Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )


Print

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Žinoma, vienas iš svarbiausių dalykų šią savaitę – tai birželio 22, kaip rašoma, Didžiojo Tėvynės karo pradžios metinės. Aš jau daug sykių sakiau ir dar kartoju, kad Didysis Tėvynės karas – tai dirbtinė istorinė data, turinti tarybinių žmonių sąmonėje atskirti Antrąjį pasaulinį karą, kuris prasidėjo 1939 metų rugsėjo 1-ąją, po savaitės, kai buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas, ir kuris prasidėjo tuo, kad Hitlerio kariuomenė įžengė į Lenkiją, o po 17 dienų į tą pačią Lenkiją įžengė Stalino kariuomenė ir jie pasidalijo Lenkiją tarpusavyje.

Ir ši data turi dirbtinai atskirti tą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, kai Stalinas kariavo Hitlerio pusėje, nuo to Antrojo pasaulinio karo laikotarpio, kai Stalinas ir Hitleris kariavo vienas prieš kitą.

Kaip jau sakiau, šią savaitę lankiausi Lietuvoje, ir štai iš Lietuvos šios datos dirbtinumas ypač, galima sakyti, matomas, nes, priminsiu, kas gi iš tikrųjų dėjosi Lietuvoje. Lietuvoje 1918 metais buvo paskelbta nepriklausomybė. Ir iškart prasidėjo Lietuvos karas su Lenkija, nes tai kadaise buvo viena valstybė. Dar daugiau žmonės, kurie kariavo tarpusavyje, neretai buvo broliai tiesiogine prasme. Nes, pavyzdžiui, žmogus, kuris kariavo prieš Rusiją ir prieš Lietuvą, iš Lenkijos pusės buvo žymusis maršalas Pilsudskis, o jis turėjo brolį, irgi Pilsudskį.

Taigi, brolis Pilsudskis (kitas brolis) buvo tos pačios motinos ir tėvo, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris buvo paimtas pasirašyti taikos sutarties su broliu. Ir taip gavosi, kad vienas brolis buvo lenkas – vieno ir to paties tėvo, o kitas brolis – to paties tėvo ir motinos – buvo lietuvis. Tiksliau, jie save tokiais laikė. Ir vienas buvo didžiosios Lenkijos patriotas, o kitas, na, niekuo ypatingai neišgarsėjo, paprasčiausiai jį paėmė taikos sutarčiai pasirašyti, nes ten buvo brolis Pilsudskis.

Maždaug taip buvo ir su pirmuoju Lenkijos prezidentu Gabrieliu Narutovičium, kuris buvo nužudytas tiesiog praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, nes tai buvo didelis Lenkijos patriotas, o štai jo brolis Stanislovas Narutavičius buvo vienas iš tų žmonių, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai yra vieno tėvo ir motinos brolis buvo lenkas, o kitas to paties tėvo ir motinos brolis vėlgi buvo lietuvis, ir vienas buvo aistringas Lenkijos patriotas, o kitas buvo aistringas Lietuvos patriotas.

Aš tai sakau ryšium su tuo, kad lenkai 1918 metais užėmė Vilnių, tai yra lenkų miestą Vilno. Iki 1939 metų jie ten sėdėjo, 1939 metais Vilnių užgrobia Raudonoji armija ir Stalinas, kaip šachmatų didmeistris, grąžina tą miestą lietuviams ir mainais prašo, na, tokio niekniekio, „Na, dislokuokite mano karines bazes pas save, na, ten apie 25 tūkstančius žmonių“.

Ir 1940 metais, natūralu, iškeliamas naujas reikalavimas, nes iš vienos karinės bazės dingsta Raudonosios armijos kareivis. O iš tikrųjų, kaip aš suprantu, tas kareivis nuėjo kažkur pas prostitutę į Vilnių. Kai išsigandusi Lietuvos valdžia jį ėmė iš tos prostitutės, jis iš siaubo nusišovė, nes įsivaizdavo, kas jo lauktų. Maskva pateikia ultimatumą, bet tuo pačiu praktiškai iškėlė ultimatumą visoms trims Pabaltijo respublikoms. Bet šiuo atveju Lietuvai iškeltas ultimatumas atrodė šitaip: „Štai, prašom, išduokite savo VRM vadovą ir savo valstybės saugumo vadovą, kurie žvėriškai nukankino mūsų kareivį“.

Užsienio reikalų ministras perdavė tą ultimatumą, kitą dieną jis vėl nuėjo susitikti, o jam sako: „Jau nebereikia jokio atsakymo į mūsų ultimatumą, jis mūsų nebedomina“. Ir įžengia Raudonoji armija, prasideda okupacija. Paskui hitlerinė okupacija, paskui sunkiausi partizaninio karo metai ir tokio atrankinio lietuvių tautos genocido, per kurį 360 tūkstančių žmonių Stolypino vagonuose išvažiavo į Sibirą (suprantama, kad nuvažiavo ne visi). Tauta maža, žmonių buvo mažiau nei 3 milijonai.

Ir štai klausimas. Kada lietuviams prasidėjo Didysis Tėvynės karas? Žinote, kažkaip lyg ir ne visai birželio 22. Jiems jis aiškiai prasidėjo 1939 metais, kai Raudonoji armija įžengė į Lenkiją ir mažų mažiausiai atidavė Vilnių. Jeigu jis prasidėjo rusų tautai, o ne lietuvių, tai kodėl jis vadinasi „Didysis Tėvynės“ visai Sovietų Sąjungai? Vėlgi, jeigu jis buvo Didysis Tėvynės rusų tautai, tai tikriausiai verta skaičiuoti ne nuo birželio 22, kai peržengė Pabaltijo respublikų sienas, o nuo to momento, kai perkirto Rusijos sieną.

Vadinasi, jis rusų tautai tikriausiai prasidėjo ne birželio 22 (Didysis Tėvynės), o kažkada vėliau, nors gana greitai, nes kariuomenė labai greitai bėgo. Tai yra, aš atkreipiu Jūsų dėmesį, kad jeigu dar žiūrėsime iš Rusijos pusės, tai, na, dar galima vadinti Didžiuoju Tėvynės. O, štai, jeigu žiūrėsime iš tų Sovietų Sąjungos dalių, kurias Raudonoji armija buvo okupavusi iki 1941 metų, na, tai jau jo visai neįmanoma pavadinti Didžiuoju Tėvynės, nes kažkaip visiškai neįmanoma atskirti laiko.

Man jau rašo, maždaug, o ką aš ten dariau Lietuvoje, o kokia jūsų nuomonė. Noriu apie tai pakalbėti, nes tai tokia labai liūdna istorija, mano požiūriu, Lietuvos, įgijusios nepriklausomybę, istorija. Man tai istorija, atsakymas į tą klausimą, kuris mane kankina visą laiką, ar demokratija bus gera Rusijai. Ir tai tokia istorija apie minimumą ir maksimumą. Minimumą, žemiau kurio demokratija negali nusileisti, ir maksimumą, aukščiau kurio ji negali pakilti. Nes, kaip aš jau sakiau, atvažiuoji į tokį nuostabų miestą Vilnių, švaru, normalu, beveik europietiška valstybė, sodybėlės be tvorų, laukai įdirbti (normalios žemės reformos padarinys), miestas prižiūrėtas.

Tiesa, kaip senas miestas jis pernelyg tuščias, ir ten kažkokie stalininiai pastatai dunkso. Bet jie ten dunkso todėl, kad savo laiku ten gi buvo Vilniaus getas ir vokiečiai po jo sunaikinimo dar ir subombardavo Vilnių (būtent vokiečiai, ne Raudonoji armija), kad paslėptų pėdsakus. Ir todėl toks gana lygus senas miestas, ne toks, kaip Ryga ar Talinas.

Atitinkamai, na, kas svarbiausia – tai absoliučiai normalus politinis gyvenimas, tai yra visi svarsto, kaip balsuos ta frakcija, kaip suformuoti tą koaliciją, štai, kad valdančioji koalicija eis rudenį į rinkimus. Na, tai toks pašnekesių tipas, kokį mes Rusijoje seniai pamiršome. Yra kažkokia korupcija, ji gana saikinga. Tai yra važiuoji per miestą, tau parodo viešbutį sako, kad, štai, asmeniškai prezidentas Brazauskas išbraukė jį iš bendro privatizacijos sąrašo, nes tą viešbutį privatizavo to viešbučio bufetininkė (bufetava), o ji buvo Brazausko meilužė.

Arba štai tas pats Vilnius XVIII amžiaus pabaigoje, kai dalijo Lenkiją, kazokai sudegino Žemutiniuosius rūmus Gedimino pilies papėdėje, na, ten sudegino, šauniai pasilinksmino, ten gretimos gatvės taip vadinosi – „Didžiosios vaikštynės“ (Vielka pogulianka), mano nuomone, ir „Mažosios vaikštynės“ (Mala pohulianka). Kazokai linksminosi kaip Gogolio Tarasas Bulba.

Paskui po to gaisro rūmus išgrobstė visokiems vietiniams statiniams, na, maždaug kaip Romos langobardai, nieko nepaliko. Bet štai prezidentas Brazauskas nusprendė, kad „jų“ Kristaus Gelbėtojo bažnyčią, va, šituos rūmus, reikia atstatyti. Na, ir siurprizų siurprizas, rangą šiems rūmams atstatyti laimėjo trestas, kuriam vadovavo pono Brazausko brolis. Taigi, Italijoje būna ir stipriau. Bet mums su mūsų kooperatyvu „Ežeras“ nėra ko pirštu grasinti ir sakyti „Oi, kokia ten korupcija“.

Štai maža neturtinga normali demokratinė visuomenė. Dabar prisuksim griežtumą, kaip mėgsta sakyti Markas Soloninas. Štai aš kalbuosi su Lietuvos Nepriklausomybės architektu Landsbergiu ir klausiu: „Kokie Jūsų pirmi prisiminimai apie rusus?“ Ir jis man sako: „Na, man buvo 8 metai, brolis kartą tempia mane už rankovės ir sako: „Nori, aš tau mongolus parodysiu?“ Ir jie išeina į gatvę, kur stovi tankas su žvaigžde ir kažkokiu keistu mongolu, lindinčiu pro plyšį“.

Ir toliau klausiu: „Pone Landsbergi, o koks Jūsų pirmas įspūdis apie karą?“ Atsakymas: „Raudonarmiečių lavonai, kurie plaukė Nemunu“. Jie ten link žemupio gyveno (Landsbergiai). Kodėl lavonai plaukė? Ne vokiečiai kautynėse juos užmušė, ne sukilę lietuviai – paprasčiausiai vokiečiai traukėsi, reikėjo susprogdinti tiltą per Nemuną, per jį toliau traukėsi Raudonoji armija, na, tiltą susprogdino kartu su Raudonąja armija. Na, tai tokia armija, kuri sprogdina savo kareivius.

Ir štai toji armija įžengia į turtingą, klestinčią, pasiturinčių sodybų nusėtą Lietuvą, nes, atmenu, 1923 metais Lietuvoje buvo įvykdyta žemės reforma, ponų dvarai išdalyti valstiečiams, Lietuva labai turtinga. Štai tuos pasiturinčius veža į Sibirą, 1944 metais grįžta Raudonoji armija, tęsiasi atrankinio genocido politika. Aš jau sakiau, 360 tūkstančių žmonių buvo išvežta į Sibirą.

Vežė Stolypino vagonuose mėnesį, vagonus prikimšdavo stačiomis, žinduklius, kurie pakeliui mirdavo, išmesdavo. Paprasčiausiai išmeta, nesustoja. Sąstatas rieda mėnesį. Vaikams neduoda vandens dieną, dvi… Štai, prisiminkite Beslaną, kur teroristai vaikams nedavė gerti ir vaikai gėrė šlapimą? Bet tik Beslane buvo per tūkstantį, o čia 360 tūkstančių. Kas miršta ant Laptevo jūros sniegynų, kas išgyvena… Štai tarp tų lietuvių, su kuriais aš kalbėjau, nebuvo nė vieno žmogaus, kurio giminėje nebūtų kas nors žuvęs.

Lietuviai valstiečiai išeina į miškus, NKVD juos medžioja, degina kaimus su gyventojais už pagalbą partizanams. Kiek aš žinau, tai sudegino du kaimus, beje, buvo vokiečių sudegintas kaimas. Tame kaime, sudegintame vokiečių, suprantama, prie Sovietų pastatė paminklą. Tiems, kuriuos sudegino NKVD, jokių paminklų prie Sovietų nestatė.

Miškuose pilna partizanų. Jie žudomi. Lavonus suguldo kaime prie bažnyčios. Ir štai moterys vaikšto tarp lavonų, ieško savo sūnų. Bet, dėmesio, ieškoti reikia atsargiai, nes negalima išsiduoti, kad tai tavo sūnus. O tada areštuos visą šeimą. Tiesą sakant, lavonai tam ir guldomi demonstratyviai, kad atskleistų raudančius giminaičius. Arba, sakykim, tokia scena: nužudė partizaną, čekistai paima senuką lietuvį, įmeta į vežimą partizano lavoną taip, kad senukas lietuvis sėdėtų ant lavono galvos, ir veža. Kodėl jis sėdi ant lavono galvos? Ne šiaip sau. Nes įtariama, kad senukas lietuvis – jo tėvas. Štai jis sėdi ant mirusio sūnaus galvos ir veža. O čekistai stebi jo reakciją.

Taigi, partizaninis karas ten truko labai ilgai, vos ne du dešimtmečius. Siekiant išguiti partizanus, pradėta galutinai naikinti vienkiemius, tai yra tokį pasiturintį ūkininką su sodyba, karvėmis, arkliais. Štai visa tai atima, nuveža jį patį į dviaukštį betoninį baraką, kur jis atplėštas nuo žemės, kur jis jau ne žemės šeimininkas, o sovietinis liumpenas. Pats stipriausias partizaninis judėjimas Lietuvoje, palyginus su Latvija ir Estija. Na, man sunku lyginti su banderininkais Ukrainoje, kas iš jų stipresnis. Beje, jis turėjo labai svarbių pasekmių, nes dėl to nelabai daug rusų gyveno Lietuvoje, juk sunku važiuoti ten, kur tave gali užmušti ir, atitinkamai, gana homogeniški Lietuvos gyventojai – 8 proc. rusų, man atrodo, panašiai tiek pat lenkų.

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: žymi Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina, per RTVi televiziją ir radiją “Echo Moskvy” transliuojamos autorinės laidos “Kod dostupa” autorė.

2012.07.04


Prisijunkite prie diskusijos