Kaip štampuojami homofobai


Print

Mane labiausia domina bylos, kai už savo pažiūras, pasisakymus (sutikime, dažniausia emocionalius  ir realybėje neįvykdomus) būna nubausti interneto komentatoriai ar tinklalapių savininkai.

Paskutinis ir ryškiausias  – E. Girskio pavyzdys. Na tiek to – žmogus jau nubaustas.  Ta proga aš pažiūrėjau i ŽTSI tinklalapį, ir štai – kovos su ksenofobija, homofobija ir rasizmu rezultatai: nuo 2009.06.01 iki  2009.09.21 imtinai ŽTSI tyrimų grupė į generalinę prokuratūrą kreipėsi dėl 13-os interneto komentatorių, o metinėje savo ataskaitoje ŽTSI giriasi dėl 19-os viešų kreipimųsi į Generalinę prokuratūrą. Iš viso bus ar buvo patraukta atsakomybėn pagal BK 170 straipsnį apie 50 asmenų, kuriuos Teismas, galimas daiktas, nuteis be jokių skrupulų.

Dažniausia interneto komentatoriai būna išgąsdinti jau ikiteisminio tyrimo metu, nesamdo advokatų, viskuo prisipažįsta ir būna nuteisiami. Teismą aš gerbiu (matyt vienas iš nedaugelio Lietuvos piliečių). Na, pažeidė žmogus įstatymą, na “juda“ jo byla pagal BK, komentarą parašęs žmogus nesigina. Lyg ir nieko keisto. Tačiau yra vienas didelis “bet”.

Jeigu ŽTSI ir teisėsauga įsivaizduoja, kad bent vienas asmuo po bausmės už savo komentarą internete tapo tolerantiškesnis nei iki šiol, – jie, švelniai pasakius, klysta.  Nuteistas už savo pažiūras žmogus tampa dar labiau piktas ir priešiškas. Bent jau piktas ir priešiškas ne tik savo komentaro objektui, bet tampa piktas ir priešiškas   Valstybei, kuri, jo supratimu, “gina ne tuos“, o keršija jam “už jo pažiūras”. Tad Valstybė dėl savo įsitikinimų nuteistam piliečiui tampa nebe simboline “Motina – Gynėja“, o mitologine “pabaisa – priešu“. Tačiau – tai dar ne viskas. Baudos už internetinius komentarus dažniausiai būna piniginės arba susijusios su kompiuterio konfiskavimu. Vadinasi, finansiškai nukenčia ir to žmogaus šeima – žmona, vaikai. Vadinasi, jau ir to žmogaus šeima pradeda lygiai taip pat nekęsti Valstybės – “kaip neteisingo represinio organo“.

Bet ir tai dar ne viskas – statistinis socialus žmogus turi savo artimųjų, draugų ratą, tėvus ir uošvius, gimines ir t.t. Žmogaus psichologija sudaryta taip, kad užjausdami už “savo pažiūras“ nuteistą draugą (brolį, sūnų, bendradarbį), jo artimieji lygiai taip pat ima nekęsti Valstybės – skriaudėjos. Nekenčia ir to paties internetinio komentaro objekto, kuris jų artimąjį ar draugą padavė į teismą.  Manote, tai jau viskas? Jokiu būdu ne. Spaudoje pranešama, kad toks ir toks pilietis buvo nubaustas už savo internetinį komentarą. Kas atsitinka kitų komentatorių pasąmonėje? Prasideda psichologinis mimezis – statistinis komentatorius (ypač tokių pat pažiūrų ) pradeda save tapatinti su nuteistuoju ir lygiai taip pat pradeda nekęsti Valstybės – “baudėjos“, ŽTSI ir to internetinio komentaro objekto. Bet ir tai dar ne viskas – protingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų – potencialūs “ksenofobai“, “homofobai“ ir “rasistai” darosi latentiniais arba ima slėpti (maskuoti) savo IP, rašyti  komentarus iš viešų interneto prieigų (bibliotekų, interneto kavinių), mobiliųjų telefonų ir tampa sunkiai susekami. 

Todėl drąsiai ir atsakingai teigiu, kad vienas už bet kurios nesantaikos kurstymą nuteistas asmuo į savo gretas atveda mažiausia 10 asmenų, jau nekalbant apie tai, ką jis pasakos ir kokias vertybes skiepys savo vaikams ir anūkams.

Atrodo, po tiek nubaustų interneto komentatorių turėtų  ryškiai sumažėti tautinę –rasinę – seksualinę – socialinę neapykantą skatinančių komentarų. Tačiau aš pastebiu visai kitą tendenciją: jų daugėja. Ir manau, kad daugėja būtent dėl mano išvardintų priežasčių.

Ką daryti ? Bet kokią neapykantą skatinantys komentarai, be jokios abejonės, yra blogis. Tačiau ŽTSI bei kiti Žmogaus Teisių gynėjai galėtų pasidomėti, kaip su panašiais atvejais kovojo KGB. Žinoma, tais laikais nebuvo interneto, tačiau jį puikiausiai atstojo žmonių tarpusavio bendravimas – pasakojami anekdotai (ypač apie SSSR lyderius, įvykius ir gyvenimą totalitarinėje ir vienpartinėje valstybėje). Kunigai irgi dažnai pasisakydavo prieš tuometinę santvarką. Ir dažniausiai savo kanalais KGB sužinodavo apie ypač aktyvius antisovietinių anekdotų pasakotojus, atvirus ir to neslepiančius “Laisvės radijo”. Tuomet egzistavo nerašyta taisyklė, jog už pirmą antisovietinį pasisakymą KGB niekada nepradėdavo baudžiamojo persekiojimo.

Žmogus, pasakęs antisovietinį anekdotą ar mintį, dažniausia būdavo kviečiamas “pokalbiui” į KGB, kur jį įspėdavo ar, galų gale, prigąsdindavo dėl jo viešų pasisakymų. Blogiausiu atveju užvesdavo operatyvinę stebėjimo bylą. KGB puikiai suprato: visus antisovietinių anekdotų ir pasisakymų mėgėjus bausti – daugiau negu absurdas. Visų nesusodinsi į kalėjimus – nebe Stalino laikai.

Štai vienas pavyzdys: provincialaus miestelio gydytojas su savo draugu gan viešai ir garsiai gatvėje aptarinėjo Romo Kalantos susideginimą, kuriame išreiškė gailestį ir užuojautą. Kažkas tą pokalbį išgirdo ir “pastukalino“ į KGB. Gydytojas, jau prasidėjus Atgimimui, pasakojo, kiek kartų jį kvietėsi įvairiems pokalbiams, ir tokiais iškvietimais “atmušė“ bet kokį norą viešai reikšti savo nuomonę, kuri nesutapo su tuometine oficialia. (Žinoma, tie visi pokalbiai, iškvietimai gydytojo viduje sukėlė dar didesnę nemeilę SSSR).

Tad manau, kad norint išvengti itin žalingų Valstybei reiškinių (homofobijos, ksenofobijos ir rasizmo etc.) plitimo, būtų galima pasimokyti iš praeities. Žinau tiksliai  – baudomis, bausmėmis ir kompiuterių konfiskavimais tolerancijos nesukurs ir neįskiepys niekas ir niekam, o gaus tik atvirkštinį rezultatą. Įsivaizduoju, koks psichologinis lūžis būtų kokiam nors užkietėjusiam antisemitui (pvz. komentatoriui “Jonas”)  po ramaus, intelektualaus, įspėjančio  pokalbio su ŽTSI bendradarbiais, po toleranciją skatinančios literatūros įsigijimo, po palinkėjimų būti tolerantiškesniu, po kvietimų dalyvauti žmogaus teisių gynėjų renginyje.

Visa netolerancijos plitimo ir didėjimo Lietuvoje esmė – tai netinkamas kovojimas su šiais reiškiniais. Tik jų konstatavimas neieškant priežasties – paviršutiniškas ir negiluminis šios problemos sprendimas siekiant vienadienio ir vienkartinio rezultato. O vienadieniai rezultatai – tai kaip atsitiktinis seksas. Galima užsikrėsti ir ŽIV.

Ir pabaigai – 1988 metais, “savų“ draugų – studentų kompanijoje leptelėjau tokį anekdotą: “pionierių vadovė, žinoma aktyvi komjaunuolė,  per klasės valandėlę  pasakoja pionieriams, kad yra nuostabiausia valstybė pasaulyje, kur visi tėveliai turi darbą, butus, visi žmonės laimingi ir sotūs, jiems nieko netrūksta, ir jais labai rūpinasi tos šalies Vadovybė, ir kaip ta valstybė neša visam pasauliui taiką ir progresą, visi pasaulio žmonės myli tą šalį, tiesiog veržiasi ten gyventi, o ta šalis, kaip jau turbūt visi susigaudėte, vadinasi SSSR. Ir staiga viena mergaitė pravirko. Pionierių vadovė paklausė mergaitės, ko gi ji verkia, o ta mergaitė atsakė – “noriu gyventi SSSR“. 

Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka manęs jau nebesvarstė kokiame nors komjaunimo komitete. O juk buvo tokie laikai. Labai nenorėčiau, kad jie grįžtų kokiomis nors kitomis formomis. Kad ir pridengti sintetinės demokratijos ir prievartinės tolerancijos grimasa.

2010.05.12


Prisijunkite prie diskusijos