Mirė žymus kovotojas už tikėjimo laisvę


Print

Kovo 6 dieną Marijampolėje mirė sovietmečio disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių.

Tai buvo vyriausias amžiumi disidentas, gimęs 1906 metų birželio 6 dieną Daugpilyje. Nepaisant kankinimų ir teroro, kuriuos patyrė kalėdamas KGB kalėjime, V. Lapienis sulaukė garbingo amžiaus – beveik 106 metų.

1964 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą. Dirbo ekonomistu Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos institutuose, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1976 m. spalio 20 d. KGB V. Lapienį suėmė, Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. 

Šioje byloje jis atsisakė advokato, motyvuodamas, kad advokatas-ateistas-bedievis, būdamas antireliginių pažiūrų šiuo atveju niekuo negali padėti – toks esąs kagėbistų parankinis. Laiške žmonai jis rašė: „Nuoširdžiai prašau Tave, iki pasibaigs teismas, niekada mano bylos reikalu nesikreipti nei pas advokatą, nei pas jokį kitą valdžios pareigūną, nes tai pasunkins ir taip jai nelengvą mano padėtį. Jei tikrai nori man padėti, tai kaip gali dažniau nueik pas Jėzų Tabernakulyje, taip pat pas Motinėlę Mariją. Ir ten viską, viską pasakyk, tenai paprašyk pagalbos, patarimo bei apgynimo sau ir man. Tenai tikrai nepatirsi nei klastos, nei apgaulės…“

1977 m. liepą jis buvo nuteistas trims metams griežtojo režimo lagerio ir dviems metams tremties. 1981 metais, grįžęs iš tremties, ir toliau aktyviai kovojo už tikinčiųjų teises, bendradarbiavo leidžiant nelegalius leidinius„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Lietuvos ateitį“, platino rusų disidentų nelegalų leidinį „Einamųjų įvykių kronika“, pasirašė ir platino žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius.

1981-1985 metais V. Lapienis parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai“. Okupacinė valdžia sureagavo griežtai ir V. Lapienis vėl buvo nuteistas. 1986 metų pabaigoje dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos buvo paleistas iš lagerio. 1998 metais V. Lapienis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. Nuo 2008 m. sausio gyveno Marijampolėje, Specialiuosiuose socialinės globos namuose.  Trečiadienį  buvo pašarvotas Vilniuje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios esančioje šarvojimo salėje, o ketvirtadienį, palaidotas Rasų kapinėse šalia tėvų.

Taip pat pateikiame ištrauką iš V. Lapienio paskutinio žodžio, sakyto teisme, kuris atskleidžia jo asmenybės esmę:

Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai. Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.

Tik laisvai leidžiant pasireikšti nuomonių skirtumams, išryškėja tiesa, iškyla į paviršių klaidos, demaskuojamos blogybės, o kad tai pasiektų, turi būti nurodomos klaidos, neatsižvelgiant nei į asmenis, nei į jų užimamas pareigas, nei į jų titulus. Kada išryškėja to blogio šaknys, tada galima tą blogį pašalinti. Nė vienam doram žmogui, pastebėjus tas blogybes, nevalia neiškelti jų aikštėn, neparodyti jas dienos šviesoje. Anksčiau ar vėliau kritikos ignorantai bus suniekinti. Kritikos žodis, nors tuo metu kai kam labai nemalonus, skaudus, tačiau jis gali būti draugiška pagalba klystantiems.

Argi ne blogybės atneša tiek daug nelaimių, bereikalingų vargų, beprasmiškų kančių. Man visai nesuprantama, kodėl kai kurie saugumo darbuotojai ir kiti valdžios pareigūnai bijo tiesos? Juk tiesa turi būti valstybės pagrindas. Tie, kurie neapykanta, kerštu degdami sudarė šią bylą už tai, kad savo pareiškimuose nurodžiau jų klaidas, kad atkreipiau dėmesį į esamas negeroves, yra neteisūs. Reikia gerbti piliečius, kurie tiesą pasako į akis, o ne bausti juos ir bijoti tų, kurie, norėdami įsiteikti valdžiai, nuslepia nuo jos akių klaidas, nes šios klaidos niekam neduoda naudos ir nedaro garbės.

Kai iškeli šias blogybes į dienos šviesą, nurodai klaidas, tada atsiranda galimybė visas tas blogybes su šaknimis išrauti. Privalome drąsiai kelti aikštėn visas neteisybes, nepaisant, ar kas tave vadintų fanatiku, antitarybininku, ar kitaip. Tiesos žodis, nors tuo momentu kai kam ir labai nemalonus, skaudus, o tam, kuris jį pasakė, kai kada tenka ir nukentėti, tačiau iš esmės jis yra kaip broliška pagalba kitiems.

Tardytojai per apklausas ne kartą man sakė, kodėl aš matau tarybinio gyvenimo tik blogį? Tai netiesa. Aš blogį į viešumą keliu ne todėl, kad nematau gėrio, o todėl, kad blogis atneša žmonėms vargus, nelaimes, kančias. Tad, jei norime pasiekti geresnio gyvenimo, turime su juo kovoti. Be abejo, džiaugtis pasiektais laimėjimais yra daug maloniau ir valdžia už tai pagirs, o gal ir apdovanos. Tačiau kelti aikštėn klaidas, neteisybes, kritikuoti kai kuriuos valdžios pareigūnus, „drumsti jiems ramybę“, tai jau reikia pasiaukojimo, rizikos, o kartais tenka kuriam laikui netekti ir laisvės.

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“,  1977, nr. 29)

Nuotraukoje: disidentas Vladas Lapienis.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.03.08


Prisijunkite prie diskusijos