tiesų jis jai kenkia.

Parašas: profesorius, Kuibyševo kultūros instituto direktorius”.

Rusijoje komunistinė propaganda nuo ryto iki vakaro, nuo vaikų darželio iki pensininkų klubo gąsdino sovietinį žmogų “buržuazinės eksploatacijos baisybėmis”. Liaudis tarytum ir nelabai visu tuo tikėjo, bet ir griauti nuo vaikystės visiems įprastą “socialistinį gyvenimo būdą” baiminosi. Žmonės, įskaičiuojant ir didžiąją dalį vadinamosios “inteligentijos”, nesuprato, kad demokratinės revoliucijos pergalės alternatyva būtų anaiptol ne senos ir įprastos gyvensenos išsaugojimas, o visuotinis šalies sugriovimas ir išgrobstymas nomenklatūros naudai. O kai suprato – jau buvo per vėlu.

Vytauto Visocko nuotraukoje: Rusijos istorikas Markas Soloninas, šio pranešimo autorius.

Parengta pagal 2010 metų rugsėjo 14 – 15 dienomis Vilniuje dirbusios tarptautinės konferencijos “Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose” medžiagą.

2010.10.10


Prisijunkite prie diskusijos