Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.
Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…
Pirmojoje dalyje paskelbti rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Šioje, antrojoje dalyje, – poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimai (27 min.).
Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kas ir kaip dėjosi apie 1940-1941 metais.
Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą, tad jie valstybei nebuvo labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistai neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą – smurtiniu keliu. Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kai buvusi penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais – užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir jos savarankiškumu.
Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo ne daugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nė 1 proc. (0,58 proc.) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėnesį valsčiuje gyveno 13 741 žmogus). 1940 m. iš viso Anykščių valsčiuje buvo 17 komunistų ir apie 30 komjaunuolių bei MOPR-o narių ir tiek pat (apie 25–30) jų rėmėjų – daugiausia laiduotojų savo turtu už sulaikytus komunistus.
1936 m. Anykščiuose gyveno 39 komunistinių organizacijų nariai (dalis jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose), iš jų 35 žydai, o tai sudarė 2,28 proc. miesto žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Anykščiuose gyveno 1405 žydai).
Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbtinai iškeltas komunistų, o ypač žydų komunistų statusas sukėlė lietuvių visuomenėje labai ryškią negatyvią emocinę ir psichologinę reakciją: didžiulį pasipiktinimą neteisybe, užslėptą protestą, pyktį ir kartu didelį bejėgiškumą. Daugelis anykštėnų lietuvių stebėjosi ir pyko dėl žydų itin aktyvaus dalyvavimo pasitinkant okupantus ir vykdant jų nurodymus. Tarpukario Lietuvoje žydų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičius buvo nedidelis, bet prasidėjus okupacijai jie užėmė vadovaujančius postus, išstumdami iš jų lietuvius.
Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dovas Levinas savo knygoje „The Lesser of Two Evils, Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939–1941“ apie šį laikotarpį rašė:
Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles […] Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug […] (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo savo prarastos nepriklausomybės […] Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Žydai, atvirkščiai, neprijautė tokioms nuotaikoms. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo […] žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.
Didžioji dauguma anykštėnų, žydų bendruomenės narių gyveno gana uždarą gyvenimą, tarp žydų ir lietuvių nebuvo glaudaus moralinio ar dvasinio ryšio. Komunistinių organizacijų nariai žydai, dominavę Anykščių miesto LKP ir LKJS organizacijose, nepaisant jų pastangų, nesugebėjo įtraukti į komunistinę veiklą lietuvių. Nėra žinių, kad komunistinio judėjimo rėmėjai lietuviai laiduotų savo turtu už kaltinamus komunistine veikla žydus, taip pat ir žydai nėra laidavę už komunistus lietuvius. Jeigu nebuvo glaudaus bendradarbiavimo tarp savo esme internacionalinio komunistinio judėjimo dalyvių žydų ir lietuvių, juo labiau bendradarbiavimo, jo nebuvo ir tarp kitų lietuvių bei žydų politinių ir visuomeninių organizacijų, nes jos veikė kaip nacionalinės organizacijos.
Be tiesioginio tarnavimo okupantams dalyvaujant sovietų okupacinio režimo įstaigų ir institucijų darbe, lietuviškąją anykštėnų visuomenę labai piktino žydų nuotaikos. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapsieidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti, kad žydai savo džiūgavimais reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog visai jų bendruomenei nebegrės Hitlerio persekiojimai, ir pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik norą įsiteikti sovietiniams okupantams.
Nors komunistinėms organizacijoms priklausančių žydų skaičius beveik nepasikeitė, bet dėl jų aktyvumo okupantų renginiuose, atvirai demonstruojamo džiaugsmo ir veiklos lietuviai pagrįstai juos laikė kolaborantais. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lietuviai anykštėnai sovietų valdžią vadino žydų valdžia. Taip jie prisimena žydų nuotaikas ir jų dalyvavimą sutinkant okupantus:
Ona Balaišienė, Anykščiai:
Gyvenom Anykščių pakrašty, paskutiniame J. Biliūno gatvės name, tad buvom pirmieji, 1940-aisiais pamatę rusų kariuomenę, nes ji atėjo nuo Svėdasų pusės. Pirmiausiai pasirodė pėstininkai – dulkini, mūsų akimis žiūrint, siaubingai apskurę, aptvarstytom kojom. Žydeliai tuoj pastatė stalą, apkaišė gėlėm, pripylė bokalus alaus, iškėlė raudonas vėliavas. Sutiko rusus kaip vyskupus!
Tom dienom viena žydė man kalbėjo: „Ot dabar bus gerai! Kuo norės mano vyras, tuo ir bus! Iki tol žydams buvo tik vekseliai ir akcijos, o kodėl žydas negali būti, sakykim, pieninės direktoriumi?“
Sofija Kazlauskienė, Anykščiai:
Atėjo 1940-ieji. Rusų kariuomenė buvo tokia apiplyšusi, tokia suvargus, kad baisu žiūrėti, žmonių gaila, bet ką padarysi? Juos Anykščiuose pasitiko daugiausiai žydai. Lietuviai tik stovėjo pakraščiuose, nelabai suprasdami, kaip ubagai gali atnešti laimingą gyvenimą? Išbadėję rusų kareiviai netrukus nusiaubė anykštėnų daržus.
Antanas Tuskenis, Anykščiai:
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kai pasirodė rusai, buvo trečiadienis, turgaus diena Anykščiuose, miestelis knibždėte knibždėjo žmonių. Staiga matom – ateina J. Biliūno gatve kolona su raudonais skudurais. Žydeliai, ruseliai, na ir savos padugnės, sveikindamos atėjūnus, kilnoja sugniaužtus kumščius… Tai buvo nemalonus vaizdas, supratau, kad dabar visko galima laukti. Ir tikrai: iš mūsų tuoj pat atėmė spaudą, draugijas, kleboniją, suvaržė bažnyčią…
Ona Dundulienė, Anykščiai:
1940 metai, paskutinė mokslo metų diena. Baigti šeši skyriai, turėjom eiti į bažnyčią. Mokykloj dar buvom, bet į bažnyčią nebevedė. Gatvės dulkėjo nuo rusiškų „polutarkų“, su draugėmis baugščiai dairėmės į jas. Rusai murzini, pavargę. Pažįstami žydukai – patenkinti su gėlėmis. 1941 metų gegužės 1-ąją žydukai sutiko dviračių stipinus apvynioję raudonu tampomu popierium, lietui užėjus, jis nuplyšo ir mes dėl to labai džiaugėmės.
Valerija Žemaitytė, Anykščiai:
Šeštame skyriuje su manim mokėsi toks Šapyra. Kartą mokytojas liepė klasei nupiešti žemėlapį. Šapyra ir Lietuvą, ir SSRS nuspalvino vienodai – raudonai. Mokytojas labai supyko, bara Šapyrą, o tas užsispyręs murma: „Vis tiek greitai bus raudona!“
Šis epizodas, manau, kai ką sako apie žydų nuotaikas pasitinkant 1940-uosius. Tarp vietos komunistų 85 nuošimčius sudarė žydai, žydė buvo ir Anykščių parajonio sekretorė Chana Ševachaitė. Tik pažįstami žydai, stebėdami rusų kariuomenę, džiugiai aikčiojo: „Aje, kokia galybė! Tankas užkliudė namą – ir nebėr kampo!“
Man rusų kareiviai nekėlė jokio susižavėjimo: pilki, mažučiai, daugiausia siauraakiai, apvyturiuotom kojom. Nusiminę buvo ir mūsų mokytojai. Iš jų veidų galėjai matyti, kad atsitiko kažkas labai negera.
Daugelis lietuvių įsidėmėjo ne tik tai, kaip žydai sutiko okupantų kariuomenę, bet ir jų aktyvų dalyvavimą okupantų organizuojamuose mitinguose, įvairiuose renginiuose ir agitacijose:
Stulbino ir naujosios šventės, ypač pirmasis spalio revoliucijos metinių minėjimas: ryškiai raudona tribūna, iškelti kumščiai, kažkoks nenormalus rėkimas ura, orkestro šaižiai trenkiamas „Internacionalas“… Kam jie grūmoja, kas griaunama, kodėl?.. Žydai buvo nepalyginti aktyvesni už lietuvius, jie, kaip sakoma, vadovavo paradui – ir šventiniam, ir kasdieniniam. Nors skaičiau nemažai laikraščių, niekaip nesuvokiau, kas dedasi. Nesuprato, manau, ir daugelis lietuvių.
Anicetas Mažvila, Pavariai:
Kai 1940 m. užėjo rusai sužinojom, kad Anykščiuose bus kažkoks jų kareivių koncertas. Mama mus suorganizavo nuvažiuot pasižiūrėti ruskių koncerto. Nuvažiavom į Anykščius, vidury miestelio vielomis buvo aptvertas gardas, tai tie rusai suėjo į aptvarą, apsiavę tokiom vyžom šoko, dainavo ir po kiekvieno šokio pranešėjai šaukė, gerkles išvertę, „Litva budet naša – Krasnaja armija!“ („Lietuva bus mūsų – Raudonoji armija!“). Koncerto žiūrovai, daugiausiai žydai, jiems smarkiai plojo. Mums koncertuojantieji emocijų nesužadino, liūdna buvo į juos žiūrėti. Po kiek laiko komunistai sukvietė prie Pavarių girininkijos vietinius gyventojus į mitingą.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Toks Jonas Bagočiūnas iš Anykščių atvežė agitatorių žydelį ir jis laikė mitingą. Žydelis rėkė visa gerkle, rankom mosikuodamas, nes tada garsiakalbių nebuvo, jis sakė, kad Raudonoji armija jau užėmė Estiją, Latviją, Lietuvą ir eis toliau per Lenkiją, Prancūziją, Angliją į Ameriką. Žydelis aiškino, kad dabar, ui, kaip bus gerai, visi būsim laisvi, mūsų nieks nebeišnaudos, nereiks mokėt mokesčių, valdžia mums mokės. Iš to žydelio kalbos supratom, kad viskas bus atvirkščiai.
Panašiai žydai elgėsi ir kaimyniniame Kavarske bei kituose Aukštaitijos miesteliuose, kur gyveno gausios žydų bendruomenės.
Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė, Kavarskas:
Vietiniai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm ir klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji jiems buvo daug didesnė šventė negu Šv. Velykos ar Šv. Kalėdos. Pats savo akimis mačiau, kad 1941 prieš Šv. Velykas didįjį šeštadienį komjaunuolis Šaučiūnas demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir pamaldų metu iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė ant grindų kastuvą žmogaus mėšlo. Dauguma Kavarsko komjaunuolių buvo žydai. Tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.
Rašytojas, anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas žydų pataikavimą sovietiniams okupantams 1940–1941 m. trumpai apibendrino taip: „žydai užsimovė raudonas kojines“.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo labai pavojinga, nes tuo metu ji apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje.
Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse.
Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją dalį Anykščių valsčiaus gyventojų, bet ir prieš kai kuriuos Anykščių žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, nerėmė sovietų valdžios. Jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija, apie šią komunistų vykdomą „reformą“ turtingesni Anykščių žydai atsiliepė taip:
Judelis Kopansas:
Kai „broliai“ mus „išvadavo“, susitikau Jankelį Ševachą. Kalbamės, kaip gyvensim toliau? Jis pasiūlė aštuonias miesto veltinių dirbtuves sujungti į vieną artelę – girdi, jų šeimininkai, žydai ir lietuviai, mielai atiduoda savo turtą, nes nori dirbti drauge… Man tai atrodė neįtikėtina. Kai naujoji artėlė surengė bulviakasio talką, aš joje dalyvauti griežtai atsisakiau: na jau ne, rusams bulvių nekasiu!
Antanas Tuskenis:
1940 metais rusus džiaugsmingai pasitiko daugiausiai žydų varguomenė, skurdžiai. Turtingesni, labiau išsilavinę – ne, jie, atrodo, netgi gėdijosi dėl savo kai kurių tautiečių aktyvumo. Tiesa, D. Dimantas tada pasakė: „Na ką gi, užuot atidavus Hitleriui kaulus, geriau atiduoti Stalinui krautuvę.“ Žydai kaip maro, ugnies ir karo bijojo vokiečių. Tačiau su turtingesniais žydais bemat susidorojo bolševikai: kartu su lietuviais išvežė į Sibirą.
Sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų vykdyta prievartinė sovietizacijos ir nacionalizacijos politika, o ypač teroras, represijos, beteisiškumas, taikių, nekaltų žmonių suėmimai ir masiniai 1941 m. birželio 14–19 d. trėmimai, sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą, stiprėjo neapykanta okupantams ir jų vietiniams kolaborantams, kartu didėjo ir nepasitenkinimas žydais.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Anykščiuose pėsčiųjų žygiu pagerbti partizanai, padėtos gėlės Laisvės kovotojams atminti. KAM nuotr.
Sekmadienį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, per 300 anykštėnų ir miesto svečių leidosi į beveik 11 kilometrų žygį Aukštaitijos partizanų takais.
„Pokario partizanų kovos yra vienas dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kuomet mūsų maža Tauta organizuotai priešinosi okupacijai. Bet galiausiai laimėjome, atkūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią šiandien turime saugoti. Puoselėkime savo istoriją, deramai pagerbkime ir įvertinkime didvyrius,“ – kreipdamasis į žygeivius sakė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.
Žygio metu aplankytos vietos, kur gyveno, kovojo ir žuvo Šarūno rinktinės štabo nariai Algimantas, Žygimantas ir Daukantas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Deimanto rajono partizanai Audra, Debesis, Dūmas, Jūreivis ir Šerkšnas bei seserys, ryšininkės Emilija ir Ona Mieliauskaitės.
Šalia žygio pradžios taško – Palatavio piliakalnio – anuomet susirinkę partizanai įkūrė LLA Šarūno rinktinę ir vadu išsirinko Antaną Slučką-Šarūną. A. Slučka-Šarūnas Andrioniškio apylinkėse turėjo kelias slėptuves, bet patikimiausia, kurioje ir užgeso jo gyvybė, buvo Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime, partizanų dokumentuose vadinta „Voruta“.
Žygio pabaigoje Niūronių kaime, kuriame susikūrė pirmasis visame Anykščių krašte partizanų būrys, vadovaujamas rašytojo J. Biliūno brolio Mykolo sūnaus Jono Biliūno, dalyviai dainavo partizanų dainas ir vaišinosi kareiviškomis vaišėmis.
Anykščiuose pėsčiųjų žygiu pagerbti partizanai. KAM nuotrauka
Gegužės 15 d. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas drauge su Lietuvos kariuomenės Sausumo pajėgų vadu brigados generolu Raimundu Vaikšnoru atidavė pagarbą partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Prie paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos jie padėjo gėlių. Padėtos gėlės Laisvės kovotojams atminti. KAM nuotrauka
S. Daukanto aikštėje prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros surengta Lietuvos valstybės, istorinės, Europos Sąjungos ir NATO vėliavų keitimo ceremonija.
Gėlės partizanams pagerbti šią dieną taip pat padėtos Lietuvos partizanų memorialuose Minaičiuose, Radviliškio rajone, ir Kryžkalnyje, Raseinių rajone.
Siaurukas. „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ nuotr.
„Aukštaitijos siaurajam geležinkeliui“ pirmą kartą Lietuvoje pasiūlius turistams kelionę pas Kalėdų Senelį kalėdiniu siauruku, šia unikalia pramoga pasinaudojo 4 280 Lietuvos gyventojų, iš kurių daugiau kaip pusė – vaikai. Iš viso, kaip nurodo „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, buvo surengti 58 reisai.
„Kadangi mano tikslas buvo paįvairinti ir įgyvendinti naujas kelionių programas, tai viena jų tapo kalėdinio siauruko idėja. Tai tikrai pavykęs ir džiuginantis projektas. Pirmą kartą siaurukas buvo papuoštas kalėdinėmis dekoracijomis ir, manau, kad šis projektas taps tradiciniu ir bus tęsiamas kasmet“, – pranešime cituojamas VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius dr. Darius Liutikas.
Lietuvos kalėdinis siaurukas vežė maršrutu Anykščiai – Troškūnai – Anykščiai. Šventinė 4 val. programa su smagiai nusiteikusiais nykštukais, įvairiomis edukacijomis ir dokumentiniais filmais vyko Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios požemiuose įrengtame Kalėdiniame kaimelyje, Troškūnų siaurojo geležinkelio stotyje ir pačiame traukinyje kelionės metu.
„Tai, kas įvyko man pačiai, yra didžiausias nuotykis ir stebuklas. Džiaugiuosi, kad galėjau sukurti šią nuostabią kelionę, kurioje tiek vaikai, tiek suaugę, turėjo nepamirštamą nuotykį. Be galo džiaugiuosi visa surinkta komanda, kuri išpildė programą 120 procentų. Projektas parodė, kad ši pramoga reikalinga Lietuvai, todėl mes tikime, kad užaugsime į dar didesnę, įdomesnę, nuotaikingesnę kelionę siauruku pas Kalėdų Senelį“, – sakė projekto koordinatorė Rasa Povilavičienė.
Pasak Rasos, kelionės dalyviai buvo labai patenkinti programa ir negailėjo šiltų žodžių organizatoriams ir visiems dalyviams.
„Kalėdinio siauruko programoje dalyvavo daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, kurie atkeliavo ne tik iš tolimiausių Lietuvos kampelių, bet turėjome keliautojų ir Latvijos, Belgijos, Austrijos. Buvo smagu girdėti, kad mūsų kelionė nenusileidžia net Suomijoje organizuojamai kelionei pas Kalėdų Senelį“, – sakė Rasa.
Organizatoriai džiaugiasi kelionėje dalyvavusiais vaikais, kurie noriai įsitraukė į organizuotas veiklas, piešė, žaidė žaidimus, gamino žaisliukus, klausėsi pasakojimų apie Kalėdas, rašė laiškus Kalėdų Seneliui.
LGGRTC vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip proletaras S.Kiaušinis virto sovietų valdžios priešu
Sovietų valdžia ypatingai didelį dėmėsi skirdavo okupuotų šalių gyventojų registracijai ir jų suskirstymui į priešiškai nusiteikusių ir sovietų valdžios rėmėjų klases. Komunistai savo rėmėjais įvardindavo darbininkus ir varginguosius valstiečius, kuriuos vadindavo proletarais.
Rusijos kariuomenei okupavus kaimynines šalys bolševikų propogandistai skelbdavo, kad Raudonoji armija išvadavo nuo kapitalistų vergovės šių šalių proletariatą, nors okupantams smarkiai apiplėšus užimtas šalis proletariato gyvenimas taip pat smarkiai pablogėdavo.
Proletarinė žmogaus kilmė bei okupantų veiksmų palaikymas užtikrindavo karjerą, padėdavo gaunant žemės ar kito turto atėmus iš tų nelaimingųjų, kuriuos okupantai ir jų vietiniai talkininkai įrašė į priešiškų klasių sąrašus. Pagal Stasio Kiaušinio kilmę, išsilavinimą, turtinę padėtį sovietai net neabejodami jį priskyrė prie proletarų.
Sunkus S. Kiaušinio gyvenimas
Stasį pagimdė vieniša, bežemė ir beturtė motina Ona, dirbusi samdine pas ūkininkus. Vaikas neturėdamas tėvo augo skurdžiai ir, matyt, buvo pravardžiuojamas bei ujamas, nes tuometinėje visuomenėje nebuvo didelės pagarbos nesantuokiniams vaikams bei jų susilaukiusioms motinoms. Stasys baigė tik dvi pradinės mokyklos klases ir nuo 9 metų pradėjo dirbti pas ūkininkus iš pradžių piemeniu, paskui pusberniu, o nuo 16 metų bernu. Sulaukęs 21 m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomene. Tarnavo 4-ame pėstininkų pulke Panevėžyje, kariuomenėje pramoko batsiuvio amato. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Stasys prisimindavo kaip vieną iš šviesiausių savo gyvenimo momentų.
Atitarnavęs kariuomenėje dar 4 metus dirbo samdiniu pas ūkininkus. Suėjus 27 metams ėmesi savarankiško darbo, išsinuomavo patalpas Anykščiuose ir pradėjo dirbti batsiuviu. Šiuo amatu vertėsi 7 metus iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Vedė 39 metų jau prie sovietų valdžios 1945 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 m.) susirado lengvesnio ir geriau apmokamo prižiūrėtojo darbo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Matyt, okupantai priėmė dėl proletarinės kilmės, nepriekaištingos reputacijos bei mokėjimo elgtis su ginklu, nors rusų kalbos nemokėjo.
Bet tarnyba truko nepilnus metus, nes prasidėjus karui kalėjimo administracija su čekistais išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, prižiūrėtojai buvo palikti Vilniuje. Likęs be tarnybos S.Kiaušinis grįžo į Anykščius ir užsiregistravo komendantūroje. Buvo apklaustas ir iš karto paleistas, jokių nuobaudų už darbą kalėjime negavo, S.Kiaušiniui leido dirbti batsiuviu Anykščiuose. (Čekistas Aleksankinas 1947 m. apklausdamas S.Kiaušinį kaip įtariamąjį niekaip negalėjo patikėti, kad 1941 Birželio sukilimo dalyviai nenubaudė S.Kiaušinio už darbą Lukiškių kalėjime, todėl primigtinai reikalavo patvirtinti, kad jis registracijos metu pasirašė, nes čekistinė logika jam sakė, kad S.Kiaušinio nebaudė dėl to, kad jį sukilėliai užverbavo kaip savo agentą, todėl ir paleido).
Vokiečių okupacijos metai S.Kiaušiniui praėjo be nuotykių darbuojantis Anykščiuose batsiuviu. 1944 m. vasarą grįžus į Lietuvą rusų kariuomenei ir čekistams S.Kiaušinis vėl nutarė grįžti į valstybinę tarnybą ir pradėjus okupantams kurti skrebų būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį. Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš suėmimą S.Kiaušiniui rašytos charakteristikos ir šio būrio skrebų liudijimų S.Kiaušinis nebuvo uolus skrebas ir kartais skųsdavosi sunkia tarnyba. Tarnybinėje charakteristikoje jo viršininkas parašė „dirbo nęsažiningai, ne visada vykdė būrio vado nurodymus. Yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų buvo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“.
Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“.
Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tokia buvo čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. Kurklių skrebams 1944-1946 m. tikrai buvo baisu eiti į tarnybą, nes 1944 rugpjūčio 29 ir 1944 rugsėjo 7 dienomis A.Bagdono-Aro būrio partizanai buvo užėmė Kurklių miestelį ir abu kartus paleido į laisvę suimtuosius, tuo metu skrebai vos suspėjo pabėgti iš miestelio. 1945 balandžio 13 d. Kurklių skrebų būrys, vadovaujamas J.Brazausko, buvo patekęs į partizanų pasalą miške prie Gudonių kaimo, žuvo 7 skrebai ir 3 pateko į partizanų nelaisvę, iš kurių 2 partizanai sušaudė. 1946 kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, vykdomojo komiteto pirmininkas J.Kulikauskas ir 2 skrebai.
Gal būt S.Kiaušinis bijodamas dėl savo gyvybės nutarė baigti savo trumpą (dirbo tik 4 mėnesius) skrebo karjerą. Tuo labiau, kad jam pasitaikė gera proga – okupacinė valdžia nutarė didinti savo rėmėjų skaičių kaimuose ir pradėjo dalinti nacionalizuotą žemę bežemiams ir mažažemiams. S.Kiaušinis padavė prašymą jo šeimai (kaip tik tais pačiais metais po ilgo viengungiško gyvenimo būdamas 39 metų jis vedė) skirti žemės sklypą Paulinavos dvare. Dvaras iki okupacijos priklausė 1941 m. birželio mėnesį į Krasnojarsko kraštą ištremtiems Mikalajūnams. Sąlygos ūkininkauti buvo tinkamos, sovietai negailėdami Kiaušinių šeimai skyrė 8 ha 6,5 arus geros žemės, apgyvendino juos dvaro pastate kartu su naujakurių Mišinių šeima, atvykusia ūkininkauti į Paulinavą iš Jononių kaimo Alantos valsčiaus. Gyvulius naujakuriai galėjo laikyti dvaro ūkiniuose pastatuose.
Bet, matyt, laimingiems naujakuriams tuo metu nesakė, kad žemę jie gauna laikinai tik iki kolchozų sukūrimo. S.Kiaušinis nebijojo sunkaus darbo, nes ilgą laiką dirbo samdiniu pas ūkininkus. Bet ūkininkauti sovietų valdžios dovanotoje žemėje Kiaušiniams teko tik 8 mėnesius. Nekviestais svečiais, apsigyvenusiais ištuštėjusiame po 1941 m. birželio dvare, susidomėjo vietiniai Lietuvos partizanai. Jiems sovietų valdžios naujakuriai buvo įtartini, jie pagrįstai manė, kad jie gali būti čekistų užverbuoti, todėl naujakuriais domėjosi ir rinko apie juos informaciją.
Partizanai greitai išsiaiškino, kad S.Kiaušinis buvęs skrebas ir pareikalavo atiduoti šautuvą, bet Kiaušinis jo neturėjo ir gavo gerai į kailį, išeidami iš jo namų partizanai pasakė, kad jeigu neatiduos šautuvo, tai jį nušaus. Tokią versiją apie susidūrimą su partizanais Paulinavoje čekistui Aleksankinui per tardymą papasakojo 1947 m. pats S.Kiaušinis. Per 8 mėnesius, kol S.Kiaušinis gyveno Paulinavoje, partizanai jį aplankė 3 kartus, bet nesušaudė, matyt, susitarė su partizanais, kaip jis galėtu jiems padėti.
Kitokią įvykių versiją 1947 m čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio susitikimus su partizanais papasakojo jo artimiausi kaimynai, dvare gyvenę Juozas ir Rozalija Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas pas S.Kiaušinį dažnai lankėsi partizanai, jis juos gerai priimdavo ir pavaišindavo, teikdavo jiems žinias. Rozalija informavo čekistą Aleksankiną, kad ji girdėjusi, kaip S.Kiaušinis prašė partizanų, kad jie nušautų žmonos brolį Praną Savicką ir kad šį prašymą partizanai įvykdė 1945 m. pavasarį. Taip pat Mišiniai papasakojo Aleksankinui, kad 1945 m. rudenį pas juos atėjo 8 partizanai ir smarkiai sumušė Juozą Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir keletą daiktų. Netrukus po šio įvykio Kiaušiniai išsikėlė gyventi į Kurklius, o Stasys Kiaušinis vėl įstojo į Kurklių skrebų būrį, bet atvykdavo į Paulinavą sėjos metu arba nuimti derliaus sklype, kur jam dovanojo sovietų valdžia.
Atvykęs į Paulinavą 1946 pavasarį Stasys Kiaušinis užėjęs pas J.Mišinį į namus išvadino jį sovietų šnipu ir pasakė: „aš žinau, kas tu per žmogus, davė kartą tau į skūrą partizanai ir dar duos, paskui sumušė Mišinio žmoną ir 13 metų sūnų, juos išvadinęs komunistų politrukais ir pasakė: „aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams. Jus turite išvykti iš Paulinavos“.
Apie šiuos įvykius iki S.Kiaušinio suėmimo, anot Mišinių, jie niekam nėra sakę, nes jo bijojo. S.Kiaušinis gyvendamas Paulinavoje dažnai konfliktavo su kaimynais Mišiniais. Ypač S.Kiaušinį piktino, kad Mišiniai negerbia jo darbo ir nuosavybės, kasdien tyčia paleidžia savo gyvulius ganytis jo pasėliuos. Taip jis tvirtino tardytojui Starkovui.
Dabartine biurokratine kalba, Mišinius galima būtu pavadinti žmonėmis, stokojančiais socialinių įgūdžių. Matyt, tokių žmonių anūkai ir dabar tebevirtina pasiklausę savo senelių, kad visi buvo vienodi „doram“ ūkininkui, tik vieni ateidavo dieną, kiti naktį”. Dėl kaimynų ir aplink vykstančio karo S.Kiaušinio noras gyventi kaime ir ramiai ūkininkauti žlūgo, 1945 m. rugsėjo mėnesį jis antrą kartą įstoja į Kurklių skrebų būrį. Byloje trūksta duomenų tvirtinti, kad jis vėl tapo skrebu tik savo noru arba tai padarė paprašytas partizanų ar tiesiog jų bijodamas, bet pakanka informacijos teigti, kad jis nuoširdžiai nekentė okupantų valdžios ir sovietinių aktyvystų. Nuolat konfliktavo su kaimynėmis skrebų ir aktyvystų žmonomis. Toks sunkus S.Kiaušinio gyvenimo etapas pilnas vidinių ir išorinių konfliktų tęsėsi pustrečių metu iki pat jo suėmimo.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Visi liudininkai, apklausti S.Kiaušinio baudžiamojoje byloje, pastebėjo, kad jis mėgsta išgerti, o išgėręs daužo arba mėto savo šautuvą ir keikia skrebišką tarnybą. Toks buvo savotiškas šio žmogaus protestas prieš nekenčiamą darbą. Bet S.Kiaušinis nebuvo visiškai degradavęs sovietinis pilietis, turėjo žmoną ir du mažamečius vaikus ir stengėsi juos išlaikyti bei ginti. Nors išgėręs kartais plūsdavo savo žmoną, bet prieš ją rankos nekėlė. Tai būtų iškarto pastebėjusi ir apie tai čekistui Aleksankinui pasakiusi duodama parodymus tame pat kambaryje už pertvaros gyvenusi kaimynė Uršulė Šantarienė. S.Kiaušinio žmona Anastasija Savickaitė buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet stengėsi uždirbti papildomų pajamų veldama namuose veltinius ir juos parduodama miestelio gyventojams.
S.Kiaušinis padėdavo jai parduoti šią produkciją, todėl jis labai pyko ant dar vienos kaimynės skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos ir pagrįstai iš jos reikalavo sumokėti už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, bet V.Mačionienė visus metus taip ir neatsiskaitė, o kai S.Kiaušinį suėmė, buvo viena iš tų liudininkų, kuri davė jam nepalankius įrodymus.
Labiausiai S.Kiaušinį sukrėtęs ir supykdęs iš gyvenimo Kurkliuose įvykis – jo mažamečio sūnaus dingimas. Sūnus Stasys buvo tik 2,5 metų, kai jį iš kiemo niekam nematant išsivedė 9 metų Kiaušinių kaimynės U.Šantarienės duktė Angėlė ir nuvedusi į lauko tualetą paliko užkabinusi durys. Mažasis S. Kiaušinis galėjo įkristi į išmatų duobę ir ten nuskęsti, nors to neatsitiko, bet vaikas, kai jį surado, buvo labai išsigandęs.
Neaišku, ką po šio įvykio pasakė S.Kiaušinis savo kambario kaimynei U.Šantarienei, bet, matyt nepagyrė. Tokie mažesni ir didesni buitiniai konfliktai buvo miestelių ir miestų gyventojų kasdienybė. Toks sunkus ir įtemptas buvo tikro proletaro pagal kilmę S.Kiaušinio gyvenimas nuo pat gimimo. Iš jų penkius savo gyvenimo metus S.Kiaušinis praleido sovietiniame „rojuje“ ir dar dešimt metų po to sovietiniame „pragare“ lageryje. Jį į tą pragarą atvedė gyvenimas „klietkinyke“, sunkus choleriškas charakteris ir palaidas liežuvis. Toks, atsiprašant, šūdinas buvo tikro proletaro ir skrebo gyvenimas.
S. Kiaušinio gyvenimas skrebų „klietkinyke“ Kurkliuose
S.Kiaušinis apsigyveno Kurkliuose 1945 rugsėjo mėnesį ir gyveno miestelyje bei dirbo skrebu iki pat suėmimo dienos 1947 birželio 26. Nors miestelis einant frontui smarkiai nenukentėjo, bet tuo laiku labai aštri buvo gyvenamojo ploto problema. Iš kaimų į miestelį bijodami partizanų bei jų paskatinti atbėgo sovietų valdžios rėmėjai ir jų šeimos, įsikūrė čekistų vidaus kariuomenės NKVD (nuo 1946 m. MVD) įgula, atvažiavo bei pareikalavo sau butų įvairaus plauko čekistai bei operatyvininkai.
Pirmaisiais partizaninio karo metais kaimuose partizanai veikė gana aktyviai, todėl sovietai vengė ardyti tremtinių namus ir juos vežti į miestelį, be to, pirmasis po karo 1945 metų trėmimas nebuvo toks masinis. Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė su piliečiais, gyvenusiais kaime ir palaikiusiais sovietų valdžią, elgėsi mandagiai. Atėjęs į namus jiems pasiūlydavo keltis į miestelį arčiau savo valdžios, tai yra keisti savo namus kaime į kambariuką miestelyje, o žemės sklypą į daržiuką, bet jeigu sutikdavo partizanams padėti, jų iš kaimo nevarydavo. Montė sakydavo, jeigu savo valdžią gerbi ir myli, dėl jos reikia aukotis ir šie žodžiai labai paskatindavo sovietų valdžios rėmėjus greitai išvykti gyventi į miestą arba miestelį.
Kaip Kurklių krašto partizanai gausino miestelio gyventojų skaičių, nėra gerai žinoma, bet iš naujakurių Mišinių ir Kiaušinių gyvenimo aprašymo matyti, kad jų santykiai su partizanais buvo gana sudėtingi ir komplikuoti. Sovietų valdžia buvo patenkinta, kad J.Kiaušinis grįžo į tarnybą skrebų būryje ir jo šeimai skyrė pusę didelio kambario miestelio centre stovėjusiame name. Šį pastatą vietiniai vadindavo skrebų bendrabučiu, nes jame gyveno vien sovietų aktyvystų ir skrebų šeimos, kiti klietkinyku, nes kambariai tarp šeimų buvo padalinti lentinėmis pertvaromis.
Darbovietė – Kurklių valsčiaus skrebynas S.Kiaušiniui tai pat buvo netoli toje pačioje gatvėje. Skrebai buvo įsikūrę buvusioje vaistinėje, aplink būstinę buvo išsikasę apkasus, pastatą saugodavo visą parą. Atrodė, kad gyvenimas susitvarkė, bet čia vėl Kiaušiniui nepasisekė su kaimynais. Jie buvo įtakingi sovietiniai aktyvystai, už lentinės sienos tame pačiame kambaryje gyveno Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus J.Šantaro trijų asmenų šeima. J.Šantaro žmona Uršulė nuolat skųsdavo S.Kiaušinį valdžiai už gėrimą ir antisovietines kalbas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Matyt, tai buvo įprastinė šios moterytės veikla ir gyvenimo būdas, todėl net čekistai ilgą laiką netikėjo, kad du kartus skrebas, sovietams dirbęs nuo 1940 m., gali keikti sovietų valdžią. Sovietinio tipo bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios išradimas, kuris mažiausiomis sąnaudomis leido kontroliuoti didelį žmonių skaičių, jis gerokai palengvindavo agentūrinį darbą gyventojų tarpe. Gyvenimas viename kambaryje su kaimynu labai palengvindavo tokių informatorių kaip U.Šantarienė darbą. Labiausiai U.Šantarienė užpyko ir nutarė, kad truks pliš, bet S.Kiaušinį pasodins po vieno jos barnio su kaimynu, kuris įvyko kelios dienos iki U.Šantarienės vyro žūties. Apklausiant ją kaip liudytoją S.Kiaušinio byloje čekistui Aleksankinui ji tvirtino, kad jai užsistojus S.Kiaušinio žmoną, kurią tuo metu jis plūdo, S.Kiaušinis jai pasakęs „nesipūsk kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos, užteks čia viršininkauti, tuoj tu nebūsi Šantarienė“.
Praėjus kelioms dienoms (koks sutapimas) iš tikrųjų U.Šantarienė neteko savo vyro. Tuo metu patekę į partizanų pasalą žuvo 3 aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai Kurklių valsčiuje. Kurklių valsčiaus kompartijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Uršulės vyras.
Antisovietinių S.Kiaušinio kalbų perklausa
S.Kiaušinio kaimynė U.Šantarienė visada įdėmiai klausėsi kiekvieno Kiaušinių ir jų svečių pokalbio. Matyt, tą darydavo ir netyčia, nori ar nenori, vis tiek girdėsi, ką kaimynas kalba, kai gyveni su juo viename kambaryje ir tavo gyvenamąjį plotą nuo jo skiria tik plonų lentų pertvara. Kadangi į Uršulės nuolatinius skundus prieš S.Kiaušinį niekas rimtai nereagavo ir skaitė, kad S.Kiaušinį jį skundžia dėl buitinių konfliktų, U.Šantarienė nutarė pasikviesti į savo kambarį kelias savo drauges, kad jos kartu pasiklausytų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų ir su Uršule vėliau paliudytų, kad S.Kiaušinis yra užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. Ta diena atėjo netrukus, nes S.Kiaušinis mėgo pagerti savo kambaryje su bičiuliais skrebais Justu Blažiu ir Motiejum Šimulioniu.
1947 birželio 15 d. išgirdusi, kad pas S.Kiaušinį atėjo į svečius M.Šimulionis, liepė dukrai Angelei nubėgti pas kaimynes ir pakviesti į S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausą. Visos jos mielai sutiko tai padaryti, nes gyvenimas miestelyje buvo nuobodus, bent kiek skurdžią buitį praskaidrindavo tik alkoholio vartojimas ir apkalbos. Visos šios perklausos dalyvės, suėmus S.Kiaušinį, buvo apklaustos kaip liudininkės, ko labiausiai ir siekė šio sambūrio šeimininkė U.Šantarienė. Perklausoje dalyvavo: nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Šantaro žmona Uršulė Šantarienė, skrebo Juozo Dūdos žmona Petrusė Dūdienė, skrebo Povilo Mačionio žmona Veronika Mačionienė ir nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kulikausko žmona, kandidatė į VKP (b) eiles Emilija Kulikauskienė.
Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui pradėjusiam S.Kiaušinio bylą papasakojo taip: „ Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech ir kokio velnio aš tave tampau, bet paskui pakėlė jį nuo grindų pabučiavo (pas. įdomu kaip U.Šantarienė sugebėjo matyti kiaurai per lentų sieną) ir pasakė: na, tuoj ateis kiti laikai, ir aš pasuksiu šį durklą į kitą pusę. Prisiekiu kad šiuo durklu nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ruskiams, kurie atsiųsti čia iš Rusijos gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės išlaisvinimą. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė Dūdienė, nes tai pirmieji komunistų politrukai. Juos reikia jau dabar užmušti, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti, tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Na užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų tik pašaukus, turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks“.
Gal būt lygiai tokių žodžių girdint draugui skrebui M.Šimulioniui S.Kiaušinis ir nesakė, bet žinodamas, kad U.Šantarienė jo įdėmiai klauso, neabejotinai jai ir jos draugei netiesiogiai pagrasino.
Išklausę visų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų prie degtinės butelio trys draugės ir kaimynės U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė apskundė S.Kiaušinį už antisovietines kalbas ir grąsinimus. Šis trejukės pasisedėjimas nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią. Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo tuo metu gėręs M.Šimulionis, bet čekistas Aleksankinas nesuspėjo jo paklausti, nes praėjus kelioms savaitėms po svečiavimosi pas S.Kiaušinį jį rado nužudytą prie Kurklių malūno.
Čekistas Aleksankinas pradeda bylą prieš skrebą S.Kiaušinį
Apklausti dėl antisovietinių kalbų. skrebai J.Blažys, S.Leita ir I.Jakimovas tvirtino, kad jie negirdėjo S.Kiaušinio kalbant prieš sovietų valdžią, bet jų parodymų išteisinti S.Kiaušinį neužteko. Lemiami apkaltinant S.Kiaušinį buvo kaimynės U.Šantarienės parodymai, kurią apklausęs kaip liudininkę bei pasidomėjęs, ką žino apie S. Kiaušinį, MGB agentai iš Kurklių, Ukmergės apskrities MGB skyriaus jaun. leitenantas operatyvinis įgaliotinis čekistas Aleksankinas pradėjo žymaus sovietų valdžios priešo S.Kiaušinio bylą.
Apkalbėdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi čekistui Aleksankinui tokiais žodžiais: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina komunistų politruke ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė taip pat Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas. Ji papasakojo apie vieną S.Kiaušinio pokalbį su žmona. Ji pasakė savo vyrui girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo Češūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, žmona, kai aš būdavau čia vietoje, Kurkliuose, iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti, bet aš nebuvau tik 2 dienas, ir Češūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.
U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene. Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš du metus 1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad jį 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas ją svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai ji partizanams pasakė, kad ji būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iš karto partizanai išleido paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu“. Kaltinimus prieš S.Kiaušinį Aleksankinui tai pat padėjo suformuoti ir buvusių kaimynų Juozo bei Rozalijos Mišinių parodymai ir „negraži“ charakteristika iš darbovietės.
S. Kiaušinio „golgotos“ pradžia kaltinimai ir tardymas
S.Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. Čekistas Aleksankinas kaltinimo išvadoje įvardino net 4-ius Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius, kuo jis yra kaltinamas; 58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (pas. skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Aleksankinas buvo uolus jaunas čekistas, kuris taikė kaltinamajam ir fizinio poveikio priemones. Tai matyti iš dažnai S.Kiaušinio tardymo protokoluose įrašytų frazių; „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan. Daug ką pasako ir labai ilgas tardymo laikas. S.Kiaušinis buvo tardomas pusę metų nuo birželio 26 d. iki gruodžio 29 dienos.
Bet šis S.Kiaušinis buvo tikrai kietas net čekistui Aleksankinui. Belieka stebėtis šio žmogaus ištverme, nes tardydavo beveik kiekvieną naktį arba dieną, o atsisakius patvirtinti pateiktus kaltinimus, kankindavo įvairiais būdais, dažniausiai daužydavo gumuota lazda, neleisdavo išsimiegoti, mušdavo per padus su liniuote arba šautuvo grūstuvu, kartais badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus ar lyties organus tarp durų, arba geležiniu specialiai pagamintu lanku spausdavo galvą. Kiti tardytojai mėgdavo svilinti ugnimi pirštus arba užpakalį.
Kankinimo būdai priklausė nuo tardytojo fantazijos ir patirties. Neaišku, kokius kankinimo būdus taikė Aleksankinas S.Kiaušiniui, bet jam niekaip nepavyko įrodyti, kad S.Kiaušinis turėjo ryšių su partizanais ir dirbo jų naudai ar kad bandė nuversti sovietų valdžią. Matyt, S.Kiaušinis atsilaikė todėl, kad buvo užgrūdintas sunkaus fizinio darbo, kurį jam teko dirbti beveik visą gyvenimą, bei nepriteklių, kuriuos teko patirti nuo vaikystės, todėl jis visus kankinimus atlaikė ir visus kaltinimus atkakliai neigė. Padėjo kai kurių skrebų bei kandidatės į VK (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad atsisakė per akistatą savo parodymų Rozalija Mišinienė, su S.Kiaušiniu gyvenusi Paulinavoje ir ankščiau tvirtinusį, kad S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais ir prašė jų užmušti savo žmonos brolį P.Savicką.
Įvertinęs visas aplinkybęs čekistas Aleksankinas nutarime dėl kaltinimo pateikimo paliko tik vieną straipsnį: 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Taip triumfavo sovietinis teisingumas ir čekistinis gailestingumas.
Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.
Bet tai nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga. S.Kiaušinis ir toliau neigė vienintelį jam likusį kaltinimą dėl antisovietinės propagandos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas pakeitė tardytoją vietoje jaunojo Aleksankino, paskyrė labiau patyrusį vyr. leitenantą Starkovą. Jis dar kartą apklausė visus liudininkus S.Kiaušinio byloje ir patį kaltinamąjį. Per šias apklausas (pas. tai rodo byloje išlikę protokolai) paaiškėjo, kad S.Kiaušinis buvo susipykęs su visais tais asmenimis, kurie davė jam nepalankius parodymus. Starkovui papasakojo ir kodėl jie pykdavosi. Paiškėjo, kodėl S.Kiaušinis buvo susipykęs ir su kaimynu skrebu Juozu Dūda bei jo žmona Petruse. Kartu su J.Dūda vieną kartą jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus ir J.Dūda be jokios priežasties neaišku į ką pradėjo šaudyti iš automato, grumtynių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluoti. Po tokios sargybos į namus J.Dūda grįžo apdaužytas, guzuotas ir suplėšytais drabužiais, be to, vyresnybės buvo nubaustas, dėl to sutuoktiniai Dūdai pyko ant S.Kiaušinio.
Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, dalyvavusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausoje U.Šantarienės kambaryje, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, pakartojo tai, ką jau buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad neva ji yra girdėjusi, kaip negražiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kariškius. Tai buvo, kai pro jų namus, kur gyvena skrebai, žygiavo 20 rusų kareivių. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis neva pasakęs „atžygiavo mūsų apryti, broliai, ateikite iš miškų, muškite juos ir nebijokite“.
Bet šita V.Mačionienės „teisybe“ Starkovas, matyt, nepatikėjo, nes S.Kiaušinio apie tai net nepaklausė. Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas iš Paulinavos Juozas Mišinys, prisiminęs seną istoriją iš 1945 m. rudens, kai pas jį į svečius užėjęs gerai išgėręs S.Kiaušinis numetė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai“.
S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti“.
Kadangi kaltinamasis viską neigė, Starkovas nutarė daryti teisminį eksperimentą.
Sovietinis teisingumas triumfuoja
1947 gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į 2 grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambario pusėje susėdo prokuroras Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, U.Šantarienės kambario pusėje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati U.Šantarienė.
Iš pradžių buvo kalbama vienoje S.Kiaušinio kambario pusėje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui atvirkščiai. Teisminio eksperimento išvada tokia; 1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 mm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, todėl jo balsas girdėjosi gerai. 3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai.
Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame skrebo ir antisovietinio veikėjo S.Kiaušinio bylos nagrinėjime. Nors ir kaip atkakliai besigynė S.Kiaušinis, jis buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10. straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją 10 lagerio ir 5 metus be pilietinių teisių. Reiškia, gavo lygiai tokio paties dydžio bausmę, kokia buvo taikoma ir daugumai Lietuvos partizanų ryšininkų ir net kai kuriems partizanams.
1948 kovo 21 d. Stasys Kiaušinis iš Lietuvos buvo išvežtas į lagerį Sibire Tiumenės srityje pavadintu „Statyba Nr. 501“, 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Kasmet gruodžio aštuntosios pavakarę grupelė anykštėnų ateiname į rašytojos Bronės Buivydaitės namelį – memorialinį muziejų paminėti jos gimtadienio. Prisimename, ką nors paskaitome iš rašytojos kūrybos, kartais atsiranda norinčių ir jos pjesę inscenizuoti. Sėdėdamas kambaryje, kur prabėgo daugybė Bronės Buivydaitės dienų, kur buvo rašomi eilėraščiai, prozos knygos, kur buvo skaitytojams atvertas vaikystės langas, negali nepajausti rašytojos dvasios, regis, sklendenančios pirmojo sniego baltume.
Tačiau jau nebėra tų, kurie bendravo su rašytoja ir galėtų daug ką papasakoti, mažai jau ir tų, kurie ją matėme, kalbėjomės. Bronės Buivydaitės biografės Lionės Lapinskienės prašomas parašyti atsiminimus, bandžiau atsikalbinėti – tiktai kartą su rašytoja esu kalbėjęs, matydavau ją iš tolo, pažinau tik skaitydamas knygas. Neverti publikacijos tie mano memuarai. Bet prašytojos būta atkaklios. Teko rašyti.
Bronė Buivydaitė… Ištarus šios rašytojos vardą ir pavardę man prieš akis iškyla mažo berniuko prie žibalinės lempos skaitančio knygą „Auksinis batelis“ paveikslas. Jis trumpam mane grąžina į toli pasilikusią vaikystę. Tasai mažasis skaitytojas – tai aš, pradėjęs lankyti mokyklą ir skaitantis Bronės Buivydaitės apysaką „Auksinis batelis“. Tai buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Ji tarsi įvedė mane į knygų pasaulį, pažadino skaitymo aistrą. Sudomino autorės pasakojimas apie knygos pagrindinio veikėjo Petriuko nutikimus, mokslo siekį, pasiryžimą eiti doros ir gerumo keliu. Aš net bandžiau tapatintis su tuo knygoje gyvenančiu berniuku. Bet, aišku, tuo geruoju Petriuku netapau.
Nuo tada prasidėjo mano, dar pradinuko, draugystė su knyga. Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta. Iš pradžių rašiau į sąsiuvinį perskaitytų knygų pavadinimus, autorius. Kasmet sąrašas pasipildydavo keliomis dešimtimis. Vėliau tokios perskaitytų knygų registracijos atsisakiau, nežinia kur dingo ir tas sąrašas su pirmoje vietoje įrašytu „Auksiniu bateliu“, Petro Rimkūno „Našlaitėle“, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikais“, Voldemaro Bongels „Bitė Maja ir jos nuotykiai“… Šias bei kitas prieškario Lietuvoje vaikams išleistas knygas iš savo knygynėlio man parūpindavo gimnaziją bebaigianti mano sesuo Laimutė.
Bronė Buivydaitė
Mokykloje tarp bendraklasių buvo nemažai knygos mylėtojų, uolių skaitytojų. Mes vieni su kitais keisdavomės perskaitytomis knygomis. Džiaugiausi gavęs pasiskolinti ir perskaitęs dar vieną didaktinę Bronės Buivydaitės apysaką „Trys bičiuliai“, pjesę pasaką „Stebuklingoji radasta“, „Anykščių balades“. Negaliu paaiškinti, kodėl taip giliai įkrito į atmintį pirmoji perskaityta knyga ir autorės vardas, pavardė, kad jos neišdildė pažintys su kitų lietuvių ir užsienio šalių literatūros klasikų kūryba. Mano sesė duodama man skaityti „Auksinį batelį“ trumpai nusakė, ką buvo girdėjusi iš savo lietuvių kalbos mokytojos. Bronės Buivydaitės apysaka moko gerumo, jos autorė yra ir poetė, rašo eilėraščius, nemažai metų dirbusi mokytoja, dabar grįžusi gyventi į Anykščius… Gal tos minimalios žinios apie rašytoją ir lėmė tą sunkiai nusakomą autoriaus ryšį su skaitytoju. Skaitant „Auksinį batelį“ man dingojosi, kad šalia yra pasakotoja autorė, panaši į mano močiutę. Toks vaizdinys liko ir skaitant kitas jos knygas, eilėraščius. Manau, kad neretai būna atvejų, kai rašytojo kūrinyje palikta sielos šviesa lydi skaitytoją, suartina su autoriumi, net esančiu Anapus. Man regis, galiu sakyti, jog mano pažintis su Brone Buivydaite prasidėjo tais rūsčiais pokario metais.Tada net ir mes, vaikai, buvome persmelkti baimės. Tik knygose rasdavome kitą, šviesesnį pasaulį.
Nenutrūko mano neakivaizdinė pažintis su Brone Buivydaite, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Niekas man neliepė domėtis jos kūryba, bet kažkodėl parūpo perskaityti Bronės Buivydaitės, pirmos lietuvių poezijoje moters lyrikės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, prieškario Lietuvoje leistuose žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Naujoji vaidilutė“ pasirodydavusius, Tyrų dukters slapyvardžiu pasirašytus jos posmus. Nutariau savo diplominiame darbe aptarti Bronės Buivydaitės poeziją vaikams. Diplominio darbo vadovas neprieštaravo mano pasirinktai temai. Tačiau gal po savaitės, pasibaigus paskaitai, jis pasikvietė mane pokalbiui.
Žinai, yra nepritariančių tavo pasirinktai temai, – pareiškė mano diplominio darbo vadovas. – Buivydaitė buržuazinė rašytoja… Siūlom tau rašyti apie Kosto Kubilinsko poeziją vaikams.
Supratau, ginčytis neverta. Teks turėti reikalų su Kubilinsku. Gerai, kad tada nežinojome, kas per paukštis šitas pasakėles vaikams eiliuojantis poetas. Būtų kilę dvejonių, neišvengta slapto priešiškumo.
Apsidžiaugėme kartu su žmona Milda radę darbą, apsigyvenę Anykščiuose, garsėjančiuose lietuvių literatūros klasikų gimtinėmis ir muziejais. Džiugino ir tai, kad kone miesto centre, tamsžaliai nudažytame name prie Šaltupio upokšnio gyvena Bronė Buivydaitė, mano pirmos perskaitytos knygos autorė. Rūpėjo nors iš tolo pamatyti ją. Bet rašytoja jokiuose renginiuose nedalyvauja, niekas jos ir nekviečia, jau ir į bažnyčią rečiau nueina, nes ėmė silpnėti jos regėjimas. Per keletą metų tik porą kartų teko matyti Bronę Buivydaitę einant prošal jos namų, – tąkart ji stovėjo prie žydinčių baltų bijūnų, kitąsyk sėdėjo trobos prieangyje, lyg kažko laukė. Teko vieną kartą sutikti ją gatvėje, turbūt grįžtančią iš bažnyčios, vedamą už parankės nepažįstamos moteriškės. Vienišą, pasitraukusią iš viešo gyvenimo rašytoją retkarčiais aplankydavo kas nors iš buvusių mokinių, valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorė Aldona Liobytė, kurios pastangų dėka 1957 metais buvo pakartotinai išleistos net trys nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusios Bronės Buivydaitės knygos – „Auksinis batelis“, „Trys bičiuliai“, „Stebuklingoji radasta“. Rašytoja vengė pašalinių lankytojų ir kokių nors susitikimų. Atrodė, kad ji jau padėjo plunksną… Ne daug kas žinojo, kad Bronė Buivydaitė rašo autobiografinę savo vaikystės atsiminimų knygą. Tačiau vis blogėjo regėjimas, tirštėjo šešėliai, kilo grėsmė supančiam pasauliui nusėsti į tamsą. Vargu, ar būtų galėjusi užbaigti pradėtą knygą, jeigu ne Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pagalba – rašytojos sekretorės etatas. Į talką Bronei Buivydaitei atėjo bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė. Ji stropiai užrašydavo, ką sakydavo rašytoja jau ne akimis, o širdimi pažvelgusi pro toli pasilikusios savo vaikystės langą, paskui abi aptardavo užrašytą tekstą, redaguodavo, galop imdavo tarškėti senovinė rašomoji mašinėlė. Taip puslapis po puslapio gimė Bronės Buivydaitės autobiografinė apysaka „Pro vaikystės langą“. Ji knygynuose pasirodė 1969 metais. Tai buvo maloni staigmena visiems skaitytojams, ypač tiems, kurie galvojo, kad rašytoją visam laikui nutildė karo ir pokario sunkumai, dvejonės dėl ateities, senatvės negalios. Knyga „Pro vaikystės langą“ susilaukė teigiamų recenzijų, skaitytojų dėmesio. Mažos mergaitės akims atsiveriantis aplinkinis pasaulis, šventės, papročiai, tradicijos, įvykiai, vienos šeimos gyvenimas, Anykščiai ir anykštėnai dvidešimtojo amžiaus pradžioje… Gyvai ir vaizdžiai visa tai perteikiama autorės prisiminimuose.
Bronė Buivydaitė apie 1930 metus
Vis dėlto teko man ne tik iš tolo matyti rašytoją. Baigiantis 1975 metams įsakmus skambutis iš Vilniaus įpareigojo Anykščių valdžią paminėti Bronės Buivydaitės 80 –metį. Kažkas iš anykštėnų turėtų padaryti pranešimą apie rašytojos nueitą gyvenimo kelią, aptarti jos kūrybą. Nežinau, kodėl iš vilniečių rašytojų, literatūros istorikų niekas nesiteikė paskaityti tokio pranešimo. Paruošti 10 -15 minučių trukmės pranešimą buvo pavesta man. Sukau galvą, ką turėčiau pasakyti ir kai ko visai neminėti. Supratau, kodėl neatsirado norinčių žvelgti į ne rožėmis klotą vienos seniausių Lietuvos rašytojos gyvenimo kelią.
Tą gruodžio sekmadienį, Bronės Buivydaitės 80 – tojo gimtadienio išvakarėse kone visą dieną snigo. Į tylesnį už tylą sniegkritį grimzdo bažnyčios bokštai. Krito snaigės, po niūrių ir tamsių rudens darganų stebinančios savo šviežumu ir baltumu, regis, galinčios baltai perbraukti viską, kas tamsu ir juoda. Į kultūros namus, buvusią parapijos salę, gausiai rinkosi žmonės. Anykštėnai, svečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Jubiliatė, apsirengusi tautiniais rūbais atrodė šventiškai, nepanaši į aštuoniasdešimtmetę senolę. Prisiminiau prieškario Lietuvoje leisto moterims „Naujoji vaidilutė“ žurnale išspausdintą Bronės Buivydaitės straipsnį, kur ji žavisi lietuvių tautiniais drabužiais, ragina moteris juos nešioti, puoštis įvairių švenčių progomis, šie rūbai tiktų ir pobūviams, iškilmėms. Tačiau kažin ar buvo išgirstas šis raginimas, tautiniai drabužiai praverčia tik pasirodantiems scenoje šokėjams ir dainininkams. Mintyse pasidžiaugiau, kad rašytoja laikosi savo nuostatų, rodo pavyzdį. Iš tiesų, tautiniai drabužiai puošia, nuteikia šventiškai.
Daug buvo kalbančių tą vakarą. Nepagailėjo šiltų žodžių jubiliatei Lietuvos rašytojų sąjungos pasiuntiniai: ašytoja, aktorė Aldona Liobytė, prozininkas Algirdas Pocius, sveikinimo žodžius tarė ir Vilniaus centrinės bibliotekos direktorius Antanas Stasiulis, aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius Jonas Šukys, rašytojai skirtas eiles skaitė panevėžietė mokytoja Aleksandra Šilgalytė. Sveikino Bronę Buivydaitę ir rajono bibliotekų, kultūros įstaigų atstovai, už vaikams skirtas knygas rašytojai dėkojo Anykščių Jono Biliūno, II vidurinės ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, Vaikų bibliotekos skaitytojai. Anykščių kultūros namų liaudies teatro skaitovai skaitė ištraukas iš knygos „Pro vaikystės langą“. Skambėjo ir dainos, jas dainavo Svėdasų etnografinis ansamblis, „Sidabrinių balsų“ konkurso laureačių anykštėnių trio: Emilija Petrokienė, Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė.
Daug sveikintojų, daug gėlių – įvairiaspalvių gvazdikų, baltesnių už sniegą kalijų. Tada Anykščiuose dar nebuvo nė vienos gėlių parduotuvės. Gyvų gėlių puokštė žiemą gyvenantiems ne didmiestyje tuomet tikra staigmena. Vakaras užsitęsė. Matėsi, kad jubiliatė pavargo. Metų našta, akių tamsa, neįprastas, nelauktas dėmesys džiugino ir vargino. Sukaupusi visas aštuoniasdešimtmetės jėgas ji dėkojo visiems sveikinusiems, atėjusiems į vakarą. Padėkojo ir man už pranešimą. Pasidžiaugė, kad nėra užmiršta,kad tiek daug žmonių atėjo į vakarą.
Tik atmintyje lieka šventės, sukaktys. Laiko upė visus grąžina į kasdienybę. Po to jubiliejinio vakaro Bronės Buivydaitės dienos vėl bėga nuo žiemos lig žiemos tarp keturių kambario sienų niekur neišeinant iš namų. Rašytojai net ir saulėtos dienos aptemusios, lydimos senatvės negalių. Tačiau Rožė Klimašauskaitė vis dar vaikšto pas rašytoją. Vadinas, dirba prie knygos. Gal jau artėja prie pabaigos? Susitikęs Rožę pasiteiravau, kaip sekasi dirbti kartu su rašytoja.
Galima sakyt, kad baigėme, – paaiškino rašytojos sekretorė Rožė. – Bet vis dar taisome, redaguojame. Kai kur išbraukiame, kai kur pridedame… Pakalbinkit pačią rašytoją.
Mielai pakalbinčiau, bet nedrąsu, – prisipažinau aš. – Kiek žinau, žurnalistai jai nepageidautini.
Aš priminsiu, kad užpernai jubiliejiniame vakare jūs skaitėte pranešimą apie Bronę Buivydaitę, jos kūrybą. Tik reikia susitarti, kada apsilankysite, – pasakė pasisiūliusi tarpininkauti dėl vizito Rožė.
Rašytoja kovoja su tamsa, – liūdnai šyptelėjusi pridūrė ji.
Ilgai nelaukęs puoliau skambinti rašytojai. Ji leido man apsilankyti, matyt, sekretorė Rožė jau buvo prikalbinusi. Tą popietę sutartu laiku pravėriau žalio namelio kiemo vartelius. Skaisti kovo saulė tirpdė prailgusios žiemos paskutinį sniegą, kažkurioje sodo obely guviai skardeno sugrįžęs kikilis, tarsi akompanavo spėriai garmančiam Šaltupiui į ledus išnešusią Šventąją. Įėjus į kambarį pirmiausia krito į akis kaštoninės spalvos rašomasis stalas ir dar prieškario laikų rašytojai daug tarnavusi, jau galinti tapti muziejine rašomoji mašinėlė „Olympia“. Pora lentynų su knygomis, ant sienų sesers Steputės tapyti paveikslai ir pačios rašytojos portretinė nuotrauka. Iš ovalo žvelgia jauna, švelnių, taurių lietuviškų bruožų moteris, turbūt jau pradėjusi mokytojauti Bronė Buivydaitė. Dabar ji jau senolė. Tačiau tų kilnių, orių bruožų, labai tinkančių ir močiutės veidui, neišdildė laiko įrėžtos raukšlelės. Vis dėlto prigesusios akys, nematantiems būdinga išraiška liudijo rašytojos senatvę lydinčią negalią. Pradėjus kalbą ji pasiguodė, kad žmones pažįstanti tik iš balso. Nusilpusios, skaudamos akys viską rodo kaip juodus šešėlius kaskart vis labiau tankėjančiose miglose. Paklausta, kada skaitytojai sulauks antros atsiminimų knygos „Vargai vartus kiloja“, rašytoja skėstelėjusi rankomis atsakė:
Mudvi su Rožyte kaip ir baigiame rašyti. Dar pagulės leidykloje. Nežinia ką pasakys Glavlitas. Turbūt pareikalaus kai ką išbraukti, kai ką prirašyti.
Dar norėtume eilėraščių vaikams rinkinėlį sudaryti, – prasitarė pokalbyje dalyvaujanti Rožė Klimašauskaitė.
Aš,Rožyt, be jūsų kaip be rankų. Jūs man lyg sesuo, – atsiliepė rašytoja. Kiek patylėjusi pridūrė:
Man jau nieko negalima planuoti, reikia tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną dar duotą dieną. Beje, sako, kad aš, sulaukusi 85 metų, esu seniausia Lietuvos rašytoja.
Ji skundėsi bloga savijauta. Sukasi galva, silpna, skauda sąnarius. Supratau, kad šnekos rašytoją vargina, mano vizitas tik trikdo.
Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas pas rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji dar spėjo pasidžiaugti 1982 metais išėjusia biografine knyga „Vargai vartus kilnoja“. Bet jau nematė viršelio, neįžiūrėjo raidžių. Galėjo šią paskutinę savo knygą tik paglostyti.
Bronės Buivydaitės muziejus
Nelinksmai nuteikė tasai mano vizitas pas Bronę Buivydaitę. Sunkiai mezgėsi pokalbis. Rašytoja su kartėliu išsitarė, kad ji sovietinei visuomenei nereikalinga, užmiršta. Iš tiesų, išskyrus tą Bronės Buivydaitės jubiliejinį vakarą, ji niekur nebuvo kviečiama, retai kieno lankoma ir minima kaip rašytoja. Jau neprisimenu, į kokius klausimus išgirdau lakoniškus rašytojos atsakymus, šito interviu nebandžiau rašyti. Atmintyje ryškus tik pačios Bronės Buivydaitės paveikslas. Ir dabar matau ją pravėsusiame kambaryje stovinčią prie krosnies, vilkinčią berankoviais kailinukais, panašią į gerąją, bet jau pavargusią močiutę…
Jau ilgėja žiemos dienos, po pusiaužiemio vis dažniau pasirodo grįžtanti saulė. Virš šerkšnotų medžių pasilypėjusi ji siunčia žemėn įžambiai srūvančius savo spindulius, kurie susilieja su kibirkščiuojančio sniego blizgesiu. Grįžta šviesa! Jos pasigedome, ėmėm ilgėtis, kai tokios ilgos buvo naktys ir vis daugėjo tamsos. Vieną tokią saulėtą 1984 metų sausio dieną, eidama devyniasdešimtuosius metus, rašytoja Bronė Buivydaitė baigė savo žemišką kelionę. Buvo pašarvota savo namuose, aprengta, kaip prašė, tautiniais drabužiais. Buvo įvykdytas ir kitas velionės prašymas, antkapyje įrašyti žodžiai: „IŠĖJAU Į ŠVIESĄ, KAD PAREGĖČIAU TIESĄ“.
Išėjo į Šviesą… O savo asmenybės šviesą rašytoja Bronė paliko knygose, eilėraščių posmuose, dienoraščio puslapiuose.
Nuotraukose: rašytoja Bronė Buivydaitė, 1930 m.; Bronės Buivydaitės namas, dabar rašytojos memorialinis muziejus,: savo 80 –metį pasitinkanti rašytoja Bronė Buivydaitė
Prelatas Jonas Staškevičius anykštėnų būryje. Jono Junevičiaus nuotrauka
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Pastaraisiais metais kone kas vasarą iš tolimosios Kanados Toronto miesto į Anykščių miesto šventę, Šv. Onos atlaidus atvyksta prelatas Jonas Staškevičius. Jis dalyvauja kiekviename Pasaulio anykštėnų bendrijos suvažiavime, yra šios bendrijos Garbės narys. Prelatas labai laukiamas gimtajame Pavarių kaime, jis įkvėpėjas ir organizatorius visos Staškevičių giminės gentainių susibūrimo, vykstančio čia didžiųjų atlaidų dienomis.
Juozapo ir Eugenijos Staškevičių šeima 1944 metų vasarą, artėjant karo frontui prie Anykščių, spėjo pasitraukti į Vakarus. Antraip jie tikriausiai būtų neišvengę sovietinių okupantų represijų ir atsidūrę Sibire. Kaip tėvams, taip ir vyriausiam jų sūneliui Jonukui, Anykščių pradinės mokyklos mokinukui, buvo liūdna palikti gimtinę, jaukius abišaliai Šventosios upės prisišliejusius, kalvų supamus Anykščius. Nedžiugino kelionė į nežinią ir dvejais metais jaunesnės už brolį sesutės Valytės. Tiktai mažajam, dar nė metų neturinčiam broliukui Romukui buvo gera, ramu be jokių rūpesčių glūdėti prie mamos krūtinės.
Aštuntus metus einančio Jonuko akims ir sielai pradėjęs vertis gimtojo krašto grožis, jau atsirandanti meilės gimtinei pajauta lydės jį visą gyvenimą. Gimtinės netektis taps ilgesiu. Dažnai, gana dažnai būnant svetur iškyla atmintyje regimi gimtojo krašto vaizdiniai. Į saulėtą erdvę savo žalias viršūnes nardinančios aukštūnės pušys, skubantis atiduoti Šventajai šaltinių vėsa dvelkiančius vandenis Variaus upokšnis, įvairiaspalvių žiedų prikupėjusiospašventupių lankos, padangėn smingantys Anykščių bažnyčios bokštai…
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Geležinė šaltojo karo uždanga ilgam, net keliems dešimtmečiams atskyrė tėvynę palikusius lietuvius. Pirmiausia Staškevičių šeima apsistojo Vokietijos pasienyje su Danija, Flensburgo mieste. Ten Jonukas mokėsi pradinėje mokykloje. Po trejų metų Vokietijoje bei dar kitų trejų metų Anglijoje šeima įsikūrė didžiausiame Kanados mieste Toronte, kur rado prieglobstį tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių. Pabėgėliai būrėsi įvairiose lietuviškose draugijose, klubuose, lietuviškas dainas dainavo choruose, leido ir skaitė lietuviškus laikraščius. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, lietuvių tautiškumo ugdymui, mokiniai lankė lietuvių šeštadieninę mokyklą. Jau paūgėjęs Jonas Staškevičius ir jo sesutė Valentina įstojo į Algimanto Ankudavičiaus įsteigtą ir jo vadovaujamą moksleivių ateitininkų St. Šalkauskio kuopą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Jonas, baigęs gimnaziją, studijavo filosofiją Šventojo Augustino seminarijoje Toronte. Studijuoti teologijos išvyko į Romoje esantį Gregoriano universitetą. 1962 metų liepos 22 dieną Jonas Staškevičius buvo įšventintas kunigu.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl buvo pasirinktas dvasininko kelias? Matyt, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, esti pašauktas ten, kur turėtų būti. Augo katalikiškoje šeimoje, kartu su tėvais eidavo melstis į Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos bažnyčią, švęsdavo Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Dar būdamas gimnazistas Jonas suprato, kad tikėjimas yra gyvenimo druska, kad reikia tiesinti prie Dievo vedantį kelią. Norą tapti kunigu žadino ir gyvas pavyzdys – dėdė ir krikštatėvis Jonas Staškevičius. Pasišventimas kunigystei, meilė Dievui ir žmogui džiugino artimuosius, parapijiečius, visus jį pažinojusius. Sukrėtė tolimąjį Torontą pasiekusi žinia – nebėra šviesaus kunigo Jono Staškevičiaus, jis mirė kaip tikėjimo kankinys Sibiro gulaguose. Turbūt tai labiausiai paakino sūnėną ir krikštasūnį rinktis dvasininko kelią, stoti savo bendravardžio, bendrapavardžio dėdės vieton. Kunigu tapo ir kitas sūnėnas, jauniausias Jono brolis, gimęs jau ne Lietuvoje,Vytautas Staškevičius.
Jono Staškevičiaus kunigystės kelias prasidėjo toje pačioje Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijoje, kuri 1974 metais gavo Toronto arkivyskupijos leidimą persikelti į tais metais įsisteigusį Misisogos (Mississauga) miestą. Ta pačia proga buvo gautas leidimas parapiją ir naujai statomą bažnyčią pavadinti Lietuvos Kankinių vardu. Po netikėtos klebono kunigo Petro Ažubalio mirties Lietuvos Kankinių bažnyčios klebono pareigos atiteko kunigui Jonui Staškevičiui. Tapęs šios lietuviškos šventovės klebonu, rūpinosi jos atnaujinimu, modernizavimu. Rūpėjo jam ir Šv. Jono lietuvių kapinės, ten radosi koplyčia, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, paties rankomis sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Visa dabartinė apylinkė, kurioje yra lietuviškos kapinės ir Lietuvos Kankinių bažnyčia, yra pavadinta „Anapiliu“ ir tuo vardu įregistruota Kanados valdžios įstaigose.
Visos bėgančio laiko kunigo Jono dienos, metai skirti sielovadai, kovai su tamsos jėgomis, su nuodėme, atskiriančia žmogų nuo Dievo, nuo savęs paties, nuo gėrio ir meilės. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kunigo Jono Staškevičiaus aukota mišių, kiek pakrikštyta, sutuokta, palydėta į amžinybę tautiečių bei kitų katalikų. Kokią nesuskaičiuojamą daugybę kartų į savo ir kitų besimeldžiančiųjų bažnyčioje lūpas ir širdis buvo įdėtas prašymas „Gelbėk mus, Viešpatie“…
Gera sugrįžti į Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Šviesios atminties dėdė kunigas Jonas, kaip kankinys miręs lageryje, laiške buvusiems parapijiečiams rašė, kad pasaulį reikia gelbėti meile. Jis atlaidžiai šypsojosi ir savo budeliams.
Meilė stipresnė net už mirtį. Tačiau be Dievo pagalbos žmogus bejėgis. Kaip ir daugelį užjūriuose atsidūrusių lietuvių kunigą Joną Staškevičių labai liūdino, širdį dilgino žinios iš okupuotos Lietuvos. Barbariškai išniekinti žuvusių partizanų kūnai, tremtys į Sibiro platybes, lageriai, tikinčiųjų persekiojimai… Tėvynė kenčia. Kaip toje dainoje: „Kraujo upeliai teka, o ašarėlių lig pažastėlių“. Atrodė, kad pavergta Lietuva dar ilgai bus okupantų junge.
Ir štai įvyko stebuklas. Dovydas įveikė Galijotą… Pasaulį nustebino Baltijos kelias, kone dviejų milijonų susikibusių už rankų, suvienytų meilės tėvynei, laisvės siekio žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Tankus, ginkluotus kareivius pasitinkanti tūkstantinė minia. Ji ginkluota daina ir Lietuvos vardu… Sužinojus, kad Lietuva jau laisva, nepriklausoma, džiaugsmo ašaros vilgė tėvynainių skruostus. Stebuklas, tikras Dievo duotas stebuklas!
Nenusakomą šviesų jausmą patyrė prelatas Jonas Staškevičius, po daugelio metų atvykęs aplankyti tėviškę, jau Nepriklausomą Lietuvą, susipažinti su naujos kartos nematytais gentainiais. Norėjosi apkabinti svyruoklį beržą, žydinčią liepą, glostyti gėlę, peržegnoti kiekvieną sodybą, sveikintis su kiekvienu sutiktu žmogumi. Didingai gražūs Kanados gamtovaizdžiai. Tyravandeniai ežerai, horizontą užsklendžiantys kalnai… Tačiau koks mielas ir savas lietuviškas peizažas… Tarytum sakantis: čia tavo tėvynė, čia tavo gimtinė, tavo šaknys… Kaip paukščius, taip ir žmones tėviškė šaukia sugrįžti.
Prelatas Jonas Staškevičius laiške autoriams rašė: „Turėjau dvi progas trumpai lankytis pavergtoje Lietuvoje. Pirmą kartą lankiausi 1978 m. su būriu lietuvių iš Londono parapijos ir savo broliu Vytautu. Slapta savo giminių brolis buvo nugabentas į Pavares, o mane vienas giminaitis nuvežė tiesiai pas kleboną Albertą Talačką. Su juo sutarėme, kad pernakvojęs Pavarėse, rytojaus rytą, birželio 3 dieną 8 val. Mišias aukosiu Anykščių bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus. Tuo metu Lietuvoje Mišios dar buvo aukojamos lotynų kalba, bet klebonas žinojo, kad išeivijoje Mišias jau aukojame lietuvių kalba. Tai manęs paklausė, ar turiu aukojamų Mišių lietuviškus tekstus. Atsakiau, kad turiu. Tai jis pasiūlė man Mišias aukoti lietuvių kalba. Tą rytojaus rytą taip ir padariau. Mane stebino, kad susirinkę ryte anykštėnai taip gražiai atsakinėjo į visus Mišių kreipinius, nors tai buvo ir jiems pirmosios lietuviškos Mišios Anykščiuose. Ypatingai ir pats tada susijaudinau, kai skaitydamas visuotines maldas, kuriose į kiekvieną kreipinį atsakoma: „Meldžiam Tave, Viešpatie“, aš, visai net nepagalvojęs, paskaičiau iš savo mišioliuko kreipinį: „Lietuvai duoti laisvę teikis…“ ir visi žmonės garsiai atsiliepė: „Meldžiam Tave, Viešpatie“.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Vėliau manęs nebeįsileido Lietuvon. Tačiau 1988 m. ankstyvą pavasarį vėl atsirado galimybė. Priklausiau Kanadoje veikiančio „KestonCollege“ padalinio, kovojančio už religijos laisvę komunistiniuose kraštuose, valdybai. Tuo metu valdyba gavo leidimą atstovams vykti Maskvon pas Tarybų Sąjungos Religinių reikalų viršininką ir išreikšti savo reikalavimus. Kadangi mūsų skyriuje buvo ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir estai, tai gavome leidimą po lankymosi Maskvoje dar aplankyti savo krašto Religinių reikalų viršininkus. Todėl mudu su profesoriumi Romu Vaštoku, kaip lietuviai Kanados atstovai, lankėmės Vilniuje ir Kaune. Tuo metu dar daug kas buvo draudžiama, tvyrojo baimė, pokalbiuose nesimatė geresnio rytojaus. Tačiau tuojau pat tą vasarą viskas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Tada supratom: tikrai Dievas stebuklą padarė!“
Garbaus amžiaus sulaukęs prelatas Jonas Staškevičius prašo Dievo, kad dar neleistų jam pavargti, kad dar galėtų tarnauti parapijiečiams. Minėtame laiške jis rašo: „Dabartiniu metu vėl „prižiūriu“ dvi savo buvusias parapijas Londono vyskupijoje. Londono mieste Šiluvos Mergelės Marijos buvusi lietuvių parapija jau savo pastatų nebeturi ir yra prisiglaudusi vienos vietinės parapijos patalpose, o aš esu jų kapelionas. Delhi mieste Šv. Kazimiero lietuviška parapija dar turi savo pastatus ir veikia, o aš esu tos parapijos administratorius – klebonas. Norėjau atkreipti dėmesį, kad Torontas nėra viskas, nes yra ir kitos vietovės, kuriose tenka darbuotis, o pats didžiausias centras yra „Anapilis“ Misisogos mieste“.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Aplankius Lietuvą, Anykščių kraštą, pabendravus su tėviškėnais, regis, palengvėja metų našta. Lankys, kol leis jėgos. Grįžta į Kanadą pažvalėjęs, dar norintis tarnauti Dievui ir žmonėms. Daug, jau daug Kanados lietuvių atgulė Šv. Jono kapinėse. Tarp jų palikuonių – vis mažiau kalbančių lietuviškai. „Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba“, – sakė Vydūnas. Negerai, kai tie dar šnekantys lietuviškai vis įterpia svetimžodžius. Gal bent kiek padės apvalyti tą šnekamąją Kanados lietuvių kalbą prelato Jono Staškevičiaus sudarytas ir išleistas „Tinginių žodynas“, kur jis siūlo paplitusius tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais atitikmenimis, kurių kalbantys pritingi prisiminti, ieškoti.
Su prelatu Jonu Staškevičiumi susitikome, bendravome 2019 m. vasarą, dalyvaudami Miesto šventės renginiuose. Jis džiaugėsi gražiomis permainomis Anykščiuose. Mes, anykštėnai, jas ne visada pastebime. Padovanojo savo naujausią lietuvių ir anglų kalbomis parašytą knygą „Pasaulio pagrindai: naujoji prielaida“, kurioje kalbama, kaip susiderina tikslieji mokslai su religija. Yra apie ką pamąstyti, paskaičius šią religinę studiją. Atsisveikindami pasilinkėjome vėl susitikti, bendrauti, jei Dievas leis, ateinančią vasarą. Tada gal bandysime aiškintis, kas yra neretai minima, bet daugeliui sunkiai suvokiama amžinybė, kurioje dingsta į mirtį vedęs laikas, išnyksta atstumais matuojama erdvė.
Pasakojimo autoriai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.
Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas
Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.
Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.
Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.
Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.
Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.
Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.
Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.
Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.
Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.
Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Birželio 8–9 dienomis šeimas ir kūrėjus Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, suburs literatūros festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“. Vyks kūrybinės dirbtuvės, žaidimai, kino ir teatro premjeros, geriausių animacinių filmų peržiūros, dalyvaus vaikų knygų autoriai.
Festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“ pripažintas geriausiu praėjusių metų Anykščių renginiu vaikams ir jaunimui.
Kaip ir praėjusiais metais, organizatoriai į festivalį surinko geriausius knygų vaikams autorius. Jie festivalyje ne tik pristatys savo knygas, bet ir ves kūrybines dirbtuves mažiesiems. Į „žiauriai geras“ dirbtuves pakvies 2018 metų knygos vaikams „Sibiro haiku“ autorės rašytoja Jurga Vilė bei iliustruotoja Lina Itagaki.
Į susitikimą kūrybinėse dirbtuvėse kvies ir gražiausios 2018 metų knygos – Mariaus Marcinkevičiaus „Maži eilėraščiai mažiems“ – iliustruotoja, šiais metais Bolonijos knygų mugėje specialiu diplomu apdovanota Rasa Jančiauskaitė, bei premija už geriausią 2019 metų knygą mažiausiems skaitytojams – Mariaus Marcinkevičiaus „Sivužas“ – apdovanota iliustruotoja Lina Dūdaitė.
Šeimas kelionėse po mitologinį fantazijų pasaulį vedžios geriausios 2018 metų knygos vaikams ir paaugliams „Klampynių kronikos“ autorė Neringa Vaitkutė, geriausios 2017 metų knygos paaugliams „Kaukas Gugis ir kerų karas“ autorius Justinas Žilinskas, lietuviškosios mitologijos žinovė, knygų „Didžioji būtybių knyga“ ir „Sukeistas“ autorė Kotryna Zylė.
Lietuvos šaulių sąjungos 100-mečio jubiliejų vaikai galės atšvęsti kartu su istoriku, vaikų knygų autoriumi Norbertu Černiausku. Drauge su iliustruotoja Birute Bikelyte jis ne tik pristatys knygą „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“, bet ir vadovaus jaunųjų riterių įšventinimo turnyrui ir su šauliais virs košę, kurią skanauti galės visi festivalio dalyviai.
Festivalyje vienas populiariausių vaikų knygų rašytojų Tomas Dirgėla vienam vakarui pakeis amplua – šeštadienio vakarą jis pasirodys kartu su vaikų rašytojų muzikine grupe „Knygų vaikai“.
Festivalio lankytojai pirmieji Lietuvoje galės išvysti Kristinos Buožytės virtualios realybės animacinį filmą „Angelų takais“, sukurtą pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Prestižiniame Venecijos kino festivalyje pristatytas projektas šiuo metu keliauja po tarptautinius festivalius ir skina apdovanojimus. Jo premjera Lietuvoje numatoma tik rudenį. Animacinio filmo „Miškas“ autorius Ignas Meilūnas mažiesiems pristatys savo naujausią kūrinį – animacinį filmą „Matilda“, vaikams jis leis susipažinti su animacijos kūrimo ypatumais.
Festivalį Anykščių kultūros centre uždarys trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ ir garsiausio trumpametražių filmų festivalio Klermono-Ferano parengta animacinių filmų programa visai šeimai.
Šeštadienio popietę „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, aktorius ir atlikėjas Paulius Tamolė kartu su muzikantais pristatys dar niekur nerodytą, „Kristupo festivaliui“ kuriamą muzikinę pasaką „Sniego karalienė“. Iškart po jos vyks suneštinė festivalio vakarienė. Organizatoriai vaišins troškiniu, o lankytojai kviečiami pasirūpinti užkandžiais ir atsineštomis gėrybėmis dalintis su kaimynais.
Pirmą kartą Anykščiuose ir „Vėjų teatras“ surengs koncertą pagal Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Maži eilėraščiai mažiems“. Festivalio lankytojus džiugins aktorių kurtos ir atliekamos dainos.
Šiųmetinė festivalio naujiena – Tėvų krantas. Tai erdvė, kurioje suaugusieji galės pailsėti, pabendrauti ir pasisemti idėjų iš kitų tėvų bei išgirsti apie žaidimų ir knygų skaitymo svarbą mažiesiems.
Dar viena džiugi naujiena mažiesiems – žaidimų erdvė. Joje veiks stalo žaidimų studijos „Vienaragis“ erdvė, kurioje vaikai galės susipažinti su įvairiais žaidimais ir sukurti savo pačių istorijas.
Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.
Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).
Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.
Vytautas Visockas
[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.
Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.
Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?
Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…
Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.
Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?
Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]
Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?
Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“
Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.
Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.
Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…
Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui
Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.
Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.
Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”
Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:
– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!
Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..
Ilgametis Anykščių Šv. Mato bažnyčos klebonas, Anykščių dekanato dekanas monsinjoras Albertas Talačka (1921-1999) buvo vienas ryškiausių šio krašto šviesuolių, mėgęs ir gyvai domėjęsis daile. Monsinjorą domino tiek senieji, neįkainojamą tautos kultūrinį palikimą sudarantys dailės kūriniai, tiek tuometinis dailės vyksmas – ne tik pripažintų menininkų kūryba, bet ir jaunų perspektyvių dailininkų kūrybiniai ieškojimai. Jo rūpesčiu Anykščių šventovė pasipuošė profesionalių Lietuvos dailininkų sukurtais sakralinės dailės kūriniais. Anykščių parapijai atiteko monsinjoro sukaupta dailės kūrinių kolekcija, galinti didžiuotis ne vienu puikiu pasaulinio garso dailininko ar Lietuvos dailės klasiko sukurtu kūriniu.
Kiekvieną kartą, kai tik atvažiuoju į Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo- Vaižganto, Antano Vienuolio kraštą, pas studijų draugą Vygandą Račkaitį ir jo žmoną Mildą Telksnytę – Anykščių rajono Garbės piliečius – visada iškyla klausimas: ką dar naujo galėčiau pamatyti šiame nuostabiame krašte, kur tiek daug kultūros, istorijos, gamtos paminklų? Beveik visur jau ne kartą lankytasi, fotografuota, grožėtasi ir gėrėtasi garsiųjų anykštėnų palikimu, o dabartinių – pastangomis tą palikimą išsaugoti, puoselėti, rodyti visai Lietuvai.
Milda ir Vygandas pasitarę siūlo važiuoti prie Virintos, kur labai gražus gamtovaizdis, kur gyvena Domicelė Juodžiūnaitė – kaimo poetė, šiemet išleidusi jau ketvirtą savo kūrybos knygelę.
