armėnų separatistai

Gintaras Visockas. Lietuvos URM sukūrė pavojingą precedentą!

Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: „Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.

**Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje**

Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?

O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“

**Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.

Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.

Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.

**Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…

O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?

Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?

Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.

*Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone*

Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.

Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.

Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.

2023.10.01; 18:00

Aktualijos

Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas aptars padėtį Karabache

Trečiadienį Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK) posėdžio metu aptars padėtį Karabache. Kaip Eltai posėdžio išvakarėse teigė URK pirmininkas Žygimantas Pavilionis, didžiausias dėmesys bus skirtas klausimui, kaip šioje situacijoje gali prisidėti Seimas ir Vyriausybė.

„Pasitarsime kaip mes, kaip parlamentarai, galėtume prisidėti savo dalyvavimu, žinant, kad ryšius turime su visomis Kaukazo šalimis“, – teigė politikas. Ž. Pavilionio teigimu, tiesiogiai konflikte nedalyvaujančių Baltijos šalių pastangos Kaukazo regione yra vertinamos.

**Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto**

ELTA primena, kad praėjusią savaitę Azerbaidžanas pradėjo antiteroristinę operaciją tarptautinės bendruomenės pripažintoje savo teritorijoje – Karabache, o kitą dieną paskelbė ją baigęs. Ketvirtadienį buvo surengtos Azerbaidžano ir Karabacho atstovų derybos dėl tolesnio situacijos sureguliavimo. Azerbaidžanas pažadėjo leisti išvykti iš Karabacho armėnams, kurie sudės ginklus.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija kaltina Azerbaidžaną vykdant „etninį valymą“.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Karabacho prasidėjo dar 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika.

Informacijos šaltinis – ELTA

2023.09.27; 00:30

Trumposios naujienos

Ilhamas Alijevas tvirtina užtikrinsiąs Karabacho armėnų teises

**Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.**

Baku, rugsėjo 25 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pirmadienį pažadėjo, kad po Baku pergalės Karabacho regione bus ginamos etninių armėnų teisės.

„Nepaisant to, kas įvyko prieš penkias dienas, mes pradėjome siųsti humanitarinę pagalbą Azerbaidžano Karabacho regionui. Buvo siunčiami degalai, maisto produktai, vaistai“, – sakė I. Alijevas per susitikimą su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. – Tai dar kartą parodo, kad Karabacho gyventojai – nepriklausomai nuo jų tautybės – yra Azerbaidžano piliečiai. Jų teises garantuos Azerbaidžano valstybė“.

Azerbaidžano vadovas sakė esąs „įsitikinęs, kad Karabacho armėnų reintegracijos į Azerbaidžano visuomenę procesas bus sėkmingas“.

Per aukščiausiojo lygio susitikimą Azerbaidžano Nachičevanės eksklave I. Alijevas ir pagrindinis jo sąjungininkas R. T. Erdoganas pasveikino pergalę prieš separatistų pajėgas.

Abiejų vadovų susitikimas surengtas tuo metu, kai tūkstančiai armėnų kilmės Karabacho gyventojų ėmė trauktis iš regiono.

Praėjus kelioms dienoms po žaibiškos Azerbaidžano operacijos, siekiant perimti Karabacho kontrolę, sekmadienį iš regiono į Armėniją atvyko pirmieji pabėgėliai, o iki šiol atvyko 4 850 žmonių, pirmadienį pranešė Jerevanas.

Živilė Aleškaitienė (AFP)

2023.09.26; 00:30

Gordijo mazgas

Armėnijos premjeras kaltina Rusiją, kad neužkirto kelio Karabacho užpuolimui

**Nikolas Pašinianas. Youtube.com kadras**

Jerevanas, rugsėjo 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Rusijos taikdarius nesugebėjus užkirsti kelio Azerbaidžano puolimui Karabache, per kurį Baku perėmė visišką ginčijamo regiono kontrolę.

„Jei taikdariams pavyko susitarti dėl paliaubų, tai kodėl jiems nepavyko susitarti, kad būtų užkirstas kelias Kalnų Karabacho užpuolimui? – klausė jis per nacionalinę televiziją. – Mes apie jį įspėjome: kodėl jie neatliko savo taikos palaikymo funkcijų?“.

N. Pašinianas taip pat sakė nematantis neišvengiamos grėsmės civiliams Karabache, tačiau prireikus Jerevanas pasirengęs priimti 40 tūkst. šeimų.

„Šiandien, mano vertinimu, Kalnų Karabacho civiliams gyventojams tiesioginės grėsmės nėra“, – per televiziją sakė N. Pašinianas. Jis taip pat pareiškė, kad paliaubų susitarimo iš esmės laikomasi. „Paliaubų režimas apskritai galioja, būta pavienių pažeidimų, bet padėtis yra stabili“, – sakė N. Pašinianas.

Ketvirtadienį Karabacho armėnų separatistų lyderiai pareiškė esantys pasirengę tęsti taikos derybas su Azerbaidžanu, prieš tai paskelbusiu, kad atgavo anklavo kontrolę. „Šalys ypač pabrėžė būtinybę visas esamas problemas aptarti taikioje aplinkoje ir sakė esančios pasirengusios tęsti susitikimus“, – sakoma separatistų vyriausybės pareiškime po pirmojo derybų rato.

Ketvirtadienį Azerbaidžanas ir Karabacho armėnai separatistai surengė pirmąsias tiesiogines taikos derybas. Trečiadienį separatistai sutiko sudėti ginklus pagal Rusijos tarpininkautą paliaubų planą, sustabdžiusį parą trukusį Azerbaidžano puolimą siekiant atkovoti žemę, dėl kurios ginčijamasi jau kelis dešimtmečius.

Azerbaidžano prezidentūra tvirtino, kad dvi valandas trukęs susitikimas vyko „konstruktyvioje ir taikioje atmosferoje“, dalyvaujant Rusijos taikdariams, ir kad šalys susitarė dėl tolesnių derybų. Baku derybininkai pristatė planus dėl Karabacho armėnų „reintegracijos“ į Azerbaidžaną ir pažadėjo aprūpinti gyventojus skubiai reikalingais degalais, humanitarinėmis prekėmis ir vaistais.

Kol vyko susitikimas, nepaisant paliaubų separatistų tvirtovėje Stepanakerte (Hankendis – azerbaidžanietiškas miesto pavadinimas) aidėjo šūviai. „Prie miesto įvyko nedidelis susišaudymas, – naujienų agentūrai AFP sakė verslininkas ir dviejų vaikų tėvas Arutiunas Gasparianas. – Sėdime namuose ir laukiame derybų rezultatų“.

Separatistų valdžia dėl paliaubų pažeidimo kaltino Azerbaidžaną, tačiau Baku kaltinimus neigė.

Regiono žmogaus teisių ombudsmenas socialinėje žiniasklaidoje pareiškė, kad „Stepanakerto gatvės pilnos perkeltųjų asmenų, alkanų, išsigandusių ir kamuojamų nežinomybės“.

Viljama Sudikienė (AFP)

2023.09.22; 00:30

Trumposios naujienos

Azerbaidžanas pareiškė, kad nėra reikalo rengti JT Saugumo Tarybos posėdžio dėl Karabacho

**Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto**

Baku, rugsėjo 20 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Azerbaidžanas pareiškė, kad Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis dėl paaštrėjusios kovos Kalnų Karabache nėra būtinas, nes Baku susitarė dėl paliaubų su armėnų kovotojais atsiskyrusiame regione.

„Nėra reikalo rengti tokį susitikimą“, – per spaudos konferenciją sakė prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hajijevas ir pridūrė manąs, kad toks susirinkimas būtų „neveiksmingas ir žalingas“ jau pasiektiems susitarimams.

Azerbaidžanas taip pat pareiškė, kad suteiks armėnų separatistų pajėgoms „saugų koridorių“, tai dalis susitarimo dėl karinės operacijos Karabache užbaigimo, ir kad visi jo veiksmai buvo „koordinuojami“ su Maskvos taikdariais.

„Azerbaidžanas taip pat suteiks saugų koridorių į atitinkamus susirinkimo punktus“, – žurnalistams sakė H. Hajijevas. „Visi veiksmai vietoje derinami su Rusijos taikdariais“, – pridūrė jis.

Trečiadienį Azerbaidžanas teigė, kad siekia taikiai „reintegruoti“ armėnus, gyvenančius separatistiniame Kalnų Karabache, ir kad pasisako už santykių su istorine varžove Armėnija normalizavimą.

„Azerbaidžano darbotvarkėje kalbama apie taikią Karabacho armėnų reintegraciją, Azerbaidžanas taip pat palaiko Armėnijos ir Azerbaidžano santykių normalizavimo procesą“, – sakė H. Hajijevas.

Viljama Sudikienė (AFP)

2023.09.21; 00:30

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kodėl G. Landsbergio ir G. Nausėdos laikysena palanki armėnų separatistams

**Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto**

Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.

Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.

Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.

Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.

Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.

Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.

**Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.

O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.

Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?

2023.09.13; 00:30

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Atsargiai – Paryžiaus merė ir pabėgėlis iš Irako

Į bjauriai besielgiančių Europos Sąjungos politikų sąrašą šiandien norėčiau pirmiausia įtraukti Paryžiaus merę Anne Hidalgo. Kodėl būtent ją? Ką pastarosiomis dienomis iškrėtė ši politikė?

Ko siekia Paryžiaus merė Anne Hidalgo?

Rugpjūčio pabaigoje Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo dešimties sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į Azerbaidžanui priklausantį Karabachą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ viešai parašė, kad „dėl Azerbaidžano kaltės jokia humanitarinė pagalba negali patekti į Karabachą. Ji socialiniuose tinkluose taip pat verkšleno, jog Azerbaidžanas „pažeidžia Karabache gyvenančių žmonių teises“, todėl šiame regione kilusi … pati tikriausia humanitarinė krizė“.

Pirma, į akis krenta keistas Paryžiaus merės susirūpinimas, kas dedasi kitame pasaulio krašte – tolimajame Azerbaidžane. Juk Prancūziją ir Azerbaidžaną skiria tūkstančiai kilometrų. Kaip pasielgtų lietuviai, jei, sakykim, Vilniaus meras imtų entuziastingai rūpintis Karabache gyvenančių armėnų likimu? Greičiausiai tokį merą pasmerktume kaip išsišokėlį, kuris bando šeimininkauti ne jam priklausančiame darže.

Antra, jau ne sykį minėjau: armėnai į Karabachą galintys nekliudomi patekti pasirinkę vadinamąjį Agdamo kelią. Kodėl jie veržte veržiasi būtent per Lačino koridorių, lengva paaiškinti.

Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų prieš Azerbaidžaną 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.

Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Paryžiaus merę, neverkia, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Paryžiaus merė specialiai neklausia armėnų, kodėl šie ignoruoja Agdamo kelią.

Taigi Karabache negali būti jokios humanitarinės krizės. Ten likusiems armėnams užtenka ir maisto, ir vandens, ir vaistų, ir drabužių. Ten gyvenantys armėnai gyvena kaip gyvenę: kelia vestuves, švenčia gimtadienius. Maistas iš lentynų parduotuvėse prapuola tik tuomet, kai atvažiuoja į regioną susirūpinę Vakarų žurnalistai. Kai pamatę tuščias lentynas šie išskrenda namo taukšti nesąmones apie „humanitarinę krizę“, parduotuvės vėl lūžta nuo maisto gausos. Viską, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, lengva atsivežti vadinamuoju Agdamo keliu. Tiesiog Armėnija, niekaip nenorinti pasitraukti iš Karabacho, vis dar rengia tiek informacines, tiek karines provokacijas. Paryžiaus merė – viena iš tų politikų, kurie talkina ne tiesai ir teisingumui, o būtent armėnų separatistams, nenorintiems pasitraukti iš svetimų teritorijų.

Todėl Azerbaidžanas teisingai pasielgė pasmerkdamas Prancūziją už „tiesioginį kišimąsi į azerbaidžanietiškojo Karabacho reikalus“.

Azerbaidžanas privalėjo Baku reziduojančiam Prancūzijos ambasadoriui įeikti protesto notą dėl akivaizdžios paramos „armėnų separatistams“.

Ko siekia pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika?

Viena iš labiausiai į akis šiandien krentančių kvailiotojų – vėl Švedija. AFP agentūra informavo, kad rugsėjo 3 dieną Malmės mieste dar sykį deginta musulmonams šventa knyga – Koranas. Šio barbariško renginio organizatorius – liūdnai pagarsėjęs pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika.

**Protestuotojas Salwanas Momika su Koranu rankoje. EPA-ELTA nuotr.**

Nežinia kodėl į Švediją atsibastęs šis vyras jau nebe pirmą sykį degina Koraną ir tuo pačiu piktina milijonus musulmonų visame pasaulyje. O Švedijos valdžia, keistai traktuodama Konstitucijos saugomas teises į žodžio laisvę ir susibūrimus, atvykėliui ne tik netrukdo niekinti musulmonams šventą rankraštį, bet įtartinąjį svečią akylai saugo nuo išpuolių, neišveja jo lauk .

Štai švedų Visuomeninis transliuotojas SVT teigė, kad į S. Momikos akciją rugsėjo 3-iąją susirinko apie 200 stebėtojų. Ne visi iš susirinkusiųjų palaikė įtartinąjį S. Momiką. Švedijos policijos teigimu, keletas iš atvykusiųjų pažiūrėti, kas dedasi, demonstravo akivaizdų nepasitenkinimą, kai organizatorius niekino Koraną. „Atmosfera kartkartėmis buvo įtempta“, „atsirado raginančių smurtauti“, „bandyta prasiveržti pro užtvaras“, „stabdytas policijos automobilis, kuriame pareigūnai globojo Korano degintoją“, – tai citatos iš švedų policininkų ataskaitų. Be kita ko, dar pridurta, kad tądien vis tik kilo „smurtinės riaušės“. Už viešosios tvarkos trikdymą neva sulaikyta apie dešimt asmenų, o dar du smurtauti raginę žmonės buvo suimti.

Bet ar Švedijos policija nieko nesupainiojo? Idiotiškiau nesugalvosi. Užuot už atlapų griebusi provokaciją nebe pirmą sykį rengiantį S. Momiką, ji ėmė persekioti tuos, kurie … piktinosi agresyviai besielgiančiu provokatoriumi. Oficialusis Stokholmas pamiršo, kad demokratinėse, civilizuotose valstybėse viešai nedeginamos jokios knygos. Ypač religinės. Padori visuomenė knygas saugo bibliotekose, knygynuose, muziejuose, privačiose kolekcijose. Knygas viešai degina tik niekšai ir cinikai, turintys kažin kokių negražių tikslų. O tie, kurie leidžia barbarams viešai tyčiotis iš knygų, – taip pat nusipelnė kritikos. Korano deginimas – jokia teisė į žodžio laisvę ir susibūrimus. Jei Švedijos Karalystė nesuvokia šios elementariausios tiesos, tai ji neverta pagarbos. Jei Švedijos valdžia būtų protinga, būtent Korano degintoją teistų už neapykantos kurstymą ir viešosios tvarkos pažeidimus. Teistų pačia griežčiausia, kokia tik įmanoma, bausme. Arba deportuotų įtartinąjį Korano niekintoją iš šalies paskelbdama jį „persona non grata“ amžiams. Į nepageidaujamų asmenų sąrašą šį neapykantos kurstytoją turėtų įtraukti ne tik Švedija, bet ir visos kitos Europos Sąjungos šalys. S. Momikai turėtų būti užkirsti visi įvažiavimai į ES teritoriją, taip pat – ir į Lietuvą.

Regis, Danijos Karalystė jau pradeda suvokti, kas iš tikrųjų rūpi Korano degintojams. Deja, Švedija vis dar apsimeta, jog tiki pasakėlėmis apie „žodžio ir saviraiškos laisves.“

2023.09.05; 00:30

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kas įpareigojo Vakarus prekiauti svetimomis teritorijomis?

**Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotrauka**

Lietuvoje ne itin noriai prisimenami NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo atstovo pareiškimai, girdi, vardan taikos Ukraina privalėtų padovanoti Rusijai keletą savų teritorijų, ir tuomet visiems iki gyvo kaulo nusibodęs kruvinas karas sustotų. Lietuva linkusi tylėti, nes tokie akibrokštai nedaro garbės visam NATO aljansui.

Ką byloja NATO generalinio sekretoriaus laikysena?

Tiesa, kiek vėliau skandalingasis J. Stoltenbergo klerkas atsiprašė, leisdamas suprasti, jog ne itin tiksliai sudėliojo žodžius ir todėl liko nesuprastas.

**NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.**

Taigi – kaip reaguoti į šį nesusipratimą? Tėra dvi išeitys. Arba šį kvailą „taikos mylėtojo“ nusišnekėjimą išties priskiriame smulkiems nesusipratimams, arba žiūrime priekabiai, įtardami, jog nieko atsitiktinio didžiojoje politikoje nenutinka. Jei J. Stoltenbergo sekretorius prakalbo, vadinasi, galima įtarti, jog J. Stoltenbergas šnipinėja, kokia bus Ukrainos ir ją remiančių šalių reakcija. Jei Ukraina ir jos sąjungininkai labai piktinsis – viena tema. Jei prisisems į burną vandens – kita byla.

Beje, Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ir jo komanda aiškiai pareiškė, jog Kijevas nelinkęs prekiauti savomis žemėmis vardan abejotinos taikos su Kremliaus banditais.

V. Zelenskio pozicija bent iki šiol – aiški, nuosekli. Nuodėmė paaukoti Krymą ir dar keletą sričių tave niekingai užpuolusiam, tave žiauriai žudančiam agresoriui. Žinoma, pasaulyje gausu neteisybės, todėl neatmestina, jog Ukraina bus priversta rinktis ne patį geriausią, o patį blogiausią variantą. Juk ji ypač priklausoma nuo stipriausios ir įtakingiausios NATO narės JAV malonių. Deja, šiandieninis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) neduoda Ukrainai tiek daug rimtos ginkluotės, kad ukrainiečių kariai sparčiai išspirtų okupacinę Rusijos kariuomenę iš visų savo teritorijų. Gal artėjant Amerikos prezidento rinkimams 2024-aisiais metais senukas Dž. Baidenas pakeis savąją nuomonę. Bet kol kas tematome keistą JAV prezidento administracijos tūpčiojimą vietoje. Tarsi šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas nenorėtų aiškios Ukrainos pergalės. Dž. Baidenas muistosi tarsi ungurys: tai Ukrainoje per daug korupcijos, tai Ukrainoje per mažai demokratijos, tai Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, tai Kremlius pagrūmojo kumščiu, jog Rusijos raketomis bus atakuojamos Lenkija ir Baltijos šalys, jei Amerika nusiųs į Ukrainą daug galingų pabūklų, tankų ir naikintuvų…

Tad nenuostabu, jog ir J. Stoltenbergas puolė dvejoti, matydamas pusantrų metų besitęsiančius Dž. Baideno nenuoseklumus. Tačiau pats asmeniškai nedrįso prabilti apie būtinybę „aukoti žemes vardan taikos“. Liepė šią mintį ištarti pavaldiniui. Jei taip tikrai nutiko, – amoralu, niekinga.

Šlykštu ne vien dėl to, kad J. Stoltenbergas į viešumą stumtelėjo savąjį padėjėją, užuot pats atvirai, vyriškai, kietai išdėstęs mintis. Niekinga ir amoralu todėl, kad tokia solidi, itin gražiems tikslams sukurta organizacija tarsi smulkus kišenvagis ima prekiauti … svetimomis teritorijomis. Priminsiu ponui J. Stoltenbergui: tu turi teisę dovanoti, aukoti arba parduoti Rusijai tik savas žemes. Jei jau knieti pamaloninti Rusijos diktatorių teritorinėmis nuolaidomis, tai aukok Rusijai savo tėvynę – Norvegiją. Pavyzdžiui, atriek Rusijai šiaurinę Norvegiją! Bet štai Ukrainos pjaustyti į gabalus tu neturi nei moralinės, nei juridinės teisės. Teisę plėšyti į gabalus Ukrainą turi tik ukrainiečiai.

Tokį atsakymą privalo išgirsti visi pasaulio didžiūnai, kurie ateityje panorės prekiauti svetimomis žemėmis. Jei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pliurps, jog Ukraina privalo aukoti Donecką, Luhanską, Krymą ar Charkovą, priminkime Prancūzijos lyderiui karčią tiesą. Malšinti V. Putino imperinius apetitus jis galįs aukodamas tik prancūziškas teritorijas.

Kaip elgtis, jei ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) susapnuos, jog šio karo be ukrainietiškų nuolaidų neįmanoma nutraukti? Vėl mandagiai priminkime: O. Šolcas tegali Kremliaus vadovą pamaloninti vokiškomis teritorinėmis nuolaidomis. Sakykim, tegul imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu sergantiems Kremliaus vadovams atriekia visą rytų Vokietiją – buvusią Vokietijos demokratinę respubliką. O Krymo – neaukok Rusijai, nes Krymas – ne tavo turtas.

Jei buvęs ilgametis JAV valstybės sekretorius, buvęs ilgametis JAV prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Henris Kisendžeris (Hery Kissinger) ims įrodinėti, jog Ukraina privalo pamiršti, sakykim, Krymą, garbaus amžiaus sulaukusiam amerikiečiui turėtume į akis išdėti tą pačią karčią tiesą. Prekiauti su V. Putinu jis turįs teisę aukodamas tik Kaliforniją, Teksasą ar Čikagą. Krymas ar Donbasas – ne amerikietiškoje piniginėje, ne amerikietiškame seife.

Kuomet Vakarai elgėsi nesąžiningai

Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva jau užtektinai regėjo vakarietiško nesąžiningumo. Prisiminkime, kaip tuometiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai kritikavo 1990-ųjų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Girdi, lietuviškas skubėjimas išsiveržti iš Blogio imperijos pakenks … Michailo Gorbačiovo reformoms ir tuo pačiu – Vokietijų susivienijimui. Koliai ir miteratai tuomet rėkė, jog svarbiausia – Berlyno sienos griūtis, o žiaurią sovietinę vergiją pusę amžiaus kentę lietuviai galį dar palaukti. O kodėl – ne atvirkščiai? Kodėl negalėjo palaukti vokiečiai? Tiesa, vėliau viskas susiklostė užtektinai palankiai tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Bet anuometinio Berlyno ir Paryžiaus gudravimų nederėtų užmiršti.

**Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.**

Juolab kad panašaus pobūdžio išdavysčių matome ir šiandien. 1994 ir 1999-aisiais Vakarai išdavė Čečėniją, palikdami ją visiškoje Kremliaus įtakoje. 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją (Sakartvelą). Gruzija taip pat buvo paaukota V. Putino imperinėms ambicijoms. Žinoma, visiškai okupuoti Gruzijos neleido. Tačiau tai – menka paguoda. Vakarų neryžtingumo dėka Kremliui buvo suteikta galimybė atsiriekti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai, kad šiandien Sakartvelo kalėjime mirtimi vaduojasi buvęs Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis – ne tik V. Putino kaltė. Kalti ir Vakarai, kurie ryžtingai nestabdė V. Putino imperinių ambicijų. Pripažinkime, 2008-aisiais Vakarai panašiai tūpčiojo pagal NATO generalinio sekretoriaus atstovo šiandienines rekomendacijas: jei paaukosite Kremliui teritorijų, tuomet karas liausis…

Bet Rusijos imperiniai apetitai nebuvo numalšinti. V. Putino ambicijos tik išsipūtė. V. Putinas netrukus užsimanė Krymo (2014-ieji), o 2022-ųjų vasarį – ir visos Ukrainos. Jei amerikiečiai dar šiais metais neduos Ukrainai ginklų tiek, kiek reikia rimtai pergalei, Kijevas kris. Jį išprievartaus suteikti V. Putinui teritorinių nuolaidų. Tad, vadovaujantis Kremliaus logika, 2024 ar 2025 metais V. Putinas vėl reikalaus naujų teritorijų. Kur pakryps V. Putino žvilgsnis po metų ar dviejų, įmanoma nuspėti. Didžiausias pavojus – Lietuvai. Kremlius greičiausiai nusitaikys būtent į mus, nes jam itin svarbus sausumos susisiekimas su Kaliningrado sritimi. Kaip elgsis NATO? Dž. Baidenas tebešauks, kad Vašingtonas gins kiekvieną NATO milimetrą, o iš tiesų mums, lietuviams, bus liepta Kremliui atiduoti keletą savų teritorijų. Pavyzdžiui, Klaipėdą. Didieji Vakarų pragmatikai teisinsis: V. Putinas pagrasino branduoliniu karu, tad mes vardan mažytės Lietuvos negalime rizikuoti … viso pasaulio likimu.

Azerbaidžanietiška sėkmė

Klausiate, ar esama bent vieno pavyzdžio, kuomet šalis per pastaruosius tris dešimtmečius konfliktų metu išsaugojo savo teritorinį vientisumą? Tai – Azerbaidžanas. Ši Pietų Kaukaze esanti valstybė ne tik neprarado, bet net susigrąžino daugumą 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą. 2020-ųjų rudenį Baku surengė sėkmingą karinę operaciją – iš Karabacho išstūmė armėnų separatistus ir armėnų teroristus. Karinis žygis užtruko 44 paras. Pareikalavo aukų.

**Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.**

Ar buvo įmanoma išvengti žūčių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? Dėl 2020-ųjų rudenį pralieto kraujo Karabache kalčiausi … Vakarai. Būtina priminti: Azerbaidžanas šias žemes susigrąžino ne Vakarų organizuotų derybų dėka. Vakariečių pastangos taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą dėl Karabacho buvo bevaisės. Vakarai nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai. Viena ranka pripažindami, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija ne tik dėl moralinių, etninių, bet dar ir dėl tarptautinių taisyklių, tiek JAV, tiek Europa tris dešimtmečius prievartavo Azerbaidžano vadovus nusileisti armėnų separatistų užgaidoms. Vaizdžiai tariant, bandė įpiršti nuomonę, jog Azerbaidžanas išgyvens ir be Karabacho, o štai Armėnija – ne. Visus tris dešimtmečius Armėnijai siuntė klaidingas viltis, esą Azerbaidžanas galų gale nusileis. Užuot aiškiai pareikalavę, kad armėnų separatistai nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų kalnų, lygumų, miestų ir gyvenviečių, Vakarai piršo Jerevanui klaidingą viltį – priešinkitės, ir mes visi drauge palaušime azerbaidžaniečių valią.

Ypač niekingą poziciją šiuo klausimu užėmė Prancūzijos prezidentai. Šlykščiai elgiasi ir šiandieninis Prancūzijos vadovas E. Makronas. Jis tarptautinėje arenoje vinguriuoja taip, tarsi azerbaidžaniečiai privalo suteikti Armėnijai teritorinių nuolaidų.

Kokia svarbi šiandienos aktualija? Vakarai vis dar apsimeta naivuoliais dėl Lačino – neva nesupranta, kodėl Azerbaidžanas įrengęs pasienio postus šiame kelyje. Pirma, tai – Azerbaidžano teritorija. Azerbaidžaniečiai savo žemėje turi teisę įrengti tiek pasienio, tiek muitinių postus kur tik panorėję. Antra, Karabache likę armėnai dėl Lačino kelyje įrengtų patikrinimo postų tikrai nebadauja. Nes yra kitas kelias, kuriuo armėnai galį patekti į Karabachą. Tai – vadinamasis Agdamo kelias. Vadinamasis kelias per Agdamą egzistavo nuo seniausių laikų. O Lačino kelią nutiesė armėnų separatistai, okupavę Karabachą. Tad Lačino kelias jei ir turi didelę prasmę, tai tik simbolinę prasmę … armėnų separatistams.

Neliekite krokodilo ašarų, Karabache niekas nebadauja, niekas nemiršta iš troškulio. Karabache likę armėnai nekenčia dėl vaistų trūkumo. Viskas, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, įmanoma atsigabenti vadinamuoju Agdamo keliu. Jokių humanitarinių katastrofų, apie kurias Armėnijos politikai virkauja Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungos parlamente, – nėra. Tiesiog visuomet, kai atvyksta Vakarų žurnalistai, armėnų separatistai iš maisto produktų parduotuvių išveža visas prekes, o kai korespondentai nufotografuoja tuščias lentynas, kitą dieną prekes grąžina į parduotuvę. Arba parodo ligoninėje onkologine liga susirgusį vaikiuką – meluoja vakariečiams, neva kūdikis sulyso dėl bado.

**Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.**

Štai tokie pigūs triukai. Bet šiomis dezinformacijomis Prancūzijos prezidentas E. Makronas šventai tiki. Atkreipkite dėmesį: ta pati istorija kaip ir dėl Ukrainos. Ne agresorius turi nusileisti. Nusileisti privalo, remiantis oficialiuoju Paryžiumi, – auka. Jei jau E. Makronui nuoširdžiai rūpi armėnų separatistų likimas, tegul atiduoda jiems dalį Prancūzijos teritorijos. Nes prekiauti azerbaidžanietiškomis žemėmis jo niekas neįpareigojo.

Štai tokios liūdnos mintys. Jei apie tai šiandien garsiai ir atvirai nekalbėsime, jei neanalizuosime sėkmingos Azerbaidžano politikos, įmanoma situacija, kad ir Lietuva, Latvija, Estija bei Lenkija vardan pasaulinės ramybės netrukus bus prievartaujamos atsisakyti savo regionų.

2023.08.22; 09:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams

2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.

Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.

Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.

Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?

Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.

**Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją**

Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.

Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.

Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.

**Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto**

Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.

**Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį**

O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.

Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.

Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?

2023.08.06; 09:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Azerbaidžanas: Rusija nevykdo paliaubų dėl Karabacho sutarties įsipareigojimų

Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.

„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave. 2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.

Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės.

**Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava**

Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.

„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.

Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.

Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.

Justina Vaišvilaitė (AFP)

2023.07.17; 06:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ko vertas Gabrieliaus Landsbergio prašymas

Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.

Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.

Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.

Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.

Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.

**Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.**

Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.

Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.

Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.

Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?

O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.

Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.

2023.06.26; 08:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kodėl EESC centro vadovas Linas Kojala neturėjo galimybės duoti interviu

**Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.**

Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“

Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.

O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.

Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.

Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.

Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !

***Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto***

Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.

Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: „Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“

Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: „Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“

**Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis**

Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?

Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.

Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.

2023.05.23; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Dvi lietuviškos avantiūros

Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.

Avantiūra Kinijos tema

Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?

Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.

Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.

Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.

Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.

**Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.**

Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).

Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.

**Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.

Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.

Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.

Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.

Avantiūra Armėnijos tema

**Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija**

Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.

Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.

Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.

Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.

**Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.**

Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.

Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.

Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.

Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.

**Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane**

Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.

Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.

Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.

**Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto**

Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.

Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.

Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.

2023.05.16; 11:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Namikas Alijevas. Melaginga informacija – žala Fridricho Eberto fondo įvaizdžiui

**Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius**

Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.

Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.

2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.

Bet pereikime prie straipsnio.

Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.

Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.

Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?

Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!

Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.

Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.

Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.

Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.

Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.

Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.

Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.

Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.

Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.

Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.

Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.

Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.

Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.

Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.

Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.

Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.

Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius

2023.05.10; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Pasveikinkime Azerbaidžaną, Lačino – Hankendžio kelyje įrengusį pasienio postą

Saulius Kizelavičius

Kas per paskutiniąsias keletą dienų nutiko Pietų Kaukaze? Vienas iš svarbiausių įvykių: Azerbaidžanas įkūrė karinį pasienio postą prie įvažiavimo į Lačino kelią. Nuo šiol Lačino – Hankendžio (Hankendis – Karabacho sostinė) kelio kontrolė – azerbaidžaniečių karių rankose. Taigi – tikrųjų šeimininkų rankose. Taigi – patikimose rankose. Mat Lačino rajonas, kaip ir visas Karabachas, – tai Azerbaidžano teritorija.

Tik dėl Armėnijos, Rusijos ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių intrigų oficialusis Jerevanas vis dar mėgina savo rankose išlaikyti šį kelią. Oficialusis Jerevanas pasitelkdavo į pagalbą tai vadinamuosius „rusų taikdarius“, ragindamas netikrinti šiuo keliu važiuojančių armėnų (slapta į Karabachą armėnų separatistai gabeno karinės paskirties daiktus), tai skųsdavosi Prancūzijai (esą dėl azerbaidžanietiškų žiaurumo į Karabachą neįmanoma nuvežti maisto, vandens, todėl ten gyvenantys civiliai armėnai badauja).

Azerbaidžano pasieniečiai. Kelyje Lačinas - Hankendis — **Azerbaidžano pasieniečiai. Kelyje Lačinas – Hankendis**

O juk viskas – atvirkščiai. Azerbaidžanas niekad netrukdė gabenti į Karabachą maisto produktų. Oficialusis Baku tikrindavo keliaujančius į Karabachą tik tam, kad į šį regioną nebūtų įvežta nei ginklų, nei sprogmenų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų. Tik tiek. Tačiau vadinamieji „rusų taikdariai“ pro pirštus žiūrėjo, kaip armėnų separatistai į Karabachą veža ginklų, šaudmenų, sviedinių, nors dar 2020-ųjų lapkričio 10-ąją Armėnija įsipareigojo iš Karabacho išgabenti visus savo karius ir neįvežti naujų.

Pažadai taip ir liko pažadais. Šiame kelyje per pastaruosius kelerius metus kilo ne vienas kruvinas incidentas, kai azerbaidžaniečių kariai armėnų automobiliuose su konteineriais aptikdavo karinės paskirties daiktų. Būkime iki galo atviri: vadinamieji „rusų taikdariai“ specialiai leido armėnų separatistams šiame kelyje elgtis kaip tik patinka. Nebuvo jokios kontrolės. Kontrolė – tik dėl akių.

Azerbaidžanas šiandien perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, Prancūzija ir JAV, kurstoma Jerevano verkšlenimų, piktinosi, esą taip elgtis – negalima. Bet juk būtent Azerbaidžanas elgiasi teisėtai ir humaniškai. Šis kelias – tai jo žemė. Jis turi teisę kontroliuoti jį taip, kad apgintų savo interesus. Ne tik turi teisę, bet ir privalo.

**Kamalas Makili – Alijevas. Azerbaidžano mokslininkas**

Tarptautinių mokslų daktaras, Geterborgo universiteto (Švedija) docentas, Austrijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, mokslininkas Kamalas Makili – Alijevas tvirtina, jog Azerbaidžanas ne tik turi teisę kontroliuoti savo kelius, bet ir privalo juos atidžiai prižiūrėti. Nes visos kitos pusės, įskaitant sąmoningai prastai savo pareigas atliekančius „rusų taikdarius“ ir kuo didesnę sumaištį sukelti trokštančius armėnų separatistus, – kūrė ne tvarką, o chaosą.

Tarptautinė bendruomenė privalo sveikinti Azerbaidžaną, kad šis ryžtingai, principingai susigrąžina iš jo 1988 – 1994-aisiais neteisėtai atimtas žemes. O štai Armėniją tarptautinė bendruomenė privalo smerkti, kad ši vis dar iki galo nepasitraukė iš Karabacho, vis dar rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas.

Slaptai.lt informacija

2023.04.30; 09:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?

**Fazil Mustafa. Azerbaidžano parlamento deputatas**

Gintaras Visockas

Kovo 28-oji – svarbi Azerbaidžanui. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.

Laimė, F. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau. Tačiau paleidusiam šūvių papliūvą iš „Kalašnikov“ vyrui (arba keliems užpuolikams) pavyko pasprukti.

1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.

Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negali pasakyti nieko konkretaus. Vis dar nežinoma, kiek iš viso buvo užpuolikų.

**Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys**

Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).

F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.

Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.

Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).

Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).

Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.

Kas ir kaip sutramdys agresyvųjį Iraną?

2023.04.02; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?

**Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone**

Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.

Kas ir kodėl kursto šias europietiškas nesąmones?

2023.03.16; 10:00

Žvalgyba

Jau žinomos Azerbaidžane sulaikytų Irano šnipų pavardės

**Irano šnipų tinklas. Šešiolika fotografijų**

Saulius Kizelavičius

Spalio 13-ąją oficiali naujienų agentūra „Trend“ buvo paskelbusi, kad Azerbaidžano kontržvalgyba demaskavo šalyje veikusį gausų Irano šnipų tinklą – sulaikė su juo susijusius asmenis. Pranešimuose teigta, kad „per teisėsaugos institucijų surengtą operaciją buvo išaiškinta grupė Irano šnipų, kurie veikė prieš Azerbaidžaną“.

Išsamesnės informacijos spalio 13-ąją Azerbaidžano pareigūnai nepateikė, teisindamiesi, kad kontržvalgybinė operacija vis dar tęsiama. tad nenorima pakenkti tyrimui.

Šiandien Azerbaidžano spauda praneša, kad jau žinomos Irano šnipų pavardės. Keliuose leidiniuose net paskelbtos suimtųjų nuotraukos. Remiantis Azerbaidžano spauda, suimtųjų – ne keletas, o keliolika. Iš viso, remiantis pranešimais, – suimtųjų net šešiolika. neatmetama tikimybė, jog suimtųjų bus dar daugiau.

Priminsime savo skaitytojams, kad Iranas yra aršus ne tik Vakarų, bet ir Azerbaidžano priešas, visomis įmanomomis priemonėmis talkinantis į azerbaidžanietiškąjį Karabachą vis dar pretenzijas reiškiančiai Armėnijai. Be kita ko, Irano pagalba nepagrįstas teritorines pretenzijas Azerbaidžanui reiškiančiai Armėnijai neapsiriboja vien civilinėmis reikmėmis. Oficialusis Baku jau pateikęs ne vieną įrodymą, kaip Teherano valdžia armėnų separatistams slapta gabeno ginklų, atsiųsdavo karinių instruktorių, rengdavo susišaudymus Azerbaidžanui priklausančiuose keliuose, net apmokydavo smogikus, kuriems įsakyta Azerbaidžano teritorijoje (įskaitant Karabachą) rengti teroristinius aktus.

Išskirtinis kovo 5-osios incidentas. Tądien Lačino kelyje į Azerbaidžano ekonominį Karabacho regioną mėgino neteisėtai įvažiuoti karinę amuniciją gabenę armėnų separatistų automobiliai (įvyko susišaudymas, žuvo du Azerbaidžano pareigūnai).

**Incidento metu Lačino kelyje kovo 5-ąją**

Prisimintina dar ir tai, kad prieš keletą dienų Irano karinis lėktuvas pusę valandos skraidė palei Azerbaidžano sieną. Tas skrydis buvo žvalgybinio pobūdžio. Azerbaidžano kontržvalgyba turi žinių, jog Iranas ketina surengti naujų provokacijų. Iranas pagarsėjo, pavyzdžiui, tuo, kad šių metų sausio 27 d. ginkluotas vyras užpuolė Azerbaidžano ambasadą Irane. Užpuolikas nužudė Azerbaidžano saugumo pareigūną, o dar vieną diplomatinės atstovybės darbuotoją – sunkiai sužeidė. Po šio specialiai surengto išpuolio (Irano valdžia kaltę mėgina suversti neva nestabilios psichikos vyriškiui) Azerbaidžanas atšaukė iš Teherano visus savo atstovybės darbuotojus. Taigi Azerbaidžano ambasada šiandien Irane uždaryta.

Įtartina ir tai, kad kovo 15-ąją anksti ryte armėnų kariškiai keletą valandų be perstojo apšaudė Azerbaidžano kariuomenės punktus Kialbedžaro, Hodžaly, Hodžavendo ir Daškesansko rajonuose.

Oficialusis Baku įtaria, kad Iranas ir Armėnija derina savo atakas prieš Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinusį beveik visą Karabachą, kurį iki tol buvo okupavę armėnų separatistai.

Slaptai.lt informacija

2023.03.15; 12:15

Gordijo mazgas

Karabache – vėl šaudoma. Kalti armėnų separatistai ir vadinamieji „rusų taikdariai“

**Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu. Kovo 5-osios incidento metu**

Saulius Kizelavičius

Kovo 5 dieną ryte kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu aidėjo šūviai. Kovo 5-osios rytą šiuo neasfaltuotu keliu armėnų separatistai iš Armėnijos į Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho ekonominį regioną pamėgino įvežti karinės amunicijos ir savų kariškių.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: vienintelis kelias, kuris dabar jungia Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklasantį Karabacho regioną su Armėnija, – tai Hankendžio – Lačino kelias. Bėda ta, kad nors Karabachas – Azerbaidžano žemė, azerbaidžaniečių pajėgos kontroliuoja dar ne visą Karabachą. Keliolika procentų Karabacho vis dar – armėnų separatistų rankose. Be to, juos karinėms diversijoms slapta nuolat kursto oficialusis Jerevanas.

Tą kelio atkarpą, kur kovo 5-ąją sutratėjo automatų pabliūvos, saugojo vadinamieji „rusų taikdariai“. Remiantis Jerevano, Baku ir Maskvos pasirašyta trišale sutartimi, rusų kariškiai privalėjo nuodugniai patikrinti armėnų automobilius. Jei krovinys civilinės paskirties, – reikėjo palinkėti laimingo kelio. O jei ten paslėpti ginklai, – turėjo sulaikyti.

Bet vadinamieji „rusų taikdariai“ nepasielgė taip, kaip juos įpareigojo pasirašyta trišalė sutartis. Tad krovinius teko tikrinti azerbaidžaniečių kariams. Kaip tik tą akimirką į azerbaidžaniečius imta šaudyti iš automobilių. Azerbaidžaniečių kariai atsakė tuo pačiu – šūviais.

**Incidento akimirka. Kovo 5 diena. Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu**

Neoficialiais duomenimis, susišaudymo metu žuvo du Azerbaidžano reguliariosios kariuomenės kariškiai ir trys vadinamieji armėnų separatistų „policininkai“.

Oficialusis Baku pranešė, jog tai – nebe pirmas kartas, kai armėnų separatistai mėgina į Azerbaidžanui priklausantį, bet dar ne iki galo Azerbaidžano kontroliuojamą Karabachą permesti ginklų, šaudmenų, minų. Baku taip pat pabrėžia, kad vadinamieji „rusų taikdariai“ savo pareigą atidžiai apžiūrėti į Karabachą keliaujančius automobilius atlieka atmestinai, aiškiai palaikydami Armėnijos pusėje.

Tad Azerbaidžanui nieko kito nebeliks, kaip kelyje Hankendis – Lačinas įrengti savo kontrolės punktus. O jei Armėnija vis tiek mėgins Karabache esančius saviškius aprūpinti ginklais, Azerbaidžanas bus priverstas surengti dar vieną karinę operaciją. Tuomet taikiai iš Karabacho pasitraukti nenorinčiai Armėnijai nebepadės nė Prancūzija (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas savo vizitų metu nuolat prašo Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paramos).

2023.03.06; 06:43

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kas nutiko, kai į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija?

Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.

Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!

Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.

Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).

Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.

**ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?**

Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).

Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.

Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.

2023.02.27; 06:00

SLAPTAI

armėnų separatistai

Gintaras Visockas. Lietuvos URM sukūrė pavojingą precedentą!

Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas aptars padėtį Karabache

Ilhamas Alijevas tvirtina užtikrinsiąs Karabacho armėnų teises

Armėnijos premjeras kaltina Rusiją, kad neužkirto kelio Karabacho užpuolimui

Azerbaidžanas pareiškė, kad nėra reikalo rengti JT Saugumo Tarybos posėdžio dėl Karabacho

Gintaras Visockas. Kodėl G. Landsbergio ir G. Nausėdos laikysena palanki armėnų separatistams

Gintaras Visockas. Atsargiai – Paryžiaus merė ir pabėgėlis iš Irako

Gintaras Visockas. Kas įpareigojo Vakarus prekiauti svetimomis teritorijomis?

Gintaras Visockas. Už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams

Azerbaidžanas: Rusija nevykdo paliaubų dėl Karabacho sutarties įsipareigojimų

Gintaras Visockas. Ko vertas Gabrieliaus Landsbergio prašymas

Gintaras Visockas. Kodėl EESC centro vadovas Linas Kojala neturėjo galimybės duoti interviu

Gintaras Visockas. Dvi lietuviškos avantiūros

Namikas Alijevas. Melaginga informacija – žala Fridricho Eberto fondo įvaizdžiui

Pasveikinkime Azerbaidžaną, Lačino – Hankendžio kelyje įrengusį pasienio postą

Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?

Gintaras Visockas. Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?

Jau žinomos Azerbaidžane sulaikytų Irano šnipų pavardės

Karabache – vėl šaudoma. Kalti armėnų separatistai ir vadinamieji „rusų taikdariai“

Gintaras Visockas. Kas nutiko, kai į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija?

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą