Sekmadieniniai pamąstymai. Apie politinę tautą


Print

Lietuvoje kilo triukšmas dėl vienos Vilniaus rusakalbės mokyklos moksleivių išvykos į chuntos valdomą Rusiją. Rusiją, kurioje šiuo metu vyrauja ksenofobija, artima fašizmui ir net nacizmui, neapykanta daugeliui kitataučių ir socialinių mažumų, ir kuri atvirai grąsina carinės Rusijos valdžioje bet kada buvusioms tautoms vėl būti aneksuotoms. Pasiremiant dar ir tuo, kad jose išliko rusakalbiai. Ukrainai jau negrąsinama, o pereita prie veiksmų.

Lietuva, panašiai kaip ir Ukraina, Konstitucijoje skelbiasi esanti politinės tautos valstybė, kuriai pagrindus padėjo lietuvių tauta (Ukrainos atveju – ukrainiečių).

Jei žiniasklaidoje atskleista vienos Vilniaus mokyklos moksleivių dviprasmiška išvyka į savo protėvynę su pašaudymais sukarintoje stovykloje, dėl kurios kilo politinis skandalas, yra visos rusiškai Lietuvoje tarpusavy bendraujančios bendruomenės pozicija, tai rodytų, kad politinė tauta, paskelbta Konstitucijoje, ir praėjus 24 metams tėra siekinys.

Tačiau vargu ar galima taip teigti.

Žinoma, slaptų rusakalbių šovinistų – enkavėdistų, tebesvajojančių apie nepavykusio pučo Maskvoje 1991 metais revanšą Lietuvoje tikrai esama. Jų viltis, galima manyti, ypač sustiprino čekisto Vladimiro Putino atėjimas į valdžią. Ir greičiausiai savo mintimis jie pasidalina su savo vaikais ir anūkais, kurias dar sustiprina „teisingi“ TV kanalai protėvynėje.

Liūdna, bet su tokiu mąstymu jų išliko ir valstybinėse įstaigose, ypač prokuratūroje ir teisėjų luome, nes ta publika be jokių liustracijų iš enkavėdistinių teisėjų ir prokurorų kartu su „broliais“ lietuviais išliko nepajudinamais Nepriklausomos demokratinės Lietuvos teisėjais ir prokurorais.

Mažiausiai dvi bylos byloja apie jų įžūlumą naujojoje Lietuvoje. Tai – teroristinė ne teroristės Eglės Kusaitės byla ir Garliavos byla, saugojanti, galima spėti, kažkurio daug sveriančio kitataučio čekisto pedofilinius grupinius nusikaltimus (su lietuviu būtų susidorota tuoj pat). Nestebina su krauju paveldėtas čekistinis kerštingumas, kai aukos padaromos kaltinamaisiais. Tai bylos, dėl kurių reikėtų pagal Konstituciją pasodinti į kalėjimą dešimtis teismo ir prokuratūros enkavėdistininių pareigūnų. Verkiant reikia teisėjų liustracijos, kaip Ukrainoje. Tik ne teisėjai ją turėtų daryti, o visuomenė.

Visai kitai valdžiai, ne teisminei, bent jau teko ne kartą išlaikyti rinkimų į valdžią egzaminus. Ir ten mes matome rusus, rusakalbius ir jų rinkėjus, kurie nekelia abejonių lojalumo valstybei prasme. Tokių, reika manyti, Lietuvoje dauguma. Jie jau yra politinės tautos dalis.

Kilęs triukšmas meta šešėlį rusiškai tarpusavyje kalbančiai Lietuvos bendruomenei. Ir tai labai blogai. Triukšmo šiuo atveju tikrai nereikėjo. Būtų pakakę neformalaus apsikeitimo nuomonėmis tarp nepatenkintųjų ir triukšmą sukėlusios ekskursijos iniciatorių. Juolab, kad skandalo finalas lengvai buvo nuspėjamas: esame demokratinė valstybė ir negalime drausti savo piliečiams vykti į bet kurią pasaulio vietą. Patarti galima, bet ne drausti. O pašaudyti poligone arba įveikti sunkumų juostą – joks nusikaltimas. Pagaliau trauką į protėvynę, kokia ji dabar bebūtų, taip pat reikia suprasti.

Vertėtų ir savęs paklausti, ar patys nedarome to, dėl ko Lietuvos rusų ir rusakalbių požiūris į lietuvius galimai nėra pats palankiausias.

Ar ne laikas liautis hipertrofuotai plakti save dėl Holokausto Lietuvoje fakto, o pagrindinį akcentą perkelti į žmogiškos drąsos ir taurumo pasireiškimus lietuvių tarpe slepiant nuo nacių pasmerktuosius. Galima įtarti, kad vienam tūkstančių gyventojui Europos šalyse, patyrusiose Holokaustą, tenkančių gelbėtojų skaičiumi Lietuva šioje srityje tikrai pirmauja. Be to, reikia suvokti, kad nuo kaimynų tokios gelbėjimo paslapties ilgai nenuslėpsi, tad reikėtų skaičiuoti ir paslaptį saugojusius. O dabar pučiame į Zuroffo, KGB ir Putino draugo New Yorke dūdą.

Lietuvos žiniasklaida mažai pasakoja apie rusų, rusakalbių pabėgėlių iš Ukrainos Donbaso, kuriame vyksta  mūšiai, likimus Rusijoje. Apie tai, kaip iš tikrųjų Rusija, paskelbusi tėvynainių priėmimo Tėvynėn rožinėmis spalvomis nudažytą programą, realiai ją įgyvendina. Iš Ukrainos pasitraukę rusai (rusakalbiai) jiems to nežinant išlaipinami tolimajame Sibire, kuriame jiems nepasiūlomas nei būstas, nei darbas.

Nuostabą kelia faktas, kad Ukrainos savanoriškose ginkluotose pajėgose prieš Rusijos invaziją kariauja daug rusų, kurie patys ar jų protėviai įvairiu laiku atsikėlė į dabartinę Ukrainą iš Rusijos. Kurie nėra nei ukrainiečiai, nei rusakalbiai (armėnai, gruzinai, žydai ir t.t.), o yra tikri rusai ir daugelis jų – Maskvos patriarchato cerkvių Ukrainoje lankytojai. Klausant savanoriškų batalionų vadų ir eilinių interviu Ukrainos žiniasklaidoje apie karą su Rusijos teroristais susidaro įspūdis, kad ukrainiečių ir rusų kalba kalbančių batalionuose yra maždaug po lygiai.

Dar labiau nustembi, kai pamatai pasakiškai turtingus Ukrainos žydus, kurie savo lėšomis prisideda prie savanoriškų batalionų aprūpinimo, slopina rusiško terorizmo gaivalus Rytų Ukrainos miestuose.

Kaip Lietuva „garsi“ Paneriais, taip Ukrainoje yra Babij Jar. O vienok dauguma žydų palaikė Euromaidaną, daug jų dalyvavo jame, palaiko Ukrainos siekį kada nors tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Ir niekaip Kremliui nepavyksta sužaisti Ukrainoje antisemitizmo korta, nors tam reikalui dedamos milžiniškos pastangos, ypač skleidžiant savo TV kanalais atvirą melą apie nebūtus žiaurius antisemitizmo pasireiškimus šių dienų Ukrainoje, kurį žydų organizacijoms tenka nuolat paneiginėti.

Štai tie faktai, kurie leidžia tvirtinti, jog Ukrainoje formuojasi politinė tauta, supratingai žvelgianti į ukrainiečių, kaip tautos, lūkesčius. Apie juos reikėtų Lietuvoje plačiai kalbėti ir aiškintis tokio tautų solidarumo su ukrainiečiais priežastis.

XXX

Apskritai, Lietuvoje labai mažai laidų rusų kalba, kuriose būtų nušviečiama ne turistinė Rusijos realybė. Iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą tai gal ir nebuvo labai aktualu. Bet įžūlios Rusijos melo propogandos akivaizdoje šiandien daryti kažką tiesiog būtina. Gal tik vienintėlis „Žinių radijas“ padovanojo Lietuvos rusams (o ir lietuviams) galimybę klausytis „Radijo Svoboda“ vakarinių, naktinių ir rytinių laidų, kuriose galima išgirsti apie tą realybę. Slava „Žinių radijui“.

Bet ko norėti iš vargšų Lietuvos rusų, jei dėl įvairių priežasčių labiausiai skaitomų lietuviškų portalų politiniuose puslapiuose savo nuomonę reiškia vos ne kasdieną tie patys seniai atpažįstami buvę „tarybiniai ir partiniai darbuotojai“, persidažę stribai, KGB agentai, buvę okupcijos trubadūrai, o dabar – „iškilūs komentatoriai“. Vadinamoji nuomonių įvairovė, o giliau pažiūrėjus, tai buvusių kolaborantų ir jų atžalų protegavimas versle, mene, kultūroje, apskritai visuomenės gyvenime. Šlovinamos okupacinio periodo pavardės, kurių nešiotojai iš tiesų yra pasiekę profesinių aukštumų, betgi pagal okupacijos laikų geležines schemas dažniausiai KGB ir kolaborantų viršūnių proteguoti ne už ačiū.

Vien tebestovinčių balvonų ant Žaliojo tilto Vilniuje istorija daug ką pasako. Deja.

Nuotraukoje: pasaulinio garso skulptoriaus Ogiusto Rodeno skulptūra „Mąstytojas“.

2014.10.12; 18:14


Prisijunkite prie diskusijos