Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas


Print

Naujųjų metų išvakarėse viešojoje Lietuvos erdvėje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą Vilniaus apygardos prokuratūra baigė analizuoti Vilniaus OMON veiklą. Šis mūsų prokurorų darbas daug kur buvo traktuojamas kaip itin svarbus, reikšmingas, sveikintinas. Lietuvos prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė ta proga išplatino net oficialų pranešimą, adresuotą Lietuvos žiniasklaidos priemonėms.

Džiugu, gražu, patriotiška. Vilniaus apygardos prokuratūra vis tik sugebėjo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais tuometinio SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos padalinio (OMON) vadovų Boleslavo Makutynovičiaus (Boleslav Makutynovič) ir Vladimiro Razvodovo (Vladimir Razvodov) galimų nusikalstamų veikų. Abu OMON vadai įtariami organizavę jų vadovauto sovietų represinės struktūros padalinio vykdytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus ir juose dalyvavę.

Skaitant Lietuvos prokuratūros Komunikacijos skyriaus specialistų pranešimą taip pat sužinome, jog šiuo metu atliekami veiksmai, susiję su proceso dalyvių teise susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Daugiausiai keblumų kelia aplinkybė, kad įtariamieji B. Makutynovič ir V. Razvodov yra ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų nėra mūsų šalies teritorijoje. O Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos atsisako juos išduoti. Taigi įtariamaisiais jie buvo pripažinti specialiomis teismo nutartimis. Šiuo metu jiems inkriminuojami sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai – tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis ir tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys.

Remiantis Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą įtariamiesiems bus išsiųsti per kompetentingas Rusijos Federacijos susižinojimo institucijas. Surašius kaltinamąjį aktą, baudžiamoji byla bus perduota teismui, o kaltinamojo akto nuorašas įtariamiesiems bus išsiųstas per baudžiamojo proceso įstatyme ir tarptautinėse sutartyse numatytas šios šalies susižinojimo institucijas.

Beje, 2010-ųjų metų gruodžio mėnesį yra įsigaliojusios Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, sudarančios sąlygas perduoti teismui bylas be pačių kaltinamųjų (kai itin pavojingus nusikaltimus padarę užsienio valstybių piliečiai slapstosi nuo teisingumo ir naudojasi aplinkybe, kad užsienio valstybė Lietuvai neišduoda įtariamų asmenų). Naujosios pataisos sudaro galimybę tokius įtariamuosius teisti už akių, negalint jų apklausti.

Taigi pirmasis įspūdis – puikus. Tačiau kas krenta į akis, perskaičius tokius pranešimus atidžiau? Trūksta svarbiausių, aktualiausių akcentų. Omenyje turiu paaiškinimus, kodėl tokio pobūdžio tyrimas atliktas tik dabar, prabėgus beveik dviem dešimtmečiams. Taip pat rūpi sužinoti, kodėl nė žodeliu neužsiminta apie tai, kas konkrečiai kaltas, jog šis svarbus tyrimas akivaizdžiai per daug ilgai tirtas?

Gal Lietuvos prokuratūros vadovybė bent jau patikino, esą kartu pradedamas ir ikiteisminis tyrimas, kurio užduotis – išsiaiškinti bei nubausti buvusius ar esamus Lietuvos prokuratūros darbuotojus, kurie sąmoningai ar dėl kažkokių kitų priežasčių beveik dvidešimt metų neanalizavo Vilniaus OMON smogikų nusikalstamų veiksmų?

Nieko panašaus. Tokių vilčių oficialus prokuratūros pranešimas tikrai nesuteikia. Beje, tokių vilčių nesuteikė ir Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, gruodžio 27-ąją Generalinės prokuratūros Spaudos salėje surengęs specialią spaudos konferenciją.

Taip, konferencijos metu buvo pažerta įdomių faktų: Vilniaus OMON milicininkai įtariami padarę 15 nusikaltimų, įskaitant ir muitinės postų užpuldinėjimus, ir ginklų grobimą, ir žmonių žalojimą; į atskirą ikiteisminį tyrimą išskirta net byla, kurioje įtariamieji yra lietuviai; šioje byloje trisdešimt žmonių pripažinti nukentėjusiaisiais; bylą sudaro apie 20 tomų; įtariamieji šiuo metu greičiausiai gyvena Rusijoje, oficialusis Kremlius vargu ar juos atiduos, todėl įtariamiesiems suimti išduotas Tarptautinis arešto orderis… 

Tačiau vos tik žurnalistai pasiteiravo, kodėl ankstesnieji prokurorai šio ikiteisminio tyrimo taip ilgai nepajėgė išnarplioti, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras R.Jancevičius pareiškė “nenorįs kritikuoti savo kolegų”, “nenorįs atrodyti gražesnis už kitus”. Prokuroras R.Jancevičius pageidavo tiesiog “praleisti šį klausimą”. Jo manymu, svarbiausia, kad medžiaga vis tik keliauja į teismą.

Keistas požiūris. Tokiose bylose svarbios visos detalės, visi niuansai. Čia negali būti smulkmenų. Ypač mus visus turėtų dominti tokie galimi veiksmai kaip aplaidumas, nekompetencija arba net sabotažas. Juk Lietuvos prokuratūros – ne personalinės, ne privačios įmonės, kad jų vadovai galėtų mėtytis tokiais žodžiais kaip “noriu” ar “nenoriu”. Oficialūs valstybinių institucijų pareigūnai privalo naudoti visai kitokius terminus. Prokuroras R.Jancevičius privalėjo vartoti būtent teisinius argumentus: “privalu – neprivalu”, “būtina – nebūtina”, “įstatymas įpareigoja ar neįpareigoja”…

Taigi po gruodžio 27-osios spaudos konferencijos liko neaišku: Lietuvos prokuratūra privalo ar neprivalo viešai paskelbti, kas ir kokiais sumetimais du dešimtmečius stalčiuose marino Vilniaus OMON bylą? Prokuroras R.Jancevičius privalėjo bent jau paaiškinti, kur šiuo metu pluša “didvyriai”, Vilniaus OMON bylą taip ilgai laikę užrakintą seifuose. Nejaugi jie vis dar darbuojasi mūsų prokuratūrose? O jei vis dar tebedirba prokurorais, tai kokios garantijos, kad šiuo metu nevilkina kitų bylų?

Žodžiu, menka paguoda, esą ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga galų gale pasieks teismą. Žinoma, dėkui ir už šiuos pasiekimus. Bet juk tai – tik simbolinis žingsnis. Mažai tikėtina, jog B.Makutynovičius su V.Razvodovu kada nors atsidurtų Lietuvos teismuose. Juos reikėjo čiupti tomis dienomis, kai dar buvo lengviau pasiekiami. Dabar – šaukštai po pietų. Sunku įsivaizduoti, jog buvę Vilniaus OMON vadai patys panorėtų atvykti į Lietuvą duoti parodymų.

Be to, Lietuva – ne Izraelis. Mes nesugebėsime atlikti tokių sudėtingų operacijų, kurias kadaise atliko “Mosadas”, persekiodamas Pietų Amerikoje besislapstančius nacistinės Vokietijos karininkus. Vaizdžiai tariant, mūsų slaptosios tarnybos tikrai negrobs Rusijoje gyvenančių buvusių Lietuvos omonininkų ir tikrai jų slapta neatsigabens į Vilnių. Šito nedarys dėl daugelio priežasčių, viena iš kurių – per silpni raumenys.

Žodžiu, mūsų prokurorų žingsnis – gerokai pavėluotas. Principingoje valstybėje toks prokurorų elgesys pirmiausiai sulauktų griežtų papeikimų dėl vėlavimo ir tik po to – padėkos “geriau vėliau negu niekada”. Bet Lietuva – keista valstybė. Ar pastebėjote, kad mes visur ir visada vėluojame, nepajėgdami numatyti net kelių ėjimų į priekį?

Ironiškai kalbant, Lietuvai nūnai turėtų rūpėti visai kitokios bėdos. Savo jėgas ir resursus mes privalėtume koncentruoti į tai, kas ir kaip mums kenkia šiandien. Taip pat mums turėtų rūpėti, kas ir kokiomis priemonėmis ruošiasi kenkti ateityje, sakykim, po dešimties ar dvidešimties metų. Kaip gynėmės bei nukentėjome prieš dvidešimt metų, – svarbu, įdomu, aktualu. Bet šiandieninių ir būsimųjų konfliktų analizė – kur kas svarbesnis užsiėmimas. Gyvybiškai svarbesnis užsiėmimas.

Kuo labiau koncentruojamės į praeities aktualijas, suprask, kokie drąsus, gražūs, patriotiški ir sąmoningi buvome anuomet, Sąjūdžio, Atgimimo laikais, tuo mažiau laiko ir jėgų lieka šių dienų aktualijoms aptarti. Kartais apima labai liūdnos mintys – dabarties sunkumų analizė bei ateities bėdų numatymas mums beveik neįkandami tikslai. Todėl mums nieko kito nebelieka, kaip tik gilintis į praeitį.

Tad vargu ar kas nors iš Lietuvos valstybės atstovų viešai išdrįs paaiškinti, kokie konkretūs prokurorai ir dėl kokių konkrečių priežasčių per du dešimtmečius nepajėgė teisiškai įvertinti Vilniaus OMON nusikaltimų.

Priminsime savo skaitytojams, jog Latvijos prokurorai Rygos OMON veiklą seniai išnagrinėję. Daugelis latviškojo OMON atstovų savo kailiu patyrė, kas yra latviškosios Temidės griežtumas.

Žymiai operatyviau už lietuvius demaskavusi savųjų omonininkų “žygdarbius” oficialioji Ryga nūnai drąsiai, principingai, kryptingai analizuoja šių dienų aktualijas. Štai kad ir latviškojo “Parex” banko bankroto byla. Rusiškoje spaudoje – gausu pranešimų, kokių įžūlių, Maskvos akimis, priemonių ketina griebtis latviškoji teisėsauga, aiškindamasi, kas kaltas dėl šio banko lėšų išvaistymo. Rusija rimtai susirūpinusi, nes oficialioji Ryga planuoja persekioti ne tuos, kurie jai kenkė prieš 20-imt metų, o tuos, kurie jai nuostolių atnešė maždaug prieš trejetą metų ir tų nuostolių neketina grąžinti šiais, 2013-aisiais, metais.

Kai kurie rusiški leidiniai, įskaitant “Naša versija”, “Moskovskij komsomolec” ar compromat.ru, teigia, jog Latvija artimiausiu metu pasiruošusi priimti savąjį „Magnickio įstatymą“. Tiesa, su žmogaus teisių gynimu latviškasis dokumentas nesusijęs. Tačiau Rusijai jis – ne mažiau skaudus. Mat Latvijos įstatymų leidėjų pastangomis bus įvestos sankcijos rusų valdininkams ir verslininkams, kurie šiandien trukdo paimti aktyvus iš žinomo “Parex banko” skolininkų – Rusijos piliečių.

Beje, pagrindinį ruošiamo sąrašo taikinį Latvijos šaltiniai įvardija jau dabar: tai Čiuvašijos Respublikos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje, verslininkas ir prodiuseris Leonidas Lebedevas. Taigi “personomis non gratomis” Latvija ruošiasi paskelbti ne buvusius, o šiandien aktyviai veikiančius politikus, verslininkus ir teisėjus.

Šio latviškojo skandalo pradžia – 2008-ieji metai, kai ėmė siautėti tarptautinė ekonominė krizė ir bankrutavo “Parex Banka”. Po žlugimo šį banką Latvijos valstybė nacionalizavo. Svarbu turėti omenyje ir aplinkybę, kad dar iki bankroto, o būtent 2000–2008 metais, bankas išdavė rusų biznieriams didelius kreditus – daugiau kaip 300 mln. dolerių. Faktiškai tai buvo latvių mokesčių mokėtojų pinigai.

2011 metais Latvijos vyriausybė pabandė tas lėšas susigrąžinti. Nesėkmingai. Rusijos teismai akivaizdžiai stojo saviškių pusėn. Taigi Latvija negali atgauti kreditų, kurie – žymių Rusijos politikų ir biznierių piniginėse. Kreditų negali atgauti dar ir dėl to, kad Rusijos teismams tikroji teisybė – nė motais.

Tačiau Latvija nenusimena. Ji rengia latviškąjį “Magnickio sąrašo” variantą, į kurį bus įtraukti ne tik “Parex banko” lėšas išvaistę Rusijos verslininkai, bet ir Rusijos politikai bei teisėjai, akivaizdžiai trukdantys objektyviam bylos tyrimui. Tai byloja, jog su “Parex banko” bankrotu susiję Rusijos politikai, biznieriai ir teisėjai Vakaruose greičiausiai taps nepageidaujamais asmenimis. Dar tiksliau kalbant, jie negalės laisvai važinėti į Europos Sąjungos kurortus, neturės galimybės ES bankuose atidaryti sąskaitų, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje neturės teisės įsigyti vilų, žemės sklypų. Rusijos piliečiams – tai didelis nepatogumas.

Taigi kodėl latviams pavyko nubausti Rygos omonininkus operatyviau nei Lietuvos prokurorams – persekioti Vilniaus omonininkus? Kodėl latviai savo energiją sukoncentravę į šių dienų aktualijas, o Lietuva – vis dar dairosi atgal? Šis klausimas – be atsakymo. Liūdniausia, kad Lietuvoje nėra nei politinės valios, nei teisinių mechanizmų, kurie padėtų rasti atsakymus į tokius nepatogius klausimus.

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2013.01.03


Prisijunkite prie diskusijos