Kodėl dešimtmetį slėpti liudytojo Vladislavo Pužajaus parodymai apie Medininkų žudynių dalyvius?


Print

Praėjusią savaitę šių eilučių autorius turėjo retą galimybę – išsamiai susipažinti su buvusio OMON milicininko Vladislavo Pužajaus parodymais. Omenyje turiu 2001-ųjų vasario 15-ąją, kai mūsų pareigūnai V.Pužajų apklausė Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Apklausa surengta svečių kambaryje, ji buvo filmuojama. Apklausoje dalyvavo Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorai Rolandas Stankevičius, Antanas Stepučinskas bei tuometinis mūsų ambasados Rusijoje darbuotojas Mindaugas Ladyga.

V.Pužajaus išpažintis – velniškai įdomi. Tiksliau tariant, – skandalinga. Jis beveik prieš dešimtį metų įvardino tuos, kurie, jo žiniomis, dalyvavo Medininkų skerdynėse 1991-ųjų liepos 31-ąją. Be to, jis atvirai papasakojo, kokiomis aplinkybėmis jam tapo žinomos žudikų pavardės.

Jei tai, ką jis papasakojo, – tiesa, mūsų prokurorų elgesys tiriant Medininkų žudynių bylą tampa dar mįslingesnis ir keistesnis. Vaizdžiai tariant, 2001-ųjų vasario 15-ąją gautus duomenis mūsų prokurorai nukišo giliai į stalčių. Nukišo į stalčių greičiausiai tik dėl to, kad V.Pužajaus versija itin palanki šiandien Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalinamam Konstantinui Michailovui – Nikulinui. V.Pužajus įvardina visą grupę, kuri tą lemtingąją naktį važiavo į Medininkus. Bet K.Michailovo – Nikulino pavardės V.Pužajaus parodymuose nėra. V.Pužajus apie K.Michailovą net neužsimena.

Įsigilinkime, ką maždaug prieš dešimt metų mūsų teisėsaugai papasakojo buvęs OMON pareigūnas V.Pužajus (dėl vietos stokos parodymus skelbiame šiek tiek sutrumpintus – praleisdami mažiau svarbias detales). “1991-ųjų metų rugpjūčio 23 ar 24 dieną OMON patalpose Vilniuje Igoriaus Krylovo kabinete aš sužinojau, kas dalyvavo Medininkų žudynėse. Tame pokalbyje dalyvavo Alik Karkin, Sergej Magomedov, Aleksandr Šapov, Igor Bormontov, Igor Krylov ir aš, Vladislav Pužaj. Mes sėdėjome, gėrėme alkoholį ir kalbėjomės apie tai, ką reikės daryti, kai bus išformuotas OMON. Tada I.Bormontov pasakė, kad mums tai – gerai, o štai jis dalyvavo muitinės sušaudyme Medininkuose. Aš supratau, kad jis kalba apie 1991-ųjų žudynes Medininkuose. Aš paklausiau, kaip jis ten atsidūrė ir su kuo jis ten buvo. I.Bormontov pasakė, kad jis ten buvo su Razvodovu kaip vairuotojas. Jie nuvažiavo į Medininkus kartu su Rygos OMON pareigūnais. I.Bormontovas taip pat pasakė, kad su jais buvo dar vienas vairuotojas. Jo pavardė – Gudanec. Iš rygiečių I.Bormontovas paminėjo Parfionovą, taip pat pasakė, kad buvo dar ir kiti omonininkai iš Rygos. Aš supratau, kad rygiečiai buvo iš grupės, kurią vadino “Alfa” ar “Delta”. Aš nežinau tikslaus jų pavadinimo. Bet tai – speciali grupė, sudaryta iš Afganistane tarnavusių asmenų, kuri buvo Rygos OMON sudėtyje. Rygiečiams vadovavo Sergej Parfionov. I.Bormontov pasakė, kad iš Vilniaus OMON važiavo Volodia Razvodov, I.Bormontov ir Gudaniec. Jie atvažiavo automobiliu UAZ 469, geltonos – smėlio spalvos. Ši mašina buvo priskirta Vilniaus OMON vadovybei, t.y. Makutinovičiui ir Razvodovui. Jie visi atvažiavo ne prie pat muitinės, o sustojo truputį toliau, po to visi nuėjo prie Medininkų posto. Pirmi ėjo rygiečiai, o paskui juos ėjo I.Bormontov ir Razvodov. Aš nežinau, ar Gudaniec ėjo. Rygiečiai jau iš bazės išėjo persirengę Krašto apsaugos departamento apranga, karine apranga.”

Sutikite, parodymai – daugiau nei įdomūs. Bet atkreipkite dėmesį į svarbiausią aplinkybę: V.Pužajus neneigia, kad Medininkų žudynėse dalyvavo ir Rygos OMON milicininkai. Bet jis įvardina visiškai ne tą rygiečių grupę, kuriai buvo priskirtas K.Michailovas – Nikulinas. Rygos OMON sudėtyje išties būta grupės, kuriai vadovavo S.Parfionov. Bet K.Michailovas tarnavo ne S.Parfionovo grupėje. Be to, V.Pužajus pareiškė, kad į Medininkus atvykę rygiečiai buvo tarnavę Afganistano mėsmalėje. O štai K.Michailovas tikrai niekad niekada nekariavo jokiose karinėse kampanijose Afganistane. Tad remdamiesi šiais V.Pužajaus parodymais turime pripažinti, jog Medininkų pareigūnus galimai žudė jungtinė Vilniaus ir Rygos OMON bei specnazo smogikų grupė. Bet tarp į Medininkus atvykusių Latvijos omonininkų K.Michailovo nebuvo, nes jis nepriklausė S.Parfionovo grupei, sudarytai iš Afganistano karo patirties turinčių vyrų.

Be to, čia esama painiavos ir dėl grupės pavadinimo: DELTA ar ALFA. Jei Medininkuose į mūsų vyrus šaudė Rygos OMON grupė, vadovaujama S.Parfionovo, tai joje negalėjo būti K.Michailovo. Bet jeigu Medininkuose šaudė kažkokios ALFA grupės vyrai, tai būtina prisiminti, jog ALFA pavadinimą turėjo tik speciali diversinė KGB grupė, aktyviai pasireiškusi prie Vilniaus telecentro bokšto 1991 m. sausio 13-ąją. Eilinio milicininko laipsnį teturėjęs K.Michailovas negalėjo būti priskirtas ALFA grupei jau vien dėl to, kad netarnavo KGB ir dėl akivaizdžiai nepakankamo pasiruošimo panašioms žudymo „akcijoms“.

Įdomus, nors tuo pačiu – kraupus, V.Pužajaus pasakojimas, kaip buvo nužudyti mūsų Medininkų posto pareigūnai. “Medininkuose prie Lietuvos VAI patrulinio automobilio priėjo rygiečiai. VAI pareigūnai lietuviai buvo dviese. Juos nužudė rygiečiai. Kas būtent iš šių milicininkų nužudė šituos pareigūnus, aš nežinau. Iš I.Bormontovo pasakojimo supratau, kad jie turėjo automatus su duslintuvais. Jis pasakė, kad jie turėjo keturis automatus su duslintuvais. Duslintuvai buvo ne gamykliniai, o pačių pasigaminti. I.Bormontov pasakė, kad pirmus “nudėjo” VAI pareigūnus. Juos nužudė Rygos OMON darbuotojai mašinoje. Po to visi nuėjo į muitininkų būdelę. Ten buvo muitininkai, “Aro” darbuotojai. Visus, kas ten buvo, jie suklupdė veidais į sieną ir visus sušaudė. I.Bormontov pasakė, kad muitininkų būdelėje jis mažiausiai šovė į vieną, parklupdytą ir rankas už galvos klusniai susidėjusį Lietuvos pareigūną. Jam šaudant, įtrūko duslintuvas (…). Kiek prisimenu, į Medininkų muitinės darbuotojus jie šaudė visi vienu metu.”

Svarbūs ir V.Pužajaus pastebėjimai apie automobilio ratų keitimą. “Papildomai noriu pasakyti, kad po įvykių Medininkuose antrą dieną aš atėjau į darbą. Prie manęs priėjo Alik Karkin ir pasakė, kad iš jo atima atsarginius ratus ir kad juos nori atiduoti Bormontovui. Aš paklausiau, kas įsakė. A.Karkin pasakė, kad taip reikia, kad reikia pakeisti automobilio UAZ ratus. Jis pasakė, kad nekelčiau triukšmo. Dar jis pasakė, kad jei įmanoma, nedėčiau mašinai gautų atsarginių ratų. Ratus keitė: I.Bormontov, A.Karkin ir dar vienas vairuotojas (…). Vėliau aš sužinojau, kad Medininkų įvykio vietoje rasti automobilio padangų atspaudai. Tuomet aš supratau, kodėl Razvodovas įsakė pakeisti ratus”.

Dėmesio verti ir V.Pužajaus svarstymai, kodėl Kremliui prireikė Medininkų žudynių. Štai jo versija, užfiksuota ir vaizdajuostėje, ir apklausos protokoluose. “Iš I.Bormontovo žodžių aš supratau, kad Medininkų įvykių metu Rusijoje lankėsi Amerikos prezidentas Bušas. Ir kaip aš supratau, šitų žudynių motyvas buvo politinis. Jie norėjo, kad Lietuvoje prasidėtų masiniai neramumai, mitingai, demonstracijos, kad žmonės užpultų OMON”.

Įdomiai atsakyta ir į klausimą, kas galėjo organizuoti Medininkų žudynes. Štai ką 2001-ųjų vasarį teigė V.Pužajus. “Kas galėjo organizuoti žudynes Medininkuose, nežinau, bet įsakymus gaudavo iš Rygos. Taip visada būdavo vykdant kitas operacijas. Mūsų vadovybė derindavo veiksmus su Gončarenko. Rygiečiai, kai atvažiuodavo, pas Razvodovą lankydavosi dažniau nei pas Makutinovičių. Aš manau, kad automobilyje, kuris, I.Bormontovo žodžiais, neįvažiavo į Vilnių, galėjo būti Gončarenko. Kad tai galėjo būti Gončarenko, tėra tik mano nuomonė.”

Ar įtikinami 2001-aisiais Tombovo srityje gyvenusio ir miškų ūkyje “Stepnoj” dirbusio V.Pužajaus parodymai? Įtarimą gali sukelti nebent epizodas apie savadarbius duslintuvus. Sunku patikėti, jog omonininkai, susiruošę į tokią svarbią karinę operaciją, būtų pasiėmę savadarbius duslintuvus. Juk sandėliuose jie negalėjo neturėti oficialiai pagamintų duslintuvų (OMON buvo gavę šiuos specialius prietaisus iš Vilniuje dislokuoto konvojaus pulko, kuriam vadovavo pulkininkas S. Stančikas, ginkluotės sandėlio). Kam rizikuoti? Kad lemiamą akimirką duslintuvai “išeitų iš rikiuotės” ir sužlugdytų visą operaciją?

Ir vis dėlto šioje istorijoje įtartiniausias ne buvęs omonininkas V.Pužajus, sutikęs mūsų teisėsaugai išguldyti turėtas žinias apie kruvinus Medininkų įvykius. Žinoma, kyla įvairiausių klausimų, kodėl jis, buvęs Vilniaus omonininkas, po dešimties metų sutiko išduoti saviškius. Tačiau labiausiai įtartinas čia Lietuvos prokurorų elgesys. Mat šių V.Pužajaus parodymų mūsų prokurorai Vilniaus apygardos teismui ilgokai nerodė. Tik K.Michailovo advokatams Arūnui Marcinkevičiui ir Ingridai Botyrienei įtarus, jog Lietuvos prokuratūra kažką slepia arba kažko iki galo nepasako, V.Pužajaus parodymai atsidūrė teisme. Iš pradžių teismui buvo pateiktas tik apklausos protokolas. Bet paaiškėjus, jog dar esama ir videoįrašo, prokurorai teismui buvo priversti pateikti teismui ir filmuotą medžiagą. Praėjusią savaitę teismo posėdyje toji filmuota medžiaga buvo parodyta. Ją matė visos suinteresuotos pusės, įskaitant ir teisėjų kolegiją, ir kaltintojus, ir gynėjus, ir patį K.Michailovą. Tada ir paaiškėjo, jog apklausos protokolas skiriasi nuo videoįrašo. Vaizdžiai tariant, prokurorai pokalbį su V.Pužajumi popieriuje išguldė ne itin tiksliai, ne žodis žodin. Jie privalėjo fiksuoti visus buvusio omonininko žodžius. Tačiau prokurorų pateiktas apklausos protokolas labiau primena konspektą, bet ne smulkų, detalų aprašymą.

Teismui skaitant apklausos protokolą „krito į akis“ ir tai, jog 2001-ųjų vasario 15-osios apklausa – ne pirmoji. Protokole užfiksuotas prokuroro klausimas, “ar jūs patvirtinate anksčiau duotus parodymus šioje byloje?” Į šį klausimą V.Pužajus atsakė: “Taip, aš patvirtinu savo parodymus, kuriuos daviau anksčiau”. Bet prokurorai teismui nesugebėjo paaiškinti, kur šiuo metu yra pirmosios V.Pužajaus apklausos protokolas ir kokius gi pagaliau anksčiau duotus parodymus jis patvirtino.

Paaiškėjo ir dar kelios suklusti verčiančios aplinkybės. Pasirodo, po V.Pužajaus apklausos Lietuvos teisėsauga panoro tvirčiau įsitikinti, ar I.Bormontovas ir vėl paliudytų savo išpažintį, duotą 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, OMON bazėje. Slapta susitarus su V.Pužajumi šis atvyko į Lietuvą susitikti su I.Bormontovu. Buvę omonininkai susitiko. Kalbėjo apie Medininkų žudynes. Pokalbį V.Pužajus slapta įrašė į diktofoną. I.Bormontovas ir šį kartą neneigė dalyvavęs Medininkų įvykiuose 1991-ųjų liepos 31-ąją. Tik to įrašo mūsų teisėsaugai kažkodėl neužteko, ir V.Pužajus dar sykį atvyko į Vilnių. Bet tada kažką negero greičiausiai ėmė įtarti pats I.Bormontovas, ir nuoširdus pasišnekėjimas su buvusiu kolega jau neįvyko. Lietuvių pareigūnų nuoširdumu abejoti pradėjo ir pats V.Pužajus. Po trečiojo pokalbio su I.Bormontovu apie Medininkus jis sugrįžo į Rusiją ir, sprendžiant iš rusiškų leidinių, apie visus susitikimus su Lietuvos pareigūnais smulkiai papasakojo Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FSB). O ši neliko abejinga lietuviškoms intrigoms. Netrukus po V.Pužajaus išpažinties, duotos FSB atstovams, iš ambasados Maskvoje namo išvyko ponas M.Ladyga.

Kad visa Medininkų byla kupina sveiku protu nesuvokiamų keistenybių, byloja ir ši detalė: diktofoniniai įrašai, kuriuos gavo V.Pužajus ir jo parodymai, teisme iki šiol deramai neišstudijuoti ir neįvertinti, nors štai jau beveik metai jie dulka Vilniaus apygardos teismo kolegijos stalčiuose ir nuolat yra minimi, prašant paleisti į laisvę K.Michailovą.

Taigi akivaizdu, kad prokurorams R.Stankevičiui ir S.Verseckui šiandien itin neparankūs V.Pužajaus parodymai. V.Pužajus niekur niekada nepasakė ir net neužsiminė, kad Medininkų įvykiuose būtų dalyvavęs K.Michailovas – omonininkas iš Latvijos. V.Pužajus be užuolankų įvardina, kas konkrečiai, jo žiniomis, yra susijęs su kruvinais Medininkų įvykiais. Jis įvardina Bormontovą, kuris tuomet buvo Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutynovičiaus vairuotojas, įvardina Razvodovą, kuris buvo Vilniaus OMON štabo viršininkas, bei Gudaniec, kuris dirbo Razvodovo vairuotoju. Bet mūsų teisėsauga nei Bormontovo, nei Razvodovo neįtraukė į įtariamųjų ar juolab kaltinamųjų sąrašus. Atvirkščiai, Lietuvoje iki šiol gyvenantis Bormontovas Medininkų byloje buvo apklaustas tik kaip liudytojas. O V.Pužajaus minimas Gudaniec šiandien irgi gyvena Lietuvoje. Bet Medininkų byloje jis taip pat buvo apklaustas tik kaip liudytojas.

Dar daugiau: paaiškėjo, jog kai kurie V.Pužajaus slapta daryti įrašai net iki šių metų gulėjo mūsų VSD stalčiuose. Vadinasi, mūsų VSD nesugebėjo ar nepasirūpino laiku išversti į lietuvių kalbą ir smulkiai surašyti V.Pužajaus senų seniausiai padarytų diktofoninių įrašų, kol šito teisme nepareikalavo advokatai. Tad ar ne keista, kad buvęs eilinis omonininkas K.Michailovas, prieš kurį byloje nėra nė vieno nepalankaus liudijimo, iki šiol kankinasi Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Kankinasi jau daugiau nei trejetą metų iš eilės. O Lietuvoje gyvenantys Bormontovas ir Gudaniec, ir visi kiti, prieš kuriuos liudija V.Pužajus ir tą pripažino pats Bormontovas, nelaikomi net įtariamaisiais.

Stengiantis suvokti šitokią keistą padėtį ir prokuratūros poziciją, neįmanoma neprisiminti ir iš Medininkų bylos sveiku protu nesuvokiamomis aplinkybėmis dingusių įrodymų. Šioje vietoje vertėtų prisiminti iš bylos prapuolusius 1991 m. rugpjūčio 1 d. nukentėjusiojo Tomo Šerno apklausos protokolą, šios apklausos vaizdo ir garso įrašus, kuomet per stebuklą kraupią tragediją Medininkų poste išgyvenęs muitinės inspektorius aiškiai įvardino užpuolikų tarpe atpažinęs Vilniaus OMON vadą B.Makutynovičių. Beje, vėliau T.Šernas apklausiamas Lietuvos prokurorams nuotraukose nurodė ir Igorių Bormontovą. Tą patį, apie kurį davė parodymus ir buvęs Vilniaus OMON karininkas V.Pužajus. Ar tai tik šiaip sau atsitiktinis sutapimas, ar aiški loginė aplinkybių ir duomenų apie Medininkų žudynes tąsa?

Vertinant teismo posėdyje pagarsintus V.Pužajaus parodymus, neįmanoma palikti nuošalyje buvusio Rygos OMON štabo viršininko S.Parfionov ir jam pavaldžios grupės „DELTA“ milicininko Igoriaus Gorbanio. Beje, dar 2003 metais šį, TSRS Gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specnaze diversantu tarnavusį, Rygos OMON S.Parfionovui pavaldžios „DELTA“ grupės milicininką, gyvai atpažino po tragiškų įvykių pastoriumi tapęs Tomas Šernas.

Ar tai irgi tėra tik atsitiktinis, nieko šioje byloje nereiškiantis sutapimas?

Dar 2002-ųjų gruodžio 17-ąją T.Šernui buvo parodyti keturi žmonės. Tarp jų – ir I.Gorbans. T.Šernas atpažino Igorsą Gorbansą kaip labiausiai panašų į Medininkuose matytą asmenį. 2002-ųjų gruodžio 19-ąją T.Šernas papildomai patikslino I.Gorbans atpažinimą ir nurodė, kokiomis aplinkybėmis jį įsiminė. O būtent: kaip Medininkuose užpuolimo metu į jį dešine puse pasisukusį asmenį, labiausiai panašų į vieną užpuolusiųjų, kuris dalyvavo užpuolant postą. T.Šernas yra įsitikinęs, jog I.Gorbans yra tas pats žmogus, kuris dalyvavo užpuolant Medininkų muitinės postą. “Pasižiūrėjęs pro langą, prožektoriaus šviesoje pamatė greitai judantį su ginklu vyriškį, kurį atpažino kaip Igorsą Gorbansą, kas atitinka LNK televizijos reportažo ir 2003 metų birželio 5 dienos DELFI informacinėje interneto svetainėje paskelbtos publikacijos teiginius, jog buvęs muitininkas sako neabejojantis, kad I.Gorbanis šaudė į Lietuvos pareigūnus”. O štai paprašytas atpažinti omonininką K.Michailovą likęs vienintelis liudininkas T.Šernas teigė, jog žmogaus, panašaus į K.Michailovą – Nikuliną jis tikrai nematė.

Tuo tarpu Lietuvos prokurorai, po to, kai Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras viešai sumenkino I. Gorbans atpažinimo rezultatus, nepaisydami nei T. Šerno, nei V. Pužajaus parodymų, jį paleido, o štai K. Michailovą, iki šiol nepateikę teismui jo dalyvavimo žudynėse įrodymų, užsispyrę reikalauja jo kalinimą tęsti toliau.

Sulyg kiekvienu teismo posėdžiu vis labiau ryškėja keista mūsų generalinės prokuratūros taktika: bet kokia kaina visą atsakomybę suversti K.Michailovui, o kitus omonininkus – palikti ramybėje. Gal būtent dėl šios aplinkybės praėjusią savaitę kilo dar vienas sveiku protu nesuvokiamas incidentas. Po teismo posėdžio techninis teismo darbuotojas netyčia paspaudė ne tą mygtuką, ir dalis videointerviu buvo negrįžtamai ištrinta. Maždaug trijų minučių ilgio atkarpa. Buvusio omonininko K.Michailovo advokatas A.Marcinkevičius pareikalavo, jog teismui būtų pateikta nauja įrašo kopija su tomis neprapuolusiomis keliomis minutėmis. O prokurorai kažkodėl ėmė įrodinėti, esą daugiau kasečių su V.Pužajaus parodymais jie neturi. Suprask, toji kasetė, iš kurios buvo netyčia ištrinta trijų minučių atkarpa, – tėra vienintelė.

Kas tai – atsitiktinumas ar iš anksto, šaltakraujiškai suplanuotas išteisinamųjų įrodymų naikinimas?

Šį trečiadienį laikraštis „XXI amžius“ išleis dar vieną „Slaptųjų takų“ numerį.

2010.12.20


Prisijunkite prie diskusijos