Ukrainiečių patriotą Jevhen Konovalecą likviduoti įsakė Stalinas


Print

XX amžiaus didžiuliai kariniai kataklizmai lėmė ne tik milijonų žmonių žūtį ar gilumines idėjines, visuomenines politines bei ekonomines transformacijas. Dėl šių kataklizmų  buvo nuolat perbraižomas geopolitinis pasaulio žemėlapis.

Pirmojo Pasaulinio karo baigtis sustiprino viltį sukurti naują Europos tvarką, kurios pagrindu tapo tautų apsisprendimo teisė. Ant Austrijos-Vengrijos, Rusijos bei Osmanų imperijų griuvėsių radosi nemažas skaičius nacionalinių valstybių.  Pasinaudojusi patogiu momentu, ukrainų politinė vadovybė ėmėsi aktyvių valstybės kūrimo veiksmų, kurie, deja, nebuvo vainikuoti sėkme dėl keleto sudėtingų vidinių bei išorinių aplinkybių. Nesuinteresuoti ukrainų suverenios valstybės egzistavimu pasirodė esą jos artimiausi kaimynai – Lenkijos respublika ir bolševikinė Rusija, su kuriomis ukrainų karinės pajėgos kovėsi 1918-1920 metais.

Ukrainų politikų diplomatinės pastangos ieškoti Europoje sąjungininkų, palaikančių jų išsilaisvinimo siekį, nedavė pageidautino rezultato. Versalio-Vašingtono tarptautinių santykių sistema įtvirtino ukrainų tautos, kurios teritoriją dalijosi keturios valstybės – Sovietų Sąjunga, Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija – nesuverenų būvį. Šios aplinkybės kėlė naujus reikalavimus ukrainų išsivadavimo judėjimui, kurio dalyviai nenorėjo taikytis su tokia situacija. Vienas iš jų buvo Sičės Šaulių pulkininkas Jevhenas Konovalec, įgijęs didžiulį autoritetą dėl to, kad išsilaisvinimo kovų metu 1917-1920 m., kai vadovavo vienai iš kovine prasme pajėgiausių armijos dalių, laikėsi nuoseklios valstybės kūrimo pozicijos ir žūtbūtinai gynė Ukrainos Liaudies Respubliką.

Konovale-1

Įvertindamas padėtį, kurion pateko ukrainų tauta po karo, J. Konovalec suformulavo savo politinį credo: būtina tęsti ryžtingą kovą kuriant savarankišką suvienytą Ukrainos valstybę, be kurios egzistavimo, jo manymu, visi tarptautiniai santykiai, pagrįsti pokarinėmis sutartimis, buvo netvirti.

Tuo metu nacionalinės kovos centras persikėlė į Haliciją, kur kilo stiprus nacionalistinis  judėjimas kaip reakcija į tą visišką pralaimėjimą, kurį patyrė tautinės pakraipоs liberalios ir socialistinės politinės srovės, nesugebėjusios apginti Ukrainos valstybės 1917-1920 m.

Išsiskiriančia politine jėga to laikotarpio išsilaisvinimo judėjime tapo Prahoje 1920 m. įkurta Ukrainų Karinė Organizacija (UKO), kurios pagrindiniu tikslu buvo paskelbtas Ukrainos valstybės sukūrimas, išsaugant karinius kadrus, kad būtų galima toliau tęsti ginkluotą kovą, bauginti okupacinę administraciją, propaguoti valstybinį Ukrainos atgimimą. J. Konovalec tapo vadovaujančiojo UKO organo – Pirminės komandos – vadu, jo iniciatyva buvo plečiama organizacijos struktūra bei steigdamos pirminės grupelės visoje Halicijoje.

Nepaisant to, kad UKO buvo įsteigta ukrainų kariškių, jie netapo jos vienintele pagrindine jėga. Didžiausią organizacijos dalį sudarė jaunoji ukrainų karta, kuri skausmingai reagavo į savo tėvų pralaimėjimą ir troško aktyvios veiklos. Taip per trečiąjį dešimtmetį UKO nariais užsirašė nemažai asmenų, kurie vėliau tapo iškiliais ukrainų nacionalinio judėjimo atstovais: Romanas Šuchevičius (įstojo 1923 m., būdamas šešiolikos), Stepanas Bandera (įstojo 1927 m., būdamas aštuoniolikos), Levas Rebetas (įstojo 1928 m., būdamas šešiolikos). Šis jaunimas buvo ugdomas teisėtų jaunimo organizacijų, tokių kaip „Sokil“ („Sakalas“), „Luh“ („Pieva“), „Plast“ („Klodas“).

Praktiškai UKO veikla Halicijoje buvo siekiama pakirsti lenkų okupacinę valdžią, kuri, ukrainų manymu, buvo neteisėta. Siekdama šio tikslo, UKO inicijavo įvairias boikoto akcijas: boikotavo  ukrainų valdininkų lojalumo priesaikas Lenkijos Respublikai, bendrą Vakarų Ukrainos gyventojų surašymą 1921 m. lapkritį, rinkimus į Lenkijos Seimą 1922 m. lapkritį, jaunuolių šaukimus į lenkų kariuomenę nuo 1922 m. gruodžio. Didžiausiu ukrainų nesutarimo su lenkų valdžia įrodymu (ypač Europos politiniam elitui) tapo UKO organizuotas pasikėsinimas į lenkų valstybės vadovą maršalą J. Piłsudskį ir Lvovo vaivadą K. Grabovskį.

Nepaisant to, Antantės Pasiuntinių Taryba 1923 m. kovo 15 d. vis dėlto atidavė Vakarų Ukrainos teritoriją Lenkijos Respublikos jurisdikcijai, į ką UKO atsakė didelio masto sabotažo akcija, ir taip pat individualių teroro aktų serija, nukreipta prieš Lenkijos Respublikos aukščiausios politinės vadovybės atstovus: nesėkmingu pasikėsinimu į Lenkijos prezidentą S. Voicechovskį 1924 m., Lenkijos mokyklų kuratoriaus S. Sobinskio nužudymu 1926 m.

Tačiau naujomis sąlygomis pribrendo poreikis pakoreguoti nacionalinės kovos metodus, kurie būtent primygtinai reikalaujant J. Konovalecui buvo papildyti politiniais bei ideologiniais dėmenimis. J. Konovaleco kursas, tiksliu profesoriaus J. Daškevičiaus pastebėjimu, išvedė ukrainų nacionalistinį judėjimą iš siauro takelio į platų kelią, ir  užtikrino jam didelį gyventojų palaikymą.

Šis kursas įgalino konsoliduotis skirtingas ukrainų organizacijas, 1929 m. Vienoje sušaukusias pirmąjį Ukrainų nacionalistų kongresą, kurio baigiamajame pranešime J. Konovalec pabrėžė, jog svarbiausias ukrainų tikslas yra išstumti okupantus iš savo žemių ir sukurti savo valstybę. Šiame kongrese susibūrė nauja karinė politinė jėga – Ukrainų Tautininkų (Nacionalistų) Organizacija (UNO), kuri darė didelę įtaką okupuotose Ukrainos teritorijose, mat rėmėsi pavergtos tautos nacionalizmo ideologija. Svarbiausiu organizacijos tikslu paskelbtas Ukrainos nepriklausomos suvienytos valstybės sukūrimas. Aukščiausio vadovaujančiojo UNO organo – Vadovybės – vadovu išrinktas J. Konovalec. UKO faktiškai tapo karine kovine UNO referentūra.

Vadovaudamas galingai pogrindinei struktūrai, kokia buvo UNO, J. Konovalec sumaniai sprendė konfliktus tarp skirtingų jos frakcijų. Didžiulio masto sabotažinė akcija Halicijoje 1930-1932 m. prieš lenkų okupacinę valdžią, taip pat Lenkijos vidaus reikalų ministro B.Pierackio nužudymas, įvykdytas UNO kovotojų, liudijo nacionalistiniame judėjime stiprėjant radikalias nuotaikas. Vis dėlto savo blaivia pozicija pulkininkas sugebėjo apsaugoti, kad neįvyktų UNO skilimas ir šiek tiek sušvelninti kovos metodus, sustiprindamas jų efektyvumą ir taip apsaugodamas kraštiečius nuo valdžios masinių represijų.

Viena iš UNO veiklos prioritetinių krypčių tapo informacinis propagandinis darbas, kuris vyko bendradarbiaujant su įvairiomis ukrainų organizacijomis – „Prosvita“ („Švietimas“), „Studenski gromady“ („Studentų bendrijos“), „Ridna škola“ („Gimtoji mokykla“). Šia kryptimi veikiant paplito žuvusiųjų už Ukrainos laisvę kultas. Skirtingose Vakarų Ukrainos vietovėse buvo supilti nežinomų karių kapai ir ten buvo švenčiamos gedulingosios mišios, kurios dažnai išaugdavo į konfliktus su lenkų policija, draudusia ukrainams tokias akcijas.

Informacinį darbą vykdydama, UNO leido daug brošiūrų, atsišaukimų, biuletenių, laikraščių, žurnalų. Pats J. Konovalec buvo dviejų UNO oficialių leidinių – „Surma“ („Trimitas“) ir „Rozbudova naciji“ („Tautos plėtra“) – redakcinių kolegijų narys, juose skelbė nemažai savo straipsnių, kuriuos pasirašinėjo slapyvardžiais K. Je., „Vira“ (Tikėjimas), „Virskij“.

Iš propagandinių priemonių, kurias UNO pasitelkė, didelio atgarsio susilaukė taip vadinamoji mokyklinė akcija – atsakas į lenkų valdžios masiškai uždarinėjamas ukrainietiškas mokyklas. Buvo išplatinta 92 000 agitacinių lapelių ir 6 000 brošiūrų, kuriose buvo kviečiama atsisakyti mokytis lenkų kalba, reikalauti grąžinti į mokyklas ukrainų mokytojus. Antimonopolinė akcija išreiškė ne tik ukrainų norą apginti savo ekonominius interesus, bet taip pat propaguoti sveikos tautos ugdymą, atsisakant vartoti alkoholį ir tabaką (įdomus faktas – vienas vėlesnių UNO lyderių Stepanas Bandera per visą savo sudėtingą gyvenimą jų nevartojo, ir jo vestuvės vyko be alkoholio – V. K.).

Kita svarbi J. Konovaleco veiklos kryptis tarpukariu yra glaudžiai susijusi su „ukrainų klausimo“ užsienio politikos aspektu. Pulkininkas puikiai suvokdavo, kad Ukrainos nepriklausomybės ir valstybingumo siekiai neturi perspektyvos, jei tos kovos nepalaiko niekas iš išorės. Vis dėlto UNO išorės politikos koncepciją J. Konovalec konstravo remdamasis tokiais pagrindiniais principais, kaip pasikliovimas savo jėgomis ir pastangos tapti tarptautinės politikos aktyviu dalyviu, netampant smulkia moneta ant didžiųjų valstybių, kurios vadovaujasi savo interesais, lošimo stalo. Taip pulkininkas įspėjo, kad ukrainai nesiorientuotų į vieną valstybę ar jų grupę.

Siekdamas apsaugoti nuo tokių orientacijų, J. Konovalec koordinavo daug proukrainietiškų propagandinių akcijų įvairių šalių teritorijose. Konkrečiai, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje buvo sukurtos atitinkamos informacinės agentūros. Šiuo tikslu J. Konovalec 1930 m. apsigyveno Šveicarijoje, kadangi Ženevoje veikė Tautų Lygos bei Tautinių mažumų reikalų komiteto vadovaujantys organai, taip pat čia dažnai lankydavosi įvairūs Europos diplomatai, o su jais – ir žurnalistai. Būtent čia, Šveicarijos sostinėje  J. Konovalec koordinavo ukrainų protesto akciją prieš 1930 m. baudžiamuosius represinius lenkų valdžios veiksmus ukrainų atžvilgiu, žinomus „pacifikacijos“ pavadinimu. Iš dalies šiuo tikslu jis susitiko su įtakinga Leiboristų partijos nare ponia Meri Šipšings (Merry Shipshings), taip pat su Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kad sumažintų J. Konovaleco įtaką, oficialioji Varšuva reikalavo iš Šveicarijos jį deportuoti, ko pasisekė išvengti Lietuvos konsulo Šveicarijoje pastangų dėka.

Ukrainų tautininkų sąjūdžio ryšiai su Lietuva buvo tvirti bei apėmė daug aspektų. XX a. 20-ais metais Lietuvos teritorijoje veikė UKO atstovybė. Bendradarbiaudami su Lietuvos žvalgyba, UKO atstovai 1926 m. perdavė Lietuvos pusei slaptą Lietuvos užpuolimo planą, kurį parengė Lenkijos generalinis štabas. Kiek vėliau pagrindiniu OUN atstovu Lietuvoje tapo I. Revjuk, o pats J. Konovalec nuo 1929 m turėjo Lietuvos pilietybę. Lietuva finansiškai rėmė 1929-1934 m. spausdinimą Kaune ukrainų tautininkų sąjūdžio oficialių leidinių „Surma“ („Trimitas“) ir „Rozbudova naciji“ („Tautos plėtra“).

Vėliau J. Konovalec Ženevoje viešino faktus apie badmirį (Holodomorą) Sovietų Ukrainoje 1932-1933 m., nusinešusį milijonus ukrainų gyvybių. Prievartinė kolektyvizacija, užgniaužta ukrainizacija, ukrainų genocidas badu, žiaurios politinės represijos prisidėjo prie to, kad ukrainų išsivadavimo judėjimas radikaliai negatyviai vertino Stalino totalitarinį režimą. Todėl J. Konovalec laikė būtinybe paskleisti pasaulyje teisingą informaciją apie ukrainų padėtį „socialistiniame rojuje“. Kad pažadintų apsnūdusią Europą, tuo metu SSRS priėmusią į Tautų Lygą, ir neatsižvelgusią į žmogaus teisių grubius pažeidimus šioje šalyje, UNO įvykdė atgarsį sukėlusią karinę akciją – 1933 m. spalį nužudė Sovietų konsulato Lvove bendradarbį O. Mailovą.

Kitas J. Konovaleco užsienio politikos antisovietinės pakraipos aspektas – galimų sąjungininkų būsimajame kare su SSRS paieškos. Jo manymu, karas buvo neišvengiamas dėl daugybės prieštaravimų, kurie buvo išryškėję tarpukario laikotarpiu. Taigi pulkininkas stengėsi susitarti su politiniu bei kariniu Vokietijos elitu, kuris žadėjo talkinti ukrainams jų išsivadavimo reikale. Vadovaudamasi būsimos ukrainų armijos kūrimo „legionine koncepcija“, UNO savo kovotojams organizavo karinį lavinimą Vokietijos, Austrijos, Čekoslovakijos teritorijose.

Laikydamasis principo „mūsų priešų priešai – mūsų draugai“, J. Konovalec  skleidė ukrainų išsilaisvinimo idėją ir Tolimuosiuose Rytuose. Taip, 1930 m. pradžioje Japonijoje buvo parengtas Kvantuno armijos veiksmų prieš SSRS planas – „Ocu“. Taigi, turėdamas žinių apie antisovietines tos šalies vadovybės nuostatas, J. Konovalec mėgino pasinaudoti jų techninėmis paslaugomis ukrainų kariniams daliniams sukurti. 1937 m. Vienos viešbutyje „Bristol“ J. Konovalec susitiko su japonų kariniu atašė Berlyne Ito ir dviem Japonijos generalinio štabo karininkais. 1937 m. UNO delegacija stebėtojų teisėmis dalyvavo Japonijos Generalinio štabo organizuotuose karininiuose apmokymuose. 1938 m. sausį Japonijos pasiuntinybėje Berlyne buvo surengtas banketas J. Konovaleco garbei. Be to, pulkininkas stengėsi suburti ukrainų emigraciją Mandžurijoje. UNO perėmė savo kontrolėn  Ukrainų tautos namus Harbine. UNO grupelė Japonijoje tai pat siekė užmegzti ryšius su ukrainų kariškiais, tarnavusiais sovietų armijoje.

Ketvirtajame dešimtmetyje su kitų UNO atstovų pagalba J. Konovalec užmezgė ryšius su daugelio Europos šalių politinėmis grupėmis. Pavyzdžiui, 1933 m. pulkininkas siuntė į Londoną Jevheną Liachovičių. Jo veiklos dėka pavyko sudominti ukrainų klausimu Didžiosios Britanijos Užsienio Reikalų Ministerijos Šiaurės departamento vadovą Laurence Collier‘ą, taip pat keletą britų analitikų, kurie laikė esant tikslingą Ukrainos valstybės sukūrimo Rytų Europoje idėją. 1935 m. sausio pradžioje keturiolika britų parlamento narių bei šešetas žinomų visuomenės veikėjų kreipėsi į Tautų Lygą su peticija, kurioje išsakytas protestas prieš ukrainų gyventojų persekiojimą Lenkijos teritorijoje. Dėl tolimesnio ukrainų teisės į savo valstybiškumą įtvirtinimo 1935 m. vasarį buvo sukurtas Anglų – Ukrainų Komitetas, į kurį įėjo parlamento nariai, kariškiai, žinomi mokslininkai ir žurnalistai.

Kita šalis, kurioje J. Konovalec siekė rasti ukrainų nacionalinės idėjos palaikymą, buvo Italija. UNO branduolį čia sudarė nemažai intelektualinio elito, mat pagrindiniu jo atstovu buvo Jevgenas Onackis, vietinio universiteto profesorius ir puikus publicistas. 1931 m. jis ėmė palaikyti ryšį su Italijos Užsienio Reikalų Ministerijos Rytų Europos departamento vadovu Pittalesu, o po to – su šio pareigas perėmusiuoju Pietro Quaroni. UNO politika Apeninų pusiasalyje, kuriai vadovavo J. Konovalec, davė praktinį rezultatą: susitarta dėl ukrainų ir italų bendradarbiavimo švietimo ir propagandos srityse: studentams iš įvairių Ukrainos kampelių buvo sutekta teisė įgyti europietišką išsilavinimą ir gauti atitinkamas stipendijas.

Pats J. Konovalec palaikė draugiškus santykius su italų diplomatu Enriku Insabatu, su kuriuo derino atskirus ukrainų emigracijos organizavimo klausimus. Nuo 1936 m. J. Konovalec kartu su šeima persikėlė gyventi į Italiją.

Aktyviai padedant J. Konovalecui, į UNO bendradarbių ratą buvo įtraukta daug ukrainų emigracijos, kurių atstovams Organizacija padėjo palaikyti tarpusavio ryšius. Pulkininkas įvykdė nemažai akcijų, kurios padėjo įkurti UNO grupeles, arba giminingas organizacijas, Prancūzijoje, Belgijoje, Kanadoje, Portugalijoje. Jam tiesiogiai dalyvaujant, Amerikos žemyne buvo įsteigta Ukrainos Šaulių Draugija, kuri davė pradžią Valstybinio Ukrainos Atgimimo Organizacijai  JAV, bei Ukrainų Nacionaliniam Susivienijimui Kanadoje.

Budriai sekdamas J. Konovaleco politinę veiklą, sovietų politinis elitas priėjo išvados, jog ji kelia grėsmę totalitariniam SSRS režimui. Jau nuo 1933 m. imtas įgyvendinti paties Josifo Stalino nurodymas fiziškai sunaikinti ukrainų išsilaisvinimo judėjimo vadovą. NKVD pastangomis į Ukrainų Nacionalistų Vadovybės lyderio artimų žmonių ratą buvo infiltruotas bolševikų agentas Pavelas Sudoplatovas, kuris apsukriai vaidino Aukštupio Ukrainos (Надднiпрянщина) nacionalistinio pogrindžio atstovą. Roterdame jis sėkmingai įvykdė teroristinį pasikėsinimą į J. Konovalecą 1938 m. gegužės 23 dieną. J. Konovaleco mirties diena Ukrainoje iki šiol švenčiama kaip Didvyrių diena.

J. Konovaleco mirtis lėmė pokyčius tolesnėje UNO raidoje. Į organizacinį ir politinį aktyvą atėjo nauji lyderiai, neigiamai vertinantys revoliucinius veiksmus, tai pagreitino UNO vidinę krizę ir galų gale iširimą.

Jevhenas Konovalec yra herojiška figūra ne tik dėl savo tragiškos mirties. Jis tapo tautos lyderiu savo gyvenimo veiklos dėka. Šio vadovo, kuriam Ukrainos likimas buvo aukščiau visko, kuris nesivadovavo privačiais interesais, kuris buvo didis organizatorius ir nepalaužiamos valios žmogus, figūra traukia ir ateityje trauks ne tik mokslininkų dėmesį – ji bus įdomi įvairių kartų visiems socialiniams sluoksniams.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dešinėje – šio teksto autorė dr. Marta Havryško, Ukrainos NMA I.Krypiakevyčo Ukrainotyros instituto bei Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro (Ukraina) mokslinė bendradarbė. Taip pat skelbiamas ir Jevheno Konovaleco portretas.

Vertė Nida Tregub.

Pirmą kartą portale Slaptai.lt šis tekstas buvo paskelbtas 2011.06.18 metais. Šiandien jį primename savo skaitytojams.

2012.12.06


Prisijunkite prie diskusijos