Medininkų byloje vengiama apklausti pagrindinius kaltinimo liudytojus?


Print

Štai dar vienos metinės ataskaitos sulaukėme. Omenyje turiu birželio 27-ąją Seimo rūmuose nuskambėjusią Generalinio prokuroro ataskaitą. Generalinio prokuroro Dariaus Valio informacija apie sėkmingai nuveiktus praėjusiųjų metų darbus turi mažų mažiausiai vieną trūkumą. Jis nepapasakojo apie keistą savo pavaldinių laikyseną tiriant Medininkų žudynių bylą.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: ši istorinės svarbos byla nūnai narpliojama Lietuvos Apeliaciniame teisme. Kokios paskutiniosios žinios? Buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai kreipėsi į Apeliacinį teismą prašydami organizuoti kelių svarbių kaltinimo liudytojų apklausą užsienio valstybėse. Nepaisant valstybės kaltinimo argumentų ir įstatymų reikalavimų, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, nematė reikalo jų apklausti.

Toks žingsnis buvo neišvengiamas, nes į Lietuvą duoti parodymų buvusio Rygos omonininko advokatų prašymu kviesti liudytojai vis neatvykdavo. Neatvykdavo dėl pačių įvairiausių priežasčių. Greičiausiai pagrindinė – nenoras veltis į Lietuvos teisėsaugos tendencingai tiriamą baudžiamąją bylą.

Tačiau Apeliaciniame teisme išaiškėjusios aplinkybės privertė rimtai susimąstyti. Išaiškėjo, kad teismo šaukimai Aleksandrui Kuzminui atvykti apklausai proceso metu buvo siunčiami į Rygą, nors jis jau senai gyvena Rusijoje. Be to, paaiškėjo, kad bylos nagrinėjimo metu savo gyvenamąją vietą netikėtai pakeitė į teismo procesą nuolat vengdavęs atvykti Igoris Gorbanis. Būtent šį buvusį omonininką kaip labai panašų į vieną iš užpuolikų prieš gerą dešimtmetį atpažino Tomas Šernas. Nežiūrint į tai, mūsų prokuratūra I.Gorbanį paleido, o ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukė.

Dabar šių, vos ne pagrindiniais tapusių valstybės kaltinimo liudytojų, balansuojančių ties realios atsakomybės riba, gyvenamosios vietos teismui ir prokurorams nėra žinomos.

Žodžiu, buvusius sovietinius omonininkus Igorį Gorbanį, Viktorą Michailovą, Igorį Puziną, Igorį Dežiną, Aleksandrą Kuzminą, Vladislavą Pužajų dabar prašoma apklausti valstybėse, kuriose jie greičiausiai gyvena – Latvijoje, Rusijoje. Tokią galimybę numato "teisinės pagalbos ir teisinių santykių tarp Lietuvos, Latvijos ir Rusijos Federacijos nuostatai". Todėl esama vilties, kad šie buvę omonininkai bus apklausti bent jau Latvijos ir Rusijos teismuose pateikiant jiems Lietuvos suformuluotus klausimus.

Žodžiu, Lietuvos Apeliacinio teismo kolegija, vadovaujama teisėjo Aloyzo Kruopio, tokio pobūdžio prašymus jau išsiuntė tiek į Latviją, tiek į Rusiją. Suprantama, jog žinių iš kaimyninių valstybių teks palaukti. Todėl kitas teismo posėdis dėl Medininkų žudynių bylos mūsų Apeliaciniame teisme numatytas tik šių metų lapkričio 22-ąją dieną.

Taigi turime maždaug penketą mėnesių laiko apibendrinimams, kur link krypsta ši išliekamąją vertę turinti byla. Juolab kad paskutinieji teisėjo A.Kruopio vadovaujami teismo posėdžiai, surengti šių metų pavasarį ir vasaros pradžioje, leidžia manyti, jog ir Lietuvos apeliacinis teismas linkęs žygiuoti Vilniaus apygardos teismo pramintu keliu. Esą prokurorų pateikiami duomenys nekelia jokių abejonių.

Šių eilučių autorius, atidžiai stebėjęs beveik visus Vilniaus apygardos teismo posėdžius, o dabar nepraleidžiantis Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių, – priešingos nuomonės. Prokurorų surinktoje medžiagoje kaip iki šiol nebuvo, taip ir dabar nėra nė vieno K.Michailovo kaltę patvirtinančio įrodymo. Nei tiesioginio, nei šalutinio. Ir ši aplinkybė bent jau šios publikacijos autoriui tokia akivaizdi, kad net šiurpu – nejaugi taip paprasta civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje žmogų pasmerkti kalėti iki gyvos galvos neturint jokių įrodymų…

Belieka tik stebėtis, jog ne tik Vilniaus apygardos teisėjų kolegija, vadovauta teisėjos Sigitos Bieliauskienės, bet ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, vadovaujami A.Kruopio, teismo posėdžius bent jau iki šiol organizuodavo taip, kad K.Michailovo advokatams Arūnui Marcinkevičiui ir Ingridai Botyrienei būtų kuo sudėtingiau ginti savo klientą. Tuo tarpu prokurorams Rolandui Stankevičiui, Sauliu Verseckui ir Mindaugui Dūdai dažnusyk būdavo suteikiamos žymiai palankesnės darbo sąlygos.

Tikrai ne vienas ir net ne du svarbūs teismo posėdžiai organizuoti būtent taip, kad advokatams būtų kuo kebliau išryškinti visas prokurorų versiją griaunančias arba bent jau rimtų abejonių sukeliančias aplinkybes. Pavyzdžiui, gynėjai neturėjo galimybės į teismo posėdžius pakviesti visų savo liudytojų, nors mūsų įstatymai byloja, jog baudžiamosiose bylose turi būti lengviau gintis nei kaltinti.

Dabar, regis, jau visiškai akivaizdu, jog europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, 1990-1992-aisiais metais vadovavęs atkurtai Lietuvai, taip ir liks neapklaustas. O tai reiškia, kad Medininkų žudynių byloje nebus vieno iš tuomet labiausiai informuotų pirmųjų atkurtos Lietuvos pareigūnų liudijimų. Kodėl tiek Vilniaus apygardos, tiek Lietuvos Apeliacinio teismai nusprendė, jog tuometinio faktinio Lietuvos prezidento prof. V.Landsbergio parodymai nėra vertingi Medininkų žudynių byloje, – neišnarpliojamas galvosūkis.

Gynėjai taip pat ne visuomet turėjo galimybę išsamiai apklausti į posėdžius pakviestų liudytojų. Kas stebėjo Medininkų žudynių bylos nagrinėjimą tiek Vilniaus apygardos, tiek Lietuvos apeliaciniuose teismuose, puikiai matė, kiek kartų teisėjai atmesdavo advokatų klausimų ir kiek sykių stabdydavo prokurorus. Nepaisant lietuviškųjų teisės aktų, aiškiai sakančių, jog baudžiamosiose bylose kiekviena abejonė traktuojama būtent kaltinamojo naudai.

O dabar prisiminkime paskutiniąsias šios bylos keistenybes. Viename iš šiais metais surengtų posėdžių kaltinamasis K.Michailovas – Nikulinas viešai pasiskundė, kad jaučia skausmus širdies plote. Tačiau jo niekas neveža į medicininę įstaigą nuodugniam sveikatos patikrinimui. Tiksliau tariant, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo vadovybė žada nugabenti, bet ši procedūra vis tik atidėliojama. Atidėliojama ilgokai. Jei būtume ypatingai tikslūs, tokie vilkinimai tęsėsi daugiau nei vienerius metus.

Šią žinią pavadinčiau skandalinga. Gal kažkas specialiai siekia kaltinamojo mirties, gal kažkam labai praverstų Stalino patarimas "nėra žmogaus – nėra problemos"? Juk Lukiškių tardymo izoliatoriuje K.Michailovas laikomas beveik šešerius metus. O kalėjimas – ne sanatorija. Nieko nuostabaus, jei, patiriant ilgai trunkančio gyvenimo tardymo izoliatoriuje "malonumus", sušlubuotų sveikata. Galų gale jei esama įtarimų, girdi, K.Michailovas tik apsimeta, tik simuliuoja, patikrinkite jo sveikatos būseną ir paskelbkite Lietuvai verdiktą – "visiškai sveikas". Bet šitoks kelias kažkodėl ilgai nepasirinktas. Nepasirinktas greičiausiai tik todėl, kad kaltinamojo sveikatos būklė negali būti itin džiuginanti. Šešeri metai, praleisti už grotų kalėjime, kai sprendžiamas tavo likimas, – ilgoka atkarpa, jau prilygstanti solidžiai kriminalinei bausmei.

Bet įdomiausia, kaip šią temą viešai teisme komentavo prokuroras M.Dūda. Prokuroras šioje situacijoje neįžvelgė nieko smerktino, nes kaltinamasis, perfrazuojant jo žodžius, nepateikė jokių … sveikatos pablogėjimą įrodančių duomenų. Kas tai – cinizmas, abejingumas, patyčios? Tegul prokuroras M.Dūda paaiškina, kaip Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime ne savo noru atsidūręs kaltinamasis galėtų surinkti duomenų apie susopusią širdį? Paprašyti kalėjimo prižiūrėtojų, kad išleistų kelioms dienoms į miestą pas privačius gydytojus? Ar kiaurai kalėjimo sienas prasiveržti, tarsi fantastinio filmo herojui?

Žinoma, prokuroras M.Dūda nepaaiškino, kokiu būdu įmanoma surinkti duomenis apie savo sveikatos būklę kalinčiam asmeniui, jei to padaryti neleidžia kalėjimo vadovybė. Bet gal tada generalinis prokuroras D.Valys galėtų paaiškinti, ką byloja tokie jo pavaldinių pareiškimai teismo posėdžių salėje?

O čia – dar viena prokuroriška keistenybė. Tiriant Medininkų žudynių bylą į Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius buvo bandoma kaip liudytojus iškviesti keletą buvusių sovietų omonininkų, gyvenančių ne Lietuvos teritorijoje. Bet šiais metais paaiškėjo, jog nė vienas iš jų liudyti į Vilnių neatvyksta. Apie kelių liudytojų neatvykimo priežastis nieko nežinoma, kitiems buvo neįmanoma įteikti šaukimo lapelių, treti – tiesiog atsisakė važiuoti į Lietuvą.

Kokią poziciją šiuo klausimu turėjo valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai R.Stankevičius ir M.Dūda? Jų pozicija buvo tokia: visos galimybės apklausti šiuos liudytojus išsemtos, todėl teismas turėtų kuo greičiau žygiuoti į priekį – nagrinėti bylą neturėdamas tų liudytojų paaiškinimų.

Bet ar tikrai šiuo konkrečiu atveju buvo išsemtos visos teisinės galimybės? Nejaugi prokurorai R.Stankevičius ir M.Dūda nežino, jog egzistuoja Konvencija dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, o taip pat ir sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei Lietuvos ir Rusijos Federacijos? Toji Konvencija labai vertinga: šalis, kurios teisminėje institucijoje privalo būti apklaustas kitoje valstybėje esantis asmuo, "gali paprašyti apklausti asmenį vaizdo konferencijos būdu, kaip nustatyta 2 – 8 dalyse, jei asmens, kuris turi būti apklaustas, atvykimas į jos teritoriją yra nepageidaujamas ar neįmanomas".

Taigi jei keletas Latvijoje ir Rusijoje gyvenančių liudytojų neatvyksta į Lietuvą, lietuviškoji Temidė gali bent jau oficialiai prašyti Latvijos ir Rusijos teismų pagalbos. Tegul nenorintys į Vilnių atvykti liudytojai parodymus duoda Latvijos ir Rusijos teismuose. Vis geriau – negu nieko.

Tačiau prokurorai R.Stankevičius ir M.Dūda viešai tvirtino, jog visos priemonės, liudytojams neatvykus į Vilnių, jau išsemtos. Kaip išsemtos, jei nepabandyta apklausti liudytojų užsienyje? Išgirdęs Lietuvos prokuratūros poziciją apie "išsemtas visas galimybes" susidariau nuomonę, jog minėti prokurorai mažumėlę blefavo, stengdamiesi teismo posėdyje nutylėti "liudytojų apklausos užsienio valstybėse galimybes". Vaizdžiai tariant, teisme buvo sakoma ne visa tiesa. Dar tiksliau tariant, prokurorai, dėstydami savo poziciją, klaidino teismo proceso dalyvius. Klaidino ne tik teisėjus, ne tik advokatus, bet ir teismo posėdį stebėjusius žurnalistus, visuomenininkus. Tad knieti pateikti tokius klausimus: ar galima prokurorams teisme sakyti netiesą ir ar toks netiesos sakymas teisme nesuponuoja bent minimalios atsakomybės?

Vadovaujantis sveiku protu, šiuo konkrečiu atveju įmanomi vos du atsakymų variantai: arba prokurorai blefavo oficialiame teismo posėdyje, arba jie prastokai išstudijavę "liudytojų apklausos užsienio valstybėse būdus ir tvarką". Tad būtų įdomu išgirsti, kokį variantą, vertindamas savo pavaldinių elgesį, pasirinktų generalinis prokuroras D.Valys?  

Juk Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija priėmė prokurorų teiginiams "apie išsemtas visas galimybes" akivaizdžiai nepalankų sprendimą. Lietuviškoji Temidė nusprendė, kad esama būtinybės liudytojus I.Gorbanį, V.Michailovą, I.Puziną, I.Dežiną, A.Kuzminą ir V.Pužajų apklausti bent jau Latvijos ir Rusijos teismuose.

Jei šių išvardintų liudytojų nepavyktų apklausti Latvijos, Rusijos ar dar kokios nors kitos šalies teismuose, štai tada tikrai galėtume beviltiškai skėstelėti rankomis: padarėme viską, kas nuo mūsų priklausė. O kol ši galimybė neišbandyta, privalu ją išmėginti. Juk kas dabar gali, pridėjęs ranką prie širdies, dievagotis, jog minėti liudytojai neturi svarbių žinių?!

Tad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, įskaitant ir kolegijos pirmininką A.Kruopį, ir teisėjus Albiną Bielskį bei Rūtą Mickevičienę, būtų galima pagirti, jog ignoravo prokuratūros teiginius apie "išsemtas aplinkybes".

Bet skubėt dalinti pagyrimus – neverta. Tokiais atvejais labai svarbi aplinkybė – kokiu būdu užsienio valstybėse bus kamantinėjami minėti liudytojai. Juk nuo liudytojų apklausos būdo ir priemonių priklauso, ar būsimos apklausos taps rimtomis, ar paviršutiniškomis tiesos paieškomis. Šios subtilybės akivaizdžios visiems žurnalistams: jei ne itin noriai sutikęs duoti interviu pašnekovas į tavo klausimus atsakinėja raštu, greičiausiai tokio pašnekovo atsakymus bus keblu pavadinti išsamiais, nuodugniais, konkrečiais. Laukiant atsakymų raštu visuomet rizikuoji sulaukti paviršutiniškų atsakymų ir tuo pačiu prarandi labai svarbią galimybę patikslinti klausimus, į kuriuos konkrečiai neatsakyta arba bandyta juos apeiti.

Kai pašnekovas ne itin veržiasi dalinti interviu, vienintelė prasminga išeitis – kalbėtis su juo akis į akį. Arba bent jau vaizdo konferencijos būdu. Tada bus galima patikslinti ir klausimus, ir jausti į klausimus atsakančiojo nuotaikas.

Buvusio Rygos omonininko K.Michailovo advokatai prašė, kad minėtų liudytojų apklausa būtų organizuojama "vaizdo konferencijos būdu". Kitaip tariant, advokatas A.Marcinkevičius ir advokatė I.Botyrienė prašė, kad liudytojai būtų apklausiami "garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis". Toks advokatų prašymas – logiškas, pagrįstas. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-asis straipsnis įsakmiai reikalauja realiai užtikrinti Teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, o šio straipsnio 3-osios dalies punktas "d" nurodo, kad "kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo mažiausiai turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tokie liudytojai būtų apklausti, ir, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti".

K.Michailovo gynėjai oficialiame prašyme nurodo ir tokias aplinkybes: "Šiuo aspektu taip pat būtina nepamiršti, jog tiesioginė kaltinimo liudytojų apklausa, kurią įgyvendina pats kaltinamasis tiesiogiai arba per savo gynėjus, yra tarptautinės teisės aktų bei nacionalinių įstatymų garantuojama minimali teisė į teisingą teismą."

Be kita ko, buvusio Rygos omonininko gynėjai pateikė ir dar vieną teisėtą prašymą – leisti jiems dalyvauti minėtų liudytojų apklausose, iš anksto ir raštu pranešant apie numatomas liudytojų apklausų datas, laiką ir vietą.

Taigi galimybė apklausti užsienyje keletą liudytojų "garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis" – reali. Tiek Latvijos, tiek Rusijos įstatymai tokią galimybę numato. Tiesa, tie patys įstatymai leidžia tiek Latvijai, tiek Rusijai nesuteikti galimybės liudytojus apklausti būtent "garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis". Tačiau, vadovaujantis sveika nuovoka, Lietuvos Apeliacinis teismas šią galimybę išnaudoti privalėjo. Juk minėti liudytojai, kuriuos ruošiamasi apklausti, – užtektinai svarbūs.  Kai kurių parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Tad labai svarbu, ar jie patvirtins tai, ką tvirtino ikiteisminio tyrimo metu?

O dabar atspėkite, kokį variantą pasirinko teisėjo A.Kruopio vadovaujama Lietuvos Apeliacinio teismo kolegija? Minėti liudytojai tiek Latvijoje, tiek Rusijoje bus apklausti pačiu nepalankiausiu Lietuvai būdu, nes būtent Lietuvos Apeliacinis teismas nesiteikė prašyti jų apklausti naudojant "garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones". Žodžiu, jei tos apklausos ir įvyks, jos gali būti panašios į formalias apklausas. Nesunku įsivaizduoti būsimą situaciją: Rusijos ir Latvijos teisėjai formaliai pateiks liudytojams  atsiųstus iš Lietuvos klausimus, užfiksuos formalius liudytojų atsakymus "nežinau", "nebeprisimenu" arba "prabėgo daug laiko", ir į Vilnių atsiųs teismo posėdžių protokolus.

O juk vien liudytojo Aleksandro Kuzmino parodymai būtų labai svarbūs. Lietuvos Apeliaciniam teismui nūnai tenka nagrinėti prieš daugiau nei du dešimtmečius surašytą „operatyvinę“ pažymą apie komandiruotę į Rygą, metančią šešėlį nors ir ne paties buvusio Rygos omonininko K.Michailovo, tačiau Rygos OMONo pusėn. Tos „operatyvinės“ pažymos autoriai – buvę mūsų teisėsaugos pareigūnai Gediminas Adiklis bei Vidas Pukenis. Lietuvos Apeliaciniame teisme liudiję šie buvę pareigūnai teigė, jog 1992-ųjų pradžioje buvo komandiruoti į Latviją susitikti su Rygoje tuo metu dar gyvenusiu buvusiu Rygos OMON karininku A.Kuzminu. Remiantis „operatyvinės“ pažymos duomenimis tas omonininkas neva abstrakčiai pareiškė, jog su žudynėmis Medininkuose 1991-ųjų liepos mėnesį galimai yra susiję Rygos OMON milicininkai.

Ši versija labai paranki prokurorams. Nors toje pažymoje nei žudynių vykdytojai, neiorganizatoriai, nei jų bendrininkai neįvardinami, o pati pažyma neturi įrodomosiosgalios, prokurorams ji – aukso vertės. Apart šios pažymos Lietuvos prokuratūra neturi daugiau jokių į galimą nenustatytų Rygos OMONo milicininkų kaltę dėl Lietuvospareigūnų nužudymo Medininkų poste bent netiesiogiai nurodančių duomenų. Tuo tarpu konkrečiai K.Michailovo kaltę bent netiesiogiai patvirtinančių įrodymų ar kitokių duomenų iki šiol nėra visai.

Beje, Lietuvos apeliaciniame teisme davę parodymus operatyvininkai prisipažino, kad neturi jokių duomenų, patvirtinančių, jog jų tikrai šnekėtasi su omonininku A.Kuzminu. Jie taip pat neturi jokių įrodymų, esą A.Kuzminas kaltę dėl skerdynių Medininkuose vertė Lukiškėse kalinčiam K.Michailovui ar kokiam nors kitam konkrečiam asmeniui. Žodžiu, jie neturi nei garso įrašo, nei liudijimus davusio A.Kuzmino paaiškinimo, nei jo apklausos protokolo, nei šio asmens parašo.

O ir pati operatyvinė pažyma – labai jau keista. Labai aptaki, nežinia kam konkrečiai ir kokiu tikslu adresuota. Nežinoma ir dar viena aplinkybė; kodėl tuometiniai minėtų operatyvininkų vadovai neuždėjo rezoliucijų kuo skubiau patikrinti bei deramai ištirti pažymoje minimas versijas. Jei ne operatyvininkams G.Adikliui ir V.Pukeniui, tai galėjo šią užduotį patikėti kam nors iš jų kolegų.

Keista ir tai, kaip ši operatyvinė pažyma iš viso atsidūrė baudžiamojoje byloje. Civilizuotų, demokratinių valstybių teismai neanalizuoja jokių operatyvinių pažymų. Nei su vadovybės rezoliucijomis, nei be vadovų rezoliucijų. Nes pagrindinis operatyvinės pažymos trūkumas – joje surašytus faktus būtina dar kruopščiai patikrinti.  Operatyvinė pažyma – tarsi juodraštinis straipsnio variantas, kurį dar būtina tikslinti, tobulinti, konkretinti.

Tačiau mes gyvename, matyt, stebuklų šalyje, nes maždaug du dešimtmečius kažkur archyvuose pragulėjusi abstrakti nežinia kokiu pagrindu „operatyvine“ pavadinta pažyma apie komandiruotę į Rygą staiga atsidūrė baudžiamosios bylos medžiagoje. O jos autoriai būtent tik Lietuvos Apeliaciniame teisme, pirmą kartą per daugiau negu 20 metų laikotarpį, davė išsamius parodymus. Šių eilučių autoriui teko atidžiai klausytis tiek vieno, tiek kito iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje kompromituojančiais pagrindais pašalintų buvusių operatyvininkų liudijimų.

Šių eilučių autoriui ypač paliko įspūdį dalykiški ir profesionalūs advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės klausimai, adresuoti buvusiems operatyvininkams. Būtent tų klausimų pagalba buvo išryškintos visos silpnosios pažymos pusės: duomenų nepagrįstumas, hipotetinis (spėjamasis) turinio pobūdis, bei įrodomosios vertės ir galios nebuvimas. Beje, šiuos faktus apklausų Lietuvos Apeliaciniame teisme metu neginčydami pripažino patys šios pažymos autoriai.

Taigi nekyla abejonių, jog buvusio omonininko A.Kuzmino parodymai dėl tos pažymos gali ir privalėtų būti labai vertingi bei reikšmingi. Ypač, jei K.Michailovo advokatai turėtų galimybę betarpiškai tiesiogiai apklausti omonininką A.Kuzminą ar bent jau naudojant "garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones".

Tačiau įsidėmėkime: šios galimybės atsisakė pati Lietuva. Taip pat skandalinga žinia, jog Lietuvos Apeliacinis teismas į Latviją ir Rusiją išsiuntė anaiptol ne visus advokatų klausimus. O kai kuriuos, gynybos manymu, labai svarbius klausimus – pakoregavo. Nors tiek Lietuvos, tiek tarptautiniai įstatymai byloja – advokatų klausimai neliečiami. Atmetami tik atsakymus menantys arba su byloje tiriamu nusikaltimu nesusiję klausimai.

Įdėmiai klausiantis Lietuvos Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus ir kolegijos pirmininko A.Kruopio skelbiamų nutarčių, ausis rėžte rėžė išskirtinai aptakūs, o kai kur net atvirai valstybės kaltintojų pageidaujamą atsakymą menančių klausimų dominavimas, pažeidžiantis žmogaus teisę į savalaikę ir realią gynybą bei nešališką ir teisingą teismo procesą. Visa tai paliko itin slogų įspūdį dėl lietuviškosios Temidės neslepiamo baimingo žvilgčiojimo ir nuolatinio gręžiojimosi į kaltintojų suolo pusę. Šiame procese įprastai tikslūs ir profesionalūs gynybos klausimai tarsi išgaravo.

Paprašytas pakomentuoti paskutiniąsias proceso tendencijas advokatas A.Marcinkevičius patvirtino, jog gynyba buvo paruošusi ir pateikusi LietuvosApeliaciniam teismui išsamius, tik su byla susijusius konkrečius klausimus. Posėdį stebėjusių žurnalistų paklaustas, kokius gynybos klausimus teismas pakoregavo arba pašalino, advokatas atsakė: "kaltinimo versijai nepalankius klausimus".

Prieš kelias dienas iki užbaigiant rengti šią publikacija Lietuvos žurnalistų sąjunga pakvietė žurnalistus, politikus ir teisininkus bendrai diskusijai: „Valstybę kurti galime tik kalbėdamiesi". Prasmingai nuskambėjo kolegų raginimas "Kalbėkime patys, girdėkime kitus". Stengiausi įsiklausyti.

Prisiminus Medininkų bylos proceso keistenybes, Lietuvos Seimo narys Arvydas Anušauskas, buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, diskusijos dalyviams tarsi teisinį precedentą priminė trumpą, bet iškalbingą Izraelio mokslininkų įvertinimą dėl „įvykių Lietūkio garaže“: „…bet ši byla jau senai aprašyta Judaikos enciklopedijoje!“ Ar nederėtų patiems susiprasti, kad nieko pakeisti jau neįmanoma?

Šie Seimo nario žodžiai tarsi pirštu bedė į mūsų tautinės mokyklos istorijos vadovėlius, kuriuose, dar net nenustačius nei vieno įtariamojo, nei neprasidėjus teismo procesui Medininkų byloje, moksleiviams į galvas kalama mintis, kad Lietuvos pareigūnus Medininkų poste užpuolė ir nužudė ne kas kitas, kaip tik Rygos OMON smogikai. Taigi ir šis nusikaltimas, kaip derėjo suprasti, senai „jau aprašytas ne tik laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“, bet ir mokykliniuose vadovėliuose“.

Ar tai nereiškia, kad apie kitokį nei per du dešimtmečius nepagrįstai ydingai suformuotą aplinkybių įvertinimą ir jo iš anksto tendencingai nulemtą teisinį sprendimą byloje negali būti nė kalbos? Suprask, niekas teismui neleis to padaryti?

Pastaroji aplinkybė papildomai sustiprino mintis apie vis labiau ryškėjančią politinių ir žinybinių interesų įtaką ne tik Medininkų bylos procesui, bet ir visai Lietuvos teisingumo sistemai.

Ko vertas įvairiausios kilmės abejotinomis spėlionėmis ramstomas „teisingumas“, kuomet Tiesa apie Medininkų žudynes slypi kažkur anapus kaltinimo versijos ir politinės valios nulemto nuosprendžio?

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.07.09


Prisijunkite prie diskusijos