Advokatė Liudvika Meškauskaitė: “Didžiausia mūsų teisėsaugos bėda – baimė pripažinti savo klaidas”


Print

Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos visuomenė vis garsiau ir pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės trūkumus.

Apie privalumus nė nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau nei privalumų.

Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo pradeda rengti.

Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, – niekas nesiginčija. Tačiau, atvirai kalbant, įtarimų kelia ir kai kurie teisybės ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į šalies Parlamentą. Todėl neatmestina versija, jog esama ir tokių teisybės ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško vien pigaus populiarumo. Tiesiog nori pasipuikuoti potencialių rinkėjų akyse.

Stebina ir tai, jog karščiausi lietuviškosios Temidės kritikai užsispyrę temato vos kelias galimai tendencingai teismuose narpliojamas bylas. O kitų ne mažiau svarbių bylų – tarsi nemato, tarsi nepastebi. Kodėl nemato, kodėl nepastebi?

Įtarimų kelia ir aplinkybė, jog nūnai už teisingumą labai aršiai kovojantys visuomenininkai bando mesti nepasitikėjimo šešėlį net advokatams. Esą advokatai trukdo teismų procesams. Prisiminkime viešai pateiktus klausimus, kas gi moka honorarus Kauno nusikaltėlių lyderiu įvardijamo Henriko Daktaro ar buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino advokatams.

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja, advokatė Liudvika MEŠKAUSKAITĖ. Mūsų pokalbio tema – šiandieniniai lietuviškojo teisingumo ypatumai. Su advokate Liudvika Meškauskaite kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip Jūs vertinate kilusį vajų dėl nepasitikėjimo Lietuvos teismais?

Negalėčiau tvirtinti, kad būtų kilęs vajus. Ši situacija tiesiog natūraliai subrendo. Lietuvos žmonės iš tikrųjų dažnai pasigenda teisingumo. Ilgainiui susikaupė daug pačių įvairiausių trūkumų, su kuriais mūsų visuomenė nenori, negali taikytis.

Žinoma, niekada nebus taip, kad teismų sprendimais taptų patenkinti visi. Juk teismo procesuose viena pusė yra visuomet pralaimėjusi. Vargu ar ji džiaugsis teismo verdiktu ir laikys nuosprendį teisingu. Tačiau pripažįstu, kad nepatenkintųjų teismo sprendimais Lietuvoje – jau pernelyg daug. Susiformavo kritinė masė. Pavojingai didelė. Jei abejotinai išnagrinėtos būtų vos kelios bylos, – tokia padėtis nekeltų rimtesnių rūpesčių. Deja, Lietuvoje – itin daug bylų, kurių sprendimai visuomenei nėra aiškūs. Lietuvos visuomenė subrendo rimtoms, o ne kosmetinėms teisinėms reformoms. Lietuvos visuomenė reikalauja esminių, o ne paviršutiniškų pertvarkų.

Tačiau jei visuomenė subrendusi rimtoms reformoms, tai ir valdžia turėtų būti subrendusi kardinalioms pataisoms. Remontuoti teisinę sistemą įmanoma tik tuomet, kai esama dar ir politinės valios. Šio Seimo kadencija baigiasi. Liko vos keli mėnesiai. Taigi metas pertvarkoms nėra labai palankus. Belieka viltis, jog rimtų reformų imsis naujasis Seimas.

Kas, Jūsų manymu, geriau padėtų reformuoti sustabarėjusią Lietuvos teismų sistemą – teismų prisiekusieji ar teismų tarėjai?

Viena iš pagrindinių mūsų blogybių – visuomenė neturi jokių svertų. Ji neturi net minimalių, net formalių galimybių įtakoti teisėsaugos institucijų veiklos. Sovietinių laikų teisinė sistema mums – ne pavyzdys. Bet tuomet buvo bent jau formalūs teisėjų rinkimai. Mes gi dabar teisėjų nerenkame. Jie skiriami. Visi Lietuvos pareigūnai turi ilgesnes ar trumpesnes kadencijas. Pas mus teisėjai – amžini. Jei jau palaimino teisėjo pareigose, tai teisėjausi iki pat pensijos. Nebent padarysi grubią klaidą. Taigi Lietuvos visuomenė teisėjų atrankoje nedalyvauja. Lietuvos teisinė sistema – labai uždara.

Kita bėda: mes neturime nei tarėjų, nei prisiekusiųjų. Beveik visuose Europos šalių teismuose dirba ne tik teisėjai, bet ir tarėjai ar prisiekusieji. Netgi Rusijoje įteisinta prisiekusiųjų institucija. Kuo tarėjų ar prisiekusiųjų institucija tokia svarbi? Visuomenė per šias institucijas turi galimybę ne tik stebėti, bet ir koreguoti profesionalių teisėjų darbą. Kai teismai turi tarėjus ar prisiekusiuosius, visuomenė negali piktintis prasta teismų darbo kokybe, nes ji pati dalyvauja sprendžiant, kas ir kaip nusikalto. Lietuvoje visa atsakomybė dabar tenka tik teisėjams. Mūsų teisėjai neturi nei tarėjų, nei prisiekusiųjų.

Šiandien teisėjams tenkanti atsakomybė, man regis, net sutirštinama. Gal vienas kitas teisėjas ir yra nesąžiningas, korumpuotas. Bet absoliuti dauguma mūsų teisėjų – sąžiningi, principingi, išmanantys savo amatą. Deja, atmosfera nėra labai palanki. Kai kurie teisėjau jau prisipažįsta, kad jiems nebepatogu viešai prisipažinti, kur jie dirbantys. Žodžiu, Lietuvoje formuojasi nuostata, kada gėda prisipažinti, jog tavo užsiėmimas – teisėjavimas. Tokia padėtis nėra normali. Tačiau privalome suvokti priežastis: visuomenė įtariai žvelgia į teismus, kadangi jai niekaip neleidžiama dalyvauti teismų veikloje.

Ar privalome turėti instituciją, kuri vertintų teisėjų darbą? Juk dabar teisėjai, mano supratimu, niekam neatskaitingi. Jų žodis – paskutinis, neginčijamas, neskundžiamas. Kai kas net reikalauja uždrausti viešai vertinti teismų verdiktus, tarsi gyventume diktatoriaus valdomoje valstybėje.

Čia teisėjai pasiteisins: esama apeliacinių, kasacinių institucijų. Taigi esama, kas vertina konkrečius konkrečių teisėjų verdiktus. Tačiau apeliacija ir kasacija – tai įprastos, nusistovėjusios procedūros, kuriose, beje, dalyvauja tie patys, vieni kitus puikiai pažįstantys teisėjai. Taigi Lietuvoje iš tiesų nėra jokios priežiūrinės instancijos.

Anksčiau buvo taip: jeigu matai, kad teisėjo priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas, tai turi galimybę kreiptis į Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininką, kad šis inicijuotų  abejonių sukėlusios bylos peržiūrėjimą. Dabar šios priežiūrinės instancijos nebeliko. Blogai, jog nebeliko.

Prisiminkime didelį rezonansą sukėlusį Garliavos atvejį. Visuomenei ši byla kelia daug neaiškumų. Beje, pagrįstų. Juk sprendimą biologinei motinai perduoti vaiką priėmė vienui vienas teisėjas, pats betarpiškai neišklausė mažametės nuomonės. Todėl visuomenė ir reiškia didelį susirūpinimą. O jei turėtume priežiūrinę instanciją, AT pirmininkas galėtų inicijuoti Aukščiausiajame teisme konfliktinės situacijos vertinimą. Deja, tokios priežiūrinės institucijos neturime, apeliacinė instancija dažnai apsiriboja tik rašytiniu dokumentų peržiūrėjimu, todėl nenuostabu, kad tapome šios ir daugelio kitų konfliktinių situacijų įkaitais.

Noriu pabrėžti, jog nėra neklystančių. Ir teisėjai padaro klaidų. Suklysta dažniausiai  ne dėl to, kad būtų tendencingi ar korumpuoti. Suklysta todėl, kad nėra robotai. Nuo klaidų neapdrausti niekas – net teisėjai. Tačiau lietuviškoji Temidė, man regis, turi blogą nuostatą: ji nepripažįsta savų klaidų. Didžiausia mūsų teisėsaugos klaida – baimė pripažinti savas klaidas. Ypač prisipažinti padarius klaidą bijo aukšto rango pareigūnai. Teisėsauga pakils į aukštesnį lygmenį tik tuomet, kai mūsų teisėjai nebijos, nevengs prisipažinti suklydę.

Ilgametėje savo praktikoje tikrai galiu rasti bent keletą bylų, kurios akivaizdžiai išnagrinėtos neteisingai. Aš kaip teisininkė puikiai matau, jog teisėjo sprendimas – nepagrįstas ir neteisingas, bet nėra jokių teisinių galimybių ją peržiūrėti iš naujo.

Kas geriau Lietuvai – tarėjai ar prisiekusieji? Kokios koncepcijos šalininkė Jūs esate?

Nematau didelio skirtumo. Tačiau manau, kad prisiekusiųjų ar tarėjų, nesvarbu, kaip juos pavadinsime, neturėtų būti labai daug. Užtenka dviejų tarėjų ar dviejų prisiekusiųjų bei vieno teisėjo profesionalo. Ir jau turėsime situaciją, kai verdiktą skelbia ne vienas, bet trys asmenys – profesionalas teisininkas ir du visuomenės atstovai. Galų gale tikrai ne visose bylose reikalingi tarėjai ar prisiekusieji. Omenyje turiu bylas, kur narpliojami, pavyzdžiui, vien siauro pobūdžio finansiniai aspektai. Ten vargu ar reikalingas visuomeninis dėmesys.

Be to, mums tikrai nereikia dešimties ar penkiolikos prisiekusiųjų. Mums neverta kopijuoti Amerikos, kur prisiekusiųjų gretose būtinai turi būti įvairių religijų, įvairių odos spalvos ir seksualinės orientacijos atstovų. Lietuvoje puikiai galėtų egzistuoti paprastesnė sistema.

Kadaise Austrijoje teko stebėti teismo procesą. Komandiruotės Austrijoje metu puikiai mačiau, kaip ten puikiai sutardami dirbo teisėjai ir visuomenės atstovai. Nesutinku su tais, kurie Lietuvoje pradėjo šaukti, esą tarėjams ar prisiekusiesiems teks mokėti tokio pat dydžio atlyginimus kaip ir teisėjams. Suprask, visuomenės dalyvavimas teismo procesuose – brangus užsiėmimas.

Imkime Austrijos pavyzdį. Demokratinėje, civilizuotoje Austrijoje tarėjams atlyginimas už darbą teismuose nemokamas. Atlygį už triūsą teismuose apmoka tie darbdaviai, pas kuriuos dirba tarėjais išrinkti asmenys. Tarėjus, prisiekusiuosius išrenka darbo kolektyvai, taigi jų veiklą teismuose ir apmoka firmos, gamyklos, įstaigos. Teisėjavimo dienomis į teismą deleguotieji tiesiog atliedžiami nuo savo tiesioginių pareigų, o darbdaviai moka teisėjaujantiems vidutinį darbo užmokestį, kurį asmuo iki tol gaudavo plušėdamas prie konvejerio gamykloje ar firmos apsaugoje.

Taigi stebiuosi tais, kurie nemato kitų alternatyvų – vien galimybę tarėjams mokėti teisėjų atlyginimus. Esu įsitikinusi, jog šių institucijų įteisinimas nebus brangus užsiėmimas ir tuo pačiu atneš daug naudos. Juk teismo procesuose dalyvautų visuomenė, ir pasitikėjimas teismais taptų kur kas didesnis nei iki šiol. Ypač tarėjų ar prisiekusiųjų, mano supratimu, reikia rezonansinėse, visuomenės dėmesį prikaustančiose bylose – ypatingai baudžiamosiose ir tose, kur gvildenami šeimyniniai reikalai. Man regis, tose bylose, kur, sakykim, skiriama 15-os metų laisvės atėmimo bausmė, tarėjai ar prisiekusieji – būtinai reikalingi.

Kaip vertinate lietuviškosios Temidės nuostatą, jog žurnalistus Lietuvoje galima teisti kaip kriminalinius nusikaltėlius pritaikius privataus kaltinimo tvarką?

Baudžiamųjų bylų prieš žurnalistus daug kur pasaulyje atsisakoma. Tiesa, privalau pabrėžti, jog lietuviškoji žiniasklaida teismų atžvilgiu dažnusyk elgiasi labai nekorektiškai. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Be abejo, puikiai suprantu, kodėl žiniasklaida – nekorektiška. Egzistuoja daug priežasčių, dėl ko galima, būtina, verta kritikuoti lietuviškąją Temidę. Bet komercinės televizijos rezonansinėse bylose leidžia sau daugiau, nei derėtų.

Vaizdžiai tariant, kai kurios komercinės televizijos rezonansines bylas pačios nagrinėja. Garsina visą medžiagą: liudytojų parodymus, advokatų, prokurorų, kaltinamųjų kalbas. Nori nenori, o Lietuvos visuomenė skaldoma. Vienoje televizijoje ginamas Drąsius Kedys, kitoje – Laimutė Stankūnaitė. Visuomenė ne tik skaldoma, ji dar ir kiršinama. O ir teismai netiesiogiai veikiami. Žiniasklaida privalo suprasti: žodžio laisvė – neginčijama vertybė. Bet žiniasklaidos atstovai taip pat privalo suvokti, jog vertybė yra ir nekaltumo prezumpcija. Todėl balansą tarp šių vertybių turime išsaugoti. Deja, Lietuvoje šiandien šis balansas pažeistas. Tinkamo balanso Lietuva dar nerado. Žurnalistams derėtų pripažinti šį “Achilo kulną”.

Tuo pačiu privalau pabrėžti, jog žurnalistų persekiojimas baudžiamąja tvarka – neleistinas, netoleruotinas. Pirmiausiai kalbu apie šmeižto ir įžeidimo bylas. Taip, piktnaudžiaujantiems žurnalistams būtina taikyti atsakomybę, privaloma juos bausti. Bet nepamirškime, jog baudžiamoji atsakomybė – pati griežčiausia. Baudžiamąja byla nuteistas asmuo šio ženklo jau niekad nenusitrins. Jis jau – pažymėtas. Jis negalės užimti kai kurių postų, jam bus sunkiau įsidarbinti ir t.t.

Todėl daugelis demokratinių Europos šalių, net ir tokios valstybės kaip Turkija ar Azerbaidžanas, Ukraina ir Rusija, dekriminalizuoja visas šmeižto ir įžeidimo bylas.  Jei įžeidėte ar apšmeižėte, bausmės neišvengsite. Bet civiline, gal administracine, bet ne baudžiamąja tvarka. Teismas priteis sumokėti baudą, jūs privalėsite viešai atsiprašyti, bet jums negrės lasivės atėmimo bausmė. Demokratinėse valstybėse negalima taikstytis su įžeidimais ar šmeižtais, bet šiuo atveju mes negalime taikyti pačių griežčiausių ginklų. Mes privalome pasirinkti kitas atsakomybės formas. Lietuva elgiasi neteisingai, žurnalistams keldama baudžiamąsias bylas.

Beje, Lietuvoje įsigali tokia tvarka, kai už įžeidimą ar šmeižtą teisiamųjų suole atsidurti gali bet kas. Tereikia ką nors pavadinti balta varna, ir jau įmanoma sulaukti kvietimo į teismą, baudžiamosios bylos ir solidžių piniginių ieškinių. Lietuviškoji Temidė pradėjo piktnaudžiauti, visur įžvelgdama įžeidimus arba šmeižtus.

Viešojoje erdvėje karts nuo karto išgirstu tvirtinimų, kokios brangios tapo advokatų paslaugos. Kai kam tiesiog neįkandamos. Ar pagrįstos kalbos, jog dauguma Lietuvos advokatų – milijonieriai? Esą visuomenė turėtų žinoti, kas moka advokatams honorarus. Omenyje turiu ypač tuos atvejus, kai advokatai ima ginti visuomenėje blogą vardą turinčius asmenis. Bet juk tokie klausimai – mažų mažiausiai nekorektiški.

Nereikia turėti iliuzijų, jog advokatai dirba nenokamai. Advokatams už darbą moka arba klientas, arba tretieji asmenys. Turime pavyzdžių, kai advokatai, vedini vienokių ar kitokių tikslų, gina savo klientus už dyką. Tačiau tokios situacijos retos.

Deja, Lietuvoje dar gajus mitas, jog advokatai moka mažesnius mokesčius. Šitaip manantys – neteisūs. Negalima lyginti skirtingų veiklos formų. Jeigu žmogus dirba pagal darbo sutartį – viena padėtis. Toks asmuo gauna visas darbo priemones, jis neprisiima asmeninės rizikos, jam nereikia nuomotis darbo kabineto, jam išmokami atostoginiai, jam apmokami nedarbingumo lapeliai ligos atveju. Tokiais atvejais didesnis apmokestinimas pateisinamas, nes ir didesnės socialinės garantijos. Bet visai kitas dalykas, jei asmuo dirba individualiai. Reikia turėti omenyje, jog advokatui niekas dykai neduoda darbo patalpų, kompiuterių, niekas jam nemoka atsotoginių, nemoka pašalpų ligos atveju.

Be kita ko, advokatas dar turi apsidrausti nuo atvejo, jei netyčia padarys žalos klientui. Taigi advokatas rizikuoja savo turtu. Jeigu advokatas dar ir PVM mokėtojas, jis iš karto penktadaliu turi didinti honorarus žmonėms, kurie prašo jo kaip teisininko paslaugų. O juk daug kur PVM mokėtojai – tai ne idividualiai dirbantys žmonės, o tik įmonės.

Lietuvoje gi visi yra PVM mokėtojai. Ir šis mokestis čia pat išaugina paslaugų kainą visu penktadaliu. Tas penktadalis atitenka valstybei, pakliūna į valstybės biudžetą.  Kai pas mus buvo surengta vadinamoji “naktinė mokesčių reforma”, Lietuvoje praktiškai nebeliko autorinių sutarčių. Kitaip tariant, mokesčiai buvo keletą kartų padidinti, ir dailininkams, rašytojams ar dizaineriams neapsimoka dirbti pagal autorines sutartis. Ir tai buvo pati didžiausia tos „mokesčių nakties” klaida.

O kaip pasielgė su advokatais, kurie dirba individualiai, kurie savo atlyginimus uždirba plušėdami savo galva, savo protu? Tiesiog mechaniškai sugalvota – jei esi laisvosios profesijos žmogus, nesvarbu, advokatas, dailininkas ar rašytojas, tai tu į biudžetą atseikėti privalai trejetą sykių didesnius gyventojų pajamų mokesčius nei dirbtumei kitą darbą. Pavyzdžiui, dirbtum kirpėja. Tokiame sumąstyme neįžvelgiu jokios logikos.

Bet faktas akivaizdus: tos naktinės mokesčių reformos metu gyventojų pajamų mokestis mums buvo padidintas trejetą kartų. Vaizdžiai tariant, jei kerpate plaukus, be Sodros ir kitų mokesčių mokate dar 5 proc. mokestį – gyventojų pajamų mokestį. Bet jeigu esate advokatas, tai jūs mokėsite ne tuos 5 proc., o visus 15 proc. Iš šono žvelgiant – skirtumas tarsi ir nedidelis. Bet nereikia pamiršti, jog prieš tai mes, advokatai, dar atseikėjame nuo pusės savo uždarbio 38 proc. Sodros, privalomojo draudimo mokesčių. Ir dar – tris kartus didesnį gyventojų pajamų mokestį.

Taigi kiek Jums lieka, pavyzdžiui, iš 2 tūkst. litų honoraro?

Esu specialiai susipažinusi su žemdirbių, notarų, antstolių ir advokatų finansiniais reikalais. Toji statistika byloja, jog ant rankų pirštų įmanoma suskaičiuoti advokatus, kurių pajamos per metus perkopia milijono litų ribą. Jeigu žiūrėtume, kas šiuo metu turtingesni, tai pamatytume, jog maždaug dešimt sykių už advokatus turtingesni yra  žemdirbiai. Bet žemdirbiai sugebėjo pasiekti, jog Seimas patvirtintų jiems palankias Sodros ribas – 5 tūkst. litų. O advokatų Sodros lubos – 21 tūkst. litų. Ir gyventojų pajamų mokestis žemdirbiams – tik 5 proc., o ne 15 proc., nors, beje, jų pelnai 10 kartų didesni nei advokatų.

Taigi toji lentelė byloja, jog maždaug 70 proc. Lietuvos advokatų per metus uždirba iki 70 tūkst. litų. Tai reiškia, kad provincijos advokatas per mėnesį popieriuje uždirba vos apie 5 tūkst. litų. Ne mažiau 1,5 tūkst. litų jis grąžina valstybei mokesčių pavidalu. Ir jam per mėnesį telieka apie 3,5 tūkst. litų. Lyg ir neblogas uždarbis. Bet nepamirškime, jog advokatas iš savo kišenės privalo išlaikyti darbo kabinetą, padengti automobilio išlaidas, turėti kompiuterį, mobilųjį telefoną, padėjėją ir t. t.. Taigi statistika byloja, jog dauguma Lietuvos advokatų skursta, vos galą su galu suduria. Visuomenė kažkodėl viską lygina atsižvelgdama tik į tuos keleletą ar keliolika advokatų, kurių pajamos – milijonas litų per metus.

Šiandien viešojoje erdvėje vis dažniau klausinėjama, kas moka advokatams honorarus. Omenyje turiu ypač tuos atvejus, kai advokatai ima ginti visuomenėje blogą vardą turinčius asmenis. Pavyzdžiui – Kauno nusikaltėlių lyderiu laikomą Henriką Daktarą ar buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną. Bet juk tokie klausimai – mažų mažiausiai nekorektiški.

Visame demokratiškame, civilizuotame pasaulyje tokie klausimai nekeliami. Tai – tik advokato ir jo kliento reikalas. Konkrečiau tariant – profesinė paslaptis. Advokatas negali tokių dalykų garsinti, jei klientas nesutinka. Kitaip advokatas grubiai pažeistų galiojančias griežtas taisykles, reglamentuojančias advokatų teises ir pareigas. Bet kuris žmogus, net ir ponas Andersas Beringas Breivikas, turi teisę į teisingą gynybą. Jis turi teisę turėti advokatą, kuris gintų jo interesus. 

Jei jis neturi lėšų, kad galėtų pasisamdyti privatų advokatą, tokiu atveju advokatą jam samdo valstybė. Nes demokratinės valstybės įsipareigojusios kaltinamiesiems suteikti galimybę deramai gintis. Bet kokiu atveju, net jeigu teisiamas pats žiauriausias galvažudys, rungtyniškumo principai privalo būti išsaugoti. Teisę gintis nuo kaltinimų turi ir H.Daktaras, ir K.Michailovas – Nikulinas. Bėda ta, kad Lietuvoje vis dar advokatas sutapatinamas su klientu. Taip neturėtų būti. Juk daktaro, gydančio sifiliu ar AIDS užsikrėtusį žmogų, niekas neįtaria kaip asmens, kurio gyvenimo būdas – irgi palaidas. Mano supratimu, žemo intelekto požymis – nesuvokti tokių paprastų dalykų.

Privalau pabrėžti, jog teisė remiasi ant kelių svarbiausių banginių. Vienas iš tokių teisės ramsčių – teisė į teisingą teismą. Kitas ramstis – advokato lojalumas savo klientui. Advokatas bet kokiu atveju privalo išsaugoti klineto paslaptis. Advokato ir kliento tarpusavio santykiai labai panašūs į pas kunigą išpažinties atėjusį nusidėjėlį.

Ar galima pasakyti taip: teisingumo Lietuvoje bus daugiau, jei žmonės galės lengviai samdytis advokatus? O tai atsitiks tuomet, kai advokatai bus apkrauti mažesniais mokesčiais?

Mokesčiai advokatams turi būti nei didesni, nei mažesni už tuos, kurie taikomi individualia veikla besiverčiantiems asmenims. Advokatai turi būti apkrauti logiškais, adekvačiais mokesčiais. Lietuvos visuomenė neturėtų apie advokatus spręsti pagal tuos kelis, labai daug uždirbančius. Reikia prisiminti būtent tuos 70 proc. advokatų. Taip pat nereikia pamiršti, jog mokesčių neprotingumas provokuoja naujas negeroves. Pavyzdžiui, norą slėpti pajamas. Arba sukuria tokią situaciją, kai žmonės nepajėgia patys pasisamdyti advokatų, ir tada advokatus samdyti priversta valstybė. Todėl aš visuomet sakiau ir sakysiu: negali būti lygybės ženklo tarp tų, kurie pluša pagal darbo sutartį ir tų, kurie verčiasi individualia veikla. Kai žurnalistas Artūras Račas tvirtina, esą advokatai moka mažesnius mokesčius, čia supainiojamos veiklos formos.

Pastaruoju metu teko stebėti kelis teismo procesus, kurių metu išgirdau priekaištų advokatams, esą jie vilkina bylos nagrinėjimą, užduodami su byla neva nesusijusių klausimų ar reikalaudami neva nereikalinų papildomų ekspertizių, tyrimų, apklausų ir akistatų. Mano galva, advokatai tąsyk nieko nevilkino – tiesiog sąžiningai, kruopščiai atliko savo pareigas.

Negaliu tvirtinti, kad vilkinimo atvejų nėra. Kartais advokatai piktnaudžiauja šia savo teise. Tačiau prisiminkime garsiąją Darbo partijos bylą. Ji tęsiasi jau ketverius metus. Visiems akivaizdu, kad tęsiasi per daug ilgai. O kas kaltas? Advokatai? Nieko panašaus. Dėl to, kad pasikeitė kaltinamųjų advokatai, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas tik tris kartus per ketverius metus. Tad šiuo konkrečiu atveju priekaištų Darbo partijos advokatams pareikšti negalime. Kas kaltas, kad byla tęsiasi jau ketverius metus? Statistika tokia: pats teismas buvo sustabdęs bylą, kai kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, be to, keitėsi šią bylą nagrinėjusių teisėjų kolegija, kai iš teisėjų buvo išmestas Zenonas Birštonas. Štai dėl ko ši byla užtruko.

O jei advokatai iš tiesų vilkina teismo procesą, teisėjai turi teisę atmesti netikusius klausimus. Taip pat turi teisę priimti specialiąją nutartį ir mums į Advokatų tarybą ją atsiųsti svarstymui. Tokius atvejus mes būtinai aptartume. Savo teisėmis piktnaudžiaujančiam advokatui mes visuomet galime iškelti drausmės bylą, pareikšti papeikimą ar net pašalinti iš advokatūros. Bet mes tokių skundų neturime. Tad tokiems kaltinimams bent jau kol kas nėra jokio pagrindo.

Jeigu advokatas teismo proceso metu liudininkams pateikia daug klausimų, tai greičiausiai reiškia tik tai, kad gynėjas kruopščiai, principingai gina savo kliento interesus. Tad nenuostabu, kad turime keletą atvejų, kai aktyviai dirbančius advokatus bandoma paveikti. Konkrečiau tariant, – nutildyti. Tačiau masinės tendencijos trukdyti advokatams nėra.

Šiandien viešojoje erdvėje gyvai aptariamas atvejis, kai advokatas nešė kyšį teisėjui…

Mes, be abejo, nesitaikstysime su kyšininkavimo atvejais. Tokių nusižengimų, kai advokatas neša kyšį teisėjui, tikrai netoleruosime. Tokiems advokatams – ne vieta Lietuvos advokatūroje. Tačiau nepamirškime, jog dėl kyšininkavimo vis tik didžiausia atsakomybė tenka teisėjams. Jei teisėjas principingas, sąžiningas, joks advokatas jam neįpirš net pačio didžiausio kyšio. Jei nebūtų imančiųjų, nebūtų ir duodančiųjų.

Kaip Lietuva atrodo bendrame europiniame kontekste? Kitaip tariant, ar ne per daug bylų Lietuva pralaimi Europos Žmogaus Teisių Teisme?

Bendrame Europos Sąjungos kontekste Lietuva atrodo labai normaliai. Nei pirmūnė, nei autsaiderė. Bet kiekviena byla, pralošta Europos žmogaus teisių teisme – ne tik piniginiai, bet ir moraliniai Lietuvos valstybės nuostoliai. Tačiau jei EŽTT nustatė Lietuvos teismo padarytą klaidą, atsiranda puiki proga tą klaidą ištaisyti.

Tik liūdna, kad mūsų civilinio proceso kodekse įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos teismai, net ir sulaukę Strasbūro priekaištų, gali neatnaujinti bylos nagrinėjimo. Taigi Lietuvos valstybė sumoka kompensaciją, padengia išlaidas, tačiau bylos neperžiūri. Mūsų įstatyme įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos teismai gali, bet neprivalo atnaujinti bylos nagrinėjimą po nepalankaus EŽTT sprendimo.Tokia praktika – negera. Turėjau vieną bylą Strasbūre. Strasbūre tą bylą mes laimėjome. Bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė ją peržiūrėti.

Nuotraukoje: interviu portalui Slaptai.lt davusi advokatė Liudvika Meškauskaitė.

2012.04.23


Prisijunkite prie diskusijos