Paslaptingasis “Opus Dei”


Print

Šių metų balandžio mėnesį Jūsų portale teko skaityti interviu su “Opus Dei” monsinjoru Andrės Lavinu (http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/3117-opus-dei-monsinjoras-andres-lavinas-oruma-siuo-atveju-prarado-ne-auka-bet-agresorius.html). Būčiau dviveidis, jei sakyčiau, kad interviu paliko itin rimto pokalbio įspūdį. Interviu kaip interviu. Nors monsinjoras A.Lavinas teigė, jog krikščioniškasis judėjimas Opus Dei yra visiškai atviras, neturįs jokių paslapčių, tačiau jo atsakymuose didelio atvirumo neįžvelgiau. Kai buvo klausiama, ką jis manąs apie milžiniško populiarumo sulaukusį antikrikščionišką filmą bei knygą “Da Vinči kodas”, monsinjoras A.Lavinas apsiribojo pasakydamas: “orumą šiuo atveju prarado ne auka, o agresorius, esą krikščionys su nepagarba visada kovojo taikiai, ieškodami bendros kalbos ir vengdami ginčų”.

Žinoma, visa tai – tiesa. Su nepagarba nesusigrumsi panaudodamas nepagarbą, nes toks elgesys iššauks dar didesnę nepagarbą. Ir taip – iki begalybės. Ir vis dėlto didelio populiarumo sulaukęs “Da Vinči kodas” nuo Bažnyčios nuviliojo milijonus gerbėjų. Mažų mažiausiai sujaukė milijonams žmonių mąstymą – palankų požiūrį į krikščionybę. Vadinasi, susilpnino krikščionių gretas. Vilniaus “Akropolyje” savo akimis regėjau, kaip jaunimas būriais veržiasi žiūrėti “Da Vinči kodo”. O monsinjoras tik bejėgiškai skėsčioja rankomis: “orumą šiuo atveju prarado ne auka, o agresorius”.

Taigi puikiai suprantu, kokie dalykai rūpėjo minėto interviu rengėjui: kaip Bažnyčia ketina kompensuoti patirtus nuostolius? Kitaip tariant, žurnalistas norėjo išsiaiškinti, kokiais įdomiais filmais ar kokiomis įdomiomis knygomis, žurnalistiniais projektais, internetiniais portalais Bažnyčia stengsis susigrąžinti prarandamą jaunimą? Iš abstrakčių atsakymų suvokiau, jog – niekaip. Gal aš kažko ir nesuvokiu, gal klystu, gal kai ko nežinau, bet pasyvi Bažnyčios laikysena man neatrodo sveikintinas dalykas. Man regis, tokia pozicija byloja ne tiek apie gilią išmintį ir įžvalgumą, kiek apie bejėgiškumą ir nuoširdų nežinojimą, ko griebtis. Būdamas krikščionis nuoširdžiai suku galvą, kaip Bažnyčiai būtų galima padėt susigrąžinti prarandamą autoritetą būtent dabar, kai pagrindinė informavimo priemonė tampa internetas ir internetinė televizija.

Dabar gi Vilniaus knygynuose aptikau Bernardo Lekomte (Bernard Lecomte) knygą “Vatikano paslaptys”, kurią 2009-aisiais išleido leidykla “Baltos lankos”. Būtų įdomu sužinoti, kaip Bažnyčia traktuoja šį veikalą? Anotacijoje tvirtinama, jog knygos autorius “laikomas vienu autoritetingiausių Vatikano specialistų”. O gal tai – tik tušti pasigyrimai? Be to, įvade pabrėžiama, kad “Vatikano valstybė niekada nesilaikė glastnost politikos: viešumas čia netapo taisykle ir, matyt, niekada netaps”.

Tą knygą nusipirkau ir šiuo metu baigiu skaityti. Joje – daug sensacingų skyrių. Pavyzdžiui, “Kas norėjo nužudyti Joną Paulių II”, “Kodėl būtent Musolinis įkūrė Vatikano valstybę”, “Šventoji Turino drobulė”, “Besišypsančio” popiežiaus mirtis”…

Knygoje “Vatikano paslaptys” aptikau ir pasakojimą apie judėjimą “Opus Dei” (skyrius – “Opus Dei” revanšas”). Jei atvirai, dabar man jau aiškiau, kas gi yra “Opus Dei” (išvertus į lietuvių kalbą – “Dievo darbai”). Dabar man jau neatrodo šis judėjimas panašus į mafijos atšaką ar kokią nors agresyvią sektą. Ypač didelį įspūdį paliko žinia, jog “Opus Dei” sambūrį palaimino pats Jonas Paulius II. Tačiau “Opus Dei” iki tol turėjo daug nedraugų. Po 1950-aisiais popiežiaus Pijaus XII galutinai patvirtinto statuso “Opus Dei” tapo tarsi “valstybe valstybėje” ar “Bažnyčia Bažnyčioje”). Pasak knygos autoriaus, po oficialaus įteisinimo “Opus Dei” vis tiek “slapstėsi po daugybe skirtingų iškabų”. Oponentai ir priešininkai “Opus Dei” narius kuo tik nevadino: ir “baltaisiais masonais”, ir “pogrindį pamėgusia “sekta”, ir “slapta organizacija”, ir “aštuonkoju”, ir “šventąja mafija, trokštančia valdyti pasaulį”. Tačiau 2002-aisiais metais spalio 6-ąją Romos šv. Petro aikštėje vis dėlto buvo pagerbtas naujasis 465-asis pontifikato šventasis  – “Opus Dei” įkūrėjas ispanas Jose Maria Escriva de Balaguera (1902 – 1975). Taigi tądien kartu su Popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo oficialiai pagerbtas pats prieštaringiausias naujųjų laikų šventasis – “Opus Dei” įkūrėjas.

Bent jau taip tvirtinama knygoje “Vatikano paslaptys”. Man gi būtų labai džiugu, jei visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt dar sykį kreiptųsi į Vilniuje reziduojantį “Opus Dei” monsinjorą Andrės Laviną – paprašytų komentaro, ką jis manąs apie “Vatikano paslaptis”. Galų gale gal monsinjoras A.Lavinas galėtų parekomenduoti, kokią literatūrą turėtų skaityti tie, kurie domisi “Opus Dei”? Iš tų kelių valdiškai, kanceliariškai, neįdomiai surašytų, tačiau oficialiai ir nemokamai dalinamų brošiūrų neįmanoma suvokti, kas gi iš tiesų yra “Opus Dei”. Perskaitęs „Vatikano paslaptis“ jau susidariau gilesnį įspūdį. Bet ar teisingą?

2010.10.10


Prisijunkite prie diskusijos