Keli klausimai Seimo nariui Evaldui Jurkevičiui


Print

Neseniai sužinojau, kad Seimo narys Evaldas Jurkevičius kreipėsi į Krašto apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas dėl piliečių iniciatyvos reglamentuoti karo veteranų teisinį ir socialinį statusą. Tapo žinoma, kad Afganistano karo veteranų organizacijos “Miražas” vadovas R.Chmieliauskas reikalauja sau ir savo ginklo draugams palankaus įstatymo, kuriame būtų konkrečiai įvardintos jų socialinės garantijos. Nesu kritiškai nusiteikęs prieš vadinamuosius “afganus”. Jie į tą mėsmalę pakliuvo ne savo noru ir yra nuskriausti. Tačiau mane neramina, kad kuriant tokius įstatymus ir vėl pamirštami, ignoruojami, skriaudžiami tikrieji Lietuvos valstybės kūrėjai ir statytojai. Juolab neteko girdėti, jog vadinamieji mūsų afganai rengtų piketus ir protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje. Juk jei būtume labai tikslūs, kompensacijas jiems turėtų mokėti ne Vilnius, o Maskva.

Taigi parlamentaro E.Jurkevičiaus proteguojamame įstatyme kalbama apie karo veteranų socialinių garantijų sistemą, kuri “remiasi valstybės garantuota socialine apsauga suteikiant karo veteranams papildomas teises, lengvatas ir kompensacijas už tarnybos metu patirtus sunkumus ir praradimus, skiriant tam tikslui biudžeto asignavimus”. Bent jau taip pranešė ELTA. Tad aš turiu keletą kontrklausimų ponui Seimo nariui E.Jurkevičiui. Kodėl jis nesidomi, ar visi reikalai iki galo išspręsti, kai kalbama apie partizanų, tremtinių, disidentų socialines garantijas?

Manau, valstybėje didesnės ar mažesnės problemos sprendžiamos tik tuomet, kai ta valstybė egzistuoja. Tad vis dėl to didžiausia pagarba turi būti jos statytojams ir gynėjams. XX amziuje mes užtektinai turime valstybės gynėjų: tai ir 1918 metų signatarai; ir 1926-ųjų metų persversmo organizatoriai, išgelbėję Lietuvą nuo prasidėjusio bolševikų įsigalėjimo; ir partizanai, ir pogrindininkai, aukojęsi dėl tautos ir Tėvynės… Štai mano klausimai Seimo nariui Evaldui Jurkevičiui.

Daug kalbama apie mažumas, bet kodėl “užmirštama” paminėti, kad mažumomis Lietuvoje jau senai tapo partizanai, politkaliniai (nebendradarbiavę su KPSS/ LKP/ KGB) ir jiems ištikimi šeimos nariai. Šiandien į tikruosius valstybės gynėjus ir rėmėjus žiūrima dažniausiai kaip į nemodernius, atsilikusius, pagarbos nevertą tautos dalį. Tikrieji gynėjai bei kūrėjai neprisimenami, leidžiama juos terorizuoti, žlugdyti moraliai ir ekonomiškai, susitikimų su jais vengė net LR Prezidentu tapęs V.Adamkus. Ar su šia asmenų grupe jau buvo susitikusi LR Prezidentė D.Grybauskaitė? Kiek kartų? Kokie rezultatai?

Gėjai save įvardina seksualine maža, jos atstovais. Koks susirinkimas, suvažiavimas, sueitis juos įpareigojo taip vadintis? Kuo jie geresni ar blogesni už kitas seksualines mažumas? Kodėl gėjams buvo leidžiama parado metu netolerantiškai elgtis kitų seksualinių mažumų atžvilgiu?

Ar yra žinoma, kiek tarp NKVD tardytojų, smogikų, LKP aktyvo, naikinusio Lietuvos piliečius, kuomet Lietuva buvo okupuota, būta seksualinių mažumų atstovų? Ar jie, pasinaudodami privilegijuota padėtimi, seksualiai neišnaudojo suimtųjų partizanų ir pogrindininkų?

Ar moralu yra paisyti Lietuvos patriotus naikinusių atstovų poreikių ir teisių, tuo pat metu grubiai pažeidžiant bei ignoruojant valstybę kūrusių ir ją gynusių asmenų ir jų šeimos narių teises?

Nuotraukoje: laiško autorius Bolis Kemeklis.

2010.05.12


Prisijunkite prie diskusijos