atminimo lenta

Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Abejonės išsklaidytos

Pagaliau išsklaidytos visos abejonės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros vaidmens žydų tragedijoje II Pasaulinio karo metais. Vienareikšmiškai įrodyta, kad jis, rizikuodamas gyvybe, prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Holokausto mašinos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dalius-stancikas-kodel-nepasitikima-zydu-gelbetojais.d?id=83117679&

Paskutinis bandymas sukelti abejones kunigo Jono Borevičiaus paliudijimais JAV teisme, duotais 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama, vien tuo, kad “žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų”, yra skęstančiojo bandymas užsikabinti už šiaudo.

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1127865/alvydas-nikzentaitis-genocido-centro-isvada-del-jono-noreikos-niekine?

Teiginys, kad XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus, tai – teiginys apie nieką. Juk tuo metu J. Noreikos jau nebuvo gyvųjų tarpe, jis niekuo JAV nebuvo kaltinamas, tad ir liudyti J. Borevičiui ką nors jo naudai nebuvo jokio reikalo.

“Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu … J. Borevičius išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams”, – prisipažįsta straipsnio autorius.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Ir čia pat: “O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.”

Argi J. Noreika pasakė kunigui: “Žinai, nepatinka man vokiečių elgesys su žydais”?

Net jei J. Noreika tebūtų įspėjęs, kad jis, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, “nieko nematys” gelbėjant žydus, tai jau būtų ne pasyvus, o aktyvus dalyvavimas procese. Jei naciai būtų nugirdę tokį įspėjimą, pagal nacių “teisę” jis būtų tuoj pat nubaustas mirties bausme, nereikėtų jo nei į Štuthofo mirties stovyklą siųsti. O juk nuskambėjo prašymas padėti Šiaulių gete esantiems žydams!

Kas toliau?

Ir kas toliau? Negi viskas baigsis tik tuo, kad J. Noreikos atminimo lenta jau teisėtai rymos Mokslų Akademijos bibliotekos Vilniuje sienoje?

O kas bus su jo asmens šmeižikais? Kas bus su tais, kurie ir po nepaneigiamų liudijimų bando perrašyti istoriją, kaip tai daro jų idėjinis vadas, “istorikas” Vladimiras Putinas, teigdamas, kad ne hitlerinė Vokietija ir stalininė SSSR sukėlė II Pasaulinį karą, o tai Lenkija ir Vokietija, jų slaptas sąmokslas kalti dėl karo sukėlimo? Iki kokio idiotizmo galima nusikalbėti… https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-putinas-apkaltino-lenkija-samokslu-su-hitleriu-57-1251944

Visgi turėtų būti Lietuvoje nustatytos nebaudžiamumo ribos, iki kurių dar galioja žodžio laisvė, iki to, kas dar vadintina nuomone.

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Deja, kol kas Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio „Šmeižimas“ trečiojoje dalyje nurodoma, kad „Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“

Dėl mūsų prokurorų iliuzijų neturiu, o štai teisėtais nužudyto J. Noreikos (ir ne tik jo) atstovais turėtų būti nurodytos ir visuomeninės organizacijos, siejančios save su kategorija asmenų, kurių garbę ir orumą jos įsipareigojusios saugoti savo įstatuose. Tai galėtų būti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos. Jeigu asmenims būtų metami kaltinimai, susiję su tautybe ar religija, tai galėtų būti atitinkamos tautinės ar religinės organizacijos.

Neabejoju, kad vien pati galimybė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn viešame teisme už jau negalinčių apsiginti savo garbę ir orumą asmenų šmeižtą sulaikytų ne vieną, rašantį istorinėmis temomis, nuo nepagrįstų „nuomonių“ skelbimo. 

2019.12.26; 17:00

Aktualijos

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniuje, Teatro g. 11, trečiadienį bus atidengiama atminimo lenta, skirta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigėjui, Nepriklausomybės Akto signatarui, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojui, ilgamečiam Seimo nariui, publicistui, filosofui, kultūrologui Romualdui Ozolui.
 
Atminimo lentos atidengimo ceremonijoje dalyvaus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, LPS Seimo narys Romas Pakalnis, Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Bičkauskas ir signataro R. Ozolo buvęs kaimynas istorikas Romanas Raulinaitis.
 
Renginyje dalyvaus Seimo nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, pirmosios Vyriausybės ministrai, sąjūdiečiai.
Šiemet sausio mėn. Seime organizuojamais renginiais buvo paminėtos R. Ozolo gimimo 80-osios metinės.
 
R.Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje, tarnautojo šeimoje. 1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone. 1962 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Filologas.
 
1965-1968 m. – „Kultūros barų“ žurnalo redakcijos atsakingas sekretorius, skyrių redaktorius. 1968-1973 m. – Vilniaus universiteto aspirantas. 1973-1989 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975-1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980-1989 m. dirbo „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
 
1989 m. – LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, TSRS liaudies deputatas.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1973-1989 m. – LKP narys, 1989-1990 m. – savarankiškosios LKP, jos biuro narys.
 
1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio: iniciatyvinės grupės narys, Seimo tarybos vicepirmininkas, Seimo narys. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas.
 
1990-1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 
 
1990-1991 m. – Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 m. – Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys. 1992 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.
 
1991-2001 m. – Lietuvos ir Ukrainos draugystės Baltijos Asamblėjos narys nuo pat įkūrimo, Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys, NATO komisijos narys.
 
1992-2000 m. – Seimo narys. Kandidatavo 2000 m., 2004m. ir 2008 m. Seimo rinkimuose.
 
1992 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys, Nacionalinio saugumo, Teisės ir ekonomikos komitetų narys.
 
Nuo 1992 m. – Lietuvos centro judėjimo (vėliau – Lietuvos centro sąjungos) narys, pirmininkas, garbės pirmininkas.
 
1994-1995 m. – Lietuvos Respublikos Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys.
„Minties” leidyklos kolektyvas
 
Rašė geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998), „Nepriklausomybės kronikos“ (7 knygos, 2001–2008), „Nepriklausomybė alternatyvų neturi: Lietuvos gyvenimo Europos sąjungoje užrašai. Faktai ir apmąstymai, 2008 m.“ (2009). Stasio Šalkauskio premijos laureatas.
 
Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2000).
 
Mirė 2015 m. balandžio 6 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.23; 07:34
Aktualijos

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį prie Prezidentūros, Daukanto aikštėje, rengiamas mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“. Mitingas inicijuojamas, reaguojant į Vilniaus tarybos sprendimą panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą ir sostinės mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą pašalinti Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą.
 
Pasak mitingo iniciatorių, po šių sostinės savivaldybės sprendimų įtampa visuomenėje aštrėja.
 
Organizatorių teigimu, į mitingą profesoriaus Vytauto Radžvilo kviestas ir prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas nuo trečiadienio su darbo vizitu vieši Briuselyje.
 
Daukanto aikštėje prasidėjęs mitingas turėtų persikelti prie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, ant kurios kabėjo memorialinė J. Noreikos-Generolo Vėtros lenta. Čia ketinama surengti akciją, kurios metu bus pagerbtas J. Noreikos-Generolo Vėtros ir visų kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę didvyrių atminimas.
Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.
 
Į mitingą kviečia jaunimo sambūris “ProPatria“, Tautos forumas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių bendrija ir kt. organizacijos.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimtos Generolo Vėtros atminimo lentos kritikai teigė, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.05; 07:30
Aktualijos

Minint atkurtos Lietuvos 100 metų jubiliejų prisimename tuos, kurie kūrė modernią Lietuvos valstybę. Šiame kūrybos procese ypatingą svarbą turėjo įstatymus leidžiantis organas – Lietuvos Respublikos Seimas.

Prasidėjus bolševikinei ir Vokietijos nacistinėms okupacijoms nukentėjo daug Lietuvos žmonių, tame tarpe buvusių Seimų narių. Ypač didelės pagarbos nusipelno tie, kurie buvo okupantų sušaudyti arba kitaip nukankinti. 

Manytume, tikslinga Seime matomoje vietoje patalpinti nužudytų jų seimų narių Atminimo lentą. Lentoje turėtų būti nurodyta kokį Seimą atstovavo, vardas pavardė, gimimo ir žūties datas, trumpas žūties aplinkybes.

Steigiamasis Seimas 1920.05.15-1922.10.06

Vytautas Bičiūnas, 1893.08.20 – 1942.11.04,

Kazys Bizauskas, 1892.02.15-1941.06.20

Voldemaras Vytautas Čarneckis, 1893.01.09 – 1942.11.04

Kazys Jokantas, 1880.10.23 – 1942.08.25

Zigmas Starkus, 1892.10.15 – 1942.08.25

Antanas Tamošaitis, 1894.08.18 – 1940.metų pabaigoje

Taip turėtų būti įvardinti visi vėlesnių Seimų sušaudyti ir nužudyti nariai.

Primename, kad 2012-09-05 kreipėmės į Lietuvos vadovus tarp kurių ir į LR Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę nutarimu „Dėl sušaudytų buvusių Lietuvos Respublikos ministrų ir komunizmo aukų atminimo įamžinimo“. Šio laiško 5 punkte rašėme „LR Seimas privalėtų pagerbti nužudytus ir kentėjusius tremtyje Seimo narius“. 

Pastebime, kad 2014-04-02, 2014-08-11,2014-09-17, 2014-11-06,2015-02-18, 2015-05-13, 2015-1104 ir 2016-05-18 buvo kreiptasi ir prašoma įamžinti nužudytus ministrus. Seimas neteikė pasiūlymų.

Informuojame, kad Vyriausybė sprendžia sušaudytų ministrų įamžinimo klausimus.  

Pasirašė – Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas  G. Adomaitis, Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas.

2017.02.08; 18:39

Aktualijos

Širvintose, prie Taikos gatvės 10-to namo 2013 m. liepos 20 d. atidengta atminimo lenta, skirta kunigo, teologo, poeto, Biblijos iš graikų kalbos vertėjo, pamokslininko, politinio kalinio, Vyčio Kryžiaus Riterio ordininko Česlovo Kavaliausko 90-ies metų sukakties proga.

Atminimo lenta buvo pritvirtinta prie namo sienos, kurio savininkas yra garbaus amžiaus, devintą dešimtį pradėjęs buvęs Norilsko politinis kalinys Vytautas Matijošius.

Kunigas Č.Kavaliauskas šiame name gyveno 1988–1989 ir 1991–1992 metais. Atminimo lentą pašventino buvęs Širvintų klebonas monsinjoras Juozapas Dabravolskas, mintimis ir prisiminimais apie kunigą dalinosi jo sūnėnas akademikas Antanas Buračas, kunigas altaristas Antanas Černa, namo šeimininkas Vytautas Matijošius, keletą žodžių ta proga teko tarti ir šių eilučių autoriui.

Continue reading „Atminimo lenta – kunigui Česlovui Kavaliauskui” →