Lietuviškos anomalijos: emigruojame, skurstame, senstame, nors ekonominė padėtis – ne pati prasčiausia


Print

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi.

Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame šitaip: kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų. Ir tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka.

Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008 – 2012-ųjų Seimą buvo patekę 40-imt parlamentarų – milijonierių.

O į naująjį, kuris pradės dirbti dar šį rudenį, pretenduoja net apie 150 milijonierių. Žodžiu, galima daryti prielaidą, jog šį rudenį pradėsiančiame dirbti Seime milijonierių bus dar daugiau. Beje, daugiausia milijonierių turi Socialdemokratų, Darbo ir Artūro Zuoko partijos.

Bet Lietuva juk nedžiūgauja girdėdama apie gausėjančias milijonierių gretas. Ir negali džiūgauti. Mat milijonierių gretų augimas – geras dalykas tik tuomet, kai šalyje tuo pačiu metu mažėja ir bedarbių, ir skurstančiųjų, ir minimalųjį atlygį uždirbančiųjų, ir svajojančių apie galimybę išvykti į užsienį ieškant skalsesnės duonos. Būtent tokios proporcijos bylotų apie valstybės brandumą.

Bet Lietuva nėra protingai surėdyta valstybė: gausėjant milijonierių gretoms čia daugėja skurstančių, badaujančių, vargstančių bei emigruoti trokštančių žmonių.

Ką mums byloja tokia keista statistika: valstybė pasižymi gausėjančiu milijonierių būriu ir tuo pačiu metu iš jos vis daugiau emigruoja darbingų, aktyvių, jaunų, rizikuoti nebijančių piliečių? Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis turi keletą duomenų, kurie leidžia Lietuvą gretinti su kaimyninėmis valstybėmis ir susidaryti aiškesnę nuomonę apie lietuviškųjų nenormalumų priežastis.

Tad pirmiausiai pabandykime išsiaiškinti, kodėl iš Lietuvos taip gausiai emigruojama? Įspūdis toks, kad Lietuvoje siautėtų karas, maras ar badas. O juk taip nėra. Net ir ekonominė krizė Lietuvai smogė ne pačiu skaudžiausiu lazdos galu. Emigracijos priežasčių reikėtų ieškoti visai kitur. Paprasčiausiai Lietuvai trūksta veiksmų, kurie civilizuotame demokratiniame pasaulyje įvardinami kaip “socialinis jautrumas” arba “socialinis solidarumas”.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, apie 60 proc. iš Lietuvos emigravusiųjų prieš išvykdami turėjo darbą. Jie turėjo arba pastovų, arba laikiną užsiėmimą. Jie nebuvo bedarbiai. Dar apie 20 proc. emigravusiųjų buvo būtent tie jaunuoliai ir merginos, kurie Lietuvoje baigė mokslus bendrojo lavinimo mokyklose bei universitetuose ir išvyko į užsienį ieškoti ne tik darbo, bet ir patirties, perspektyvų. Ir tik 20 proc. emigravusiųjų sudarė būtent tikrieji bedarbiai, gyvenantys socialinių pašalpų dėka.

Tad atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog didžioji dalis emigranto kelią pasirinkusiųjų Lietuvos piliečių vis tik užsiėmimą iki išvykimo turėjo. Ir ne tokį jau prastą užsiėmimą. Emigravusiųjų gretas sudaro, be kita ko, ir ministerijų tarnautojai, ir mokytojai, ir kariškiai. Pavyzdžiui, tie ministerijų tarnautojai ar kariškiai, kurie iki krizės iš bankų buvo pasiėmę paskolų ir jų nebepajėgė grąžinti prasidėjus ekonominei krizei.

Ši aplinkybė leidžia, pasak prof. dr. B.Gruževskio, manyti, jog iš Lietuvos bėgama pirmiausia dėl per mažų atlyginimų. Bendraudamas su Lietuvos jaunuomene jis įsitikino, kad net ir darbo patirties neturintys vaikinai bei merginos nori uždirbti daugiau nei tūkstantį litų. Minimalus atlygis netenkina net baigusiųjų mokyklas ir universitetus. Už 800 litų atlygį jie nenori plėšytis. Esama net tokių jaunų žmonių, kurie į piniginę kas mėnesį norėtų įsidėti pusantro tūkstančio litų dydžio atlyginimą. Jie ieško būtent tokio darbo, už kurį jiems būtų atseikėta ne mažiau kaip pusantro tūkstančio litų.

Tad ką bekalbėti apie tuos, kurie turi darbo įgūdžių, patirties, profesinių žinių? Jie už tūkstantį litų į rankas tikrai nenorės darbuotis, jei už tokį atlygį dirbti nesutinka net ką tik studijas baigę vaikinai ir merginos. Žodžiu, darbingo amžiaus žmones iš Lietuvos pirmiausiai veja ne bedarbystė, o maži uždarbiai. 

Dar viena emigraciją skatinanti priežastis – daug blogo atnešusi aukštojo mokslo reforma. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog valstybė vargu ar išsivers be apmokamo aukštojo mokslo. Bet šis klausimas Lietuvoje iškeltas pačiu nepalankiausiu metu ir pačiomis grubiausiomis formomis, be kita ko, paniekinant bet kokius solidarumo principus.

Apie mokslus svajojančiai jaunuomenei buvo pasakyta: mokslas – brangus malonumas. Studijuoti trokštantiems Lietuvos piliečiams nieko kito nebeliko kaip skaičiuoti, kas – naudingiau. Labai greitai paaiškėjo, kad mokslas Didžiosios Britanijos, Danijos, Vokietijos aukštosiose mokyklose – ir pigesnis, ir kokybiškesnis. Be to, baigus ten aukštuosius mokslus didesnės perspektyvos įsidarbinti firmose ir džiaugtis solidžiais atlyginimais.

Pasak prof. dr. B.Gruževskio, niekas nesiginčija, kad 2008 – 2011-aisiais Lietuvą, kaip ir visą Europos Sąjungą, ištiko didelė ekonominė – finansinė krizė. Todėl emigracijos reiškinys neturėtų labai stebinti. Natūralu, kad žmonės ieško, kur galėtų daugiau uždirbti. Stebina tik itin dideli Lietuvos emigracijos tempai. Palyginkime Lietuvos emigrantų srautus kad ir su latviškaisiais bei estiškaisiais tempais. Šios mūsų kaimynės taip pat negalėjo pasigirti įspūdingais ekonominiais rezultatais. Bet iš Estijos ir Latvijos uždarbiauti svetur išvykdavo kur kas mažiau emigrantų nei iš Lietuvos.

Štai keletas įspūdingų skaičių: 2008-aisiais iš Lietuvos emigravo 17 tūkst., iš Latvijos – 6 tūkst., iš Estijos – 4 tūkst. žmonių. Žinoma, šie pliki skaičiai neatspindi realios padėties, nes Estija ir Latvija – mažesnės už Lietuvą. Ir vis dėlto šiuos duomenis palyginti įmanoma, jei skaičiuosime, kiek emigrantų tenka šimtui tūkstančių gyventojų. Jei pasirinksime būtent tokį skaičiavimo metodą, turėsime nerimą keliančius faktus – iš Estijos ir Latvijos emigravo du kartus mažiau nei iš Lietuvos.

Šis palyginimas nerimą kelia dar ir dėl to, kad ekonominė padėtis Lietuvoje ne vienerius metus iš eilės buvo kur kas džiugesnė nei Latvijoje ir Estijoje. 2007-aisiais metais Lietuvos ekonomika augo spačiausiai iš šių valstybių. 2008-aisiais metais Estijos ir Latvijos bendrasis vidaus produktas jau smuko, jis buvo pažymėtas minuso ženklu, o Lietuvos BVP dar augo 2 – 3 proc. Ir vis tiek iš Lietuvos – gausiausi emigracijos srautai. Kodėl?

Prof. dr. B.Gruževskis tvirtino negalintis paaiškinti, kodėl Lietuvoje – tokie paradoksai. Tačiau viena iš pagrindinių priežasčių, jo manymu, – socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo stoka. Darbo ir socialinių santykių instituto vadovo įsitikinimu, Latvijoje ir Estijoje būta daugiau socialinio jautrumo bei jautrumo, todėl ten emigracija – minimali.

Gausios emigracijos priežasčių derėtų pirmiausiai ieškoti neteisingai sukonstruotoje valstybės sanklodoje. Kaip Lietuva sureguliavo nedarbo draudimo reikalus? Krizės metu estai padidino išmokas bedarbiams, Lietuva – sumažino. Lietuvoje bedarbystė augo, o bedarbių pašalpas gaunančiųjų – mažėjo. Estijoje ir Latvijoje – atvirkščiai. Taigi Lietuvos valstybės sprendimas taupyti bedarbių ir skurstančiųjų sąskaita buvo tarsi smūgis žemiau juostos: socialines išmokas Lietuvos vyriausybė pradėjo mažinti būtent tuomet, kai jų labiausiai reikėjo.

O štai – vokiškas socialinio solidarumo pavyzdys. Vokietijoje ekonominis sąstingis siautėjo net ilgiau nei Lietuvoje. Bet ženkliai smunkant ekonomikai bedarbystė Vokietijoje beveik neaugo. Nedarbas Vokietijoje krizės metu padidėjo tik keliais procentais. Vokietijos įmonių, firmų ir koncernų vadovybė buvo solidari su tais, kurie uždirba mažiausiai. Jei mažino atlyginimus darbininkams ir valytojoms, tai mažino ir generalinių direktorių, valdybų pirmininkų bei stambių akcininkų uždarbius.

Beje, firmų vadovai savuosius uždarbius mažino ženkliau nei eilinių darbuotojų atlygius – kad tik nereikėtų atleisti daug darbuotojų. Vokietijos verslininkai be įtikinėjimų ir įkalbinėjimų suprato: jei jau šalį užpuolusios ekonominės negandos, šia našta būtina pasidalinti visiems po lygiai. Gal net prisiimant didesnę naštą nei mažiau uždirbantieji.

Lietuvoje verslininkai nebuvo tokie solidarūs. Kai kurie verslininkai net pasinaudojo krizės sąlygomis, kad galėtų atleisti kuo daugiau darbuotojų. Tik tam, kad patiems nereikėtų stipriau susiveržti diržų. Deja, Lietuvos valdžia nesugebėjo sureguliuoti šios konfliktinės situacijos, ir bedarbystė Lietuvoje krizės metais padidėjo net trejetą kartų. Pasak prof. dr. B.Gruževskio, jam teko skaityti paskaitų Prancūzijoje apie lietuviškąją ekonomiką, ir prancūzai niekaip negalėjo suvokti, kodėl bedarbystė Lietuvoje padidėjo tris kartus, o protesto akcijų, mitingų, streikų Lietuvoje – beveik jokių. Nei didelių, nei mažų.

Prof. dr. B.Gruževskis šį paradoksą prancūzams aiškino šitaip: Lietuvoje gyvena santūrūs, supratingi, darbštūs žmonės. Ir tai – tiesa. Tačiau tokiu atveju ir Lietuvos valdžia, jo manymu, turėtų būti labiau jautri, solidari. Lietuvos Vyriausybė neturėtų piktnaudžiauti lietuvių santūrumu. Bet šiandieninė padėtis klostosi būtent priešingai – Lietuvos valdžia piktnaudžiauja šia aplinkybe. 

Atkreipkime dėmesį: darbo neturinčiųjų Vokietijoje padaugėjo vos keliais procentais, Lietuvoje – keletą kartų. Žinoma, Vokietiją sunku lyginti su Lietuva. Vokietija – turtingesnė, labiau patyrusi. Bet tuo pačiu metu galima drąsiai tvirtinti, jog socialinio solidarumo bei jautrumo ten būta daugiau nei Lietuvoje. Ir tai – ne tik vokiečių verslininkų, bet ir Vokietijos valdžios nuopelnas.

Prof. dr. B.Gruževskio įsitikinimu, viskam reikalingos ribos ir saikas. Ypač – socialinei atskirčiai. Bet Lietuva ir čia pirmauja. Koks skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių Lietuvoje? Mažiausi ir didžiausi atlyginimai mūsų šalyje skiriasi net 7,3 karto. O Europos Sąjungos vidurkis – tik penketas kartų. Kai kuriais atvejais šis skirtumas Lietuvoje padidėja net iki 10 – 12 kartų.

O ten, kur tokios proporcijos, – ir socialinė įtampa, ir nepasitenkinimas sava valstybe. Ypač kai valdžia vengia įvesti progresinius mokesčius. Jei valstybė turtinga, progresiniai mokesčiai nėra ypač svarbus dalykas. Progresiniai mokesčiai reikalingi pirmiausia ekonominio sunkmečio metais. Ir ne tiek dėl labai apčiuopiamos naudos, kiek dėl socialinio solidarumo jausmo, bylojančio, jog visi gyventojai maždaug vienodai dalinasi ir džiaugsmais, ir negandomis. Tai – tarsi aksioma, nereikalaujanti jokių įrodinėjimų: kuo didesnis skurdas, tuo didesni progresiniai mokesčiai. Kai visuomenė tampa labiau pasiturinčia, progresinių mokesčių poreikis sumažėja iki minimumo.

Lietuvoje šio jausmo kaip tik ir trūksta. O kai nesivadovaujama solidarumo taisyklėmis, visuomenė pradeda sirgti pačiomis pavojingiausiomis ligomis. Net labai pavojingomis ligomis. Jei norime, kad Lietuva normaliai gyvuotų, mes privalome turėti maždaug pusantro milijono dirbančiųjų. Dabar gi teturime tik vieną milijoną ir tris šimtus tūkstančių dirbančių. Nedarbo lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje ES – 13 proc. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos valdžia mažina pinigus, skiramus sveikatos apsaugai, švietimui ar teisėtvarkai. Tačiau čia labai svarbu, kaip mažina. Protinga valdžia mažina taip, kad nenukentėtų kokybė. Primityvi valdžia kerta iš peties, kad net skiedros laksto.

Lietuva taip pat jau priskirtina ir prie labiausiai senstančių visuomenių. Sensta visa Vakarų civilizacija. Sensta JAV, Vokietija, Japonija. Sensta ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija. Bet Lietuvoje senėjimo procesai – patys dinamiškiausi. Kaip bebūtų liūdna ir graudu, Lietuva ir čia lyderiauja. Seniausia tauta Europoje – italai. Demografinis senatvės indeksas čia – 100 vaikų prieš 200 senyvo amžiaus žmonių. Šis skaičius reiškia, kad šimtui vaikų Italijoje tenka net 200 senelių, kurių amžius – daugiau nei 60 metų. Lietuva dar prieš keletą metų turėjo ne itin blogus rodiklius: šimtui vaikų teko 134 seneliai.

Užtat mūsų senėjimo pagreitis per 2006 – 2011-uosius metus tapo vienu iš didžiausių. Net 18,3 proc. Tuo tarpu estai priskirtini tautai, kuri nei jaunėja, nei sensta. Senėjimo tempai Estijoje apibūdinti šiuo skaičiumi – nulis. Latvijoje šis pagreitis – 7,7 proc. Lenkijoje – 9,7 proc. Italijoje – 2,9 proc. Graikojoje – 3,9. Vokietijos senėjimo tendencijos – labai pesimistiškos. Ten pagreitis – net 13,2 proc. Bet Lietuvoje sensta žmonės dar sparčiau.

Šis rodiklis kenkia ir kitiems gyvybiškai svarbiems rodikliams – labiausiai mažėja darbingo amžiaus žmonių grupė, o iš dirbančiojo amžiaus žmonių realiai dirba tik 60 proc. Ne tokia jau maža darbingo amžiaus žmonių grupė pririšta prie socialinių išmokų. Tai – vadinamieji skurdo spąstai. Socialinės išmokos – labai mažos. Jos neleidžia nei lengviau atsipūsti, nei oriai jaustis. Bet žmonės prie jų pripranta, ir ilgainiui juos pradeda tenkinti išlaikytinių statusas. Jie atpranta dirbti, praranda darbo įgūdžius, nebeturi ambicijų siekti karjeros, tapti turtingais.

Žodžiu, Lietuva kol kas linkusi pirmauti kaip labiausiai emigruojanti ir labiausiai senstanti tauta. Ir į šią nepavydėtiną situaciją ji įklimpusi, pasak prof. dr. B.Gruževskio, pirmiausia dėl to, kad šalies vadovybė nesivadovauja socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo pricipais, įpareigojančiais padėti labiausiai skurstantiems turtingųjų sąskaita.

Nuotraukoje: komentaro autorius Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.10.12


Prisijunkite prie diskusijos