Ukrainos kariai prieš mūšį
Kyjivas, gruodžio 13 d. (AFP-ELTA). Antradienį Ukraina paragino sąjungininkes atsiųsti daugiau ginklų, kurie padėtų jai „kovoti per žiemą“ ir palaikyti Kyjivo karinę pažangą, nepaisant Rusijos atakų prieš jos energetikos infrastruktūrą.
„Atsižvelgiant į karo mastą ir Rusijos nenorą susitaikyti su realybe ir pasitraukti iš Ukrainos, mums reikės kovoti per žiemą“, – per spaudos konferenciją anglų kalba sakė užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. „Geriausias būdas apsaugoti civilius nuo Rusijos teroro – nugalėti Rusiją“, – sakė jis.
Dmytro Kuleba. EPA – ELTA nuotr.
D. Kuleba kalbėjo iš bombų slėptuvės Ukrainos sostinėje Kyjive, visoje šalyje kaukiant oro pavojaus sirenoms.
D. Kuleba sakė, kad Ukrainai reikia daugiau oro gynybos sistemų, amunicijos ir šarvuočių. Jis sakė, kad jo šaliai taip pat „labai svarbu“ gauti daugiau 155 mm artilerijos pabūklų ir amunicijos. „Ukrainai reikia daugiau patrankų, kad galėtų sustabdyti Rusijos puolimą ir tęsti savo atsakomuosius puolimus“, – sakė jis.
Ukrainos kariai pasaloje
Maskvai nepavyko padaryti poveikio mūšio lauke, todėl ji nuo spalio mėnesio pakeitė taktiką ir pradėjo bombarduoti energetikos tinklą, pasmerkdama milijonus ukrainiečių šalčiui ir tamsai žiemą. D. Kuleba sakė, kad nuo spalio 10 d. Rusija surengė šeši „masinius smūgius“ į Ukrainą.
„Toks barbariškumas yra Rusijos atsakas į pralaimėjimus mūšio lauke. Jie patyrė keletą žeminančių pralaimėjimų”, – sakė D. Kuleba.
Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Kyjivas, lapkričio 29 d. (AFP-ELTA). Ukraina antradienį pranešė gavusi iš Prancūzijos daugkartinę raketų paleidimo sistemą, papildžiusią jos tolimojo nuotolio artilerijos arsenalą, dėl kurio pasikeitė dinamika mūšio lauke su Rusija.
„LRU iš Prancūzijos atvyko į Ukrainą! Ukrainos kariuomenė dabar dar galingesnė”, – tviteryje parašė gynybos ministras Oleksijus Reznikovas.
Prancūzų suteikta LRU yra ketvirtoji iš sudėtingų raketų paleidimo sistemų (MLRS) po HIMARS, M270 ir MARS II, tiekiamų Ukrainai siekiant padėti Kyjivui atremti Rusijos invaziją. Šios sistemos paleistos raketos gali pasiekti taikinius maždaug už 70 kilometrų.
Pastaraisiais mėnesiais Ukraina naudoja Vakarų tiekiamas sistemas, smogdama valdymo postams ir amunicijos sandėliams kur kas toliau Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje, nei galėtų padaryti savo pačios turimais ginklais. Kyjivas prašo daugiau tolimojo nuotolio ginklų, kad palaikytų nuolatinę pažangą mūšio lauke, ir oro gynybos sistemų, kad apsigintų nuo Rusijos raketų smūgių.
Prieš dvi savaites Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ministras Sebastienas Lecornu interviu „Le Journal du Dimanche“ paskelbė apie dviejų Prancūzijos LRU pristatymą į Ukrainą. S. Lecornu sakė, kad Prancūzija taip pat atsiųs dvi „Crotale“ oro gynybos sistemas ir „nagrinėja Ukrainos prašymą suteikti radiolokatorių, labai reikalingų siekiant aptikti artėjančius smūgius“.
Prancūzija taip pat planuoja apmokyti 2 000 iš 15 tūkst. karių, kuriuos mokyti pažadėjo Europos Sąjunga.
Prisimenate, praėjusią savaitę Lietuvoje dirbantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchrist surengė mitingą, skirtą Ukrainos palaikymui.
Puiki iniciatyva. Mitinguota vienoje iš svarbiausių Vilniaus vietų – Katedros aikštėje. JAV ambasadorius tarė daug viltingų žodžių. Antai: „Vakarų valstybės privalo reaguoti į naujus Maskvos išpuolius prieš ukrainiečius“. Arba: „Mano prezidentas kalbėjosi su prezidentu Zelenskiu ir patikino, kad Jungtinės Valstijos išlieka ir liks ištikimos Ukrainai“. Ypač svarbus pareiškimas: „JAV Prezidentas įsipareigojo, kad Jungtinės Valstijos bus su Ukraina iki tol, kol bus pasiekta pergalė ukrainiečių keliamomis sąlygomis“.
Bet kiti JAV ambasadoriaus pareiškimai vertė sunerimti. Omenyje turiu Amerikos ambasadoriaus džiūgavimą, esą „spalio 14-ąją prezidentas Bidenas skyrė papildomus 725 mln. dolerių Ukrainos gynybai, įrangai, amunicijai ir daiktams“. Bet juk šie milijonai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina, kurią užpuolė keliolika sykių už ją didesnė Rusija, – kapeikos. Jų užteks tik kelioms dienoms. Sakote, kad dovanotui arkliui į dantis nežiūrima? Taip, ukrainiečiai dėkoja JAV ir už tuos 725 milijonus. Bet kada jie tuomet laimės karą? Po dešimties metų?
O ką byloja JAV ambasadoriaus džiūgavimai, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai (apie tai praneša ELTA)? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – taip mažai, kad ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi per tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.
Ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Beje, apie lendlizą mitinge ambasadorius Robertas S. Gilchrist nė neužsiminė. Tad jo vieši pareiškimai dėl pagalbos Ukrainai man labiau primena prisipažinimą, kaip menkai Vašingtonas remia Rusijos agresijai besipriešinančią Ukrainą. Štai JAV nūnai gyvenantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas savo viešuose video komentaruose ir rašytiniuose dienoraščiuose tvirtina, jog Amerika siunčia Ukrainai kelis kartus mažiau ginklų ir amunicijos (tik 10 – 30 proc.), nei jai reikėtų, tad oficialusis Kijevas niekaip nepajėgus greitai laimėti karo.
Vadinasi, žodžiai apie nuoširdžią paramą skiriasi nuo konkrečių žingsnių? Ne, JAV ir visa Vakarų koalicija išties siekia, kad Ukraina laimėtų, o Rusija būtų sutriuškinta. Tiek Vašingtonas, tiek Londonas, tiek Berlynas linki ukrainiečiams kuo geriausios kloties. Dauguma NATO ir Europos Sąjungos šalių laiko Vladimirą Putiną tarptautiniu karo nusikaltėliu, kurį būtina teisti tarptautiniame tribunole.
HIMARS. Wikipedia.org
Tačiau Vakarai, regis, gudrauja, kai tvirtina norintys, jog šių metų vasario 24-ąją prasidėjęs karas kuo greičiau baigtųsi. Jie, regis, trokšta taip išsekinti Rusiją, kad ši ateityje daugiau nebūtų pajėgi niekam grūmoti – net mažiausiems savo kaimynams. Šis JAV ir jos sąjungininkių sumanymas – teisingas. Su Rusija pasirašytos taikos, geros kaimynystės ar bendradarbiavimo sutartys – nevertos nė sudilusio skatiko. Visas sutartis Maskva laužo. Negalima pasitikėti nė vienu Kremliaus garbės žodžiu, nė viena sutartimi. Rusija – kaip pasiutęs šuo. Su juo – nesusitarsi. Nuo pasiutusio šuns apsaugos tik patikimas narvas.
Mano supratimu, JAV sumanymas nuskurdinti Rusiją taip, kad ji nebūtų pajėgi į kaimynines šalis piktai pažvelgti bent pusę amžiaus, – verta Nobelio taikos premijos. Tik, žinoma, kyla pagrįstas klausimas – kodėl Vakarai šių tikslų siekia vien tik ukrainiečių karių rankomis? Jei Vakarai tokie padorūs, sąžiningi, principingi, Rusijos okupantus ties Donbasu ar Luhansku daužykime visi kartu!
Manote, kad mano versija apie Vakarų nenorą greit užbaigti karą tokia kvaila, kad nė neverta aptarimo? Ši hipotezė – ne mano sugalvota. Šių metų spalio 21 dieną Ukrlife TV parodė Liudmilos Nemirios interviu su Ukrainos prezidento patarėju Aleksejumi Arestovičiumi. Būtent toje laidoje šią versiją A. Arestovičius ir įvardino.
Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.
Kas labiausiai įsiminė? Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams A. Arestovičius apgailestavo: „Vakarai mums artilerijos atseikėja tik po mažytį lašelį“. A. Arestovičiaus nuomone, Rusija turi apie 1700 pabūklų, Ukraina – tik apie 500 pabūklų. Jo teigimu, Vakarai neduoda ne tik artilerijos – Ukraina iš Vakarų negauna modernių tankų, karo lėktuvų. Vis teisinasi, jog tai – sudėtinga. Bet kai Ukrainą, pavyzdžiui, ėmė atakuoti iranietiški dronai – kamikadzės, Vakarai perdavė Ukrainai apie 100 oro gynybai skirtų modernių įrenginių nedelsiant. Nereikėjo laukti nė paros. Tad kodėl mėnesių mėnesiais ukrainiečiai priversti maldauti tankų? Kodėl Amerikos vadovybė, kai Kijevas atsiklaupęs ant kelių maldauja tankų, artilerijos, lėktuvų, nes be šių ginklų neįmanoma pereiti į kontrpuolimus, ima suokti, esą ukrainiečiai tegul nesibaimina – sviedinių jiems atgabens? Kai ukrainiečiai patikslina, jog klausta apie artileriją ir tankus, amerikiečiai vėl apsimeta nesupratę klausimo: sviedinių tuoj turėsite. Vieni – apie batus, kiti – apie ratus?
Visa tai – ne mano įtarimai. Tai – A. Arestovičiaus pastebėjimai, esą Amerika galbūt specialiai vilkina karą, kad Rusija kuo labiau nukraujuotų.
Ir vėl – daug nerimo. Kremlius paskelbė mobilizaciją. Vladimirui Putinui verkiant reikia naujų karių. Viešoji erdvė mirgėte mirga nuo optimistinių prognozių, esą dalinė mobilizacija (iš tiesų – tai visuotinė mobilizacija), įsiūbuos protestų bei neramumų bangas pačioje Rusijoje, ir Rusijos diktatorius kris.
Būtų puiku, jei taip nutiktų. Bet ar tikrai Rusijoje kils skaitlingi pasipriešinimo mitingai? Ar tikrai Kremlius nesugraibys bent milijono kariauti Ukrainos fronte norinčių idiotų? Juk į kovą prieš „nekenčiamus chocholus“ jau verbuojami net kalėjimuose sėdintys recedyvistai. Nori į laisvę – pirma pašaudyk į ukrainiečius.
Šių eilučių autorius linkęs nagrinėti niūriausius variantus. Jei tokiu atveju apsiriksi – tai atneš tik džiaugsmo. O jei neapsiriksi – tai būsi bent pasiruošęs juodai dienai. Todėl rusiškoji visuotinė mobilizacija, mano supratimu, reiškia, kad ir Ukrainai teks šaukti į karą daugiau jaunų, stiprių, patriotiškai nusiteikusių, drąsių vyrų. Vadinasi, mūšiai Ukrainos fronte bus dar kruvinesni nei iki šiol. Menka paguoda, kad dauguma į nusikalstamą karą dabar šaukiamų rusų – prastai parengti kovoms, ir ukrainiečių kariai juos įveiks. Esama pavojaus, jog Vakarai, matydami, kaip plačiai liejasi kraujas, ims panikuoti: tegul oficialusis Kijevas paaukoja agresoriui keletą savų regionų vardan „pasaulinės ramybės“.
Policijos sraigtasparnis. Slaptai.lt nuotr.
Nuo tokios vakarietiškos išdavystės mes neapsaugoti. Praėjusią savaitę atidžiai peržiūrėjau dešimtis ukrainiečiams palankių Ukrainos, JAV, Rusijos politikų, ekspertų, žurnalistų video komentarų. Daugelis atvirai ar mažiau atvirai prasitardavo, jog Vakarai siunčia kariaujančiai Ukrainai ginklų, bet akivaizdžiai per mažai. Ukrainos prezidento ofiso patarėjas kariniams reikalams Aleksejus Arestovičius, Marko Feigino paklaustas viename iš paskutiniųjų interviu, ar Vakarai duos užtektinai ginklų, kilus dar žiauresniems mūšiams, atsakė teigiamai. Tačiau žodžiai „taip, duos“ skambėjo, atvirai tariant, neįtikinamai. A.Arestovičius akivaizdžiai abejojo, ką ir kaip atsakyti. Beje, jis tame pačiame interviu leido sau pastebėti, kaip akivaizdžiai muistosi Vokietija: tai tvirtina duosianti visko, ko reikia, tai pagalbą sulaiko. O kur žadėti tankai „Leopard – 2“, ponai vokiečiai? Tai – viešas A.Arestovičiaus klausimas.
Karinis ekspertas Olegas Ždanovas savuose video komentaruose neneigia, jog ukrainiečių kariams toliašaudžių artilerijos įrenginių trūksta mažų mažiausiai keletą kartų: turi kelias dešimtis, o reikėtų – kelių šimtų. Apie modernių, galingų ginklų trūkumus tvirtina Ukrainos prezidento patarėjas Michailas Podoliakas. Pats Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis net menkiausia proga prašo: duokite daugiau ginklų, ir mes juos sumalsime į miltus…
Portale diaspora.ua peržiūrėtame Bohdano Borovetso pokalbyje su JAV karininku Gary Tabachu ne sykį buvo minimi skaičiai: rimtų toliašaudžių pabūklų ukrainiečiai teturi vos keletą dešimčių, kuriais dengia ilgą, per tūkstantį kilometrų nutįsusią Ukrainos – Rusijos sieną, tuo tarpu jiems reikėtų kelių šimtų pabūklų. Ukrainiečiai maldaute maldauja modernių naikintuvų, modernių tankų. Bet kol kas Vakarai abejingi šiems prašymams.
Ponas G. Tabachas dar pastebėjo, kad JAV prezidentui Joe Bidenui nūnai labiausiai rūpi kova su klimato kaita, o ne Ukrainos reikalai (nors dėl karo Juodojoje jūroje – tikra ekologinė katastrofa). Amerikos prezidentas taip pat ne sykį tvirtino, jog Taivaną nuo galimos Kinijos atakos amerikiečių kariai gins visomis priemonėmis, o štai apie Ukrainą tepasakė, jog amerikiečių kariai į Rusijos – Ukrainos karą tiesiogiai nesikiš. Tai – ne mano, o JAV piliečio G.Tabacho priekaištai.
Ypač kategoriškas TV klub „Kontinent“ laidoje Nr. 535 buvo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (kadaise dirbo Vladimiro Putino komandoje, paskui pasitraukė į Vakarus). Jo nuolat kartojama versija: JAV duoda ginklų Ukrainai tik tiek, kad Kijevas nepatirtų pralaimėjimo. Skūpiai siunčiama ginkluotė Ukrainai reiškia, kad dabartinė JAV prezidento administracija nesuinteresuota greita, akivaizdžia Ukrainos pergale. O tai byloja, esą ukrainiečiai stumiami kapituliacijos link.
Pasak A.Ilarionovo, ukrainiečių kariai demonstruoja drąsos, sumanumo, ištvermės stebuklus, bet jei Baltuosiuose rūmuose Vašingtone bus nuspręsta jiems nesiųsti ginklų tiek, kiek reikia, jie pralaimės.
Greitoji medicinos pagalba. Slaptai.lt fotografija
Nenoriu visur įžvelgti išdavysčių bei sąmokslų. Tačiau vis tik nesuprantu: jei ukrainiečiai prašo kelių šimtų toliašaudžių pabūklų, tūkstančio modernių tankų, kelių dešimčių naikintuvų, kodėl Vašingtonas, Berlynas, Paryžius, Londonas ir Roma jų neduoda? Atsakymai į šį klausimą galimi tik du. Arba Vakarai niekam tikę, nes neturi angaruose užtektinai karo mašinų. Arba specialiai vilkina, ieškodami menkiausių priežasčių nepadėti Ukrainai, nes neįsivaizduoja pasaulio, kuriame – pergalę švenčianti Ukraina ir į šipulius sutriuškinta Rusija.
Kitų atsakymų nežinau. Todėl – velniškai neramu. Jei Vakarai šį sykį Rusijai sudarys galimybę nepralaimėti, vadinasi, Kremlius, išprievartavęs Ukrainą, savo žvilgsnius nukreips į Moldovą ir Baltijos šalis. Deramai nenubausta, atplėšusi nuo Ukrainos, pavyzdžiui, Donbaso, Luhansko, Zaporožės, Chersono sritis, Rusija pasuks savo mobilizuotą milijoną karių į Kišiniovą, Vilnių, Rygą, Taliną. Nejaugi tikrai manome, jog rusų kariai, kurie dabar terioja Ukrainą, aptilus mūšiams pietų ir rytų Ukrainos stepėse, patrauks namo? Jei Vakarai leis V.Putinui neprarasti orumo, jei Ukraina patirs teritorinių nuostolių, Kremliaus banditų apetitai tik išaugs. Jei pasaulis leido kraujyje paskandinti Čečėniją, užpulti Gruziją (Sakartvelą), į dvi dalis padalinti Ukrainą, vadinasi, Vakarai tylės ir tuomet, kai rusiški tankai ims žlegėti Moldovos ir Baltijos šalių pusėn. Juk V.Putinui mano Lietuva – tarsi rakštis užpakalyje. Trukdo tiesioginiam Rusijos susijungimui su Kaliningrado sritimi. Iš Latvijos norėtų atplėšti Latgaliją, iš Estijos – Narvą. Ir taip toliau…
Kaip tada elgsis oficialusis Vašingtonas? Vis dar manys, jog klimato kaitos tema svarbiau nei Rusijos sutriuškinimas? Vis dar tvirtins, jog pats svarbiausias Amerikos tikslas – apginti Taivaną? Vis dar krūpčios nuo menkiausio rusiško branduolinio šantažo? O gal net tada nedrįs Rusijos pavadinti terorizmą remiančia valstybe, nes, tik pamanyk, kentės JAV verslo santykiai su Rusijos teroristine valstybe nelaikančiomis Indija ir Kinija?
Draugas.org
Vakarus tūpčiojimu vietoje kaltinu vadovaudamasis … policijos, greitosios medicinos pagalbos ir ugniagesių statutais. Šioms specialiosioms tarnyboms yra nustatyti griežti terminai. Jei į nelaimės vietą atvykstama per keliolika minučių – viena byla. Jei atlekiama pas ligonį, vaizdžiai tariant, po kelių ar net keliolikos valandų – visai kitas vertinimas. Todėl demokratiją, padorumą, teisingumą deklaruojantys Vakarai privalo skubėti. Po paros malšinti muštynių atlėkusi policija – niekam tikusi policija.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Ukrainos kariai prieš mūšį. EPA-ELTA nuotr.
„Laikome frontą. Tačiau labai sunku“, – taip Ukrainos karininkė apibūdina padėtį viename iš karščiausių fronto ruožų Donecko srityje.
ELTA pasikalbėjo su Ukrainos kariuomenės 93-iosios brigados „Cholodnyj Jar“ atstove spaudai Iryna Rybakova. Karininkė ir jos brigada šiuo metu gina pozicijas šalia Soledaro ir Bachmuto miestų. Būtent šis fronto ruožas jau seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo visoje Donecko srityje tikslų.
93–ioji brigada dar vasarą kovojo Charkivo srityje, Iziumo kryptimi, kur kartu su kitomis mechanizuotomis pėstininkų brigadomis paklojo pamatus sėkmingam Ukrainos pajėgų puolimui. Prieš šio puolimo pradžią ji buvo perkelta į Donecko sritį.
Net ir likvidavus Rusijos kariuomenės placdarmą Charkivo srityje, padėtis aplink Donecką ir Bachmuto-Soledaro ašį išlieka itin įtempta. Rusijos pajėgos žūtbūt stengiasi čia pralaužti frontą ir turi ginkluotės – pirmiausia sunkiosios artilerijos – pranašumą.
Pasak I. Rybakovos, rusai tą daro jiems įprastu būdu – visiškai negailėdami gyvosios jėgos, nors šios jiems labai trūksta, bei sunkiąja artilerija šluodami nuo žemės paviršiaus visus miestus.
„Mobilizacija Rusijoje? Mes ją pajusime tik po kelių mėnesių ir tai, be abejo, apsunkins mums padėtį. „Referendumai“? Na, tai, kad jie ten juos rengia, aišku, žinome, tačiau galvos dėl to nesukame. Koks skirtumas?“ – apie pastarųjų dienų naujienas iš Rusijos ir jos okupuotų Ukrainos teritorijų atsiliepia I. Rybakova.
– Kokia padėtis šiuo metu ten, kur esate? Rusijos pajėgos, kaip galima suprasti, bent čia stengiasi žūtbūt nemažinti spaudimo?
– Čia, Bachmuto kryptimi, mes, be abejo, ne vieni. Daug kitų brigadų, kuriomis vis stiprinamas šis fronto ruožas. Laikome frontą. Tačiau labai sunku.
Taip, jie ne tik nuolatos šluoja viską artilerija, aviacija, bet ir bando šturmuoti visur, kur tik gali. Šiauliuose – naujas meno kūrinys, simbolizuojantis Lietuvos ir Ukrainos vienybę. „Gubernijos“ nuotrauka
Ypač kenčia pafrontės ir fronto miestai, kurie apšaudomi labai chaotiškai ir, kaip kartais atrodo, visiškai nesirenkant taikinių. Pavyzdžiui, raketomis. Neseniai buvau viename mieste, kurį taip apšaudė raketomis „Kalibr“, „Iskander“, S-300, „Točka-U“.
Bachmute tiesiog griauna gyvenamuosius namus, kvartalus, raketos krenta taip pat jų kiemuose. Smarkiai apšaudo Slovjanską, gauna ir Kramatorskas. Lygiai taip pat – bet kur, be jokio pasirinkimo.
Soledaras, kaip ir Bachmutas, – nuolat artilerijos ugnyje. Štai neseniai ten važiavome kartu su žurnalistais, tai jų automobiliui irgi teko – skeveldromis apdraskė.
Kitą kartą smogė miesto centrui, kur vienoje gatvėje eilė parduotuvių, pastatytų iš lengvai užsidegančių sintetinių medžiagų. Taip degė, kad dieną, į tą gatvę įvažiavus, atrodė, jog patekai į naktį.
– Kodėl? Koks čia gali būti „motyvas“, „taktika“?
– Na, tokia terorizmo rūšis. Tiesiog rusai terorizuoja civilius, siekdami sukelti kuo didesnę sumaištį ir chaosą.
– Artėja žiema ir šalčiai. Nėra vandens, elektros, dujų, namai sugriauti. Net nekalbu apie okupuotas teritorijas. Tačiau humanitarinė katastrofa Ukrainos tebekontroliuojamose Donbaso dalyse – bent arčiausiai fronto – neišvengiama?
– Ta katastrofa jau ten vyksta. Taip, jūs teisus, žmonės nebeturi nieko. Na, kai kurie įsirengė generatorius kiemuose, todėl kažkiek elektros turi. Ant laužų ugnies gaminasi maistą. Iš sudaužytų šaligatvių plytelių susilipdo krosneles tai maisto gamybai.
Vandenį irgi kažkaip organizuojasi. Pavyzdžiui, Bachmute yra didžiulė duobė, kuri atsivėrė po to, kai buvo subombarduoti kažkokie vamzdynai. Tai žmonės kasdien lenda į ją su kibirais, semia ten dar esantį vadinamąjį „techninį“ vandenį. Taip ir gyvena.
– Vis tiek lieka, neišvažiuoja? Kodėl?
– Na, taip, daug liekančių, o skaudžiausia matyti vaikus, kurie važinėjasi dviračiais ką tik subombarduotose vietose. Bent jau juos išvežti reikėtų. Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Žinoma, yra ir vadinamųjų „laukėjų“, kurie tiesiog laukia, kada ateis „rusiškasis pasaulis“. O tai, kad tas „pasaulis“ juos apšaudo raketomis, jiems nė motais. Teisingiau, jie tvirtina, kad tai ukrainiečių armija juos apšaudo, kuriai, esančiai ten pat, kažkodėl reikia į save šaudyti.
– Daug kalbų apie „dalinę mobilizaciją“ Rusijoje, kuri, iš visko sprendžiant, ne tokia jau ir „dalinė“, kaip žadėta. Ką apie tai manote jūs ir kiti Ukrainos kariai?
– Kaip yra iš tikrųjų, mes pajusime ir galėsime spręsti tik po kelių mėnesių. Žinoma, bet kokiu atveju, mums tai kažkiek apsunkins padėtį.
O tai, dėl ko jie tą daro, – visiškai suprantama. Dabar jiems išties labai trūksta gyvosios jėgos. O ir ta, kuri yra, – ne kažką.
Štai mūsų ruože dabar nuolat eina tie iš „Wagner“ kompanijos. Tačiau tai tikrai ne superherojai ir superprofesionalai, kokius juos mėgsta vaizduoti. Buvau vienoje pozicijoje, kurią jie tuo metu mėgino šturmuoti. Mūsų vaikinai juos visiškai sudaužė, o tuos, kurie liko gyvi, paėmė į nelaisvę. Ir tarp jų – vienas kalinys, „zekas“. Pasitaiko ir čečėnų.
– Šitas fronto ruožas, kuriame dabar esate, seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo tikslų. Ar pasikeitė kas nors po to, kai buvo išlaisvinta Charkivo sritis? Vieni sako, kad po to, kai iš ten buvo išmuštos Rusijos pajėgos, beveik iki nulio sumažinti ir Rusijos šansai paimti visą Donbasą – net ir pralaužus Bachmuto-Soledaro ašį, nebėra kaip ir kuo apsupti ten esančios Ukrainos karinės grupuotės.
Kiti tvirtina, kad Rusija dar labiau padidino apsukas čia, bent jau dalis nuo Iziumo pabėgusių pajėgų buvo permesta čia, kad pagaliau būtų pasiekta bent kažkokia „pergalė“. Ką galite pasakyti jūs?
– Čia visada buvo sunku. Didžiausius nuostolius patyrėme tada, kai tik atėjome, užiminėjome pozicijas ir keitėme tuos, kurie buvo čia iki mūsų. Tuomet jie tiesiog užliejo viską ugnimi.
Pamuštas rusų okupantų tankas. EPA – ELTA foto
Labai intensyviai jie pliekė ir tuomet, kai prasidėjo kontrpuolimas Charkivo srityje. Tuomet jie keletą dienų tiesiog šaudė iš visko, ką turi, – iš baimės, kad ir mes pradėsime puolimą.
Žinoma, tas kontrpuolimas išėjo mums tik į naudą. Pirmiausia, čia galėjo prisijungti kai kurios brigados, atsilaisvinusios nuo Charkivo. Antra, prie Iziumo buvo tikras „supermarketas“, kaip vadino mūsiškiai.
Mes galėjome smarkiai pasipildyti visas atsargas – tiek artilerijos, amunicijos, tiek šarvuotosios technikos, detalių jai. Įsigijome amunicijos reaktyvinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“, net vienos sunkiosios patrankos „Hiacint“ amuniciją ir įrangą.
– Tačiau, kaip galima suprasti, jie išlaiko ne tik artilerijos pranašumą, bet ir pranašumą ore – dronais ir bepiločiais orlaiviais?
– Taip. Pastaruoju metu pas juos atsirado ir Irano gamybos dronų, kurie išties kelia mums problemų.
Apskritai, jie tų dronų – pirmiausia rusiškų „Orlan“ – turi tiek daug, kad pakabina ore ištisas paras ir laiko. Mes juos pasiekti galime tik geresniais priešlėktuvinės gynybos ginklais, kurių mums trūksta. Rusų aukšto rango karininkų, žuvusių Ukrainoje, – vis daugiau
Mes apskritai turime per savo dronus labai kruopščiai rinkti duomenis, rinktis taikinius, žodžiu, būti artilerijos „snaiperiais“. Nes mes visko turime per mažai, nors ir su Vakarų parama.
Na, o jie ir toliau kariauja sovietiniu būdu – viską šluoja „aikštėmis“. Tačiau mes, nors ir labai sunkiai, vis dėlto laikome frontą.
– Ką manote apie „referendumus“ okupuotose teritorijose?
– Dėl to galvos sau nesukame. Žinoma, žmonės seka naujienas, apie tai kalba, tačiau kažko ypatingo apie tai nemanome. Koks skirtumas? Juk tie „referendumai“ vyko ir anksčiau.
JAV artilerijos sistemos „Paladin“. Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotr.
Kyjivas, birželio 9 d. (AFP-ELTA). Vakarų tiekiama tolimojo nuotolio artilerija suteiktų Ukrainai ugnies jėgą, kurios jai reikia, kad per kelias dienas atmuštų Rusijos pajėgas ir užimtų Sjeverodonecką, ketvirtadienį pareiškė Ukrainos regiono pareigūnas.
„Kai tik turėsime tolimojo nuotolio artileriją, kad galėtume rengti dvikovas su Rusijos artilerija, mūsų specialiosios pajėgos galės išvalyti miestą per dvi ar tris dienas“, – sakoma Luhansko srities gubernatoriaus Sergijaus Haidajaus interviu, išplatintame jo oficialiuose socialinės žiniasklaidos kanaluose.
Siekdamos užimti didelę dalį Rytų Ukrainos, Maskvos pajėgos sutelkė savo ugnies jėgą strategiškai svarbiame pramonės centre. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vėlai trečiadienį apibūdino mūšį kaip „vieną sunkiausių“ nuo karo pradžios.
Haubicos. Št. srž. A. Stonio nuotr.
S. Haidajus ketvirtadienį sakė, kad Ukrainos pajėgos mieste tebėra „labai motyvuotos“ ir kad „visi laikosi savo pozicijose“. „Rusijos artilerija nuolat apšaudo ukrainiečių kontroliuojamas teritorijas“, – pridūrė jis.
Nepaisydamos Rusijos lyderio Vladimiro Putino perspėjimų, JAV ir Didžioji Britanija paskelbė suteiksiančios Kyjivui ilgojo nuotolio tikslios artilerijos baterijas.
Ukrainos prezidentūra pranešė, kad visa Luhansko sritis nuolat atakuojama iš minosvaidžių, artilerijos ir raketomis. Ji pranešė, kad keturi žmonės žuvo ir dar penki buvo sužeisti per Rusijos aviacijos smūgį Toškivkos kaimui maždaug už 25 kilometrų į pietus nuo Sjeverodonecko.
„Grifono kirtis“. Pėstininkų paramą ugnimi užtikrina Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas. Gr. Donato Barsio, gr. Monikos Zabinaitės nuotr.
Sausumos pajėgų Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ pratybose „Grifono kirtis 2020“ dalyvaujančių pėstininkų vienetų paramą ugnimi užtikrina Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai. Pratybų metu, kaip pažymima Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime, vertinami 2-osios ugnies baterijos gebėjimai vykdyti užduotis.
„Po beveik devynių mėnesių tarnybos artilerijos batalione nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai turi puikią galimybę per šias pratybas pasitikrinti savo žinias ir įgūdžius. Nepaisant spartaus pratybų tempo ir karšto oro sąlygų, kariai puikiai pasirodė vertinamosiose pratybose. Artilerijos batalionui šios pratybos unikalios tuo, kad netiesioginė ugnis buvo kviečiama ne tik pasitelkiant priešakinius stebėtojus, bet ir tiesiogiai iš JAV karių pilotuojamų sraigtasparnių „AH-64 Apache“, – sakė Artilerijos bataliono vadas majoras Tomas Naudužas. Pasak vado, tęsiant tradicijas, po pirmųjų šūvių kariai buvo „krikštijami“ artileristais.
Pratybose dalyvaujantys Artilerijos bataliono 2-osios ugnies baterijos kariai nuolatos žvalgo ir fiksuoja būsimas ugnies pozicijas, taip pat atlieka taktinius žygius, vykdo imituojamuosius ugnies uždavinius ir užtikrina nuolatinį ryšį su netiesiogine ugnimi remiamo Kunigaikščio Margirio pėstininkų bataliono vadaviete ir jiems priskirtais Artilerijos bataliono priešakiniais stebėtojais. Pratybose dalyvaujantys Štabo baterijos kariai vykdo bataliono vadavietės apsaugą, užtikrina nuolatinį hidrometeorologinės situacijos stebėjimą tam pasitelkdami įvairius matavimo prietaisus, meteorologinius zondus ir logistinį aprūpinimą.
Pirmąją pratybų savaitę Artilerijos bataliono 2-osios ugnies baterijos kariai užbaigė vykdydami kovinius šaudymus. Jų metu, kaip nurodoma KAM pranešime, įvertintas artileristų ir priešakinių stebėtojų pasirengimas atlikti ugnies uždavinius koviniais sviediniais. Šiems uždaviniams įvykdyti būtinas ypatingas karių atidumas, tačiau atlikdami juos kariai gali patirti tikrąją artileristo dvasią.
Grifono kirtis – 2020. Gr. Donato Barsio, gr. Monikos Zabinaitės nuotr.
Pratybose taip pat buvo išbandoma akustinių sensorių sistema, su jos pagalba galima papildomai koreguoti artilerijos ugnį, o tokios sistemos leidžia tiksliai įvertinti priešakinių stebėtojų siunčiamų korekcijų paklaidą.
Pratybose „Grifono kirtis“ dalyvaujantys JAV kariuomenės Sausumos pajėgų Kovinės aviacijos brigados pilotai, valdydami atakos sraigtasparnius „AH-64 Apache“, užtikrina artimą oro paramą ir sudaro puikias sąlygas treniruoti Artilerijos bataliono jungtinės ugnies paramos valdymo specialistus ir jų gebėjimus užtikrinti sąveiką tarp orlaivio įgulos ir ant žemės operaciją vykdančių pėstininkų vieneto. Oro atakos valdymo vienetai ir jiems priklausantys jungtinės ugnies paramos valdymo specialistai atsakingi už įvairių ugnies paramos sistemų, tokių kaip įvairūs orlaiviai, skirtingos artilerijos sistemos ir kt., integravimą ir valdymą mūšio lauke.
Tarptautinių pratybų „Grifono kirtis 2020 / Medžiotojas 2020“pagrindinis tikslas – treniruoti pėstininkų, prieštankinių ir artilerijos vienetų sąveiką, veiksmų suderinamumą tarpusavyje esant paramai iš oro, vykdant gynybines ir puolamąsias operacijas.
