Žiniasklaida serga visoje Europoje


Print

Banko „Snoras“ krizė ir jo per dukterinę įmonę valdomos „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės veiksmai vėl paskatino prabilti apie žurnalistikos problemas, o politikai ėmėsi naujos iniciatyvos. Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siekiama uždrausti finansų institucijoms valdyti žiniasklaidos priemones net per dukterines kompanijas. Žiniasklaida visoje Europoje patiria panašius iššūkius.

Praėjusią savaitę Krokuvoje (Lenkija) vyko seminaras „Freedom of media in the EU and neighbouring countries“ („Žiniasklaidos laisvė Europos  Sąjungoje ir kaimyninėse šalyse“, – angl.), kurį organizavo Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Pranešėjai ir diskusijų dalyviai konstatavo, kad finansinį ir politinį spaudimą žurnalistai patiria tiek Europos Sąjungos, tiek kaimyninėse šalyse. Problema egzistuoja ir senose bei išsivysčiusiose demokratijose, ir posovietiniuose kraštuose. Skiriasi tik problemų pobūdis ir mąstai.

Lenkijos žurnalistė Agnieszka Romaszewska-Guzy, vadovaujanti Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai nepaklūstančiai televizijai „Belsat TV“, pabrėžė skirtingą problemų pobūdį. „Kalbant apie verslo ir žiniasklaidos santykį, apie vadinamąjį klientalizmą, turiu pastebėti, kad Baltarusijos atveju tai pakankamai abstrakti sąvoka. Mat klientalizmas įmanomas ten, kur egzistuoja pliuralistinė žiniasklaidos rinka. Ten, kur dominuoja privati žiniasklaida arba valstybinė ir privati žiniasklaida egzistuoja viena šalia kitos. Baltarusijos atveju kalbame apie situaciją, kai  pagrindiniai televizijos kanalai, laikraščiai ir naujienų agentūra paprasčiausiai priklauso valdžiai“, – sakė ji.

Privatūs interneto portalai, kaip pabrėžia pašnekovė, gali išgyventi iš reklamos įplaukų, tačiau mieliau daro tai, koncentruodamiesi į sporto ar pramogų sferas, negu į politines temas, kuriose jiems vėl tenka turėti reikalų su valdžia.

„Laisvosios Europos“ radijo žurnalistas, ukrainietis Vitalijus Portnikovas, kalbėdamas apie Rusijos, Ukrainos ir kitų posovietinių kraštų raidą, pabrėžė, kad sukurta klaninė – oligarchinė – sistema, marginalizavusi žiniasklaidą. „Nėra įmanoma laisva žiniasklaida nelaisvoje šalyje“, – pabrėžė jis.

V. Portnikovas akcentavo, kad kai kuriems oligarchams jų valdomos žiniasklaidos priemonės yra netgi ne verslas, o arba propagandos priemonė tenkinant asmenines ambicijas, arba šiaip žaisliukas. „Dabar akivaizdu, kad televizija Ukrainoje nėra verslas, o tik įrankis oligarchams spausti valdžią arba valdžiai spausti oligarchus. Rinatas Achmetovas turi televizijos kanalą ir bulvarinius laikraščius, bet tai ne verslas. Verslas yra metalurgija. Viktoras Pinčiukas turi televizijos kontroliuojančiąją bendrovę, bet ir tai ne verslas, nes verslas yra „Gazpromo“ vamzdyje“, – aiškino pranešėjas, pabrėždamas, kad o pati žiniasklaidos priemonė dažnai tik priemonė interesams aptarnauti.

Tikroji žurnalistika, mėginant pasakyti visuomenei tiesą, pasak V. Portnikovo, posovietiniuose kraštuose yra iš esmės visuomeninė veikla, vykdoma iš entuziazmo ir dažnai labai rizikuojant.

„Internews Armenia“ vykdančioji direktorė Nune Sargysian savo ruožtu pareiškė, kad situacija tokiose šalyse, kaip Armėnija ar Azerbaidžanas yra dar sudėtingesnė nei Baltarusijoje. „Čia galima priimti kaip humorą, tačiau pas juos bent jau visiškai aišku, kas yra priešas. Situacija tam tikra prasme yra juodai balta. Kai jūs pažvelgsite į tokias šalis, kaip Armėnija, Azerbaidžanas ar Moldova, susiduriame su situacija, kai valstybė prisiima tam tikrus tarptautinius įsipareigojimus, visuomenė tarsi kviečiama dalyvauti. Galiausiai sukuriami daugiau ar mažiau geri įstatymai, tačiau jų diegimą kontroliuoja valdžia ir tai neretai reiškia, kad žiniasklaidos kontrolė tiesiog atitenka valdančiajai partijai“, – pasakojo ji.

Kaip tam tikrą paradoksą Nune Sargysian nurodo ilgai trukusios kovos – už šmeižimo žiniasklaidoje dekriminalizavimą – rezultatą. „Tiesą sakant, mus konsultavę teisininkai įspėjo, kad reforma gali atsisukti prieš mus, nes baudžiamojo proceso tvarka bylinėtis valdžios atstovai visgi privengė. Kai mums pavyko pasiekti, kad iš baudžiamųjų teismų kompetencijos būtų pašalintas tariamo šmeižimo atvejų nagrinėjimas, per 2011 metus turėjome jau 30 bylų civiliniuose teismuose“, – pasakojo žurnalistė. Skiriamos baudos, anot jos, neretai yra tokio dydžio, kad laikraščiui gali grėsti tiesiog užsidarymas.

„3000 ar 4000 JAV dolerių dydžio bauda laikraščiui Armėnijos sąlygomis gali būti triuškinanti”, – konstatuoja N. Sargysian

Organizacijos „Reporteriai be sienų“ generalinis sekretorius Jean-François Julliard teigė, kad didelį finansinį ir politinį spaudimą žurnalistai patiria visoje Europoje.

Kartu J. F. Julliard atkreipė dėmesį į pavojus, kuriuos sukėlė pasaulyje išpopuliarėjęs „WikiLeaks.org“.

„Pradžioje labai džiaugiausi, laikiau tokį informavimo būdą pažangia naujove ir teigiamu reiškiniu, tačiau vėliau pakeičiau savo nuomonę. Pirmiausia dėl to, kad WikiLeaks.org net nelaiko savęs žiniasklaidos priemone ir, kitaip nei žurnalistai, savo darbe nepaiso jokių etikos ir savo šaltinių apsaugos normų“, – sakė jis.

Pasak J. F. Julliard, „WikiLeaks.org“ viešino informaciją jos net neanalizuodama ir nė nesistengdama apsaugoti šaltinių, tuo sukeldama pavojų šimtų žmonių laisvei ir gyvybei įvairiose šalyse. Kaip pavyzdį jis nurodė kaltinimus, pareikštus JAV žvalgybos analitikui Bradley Manningui ir grėsmę, iškilusią opoziciniam Irano žurnalistui, kurio pasisakymus valdžios atžvilgiu paviešino „WikiLeaks.org“.

„Žurnalistas privalo laikytis etikos kodekso ir saugoti šaltinio konfidencialumą, neturi teisės kelti jam pavojaus. Šiuo atveju viskas daroma kitaip, o galiausiai prisidengiama pozicija, kad tai ne žiniasklaidos priemonė ir jai tokie kriterijai netaikomi. Tai apgailėtina“, –  pabrėžė J.F. Julliard, teigdamas, kad tai ne mažesnė problema, nei plačiai nuskambėjęs Vakarų žiniasklaidos oligarcho Ruperto Murdocho koncerno skandalas.

J.F. Julliard sukritikavo ir Vengriją. „Dirbti žurnalistu Europoje nėra lengva, kaip tai buvo anksčiau. Dėl daugybės faktorių, tokių kaip politinis, ekonominis spaudimas, žiniasklaidos laisvės suvaržymas Europoje pasireiškia plačiu mastu. 2011 m. sausio mėnesį Vengrija pradėjo vadovauti Europos Sąjungos tarybai  ir tą pačią dieną priėmė labai neigiamą žiniasklaidos laisvei įstatymą. Europos komisija ir kitos organizacijos sukritikavo šį įstatymą, pareikšdamos, kad tai beprecedentis atvejis demokratiškoje Europoje. Neseniai Vengrija priėmė keletą pataisymų, tačiau nepadarė nieko esminio. Pagal galiojančias normas, niekas neapsaugo žurnalistų šaltinių ir sankcijos prieš žurnalistus gali baigtis net laikinu sulaikymu, o Europos valstybėje tai yra labai kraštutinė sankcija“, – pabrėžė jis.

Pranešėjas atkreipė dėmesį ir į žiniasklaidos laisvės indeksus. „Pagal paskutiniųjų metų „Freedom House“  spaudos laisvumo klasifikaciją, 13 ES šalių narių priklauso aukščiausiam lygmeniui, bet kitos šalys priskiriamos labai žemam lygmeniui. Iš žemesnę poziciją užimančių valstybių šioje klasifikacijoje Italija užima 49 poziciją, Rumunija – 52. O 70-ta vieta besidalinančios Graikija ir Bulgarija yra viename lygyje su Beninu ir Kenija“, – aiškino J.F. Julliard.

Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC atstovė pasakojo apie atvejį, kai pavojų žurnalistės gyvybei sukėlė teismo pozicija. Mat ji pateikė filmuotą medžiagą apie teroristinį Šiaurės Airijos teroristinės organizacijos – Airijos Respublikos Armijos – išpuolį. Teismas filmuotos medžiagos nepripažino pakankamu įrodymu ir iškvietė pačią žurnalistę liudyti į teismą. Po to jai teko išsikraustyti iš namų ir palikti šalį dėl teroristų persekiojimo ir grasinimų keršyti.

Buvo išvardinti spaudimo žurnalistams atvejai Italijos buvusio premjero Silvio Berluskonio valdomose žiniasklaidos priemonėse, mafijos grasinimai. Įvykiai Prancuzijoje ir Italijoje, anot seminaro dalyvių, praėjusiais metais parodė, kad šios šalys yra bejėgės praplėsti spaudos žodžio laisvę. Italijoje mažiausiai 11 žurnalistų  patyrė ivairų spaudimą, o mafija jiems grasino net fiziniu susidorojimu (mirtimi). O štai Graikijoje žurnalistai buvo spaudžami niokojant jų turtą, gadinant, plėšiant automobilius ir t.t.

ES, anot seminaro dalyvių, turėtų surasti būdą, veikimo mechanizmą, kaip įpareigoti šalis nares ir šalis kandidates gerinti žiniasklaidos ir žodžio laisvės sąlygas, kadangi kaimyninėse ES zonos šalyse (pvz.: Rusijoje), situacija yra labai bloga. Rimti pažeidimai pastebimi ir Ukrainoje bei Turkijoje.

Minėtinas visai neseniai įvykęs dviejų žurnalistų sulaikymas Turkijoje bei pastebėtina tai, kad Turkijoje žodis „žurnalistas“ prilygsta sąvokai „teroristas“, jei jis mėgina objektyviai rašyti kurdų kovos už nepriklausomą valstybę tema. Kaip pavyzdys minimas armėnų kilmės turkų žurnalistas Randingas, kuris Stambule buvo nužudytas tiesiog gatvėje. Lietuvos atveju paminėtas keistas visų grandžių teismų sprendimas, kai žurnalistas Gintaras Visockas buvo nuteistas ne už tai, ką parašė, o už tai, ką, teismo nuomone, galėjo pagalvoti vidutinis statistinis skaitytojas.

Vienu iš didžiųjų Europos žiniasklaidai kylančių iššūkių dauguma kalbėjusiųjų vis dėlto nurodė valdžios norą saugoti visuomenę nuo neva kenksmingos informacijos ir komercinių žiniasklaidos priemonių leidėjų interesus bei su tuo susijusį spaudimą žurnalistams, dėl kurio atsiranda autocenzūra ir žalojamasis demokratinis procesas. Situaciją dar labiau komplikuoja ekonominiai sunkumai ir įtampa reklamos bei darbo rinkose.

Gintaro Visocko nuotraukoje: www.balsas.lt žurnalistas Tomas Čyvas, šio komentaro autorius.

www.balsas.lt

2011.12.02


Prisijunkite prie diskusijos