Lietuvos žurnalistams ne ką lengviau nei kolegoms Rusijoje


Gegužės pradžioje žymi žurnalistė Jevgenija Albac laidoje “Osoboje mnenije” pasakojo, kaip Rusijos milicija žiauriai susidoroja ne tik su demonstrantais, protestuojančiais Triumfalnaja aikštėje ar Kutuzovo prospekte Maskvoje, bet ir su jų eitynes aprašančiais žurnalistais. J.Albac prisipažino ir pati neseniai pakliuvusi į Rusijos sostinės OMONo rankas. Tik milicininkai, žurnalistės žodžiais tariant, nedrįso jos ilgai kalinti areštinėje. Ji – užtektinai žinoma ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Todėl milicijos papulkininkis ją netrukus paleido. Nors, žinoma, neturėjo teisės jos sulaikyti iš viso. Juk J.Albac dėvėjo švarką su stambiu užrašu “pressa”, be to, nekėlė jokio pavojaus nei visuomenės rimčiai, nei aplinkiniams. Ji tik atėjo savo akimis išvysti “Marš nesoglasnych” eitynių, o paskui savo įspūdžius pateikti populiarioms žiniasklaidos priemonėms. Bet mažiau žinomiems žiniasklaidos atstovams, J.Albac teigimu, susidūrimai su Rusijos teisėsaugos atstovais baigiasi kur kas liūdniau – sudaužytais fotoaparatais, sulaužytomis rankomis.

Pasak “New York Times”, Rusija yra itin pavojinga šalis žurnalistams. Tame įtakingame amerikiečių leidinyje atkreipiamas dėmesys, jog Rusijoje nuo 1992-ųjų metų nužudyti net 32 žiniasklaidos atstovai. Beveik visos tokio pobūdžio žmogžudystės – neišaiškintos. Ir greičiausiai jau niekas niekad jų neišnarplios. Štai kad ir Michailo Beketovo iš “Chimkinskaja Pravda” pavyzdys. Žurnalistas daug ir išsamiai rašė apie finansines aferas viename iš Maskvos rajonų. Nepatenkinti funkcionieriai plunksnos broliui siuntė perspėjamuosius laiškus. Žurnalistas neišsigando. Tada buvo susprogdintas jo automobilis. Žurnalistas – ir vėl nepabūgo. Tada jį žiauriai sumušė prie namų. Sumušė taip žiauriai, kad net keista, kaip jis iš viso liko gyvas. Gyvas tai liko, bet medikams teko amputuoti kelis rankos pirštus bei koją. Jis labai sunkiai kalba, nes jam sutrenktos smegenys. Taigi M.Beketovas šiandien – invalidas ir greičiausiai jau daugiau neberašys jokių straipsnių. Nei palankių, nei kritiškų.

Po šio incidento prabėgo daugiau nei 19-a mėnesių, bet Maskvos milicija, žinoma, nerado nei žurnalistą mušusiųjų, nei muštynių užsakovų. Nusikaltimą tiriantys pareigūnai taip pat atmeta ir versiją, jog žurnalistas sumuštas būtent dėl savo kritinių straipsnių apie korumpuotus Maskvos valdininkus. Beje, šios nelaimės buvo galima išvengti, jei Rusijos sostinės teisėsauga būtų įsiklausiusi į žurnalisto prašymą suteikti apsaugą. Taip, maždaug prieš dvejis metus M.Beketovas oficialiai kreipėsi į savo šalies teisėsaugą prašydamas apsaugos. Maskva atsisakė net nagrinėti tokį žurnalisto iš Chimki rajono pareiškimą.

Beje, šiam žurnalistui dar pasisekė, jei čia galima vartoti tokį apibūdinimą. Mat rusiškoji Temidė šį kartą nedrįso pareikšti, jog dėl incidento kaltas jis pats, nes buvo … girtas. Kai kuriais panašiais atvejais rusiškoji teisėsauga tvirtina, esą sužalotas žiniasklaidos atstovas pats kaltas, nes piktnaudžiavo alkoholiu arba neatsargiai vaikščiojo slidžiu šaligatviu.

Tad akivaizdu, kad Kremlius bet kokia kaina bando užslopinti nepriklausomą žiniasklaidą. Slopinimas atkliekamas į pagalbą pasitelkiant ne tik beisbolo lazdas ar kastetus. Žiniasklaidos užsispyrimas į dienos šviesą kelti negeroves slopinamas ir teisinėmis priemonėmis. Tiksliau sakant, pseudo teisinėmis priemonėmis. Viena iš veiksmingų atgrasymo priemonių – tai ir prokuratūros keliami finansiniai ieškiniai labiausiai kritiškiems leidiniams. Ne visuomet būtina mušti ar sprogdinti. Kai kada užtenka žurnalistą įvelti į ilgas bylinėjimosi dėl garbės ir orumo bylas, ir žiniasklaidos priemonė, nepakeldama finansinės naštos, priversta bankrutuoti, užsidaryti.

Kodėl smulkiai analizuoju šiuos faktus? Visiškai neketinu džiūgauti, girdi, pasižiūrėkite, kaip žurnalistams gera gyventi Lietuvoje ir kaip blogai sekasi mūsų kolegoms Rusijoje. Lietuvoje – ne ką geresnė padėtis. Sakyčiau – kur kas pavojingesnė nei Rusijoje. Tiesa, privalau prisipažinti, jog esu iš tų laimingųjų plunksnos brolių, kurie per savo daugiau nei du dešimtmečius trunkančios žurnalistinės veiklos laikotarpį nė sykio nenukentėjo nuo Lietuvos policininkų. Mano kelyje nepasitaikė nė vieno Lietuvos policininko, kuris būtų mane stumtelėjęs, lengvai trinkelėjęs “bananu” arba bent jau iškoliojęs. Iki šiol nebuvau nei užpultas, nei primuštas. Tačiau taip pat turėčiau prisipažinti, jog, nepaisant šių svarbių aplinkybių, nesijaučiu saugus. Saugumo jausmo nėra, kadangi tenka gilintis į temas, kur lengva įžvelgti slaptųjų tarnybų ir žvalgybų intrigas. Saugumo jausmo nėra dar ir dėl to, kad man įdomu analizuoti, kodėl mūsų slaptosios tarnybos, pavyzdžiui, persekiojo čečėnų Gatajevų šeimyną, kodėl už grotų pasodino terorizmu įtariamą Eglę Kusaitę, kodėl kalina buvusį omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną, kodėl nesidomi, kas šių metų kovo 11-ąją mūsų trispalvę demonstratyviai suplėšė viename rusiškame restorane.

Tiesa, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius viename leidinyje šią mano žurnalistinę veiklą palankiai įvertino, apibūdindamas kaip “savarankišką terminatorių”. “Žurnalistas nebūtinai turi priklausyti korporacijai, būti kitų valdomas – vykdyti jam paskirtas užduotis. Jis gali pats ieškoti temų, apie ką rašyti, filmuoti ar fotografuoti. Taip daro slaptai.lt vyr. redaktorius Gintaras Visockas. Jis viską daro savarankiškai nuo niekieno nepriklausomas. Tam, kad užsidirbtų, surenka pinigus iš žmonių, norinčių ką nors patalpinti jo portale. Todėl jį galima vadinti savarankišku terminatoriumi”, – teigė LŽS vadovas D.Radzevičius.

Mano supratimu, šie gausiausiai Lietuvos žurnalistų gildijai sėkmingai vadovaujančio D.Radzevičiaus pastebėjimai – taiklūs. Tuo pačiu turiu pripažinti, jog pastaruoju metu vis dažniau susilaukiu keistų užuominų, esą “kai kam vieną kartą pritrūks kantrybės skaityti mano opusus”. Ne, fizinio susidorojimo galimybę atmeskime. Fizinio susidorojimo atvejus lengviau atpažinti, jie pastebimi, krenta į akis. Kur kas pavojingesni kiti būdai, kuriuos, pavyzdžiui, labai išsamiai internetiniame LŽS portale išvardino “Panevėžio ryto” redaktorius Bronius Matelis. Jo prognozės – liūdnos. Jis teigia: šiandien Lietuvos žiniasklaidą reguliuojanti sistema nukreipta politinei korupcijai skatinti.

Taigi būti aštriu žurnalistu šandien Lietuvoje ne mažiau pavojinga nei Rusijoje. Skirtumas tik toks: Rusijoje mušama per galvą, Lietuvoje – per piniginę. Žurnalistas ir leidėjas Br. Matelis remiasi asmenine patirtimi. “Pirmiausia atsakykime į klausimą, kokia yra šių dienų žiniasklaidos misija. Tai objektyvios informacijos skleidimas ir visų lygių valdžios kontrolė, nes be šito tiesiog neįsivaizduojame demokratinės valstybės. Noriu iš anksto pabrėžti, kad politikų ir valdininkų kontrolė visada yra susijusi su rizika suklysti. Tai žmogiška, nes aktyvus žurnalistas, kaip ir geras krepšininkas, dažnai tiesiog privalo veikti ties pražangos riba. Kitaip nieko nebus, o žurnalisto tyrimas gausis prėskokas”. Ar galima nesutikti su tokiais kolegos žodžiais?

O gal neteisingi šie žurnalisto Br. Matelio pastebėjimai? “Tačiau kaip nedidelio rajono laikraščio redakcijai tirti ir viešinti vietos politinių vadukų savivalę, jeigu net už patį menkiausią pažeidimą (tarkime, aprašydamas kokio nors kyšininkavimu kaltinamo vicemero istoriją,  pačio kaltinamojo nuomonę pateikei neišsamią ir nepilną) rizikuoji netekti kartais iki pusės redakcijos biudžeto”, – svarsto kolega Br. Matelis.

Lietuvoje tyliai, pasak kolegos Br. Matelio, buvo įgyvendinta nuostata, kad, ko gero, tik  žurnalistus ir leidėjus už tą patį prasižengimą galima teisti du, tris ar net keturis kartus. Jei už padarytą klaidą nubaudė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ar teismas, tai dar visus metus tą redakciją už tą pačią klaidą persekios įvairios ministerijos, fondai ir savivaldybės, nebeleisdamos dalyvauti įvairiuose konkursuose finansinei paramai gauti. Tad spaus ir įvairios etiką ginančios komisijos, spaus ir politikai bei valstybės tarnautojai, kol pagaliau pats susiprasi, jog geriau nieko nematyti ir nerizikuoti.

Mano įsitikinimu, kolega iš “Panevėžio ryto” atskleidė pačią svarbiausią, kitaip tariant – esminę nuostatą, kuri žlugdo šiandieninę Lietuvos žiniasklaidą: gilindamasis į valdžios instutucijų ar svarbius postus užimančiųjų tarnautojų klaidas greičiau sulauksi finansinių nuostolių nei paramos. Ar jūs įsivaizduojate tokią situaciją: kas nors iš sudėtingą ir painią čečėnų Gatajevų ar Eglės Kusaitės bylą narpliojančių žurnalistų kreipiasi į Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondą paramos būtent šioms temoms ir tos paramos nedelsiant sulaukia… Tokios situacijos neįsivaizduoju. Tuo tarpu visokiems valdžią subtiliai liaupsinantiems arba tik nereikšmingas, tik antraeiles temas gvildenantiems projektams skiriami šimtai tūkstančių litų. Kad viešojoje erdvėje būtų kuo mažiau kritikos ir kuo mažiau pačių skausmingiausių problemų. O juk normalioje valstybėje viskas turėtų klostytis atvirkščiai. Normalus Lietuvos pilietis neturėtų tenkintis žinia, esą Lietuvoje niekas nežudo žurnalistų, vadinasi, žurnalistika mūsų šalyje – laisva ir nepriklausoma. Šalies ateitimi besirūpinantiems lietuviams turėtų rūpėti, kodėl tiek mažai uždirba rimtomis temomis rašantys plunksnos broliai, o tie, kurie kuria sumaniai paslėptas panegirikas valdžiai, – mėgaujasi solidžiais atlyginimais, premijomis bei honorarais.

Prieš keletą savaičių Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyrius surengė labai įdomų susitikimą su žurnalo “Veidas” leidėju Algimantu Šindeikiu. Atsakinėdamas į gausius kolegų žurnalistų klausimus “Veido” atstovas pastebėjo viltingą tendenciją: šiandieniniame pasaulyje bankrutuoja būtent tie leidiniai, kurie vaikosi vien pelno, o tie, kuriems rūpi ne tik pelnas, bet dar ir teisybė, įskaitant žurnalistinę misiją, susilaukia vis didesnių tiražų. Pasak publicisto ir politikos apžvalgininko A.Šindeikio, į nebūtį neiškeliauja būtent tie leidiniai, kurie, rūpindamiesi finansais, nepamiršta rūpintis tiesos, grožio skleidimu bei tikrų negerovių įvardinimu.

Šie žurnalisto A.Šindeikio pastebėjimai apie Amerikos žiniasklaidos kritimą ir Vokietijos leidinių atsigavimą teikia vilties, jog galbūt ir Lietuvoje reikalai ilgainiui pagerės. Galbūt ir Lietuvoje sustiprės būtent rimtas, aktualias, sudėtingas temas gvildenantys laikraščiai bei internetiniai portalai.

Gintaro Visocko nuotr.

2010.06.18

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.