Kiekvienais metais, artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimui, sulaukiu raginimo prisiminti tas dienas. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio, kuris padėtų tiksliau atkurti 25 metų senumo įvykius.

Bet kai kas įstrigo visam gyvenimui. Nemažai kartu buvusių gynėjų jau mirę, jie nespėjo papasakoti, ką jautė ir ką išgyveno. Todėl jaučiu pareigą užpildyti šią spragą.

Continue reading „Kova, kurioje pynėsi tragedija, ryžtas ir humoras”

sausiukas_1

Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.

Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.

Continue reading „Kraujas jau pralietas (iš mano dienoraščio – 1991 01 25)”