Anykščių krašte

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie trėmimus į Sibirą.

1941 m. gegužės 23 d. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymu Nr. 0037 buvo sudarytas Lietuvos žmonių trėmimo operatyvinis štabas, susidedantis iš devynių čekistų. Kiekvienoje apskrityje trėmimui rengti ir vadovauti buvo paskirti vadinamieji operatyviniai trejetai (operatyvinės trejukės), sudaryti iš NKGB ir NKVD pareigūnų, kurių dauguma buvo rusai, atsiųsti iš įvairių SSRS respublikų ir sričių.

Anykštėnų trėmimus rengė ir jų vykdymą kontroliavo Utenos apskrities operatyvinis trejetas: Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininkas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Aleksandras Železniakovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Nikolajus Kuzminas ir Vilniaus miesto NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, valstybės saugumo seržantas Sergejus Metelkinas, kartais jį pavaduodavo LSSR NKGB tardymo dalies tardytojas, valstybės saugumo leitenantas Ivanas Nozdrevas. Šeimų trėmimus Anykščių valsčiuje tiesiogiai vykdė Utenos apskrities NKVD-NKGB skyriaus ir Utenos apskrities LKP(b) partijos ir vykdomojo komiteto potvarkiais sudarytos operatyvinės trėmimo vykdytojų trejukės.

Tuo metu Utenos apskrities NKVD skyriui vadovavo Georgijus Leonovas, LKP(b) partijos komitetui – Vilhelmas Mačiūnas, Vykdomajam komitetui – Petras Kukta. Vadovaudamiesi valsčių vadovų atsiųstomis rekomendacijomis, jie paskyrė trėmimų vykdytojus vietose. Anykščių valsčiuje trėmimų vykdytojus iš vietinių sovietinių įstaigų darbuotojų ir sovietinių aktyvistų pasiūlė Anykščių apskrities LKP(b) partijos komiteto sekretorius Petras Katinas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Andrius Navickas, bet operatyvinių trejukių vadovais buvo paskirti Utenos apskrities NKVD skyriaus čekistai iš NKVD kariuomenės dalinių, kurie buvo atsiųsti į Lietuvą trėmimams vykdyti. Rengiantis trėmimams informaciją apie asmenis, numatytus ištremti, rinko sovietinių įstaigų darbuotojai, sovietiniai aktyvistai ir sovietų saugumo agentai. Vadovaujantis jų surinkta medžiaga (valsčiaus vykdomojo komiteto pažymomis, agentų pranešimais), buvo sudaromos trėmimų bylos.

Teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, sovietų valdžios nerėmė. Labiausiai jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija. 1941 m. birželio 14 d. iš Anykščių miesto okupantai ir jų talkininkai ištrėmė 10 žydų šeimų ir 7 lietuvių šeimas. 2 tremtinių šeimos buvo turtingų žydų, 3 šeimos – žydų sionistų ir 5 šeimos – žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. iš viso buvo ištremti 79 Anykščių miesto gyventojai, iš jų 43 žydai (10 šeimų), 5 lenkai (1 šeima) ir 31 lietuvis (7 šeimos). Dar papildomai 29 lietuviai (7 šeimos) ir 3 lenkai (1 šeima) ištremti iš Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių.

Pateikiami žydų prisiminimai apie trėmimą

Samuelis Taicas:
Žydus vežė į Sibirą kaip ir lietuvius. Antai Kagano šeimą ištrėmė vien todėl, kad vienas sūnus Hiršas buvo sionistas-revizionistas. Juos bandė gelbėti antrasis sūnus Rufkė, komunistas. Tėvų reikalu jis nuvažiavo į Vilnių, į CK. Tėvai jau buvo nuvežti iki Švenčionėlių, bet juos sugrąžino, tačiau seserys Minucha ir Brainė vis tiek atsidūrė Sibire. Beje, seserys liko gyvos, o tėvus nužudė Anykščiuose.

Naumas Eingornas:
Tą liūdną birželio naktį mus iš namų išvedė raudonarmiečiai ir keli vietos komjaunuoliai žydai. Taigi lietuviai man nieko blogo nepadarė. Na, o tėvo turtelis buvo visai menkas: jei pirkdavo karvę, niekad neužtekdavo savų pinigų, reikėdavo skolintis. Vienintelis jo „nusikaltimas“ tegalėjo būti tai, kad savanoriu ėjo į Lietuvos kariuomenę. Bet argi Lietuva jam – ne tėvynė?

Danielius Eingornas:
Buvo penktadienis, baigiau darbą, laukėm šabo. Ketvirtą valandą ryto prie mūsų namų suburzgė mašina, pabeldė keli vyrai. Jie buvo ginkluoti, vieną iškart pažinau – Dovydą Pamą. Stovėjau vienais apatiniais, bet, pistoletu pasidrąsinęs, naktinis „svečias“ dėl visa ko patikrino, ar po naktiniais neturiu ginklo… Paskui pasakė: „Duodam 40 minučių, ruoškitės!“ Išsigandę, nieko nesuprasdami, sumetėm daiktelius į vežimą (mašina nubirbė toliau, matyt, pas kitus…), ant jų susodinom vaikus. Mudu su žmona iki stoties paskui vežimą ėjome
pėsti. Žmonai ta kelionė buvo apskritai baisi, nes jai artėjo laikas gimdyti…

Nors iš Anykščių žydų (43 asmenys, 10 šeimų) buvo ištremta daugiau negu lietuvių (31 lietuvis, 7 šeimos), bet lietuviai 1941 m. trėmimo dienomis kalbėjo, kad žydai tremia žmones.

Valerija Žemaitytė:
1941 m. birželio 14-ąją išgirdom: „Žydai žmones veža!“ Tokia buvo anykštėnų lietuvių reakcija į pirmąjį masinį trėmimą. Netrukus sužinojom, kad išvežtos ir kelios turtingesnių žydų šeimos. Bet niekas tuo netikėjo, sakė: pavežės dėl akių iki kito miestelio ir paleis. Juk valdžioj – vieni žydai!

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad operatyvinėse trejukėse buvo žydų tautybės sovietinių aktyvistų, bet jų viršininkais buvo skiriami enkavėdistai, dažniausiai įvairių NKVD kariuomenės dalinių kariškiai, atvykę tremti Lietuvos gyventojų. Tarp Anykščių valsčiaus trejukių narių buvo ir sovietinių aktyvistų – lietuvių bei rusų. Vieną operatyvinę trejukę sudarydavo nuo dviejų iki keturių asmenų. Paprastai viena operatyvinė grupė (trejukė) turėdavo iš namų išvaryti ir nuvežti arba pėsčiomis nuvaryti iki Anykščių geležinkelio stoties 2–3 tremtinių šeimas. Kai kuriose tremtinių bylose išliko trėmimo vykdytojų (trejukių narių) pavardės. Anykštėnus trėmė enkavėdisto Aleksandro Čiupachino vadovaujama grupė, kurią sudarė pats Čiupachinas, Anykščių veltinių artėlės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas ir kino teatro direktorius Abelis Zilberis (ši grupė ištrėmė ir Eingornų šeimą), enkavėdisto Konstantino Farafonovo grupė, kurią sudarė pats Farafonovas, komjaunuolis Nikolajus Šaripovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicininkai Petras Bareikis ir Jonas Ilčiukas, enkavėdisto Ivano Sibatorkino grupė, kurią sudarė pats Sibatorkinas, komunistas Abraomas Dovidavičius ir Anykščių MTS direktoriaus pavaduotojas Abrosimas Baranovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus darbuotojo Georgijaus Konstantinavo grupė, kurią sudarė pats Konstantinovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicijos įgaliotinis Antanas Vilimas ir 1-osios apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas J. Tutkus, enkavėdisto Ivano Alajevo grupė, kurią sudarė du nariai – Alajevas ir Andrioniškio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Ignas Labeika. Tarp trėmimo vykdytojų – operatyvinių trejukių narių – nurodyti 7 rusai, 5 lietuviai ir 3 žydai, dauguma rusų, penki iš septynių, buvo nevietiniai NKVD dalinių kariškiai ir čekistai, atsiųsti į Anykščius trėmimo metu.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Operatyvinių trejukių nariai tremtinių šeimas nuveždavo arba nuvarydavo pėsčiomis į Anykščių geležinkelio stotį. Ten juos prieš išvežant saugojo enkavėdistai ir vietiniai Anykščių valsčiaus milicininkai bei sovietiniai aktyvistai. Palyginus 1941 m. archyvinius dokumentus trėmimų bylose ir liudininkų pasakojimus apie trėmimus 1994–1995 m., matyti, kad jie sutampa. 1941 m. tremiant Kaganų šeimą iš Anykščių, sustojus tremtinių ešelonui Švenčionėliuose, jie buvo ešelono viršininko įsakymu, jam gavus nurodymą iš Vilniaus, išlaipinti, paleisti ir autobusu parvežti atgal į Anykščius, bet iš ešelono ištrūkti pavyko tik komunisto Ruvino Kagano, tuo metu dirbusio Vilniuje, tėvams Bereliui ir Lėjai Kaganams. Matyt, kalbos Anykščiuose, kad žydai tremia savus tik iki artimiausios geležinkelio stoties, pasklido, kai Kaganai grįžo namo, nors jų dukros ir Ruvino seserys Braina ir Minucha Kaganaitės buvo ištremtos. Tėvus nuo dukrų atskyrė čekistai, kai tėvai, paleisti iš vagono, nuėjo į stotį tvarkytis dokumentų, o nepilnametės seserys perone liko saugoti iš vagono iškrautų daiktų. Tuo metu jas, besėdinčias perone, pamatė ešelono sargybiniai, kurie nežinojo, kad Kaganai paleisti, o seserys to paaiškinti nesugebėjo, nes rusiškai nemokėjo, ir kol jų tėvai buvo stotyje, Braina ir Minucha vėl buvo sukištos į vagoną ir iškeliavo į Altajaus kraštą.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iš tremtinių ešelono išleido ne tik žydus Kaganus, bet ir vieną lietuvį, Anykščių verslininką, komunistų rėmėją Joną Laskauską. Jis buvo išleistas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tiesioginiu LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ešelono viršininkui, deja, Laskausko žmona Ona ir mažametė dukra Nijolė tuo metu jau buvo vežamos kitu ešelonu į tremtį per Baltarusiją. Prasidėjus karui ir kilus suirutei, A. Gudaičio-Guzevičiaus telefonograma ešelono viršininko nepasiekė, ir komunistų rėmėjo Laskausko šeima atsidūrė Altajaus krašte.

Tačiau neabejotina, kad žydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant kraštą negali būti pagrindas kaltinti visą Lietuvos žydų etninę bendruomenę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę už Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai).

2023.05.07; 08:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kaip Anykščių krašte iki sovietinės okupacijos buvo platinama komunistinė spauda.

Vienas svarbiausių LKP darbų, aptariamų beveik kiekviename LKP Anykščių–Kavarsko parajonio komunistų susirinkime ar pasitarime, be organizacinės veiklos uždavinių, buvo komunistinės spaudos platinimo klausimas.

Į LKP Anykščių–Kavarsko parajonį komunistinė literatūra – laikraščiai, atsišaukimai, instrukcijos – patekdavo dviem keliais. Pagrindinis kelias aprūpinant vietinius komunistus komunistine literatūra ėjo iš LKP Panevėžio rajono komiteto. Spauda keliaudavo siauruoju geležinkeliu iš Panevėžio į Anykščius, paslėpta keleivių (kurjerių komunistų) bagaže. Ją veždavo ir LKP Anykščių–Kavarsko komiteto vadovai, komiteto sekretorius Jankelis Šapira, LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas ir 4-osios kuopelės sekretorius Adomas Laucius, kuris buvo tiesiogiai atsakingas už ryšius su LKP Panevėžio rajono komunistų vadovybe.

Iš Panevėžio gautą spaudą paimdavo LKP Anykščių–Kavarsko komiteto narys A. Jačys, gyvenantis Anykščiuose, Malūno gatvėje. Jis perduodavo spaudą šio komiteto nariui, nuo 1933 m. komiteto sekretoriui Zelikui Laferiui arba jo broliui, komiteto nariui Ruvinui Laferiui. Jie spaudą paslėpdavo ir vėliau išdalindavo LKP parajonio nariams, atsakingiems už platinimą. Dalį iš Lauciaus gautos literatūros Jačys perduodavo savo kaimynui komunistui A. Petroniui, kuris parajonio komunistų vadovybės nurodymu savo namuose buvo įrengęs komunistinės spaudos slėptuvę. R. Laferis sutartu laiku Anykščiuose, ant Šventosios upės tilto, susitikdavo su dviračiais iš Kavarsko valsčiaus Naujokų kaimo atvykusiais komunistais Jonu Maskaliūnu bei Juozo Šleikum ir jiems slapta perduodavo komunistinę literatūrą. Šie ją perduodavo Kavarsko valsčiuje Devenių, Dečionių, Naujokų, Varnelių kaimuose gyvenantiems komunistams ir komjaunuoliams.

LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas Paraiščio miške, netoli savo namų, buvo įsirengęs komunistinės literatūros slėptuvę. Kavarsko komunistai LKP išleistą literatūrą dažniausiai gaudavo iš Ukmergės, bet jeigu dėl kokių nors priežasčių to padaryti nepavykdavo, juos aprūpindavo anykštėnai – LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Zelikas Laferis arba to paties parajonio MOPR-o kuopelės sekretorius Leizeris Karabelnikas.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Pagrindinis komunistinės spaudos tiekėjas iš Ukmergės buvo komunistas, Kavarsko žydų sporto draugijos „Vienybė“ vadovas Kalmanas Rachmanas – jis dirbo keleivinio autobuso vairuotoju, todėl vežioti draudžiamą literatūra jam buvo labai patogu. Rachmanui siuntą paruošdavo kavarskietis, komjaunuolis, Ukmergės gimnazijos moksleivis Zelmanas Cukeris, gavęs literatūros iš LKP Ukmergės parajonio komunistų. Kartais siuntą iš Ukmergės pristatydavo šio LKP parajonio komiteto narė kavarskietė Chaja Šapotkinaitė. Už gautos komunistinės literatūros perdavimą Kavarsko valsčiaus Dauginčių kaimo komunistų kuopelei buvo atsakingas kavarskietis Šimkė Cukeris – jis palikdavo literatūrą slėptuvėje netoli kryžiaus prie Kavarsko–Pienionių vieškelio arba nuveždavo į Dauginčių kaimą komunistui Petrui Meškauskui.

Didesnę dalį komunistinės literatūros sudarydavo atsišaukimai, bet būdavo ir nelegalių laikraščių,brošiūrų, įvairių veiklos instrukcijų. Anykščių krašto komunistai gaudavo tokius LKP leidinius kaip „Balsas“, „Ėnės“, „Kareivių tiesa“, „Komunistas“, „Mūsų kova“, „Partijos darbas“, „Tiesa“, „Spalių revoliucija ir jaunimas“, „Komunistai fašistiniame teisme“. Dauguma šių leidinių buvo spausdinama tuometinėje Vokietijos teritorijoje Klaipėdoje bei Tilžėje ir su apmokamų kontrabandininkų pagalba per sieną nelegaliai pakliūdavo į Lietuvą.

Ne kartą Lietuvos policija buvo konfiskavusi į Anykščius pristatomos literatūros siuntas. Taip nutiko ir 1933 m. rugpjūčio 1 d., kai su visa draudžiamos literatūros siunta buvo sulaikytas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Jankelis Šapira.

Po tokios nesėkmės Anykščių komunistai įsigijo šapirografą ir pradėjo patys kopijuoti ir dauginti atsišaukimus. Šapirografą jiems nupirko anykštėnas verslininkas Jonas Laskauskas, simpatizavęs komunistams ir juos slapta rėmęs. Dabužių apylinkės komunistai buvo įsigiję antrą šapirografą. 1933 m. balandžio mėnesį LKP Anykščių-Kavarsko parajonio Naujokų kaimo kuopelės narys Donatas Maskaliūnas tame pačiame kaime pas Juozą Staniūną šiuo prietaisu daugindavo atsišaukimus, bet kadangi jų tekstus rašė savo ranka, todėl policijos greitai buvo išaiškintas.

Policijai pavykus konfiskuoti keletą draudžiamos spaudos siuntų, vienas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio vadų A. Karosas pasiūlė komunistams įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti naujausių žinių iš Maskvos.

Komunistinė literatūra buvo skirta komunistų savišvietai ir „liaudžiai“ šviesti, ypač tam tiko atsišaukimai. Jie buvo spausdinami lietuvių, žydų, lenkų bei rusų kalbomis, jų tekstuose atsispindėdavo LKP tikslai. 1933 m. liepos 23–30 d. Anykščių bei Kavarsko gatvėse komunistai P. Misonis, D. Maskaliūnas ir J. Vildžiūnas išmėtė atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama:

Visam kapitalistų pasauly kaip ir Lietuvoje viešpatauja ekonominis krizis. Buržuaziją visą krizio naštą krauna ant darbininkų ir valstiečių pečių. Šalin fašistų bado ir skurdo valdžią. Tegyvuoja proletarinė revoliucija visam pasauly. Tegyvuoja mūsų vadas komunistų partija.

1934 m. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, kratos metu rastas LKP CK 1934 rugpjūčio 12 d. atsišaukimas žydų kalba, kuriame Lietuvos valdžia buvo kaltinama žydų pogromais:

Šalin fašistų pogromščikų valdžią. Kovokim prieš fašistinius pogromščikus. Draugai darbininkai ir vargdieniai šio mėnesio bėgyje fašistai organizavo visą eilę pogromų prieš žydus, Šiauliuose, Kuršėnuose, Kelmėje ir Kauno Slabodkėje. Pogromai yra fašistų valdžios išpuolis prieš darbininkų mases. Mes negalime pasitikėti fašistų valdžia nes ji pati organizuoja pogromus.

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Kai kuriuose atsišaukimuose buvo kreipiamasi į tam tikras gyventojų socialines bei profesines grupes ir jaunimą, kviečiama kovoti prieš Lietuvos valdžią: „Draugai darbininkai ir darbo valstiečiai“, „Draugai darbininkai ir darbininkės, valstiečiai ir valstietės“, „Smulkūs valstiečiai ir kaimo biedniokai“, „Lauko darbininkai ir jų vargai“, „Zimagorai, ravakasiai, jų bėdos ir vargai“, „Draugai jaunuoliai ir jaunuolės“.

Komunistų susirinkimuose būdavo skiriami organizacijos nariai, atsakingi už komunistinės literatūros platinimą vietiniams gyventojams. Jie rinkdavosi įvairius platinimo būdus: atsišaukimus dažniausiai pritvirtindavo prie medžių ir stulpų, greta vieškelių ar geležinkelio. Pavyzdžiui, 1933 m. gegužės mėnesį LKP Anykščių parajonio komiteto narys A. Jačys atsišaukimus platino kartu su kaimynu komunistu A. Petroniu, eidami geležinkeliu, 6 kilometrų atstumu nuo Anykščių, iki Bičionių kaimo, taip pat juos klijavo ant kilometrų rodyklių ir Bičionių geležinkelio stotyje ant durų.

1932 m. gegužės 1 d. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, J. Biliūno g. 19, vykusiame komunistų susirinkime LKP parajonio sekretorius Z. Laferis paskyrė organizacijos narius, atsakingus už komunistinės literatūros platinimą Anykščiuose, ir išdalijo komunistinę literatūrą, paskelbdamas jos platinimo savaitę. Nutarta

900 egzempliorių atsišaukimų lietuvių bei žydų kalbomis ir komunistinę spaudą išdalinti tamsiu paros metu, kad niekas nepastebėtų, padedant ją prie gyventojų durų, sukaišiojant pro plyšius durų apačioje. Atsakingi už spaudos platinimą Skiemonių gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno g.) buvo paskirti Beilė Ševachaitė, Chaja Piketkinaitė, Ruvinas Laferis ir Leizeris Karabelnikas, o Ažupiečių gatvėje (dabar Tilto g.) – Jocha Gantvergeraitė, Michlė ir Mina Bulovkaitės. Dažnai komunistinė spauda būdavo padedama ant kelio tikintis, kad važiuojantieji pro šalį ją paims, nes popierius praversdavo ir namų ūkyje.

Susipratę piliečiai, radę ant kelio draudžiamos literatūros, apie tai pranešdavo policijai, kiti į komunistų „dovanas“ nekreipdavo dėmesio arba parsiveždavo į namus ne skaityti, o ūkiniams reikalams, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie šią komunistinę propagandą perskaitydavo. Dar vienas platinimo būdas buvo literatūros dalinimas asmenims, prijaučiantiems vienoms ar kitoms komunistų idėjoms. Tokiems pirmiausia duodavo pasiskaityti nelegalios literatūros, o paskui stengdavosi įtraukti į savo gretas.

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tam reikalui vienas iš LKP Kavarsko parajonio vadų, provizorius Alfonsas Karosas 1925 m. įsteigė Kavarsko laisvamanių draugijos skyrių ir skaityklą šalia. Su kiekvienu atėjusiu skaitytoju jis stengdavosi pasikalbėti įvairiais klausimais. Jeigu interesantas pritardavo komunistinėms idėjoms, gaudavo iš Karoso pasiskaityti nelegalios literatūros.

Kartais komunistinė spauda būdavo platinama ir atvirai, viešai. 1934 m. vasario mėnesį Zelikas Laferis su Kalmanu Rachmanu Anykščiuose organizavo darbininkų streiką, kuriame rinko aukas streikuojantiesiems ir platino atsišaukimus. 1930 m. vasarą Vladas Gutauskas ir Jonas Žemaitis išplatino komunistinius atsišaukimus Kavarsko–Traupio vieškelyje juos išdalindami keliu važiuojantiems ūkininkams.

Tokį pat platinimo metodą pasirinko ir komunistai Šimkė Cukeris ir Šolomas Mendelis Komašas. Dėl drąsos apsiginklavę revolveriais, 1931 m. kovo 31 d. jie viešai platino spaudą Kavarske Anykščių gatvėje ir vieškelyje tarp Kavarsko ir Bebrūnų kaimo. Tai pastebėjęs Kavarsko šaulių būrio vadas Jonas Raudonikis liepė jiems sustoti ir parodyti, ką jie dalija praeiviams. Nelegalios spaudos platintojai, išgirdę šaulių būrio vado reikalavimą, išsigandę numetė komunistinę literatūrą ant kelio ir atsišaudydami iš revolverių paspruko į Kalnuočių kaimo krūmynus, Šventosios upės link.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.04.26; 07:54