Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Tokijas, rugpjūčio 6 d. (AFP-ELTA). Japonijos ministras pirmininkas, sekmadienį minint 78-ąsias Hirošimos atominio bombardavimo metines, pasmerkė Rusijos grasinimus panaudoti branduolinį ginklą.
1945 metų rugpjūčio 6 dieną, kai likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV numetė atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų, Hirošimoje žuvo apie 140 tūkst. žmonių, o po trijų dienų Nagasakyje – dar 74 tūkstančiai.
„Japonija, kaip vienintelė šalis, per karą patyrusi atominį bombardavimą, toliau dės pastangas, kad pasaulis būtų be branduolinio ginklo“, – sakė ministras pirmininkas Fumio Kishida per ceremoniją Hirošimoje.
„Kelias į šį tikslą tampa vis sunkesnis dėl gilėjančių tarptautinės bendruomenės nesutarimų dėl branduolinio nusiginklavimo ir Rusijos branduolinės grėsmės, – sakė jis. – Esant tokiai padėčiai tampa dar svarbiau sugrąžinti tarptautinį impulsą, kad pasaulis be branduolinių ginklų taptų tikrove“.
„Branduolinio ginklo sukeltas Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimas niekada neturi pasikartoti“, – sakė F. Kishida, kurio šeima kilusi iš Hirošimos.
F. Kishidos komentarai atkartojo Jungtinių Tautų vadovo Antonio Guterreso Hirošimos šia proga paskelbtą pareiškimą, kuriame teigiama, kad „kai kurios šalys vėl beatodairiškai žvangina branduoliniu ginklu, grasindamos panaudoti šias naikinimo priemones“.
„Šių grasinimų akivaizdoje pasaulio bendruomenė turi kalbėti vieningai. Bet koks branduolinių ginklų panaudojimas yra nepriimtinas“, – sakė A. Guterresas.
Ceremonijoje tūkstančiai žmonių – išgyvenusieji, jų artimieji ir aukšto rango atstovai iš rekordinio skaičiaus valstybių – 111 – meldėsi už žuvusiuosius ir nukentėjusius per bombardavimą ir ragino siekti taikos pasaulyje.
Tačiau Hirosima į šią ceremoniją jau antrus metus iš eilės nepakvietė Rusijos ir Baltarusijos dėl karo Ukrainoje.
Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Dalyviai, kurių daugelis buvo apsirengę juodai, rugpjūčio 6 dieną, 8.15 val. ryto (23.15 val. Grinvičo laiku), kai buvo numestas pirmasis karo metu panaudotas branduolinis ginklas, sukalbėjo tylią maldą.
F. Kishida anksčiau šiais metais Hirošimoje surengė Didžiojo septyneto (G7) aukščiausiojo lygio susitikimą. Jis bandė iškelti branduolinio nusiginklavimo klausimą į pirmą vietą darbotvarkėje ir nuvežė turtingų demokratinių valstybių vadovus į Hirošimos taikos parko memorialus ir muziejų.
Tačiau mažinti branduolinių ginklų atsargas niekas neturi didelio noro, nes Rusija nuolat skelbia menkai pridengtus įspėjimus, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje, taip pat Šiaurės Korėja nuolat vykdo raketų bandymus, dėl to stringa pastangos siekti branduolinio ginklo neplatinimo.
Anksčiau šį mėnesį daugiau nei 100 pasaulio medicinos žurnalų paskelbė retą bendrą raginimą imtis skubių veiksmų eliminuojant branduolinį ginklą ir perspėjo, kad branduolinės katastrofos grėsmė yra „didelė ir vis didėjanti“.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Briuselis, birželio 30 d. (Ukrinform-ELTA). Reaguodama į Rusijos branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje, Lenkija kreipiasi į NATO, prašydama leisti dalyvauti vadinamojoje branduolinio dalijimosi (Nuclear Sharing) programoje.
Tai penktadienį Briuselyje pareiškė Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis, praneša „Ukrinform“ korespondentas.
„Atsižvelgiant į tai, kad Rusija ketina dislokuoti taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje, mes kreipiamės į NATO dėl dalyvavimo branduolinio dalijimosi programoje“, – sakė Lenkijos premjeras.
Jis pridūrė, kad galutinis sprendimas šiuo klausimu priklausys nuo JAV.
„Mes reiškiame norą greitai veikti šia kryptimi. Mes nenorime sėdėti sudėję rankas, kai Putinas eskaluoja įvairius grasinimus“, – sakė Lenkijos Vyriausybės vadovas.
Pagal branduolinio dalijimosi programą JAV taktiniai branduoliniai ginklai šiuo metu yra dislokuoti Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje. Apie galimybę dalyvauti branduolinių išteklių mainų programoje Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo interviu Lenkijos žiniasklaidai dar praėjusių metų spalį.
Neseniai lankydamasis Kyjive, A. Duda pareiškė, kad Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimas Baltarusijoje, taip pat „Wagner“ samdinių permetimas į šią šalį „keičia saugumo architektūrą regione“.
Birželio viduryje apsišaukėlis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad į jo šalį jau gabenami Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai.
Irane aptikta urano, kuris prisodrintas iki pat 84 proc. Apie tai praneša tarptautiniai atominės energetikos stebėtojai, kurie oficialiai stebi Irano atominius objektus.
Kuo ši žinia sensacinga? Kad iš urano būtų galima pasigaminti atominę bombą, reikia, kad uranas būtų prisodrintas apie 90 proc. Tad Iranui šiandien iki 90 proc. trūksta vos 6 proc. Beje, iki šiol specialistai iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros TATENA manė, jog oficialusis Teheranas tesugeba uraną prisodrinti tik iki 60 proc.
Beje, turime štai tokį Antrojo pasaulinio karo pavyzdį: 1945-asiais ant Japonijos miestų numestos amerikietiškos atominės bombos buvo sudarytos iš urano, prisodrinto iki 83 – 84 proc.
Iranas išbandė naują raketą. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei tarptautinių stebėtojų iš TATENA perspėjimai yra teisingi, Iranas jau šiandien gali mėginti pasigaminti pačią tikriausią atominę bombą.
Telieka išsiaiškinti, ar iraniečiai patys sugebėjo pakilti į žymiau aukštesnį urano sodrinimo lygį nei iki šiol, ar jiems kas nors padėjo? Jei Iranui buvo ištiesta pagalbos ranka, ją greičiausiai ištiesė Rusija. Tėra du variantai. Arba Rusija pateikė Iranui technologijų, leidžiančių deramai sodrinti uraną, arba patį uraną, jau prisodrintą iki 84 proc. Apibendrinant tariant: davė atominių bombų arba medžiagos, reikalingos pasigaminti atominei bombai. Manais Iranas suteikė Rusijai ginklų, reikalingų puolant Ukrainą. Štai tokie Maskvos – Teherano mainai.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto
Skeptikai gali pasakyti, jog Iranas galbūt blefuoja. Juk ši šalis jau ne kartą vedžiojo už nosies specialistus iš TATENA, menkindamas savo galimybes. O slapta darė viską, kad savo kariniuose arsenaluose kuo greičiau turėtų ir atominių ginklų. Bet vis tik mulkinti specialistus, juo labiau – ilgai mulkinti, – labai sunku.
Greičiausiai Iranas turi deramai prisodrinto urano tik Kremliaus dėka. Taigi Iranas šiandien kelia realią grėsmę ne tik Izraeliui, ne tik Persijos įlankos monarchijoms, bet ir visam pasauliui. Turėdamas atominį ginklą Iranas gali grasinti bet kam – JAV, Vokietijai, Azerbaidžanui, Ukrainai. Už tai belieka, ironiškai kalbant, padėkoti Vladimirui Putinui.
Žinoma, oficialūs Irano atstovai neigia, kad jų šalis turi iki 84 proc. prisodrinto urano. Tokius pranešimus laiko dezinformacija. Bet prisiminkime, kiek kartų iki šiol mus Teheranas jau apgaudinėjo, esą jam nerūpi jokie atominiai ginklai. Patikėti Irano garbės žodžiu būtų kvaila.
Šiaurės Korėja tęsia raketų bandymus. EPA-ELTA nuotr.
Pchenjanas, vasario 19 d. (ELTA). Šiaurės Korėja sekmadienį patvirtino išvakarėse per pratybas paleidusi tarpžemyninę balistinę raketą „Hwasong-15“, praneša „Reuters“.
„Netikėtos raketos paleidimo pratybos yra nuoseklių KLDR strateginių branduolinių pajėgų pastangų prireikus surengti mirtiną branduolinę kontrataką prieš priešo pajėgas realus įrodymas“, – sakoma oficialiame pareiškime.
Pasak Šiaurės Korėjos valstybinės naujienų agentūros, raketa nuskriejo 989 km per 4 015 sekundžių ir pasiekė maksimalų 5 768 km aukštį prieš tiksliai pataikydama į nustatytą rajoną atviruose vandenyse. Balistinė raketa „Hwasong-15“ pirmą kartą buvo išbandyta 2017 metais.
Šiaurės Korėja paleido tarpžemyninę balistinę raketą likus kelioms dienoms iki bendrų Pietų Korėjos ir JAV pratybų, per kurias bus treniruojamasi reaguoti į galimą KLDR branduolinę ataką.
Vladimiras Putinas. Viešojoje erdvėje gausu tokių videomontažų
Maskva, gruodžio 10 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas penktadienį pareiškė, kad Kremlius gali pakeisti šalies karinę doktriną ir sudaryti galimybę prevenciniam smūgiui, kad „nuginkluotų priešą“, taip užsimindamas apie branduolinio ginklo panaudojimą, informuoja AFP.
Lankydamasis Kirgizijoje jis atsakė į žurnalisto klausimą, kai buvo paprašytas patikslinti anksčiau išsakytas savo mintis apie branduolinį ginklą. Prieš kelias dienas jis teigė, kad branduolinio karo rizika didėja, tačiau Rusija pirmoji nesmogtų.
Tačiau penktadienį jis pareiškė, kad Maskva svarsto galimybę pereiti prie „prevencinio smūgio“ koncepcijos.
Pasak V. Putino, JAV laikosi prevencinio smūgio teorijos ir vysto „nuginkluojančio smūgio“ sistemą, kai pasitelkiant modernią ginkluotę būtų smogiama priešo kontrolės centrams, kad šis negalėtų atsakyti. Tuo metu, anot jo, Rusijos strategija remiasi atsakomuoju smūgiu po to, kai būtų užfiksuotas raketų paleidimas prieš Rusijos teritoriją.
V. Putinas sako, kad Kremlius svarstys ar Rusijai „reiktų pereiti prie JAV idėjų“ tam, kad užtikrintų savo saugumą. Vladimiras Putinas. Montažas. Laukiama nesulaukiama jo mirties
Rusijos prezidentas aiškino, kad šios šalies sparnuotosios raketos ir hipergarsiniai ginklai „daug modernesni ir efektyvesni“ nei JAV sistemos.
Trečiadienį jis perspėjo, kad kyla įtampa dėl branduolinių ginklų, bet Maskva pirmoji jų nepanaudotų. Tačiau jis taip pat sakė, kad jeigu Rusija jokiomis aplinkybėmis branduolinio ginklo nepanaudos pirmoji, tai reiškia, kad nepanaudos jų ir antroji, nes po branduolinio smūgio prieš Rusiją turėtų ribotas galimybes atsakyti tuo pačiu.
JAV Valstybės departamentas komentuodamas Rusijos vadovo žodžius pareiškė, kad V. Putino pasisakymai apie branduolinį karą yra visiškai neatsakingi.
Šiaurės Korėja tęsia raketų bandymus. EPA-ELTA nuotr.
Praėjus dviem dienoms po naujos eskalacijos, Šiaurės Korėja vėl paleido raketas Japonijos kryptimi. Dvi balistinės trumpojo nuotolio raketos paleistos Japonijos rytinės pakrantės kryptimi, ketvirtadienį pranešė Japonijos vyriausybė ir Pietų Korėjos Generalinis štabas. „Tai visiškai negali būti toleruojama“, – reporteriams sakė Japonijos ministras pirmininkas Fumio Kishida.
Šis raketų paleidimas buvo jau šeštasis per dvylika dienų. „Šiaurės Korėja nepaliaujamai ir vienašališkai aštrina savo provokacijas, ypač – nuo šių metų pradžios“, – teigė Japonijos gynybos ministras Yasukazu Hamada. Pietų Korėjos žvalgybos JCS duomenimis, raketos paleistos iš teritorijos netoli Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano.
Raketos išbandytos praėjus maždaug valandai po to, kai Šiaurės Korėja pasmerkė JAV žingsnį dėl „teisėtų“ Pchenjano atsakomųjų priemonių į bendras Pietų Korėjos ir JAV pratybas kreiptis į JT Saugumo Tarybą. Be to, Šiaurės Korėja kritikavo JAV lėktuvnešio perkėlimą į vandenis prie Korėjos pusiasalio. Tai kelia rimtą grėsmė situacijos stabilumui, pareiškė Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministerija.
Trečiadienį Pietų Korėja pranešė, kad JAV į vandenis į rytus nuo Korėjos pusiasalio vėl ketina perkelti savo branduolinį lėktuvnešį „USS Ronald Reagan“. Rugsėjį laivas pirmą kartą per beveik ketverius metus atplaukė į Pietų Korėją ir dalyvavo Pietų Korėjos ir JAV pajėgų pratybose.
Nagasakis mini 77-ąsias branduolinės bombos numetimo metines. EPA-ELTA nuotr.
Nagasakis, rugpjūčio 9 d. (dpa-ELTA). Raginimu atsisakyti branduolinių ginklų Japonijos Nagasakio miestas antradienį paminėjo 77-ąsias atominės bombos numetimo metines. Pasaulyje tvyrant nerimui, kad Rusijai Ukrainoje gali panaudoto branduolinį ginklą, meras Tomihisa Taue paragino branduolines valstybes nusiginkluoti. Kartu Japonija turi siekti zonos be branduolinio ginklo Šiaurės Rytų Azijoje, per atminimo ceremoniją kalbėjo meras.
11.02 val. (vietos laiku) – tuo metu 1945 metų rugpjūčio 9-ąją virš Nagasakio sprogo JAV bombonešio numesta atominė bomba „Fat Man“, ceremonijos dalyviai sustingo tylos minutei. Vien tik Nagasakyje tada nuo tiesioginio poveikio žuvo apie 70 000 žmonių, dar 75 000 patyrė sužalojimų.
Trimis dienomis anksčiau JAV paleista mažesnės galios atominė bomba suniokojo Hirošimą. Japonija 1945 metų rugpjūčio 15-ąją kapituliavo.
Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių žurnalisto Johno Hersey (1914–1993) knygą „Hirošima“, pripažintą vienu geriausių amerikietiškos naujosios žurnalistikos kūrinių, kuriame dokumentiniai liudijimai įpinti į grožinio pasakojimo stilių.
1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay“ ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu“ („Little Boy“).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šios knygos autorius J. Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimus. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus. Iš pradžių „The New Yorker“ ketino paskelbti rašinių seriją, tačiau įkvėpimo akimirką leidinio redaktoriai suprato, kad šį pasakojimą reikia publikuoti kaip visumą, ir nusprendė skirti visą numerį įvykius Hirošimoje rekonstruojančiam J. Hersey šedevrui. Dešimt dienų J. Hersey karštligiškai perrašinėjo ir gludino savo istoriją, dalimis įteikdavo ją spausdintojams, o iš „The New Yorker“ redakcijos neištrūko nė užuominos apie būsimą publikaciją.
1945 m. rugpjūčio 31 d. įprastu formatu pasirodė istorinis žurnalo numeris. Jis tapo pirmaeile sensacija amerikiečių žurnalistikos istorijoje: išspausdintas tiražas per keletą valandų buvo išparduotas. J. Hersey straipsnių seriją perspausdino kiti JAV bei užsienio leidiniai, o 1946 m. dienos šviesą išvydo knyga.
J. Hersey „Hirošima“ – ypatingas kūrinys. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui R. Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą. Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu. Jaunąjį mokslininką labai vertinojo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę.
Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes. Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Oak Ridže (Tenesio valstija), Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.
Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo Richardas P. Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų. Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų. Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net pačius sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu.
1965 metais Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos, bet priėmė nusprendęs, kad atsisakymas sukels dar daugiau rūpesčių.
Šioje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją.
„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir paprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių.[…] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“ (Billas Gatesas)
„Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ – be galo intriguojantis Stanfordo universiteto istorijos profesoriaus Davido Holloway‘aus pasakojimas apie vieną paslaptingiausių Sovietų Sąjungos istorijos puslapių – branduolinio ginklo įgijimą.
Šaltojo karo metais sovietų branduolinė ginkluotė Vakaruose kėlė didžiulį susidomėjimą ir susirūpinimą. Tą susirūpinimą dar labiau stiprino Stalino režimo atgrasumas ir agresyvumas. Juk būtent šio politinio veikėjo užsakymu pradėti kurti ir pagaliau buvo sukurti pirmieji sovietų branduoliniai ginklai, pavertę dviejų politinių ir karinių blokų konfrontaciją branduoline priešprieša.
Remdamasis daugybe dokumentų autorius chronologiškai, skyrius po skyriaus,nušviečia, kaip kūrėsi sovietų fizikų bendruomenė, kaip ji veikė politiniame ir socialiniame stalinizmo režimo kontekste, toliau aprašomos pagrindinės SSRS branduolinės ginkluotės kūrimo fazės, šio projekto poveikis vidaus bei užsienio politikai, propagandai.
Knygoje taip pat mėginama atsakyti į nuolat kylančius klausimus. Pavyzdžiui, kada SSRS nusprendė kurti branduolinį ginklą? Kokį vaidmenį, įgyvendinant sovietinį branduolinį projektą, atliko šnipai? Kada Stalinas suvokė atominės bombos politinę reikšmę: prieš Hirošimos bombardavimą ar po jo? Ar pokario metais jis baiminosi amerikiečių puolimo? O gal buvo įsitikinęs, kad karo nebus? Ar diktatorius tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali laimėti branduolinį karą?
Rašydamas knygą D. Holloway‘us ne tik rėmėsi dokumentais, bet ir asmeniškai bendravo su kai kuriais sovietų branduolinio projekto dalyviais ir kūrėjais: fizikais Piotru Kapica, Andrejumi Sacharovu, Igoriu Golovinu, Julijumi Charitonu, taip pat daugeliu Vakarų mokslininkųir istorikų.
Knygos įžangoje profesorius rašo: „Tai jaudinanti atradimų ir naujovių istorija, pasakojanti apie ginklus, galinčius sunaikinti viską, kas gyva Žemėje. Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų istorija atrodo dukart patrauklesnė ir labiau atstumianti.“
1994 m. pirmą kartą pasirodžiusi D. Holloway‘aus knyga „Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ laikraščio „The New York Times“ knygų apžvalgoje pripažinta viena geriausių tų metų knygų. Už šį darbą ir indėlį į slavistikos tyrinėjimus autoriui įteikta W. S. Vucinicho knygų premija.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.
Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.
Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?
Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.
Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.
Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?
D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…
Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).
Trečias pasaulinis iškart po antrojo…
Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.
Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.
Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.
Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.
Kas ką išprovokuos?
Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.
Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.
Vladimiro Putino karikatūra
Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…
Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.
Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.
Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…
Baltieji rūmai ketvirtadienį informavo, kad prezidentas Donaldas Trumpas sulaukė naujo Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-uno laiško. Tačiau, kas šiame laiške rašoma, neatskleidžiama.
Viešai nesimatant ženklų, kad būtų padaryta pažangos įgyvendinant D. Trumpo tikslą denuklearizuoti Korėjos pusiasalį, Baltieji rūmai teigė, kad laiške rašoma apie tuos pačius klausimus, kaip ir per birželio 12 dieną Singapūre vykusį lyderių susitikimą.
„Rugpjūčio 1 dieną gautas prezidentui Trumpui skirtas pirmininko Kimo laiškas“, – pranešė Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Sarah’a Sanders.
„Šiuo metu vykstančiu vadovų susirašinėjimu siekiama pratęsti Singapūre vykusias diskusijas ir padaryti pažangos, įgyvendinant bendrame JAV ir Šiaurės Korėjos pareiškime išdėstytus įsipareigojimus“, – pridūrė S. Sanders.
D. Trumpas apie šį laišką trumpai užsiminė vėlyvoje tviterio žinutėje, kurioje padėkojo Kim Jong-unui už JAV grąžintus dešimčių per Korėjos karą žuvusių šalies karių palaikus. Trečiadienį jie buvo pargabenti į Havajus.
„Ačiū, pirmininke Kim Jong-unai, kad tesėjote žodį ir pradėjote mūsų didžių ir mylimų žuvusiųjų palaikų grąžinimo procesą! Visai nesu nustebęs, kad ėmėtės šio geranoriško veiksmo“, – teigė D. Trumpas.
„Be to, ačiū už mielą jūsų laišką – tikiuosi, greitai pasimatysime!“ – pridūrė D. Trumpas.
Sovietų Sąjunga, anot slaptų dokumentų, buvo davusi nurodymą Mėnulyje susprogdinti atominę bombą. Sovietų vadovybė viename posėdyje 1958 metais nusprendė parengti atitinkamus planus, agentūrai dpa Maskvoje sakė istorikas Matijas Ulas (Matthias Uhl).
Matijas Ulas, dirbantis Vokiečių istorijos institute Maskvoje, dokumentus prieš kurį laiką rado Rusijos valstybės archyve ir dabar paskelbė. Prieš tai apie tai pranešė vokiečių stotis MDR.
Pasak istoriko, vadovybės planuose buvo numatyta raketą apginkluoti bomba, kurios sprogstamoji galia panaši į Hirošimos bombą. Bombos susprogdinimas turėjo pademonstruoti sovietų galią Šaltajame kare.
Tačiau sovietų mokslininkai perspėjo, kad bomba gali sprogti paleidžiant raketą ir tai turėtų nenuspėjamų padarinių. Todėl ketinimų po kelių mėnesių buvo atsisakyta.
Dėl įtemptos situacijos Ukrainoje į pirmąjį planą vėl iškilo branduolinio tramdymo klausimas, rašo Slate.fr žurnalistas Greguaras Fleuro.
1991 metais Ukrainoje buvo trečiasis pagal dydį branduolinis arsenalas, pranokstantis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir net Kinijos branduolinio ginklo atsargas. Po kelerių metų derybų Ukraina 1994 metais pasirašė Budapešte susitarimą su Rusija, JAV ir Jungtine Karalyste, pagal kurį trys valstybės įsipareigojo garantuoti buvusios sovietinės respublikos teritorinį vientisumą mainais už branduolinio ginklo atsisakymą, sakoma straipsnyje.
„Taip, Edvardas Snoudenas panaudojo paprastą atmintinę, kad persiųstų slaptą informaciją už Nacionalinio saugumo agentūros ribų“, – rašo Marija L. La Ganga "Los Angeles Times" straipsnyje.
„Bet vienas žvilgsnis į plačią agentūros, kur jis, kaip manoma, dirbo, teritoriją – kalnuose Oahu (Havajų salynas) salos centre su tinklinėmis aptvaromis ir spygliuota viela, masyviais vartais ir užrašais „Įeiti draudžiama“, kelia klausimą, kaip net darbuotojas, kurio patikimumas nuodugniai patikrintas, sugebėjo išnešti iš tenai kad ir nekalčiausią įrenginio dalelę“, – sakoma straipsnyje.
Slaptų medžiagų grobimo būdai nuėjo ilgą kelią nuo 1945 metų, kai Amerikos komunistė Lona Koen išvežė slaptus duomenis apie atominę bombą nosinių dėžutėje ir perdavė juos savo sovietiniams kuratoriams, sakoma straipsnyje.
Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys. Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.
Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.
Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs).
Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.
Operacija – jos kodas „Venona“ – buvo taip giliai įslaptinta, kad jos medžiagos buvo neskelbtinos ir negalėjo būti panaudotos kaip įrodymai nagrinėjant teisme. Amerikiečiai buvo suinteresuoti, kad rusai kuo ilgiau nesužinotų, jog jų ankstesni slapti užšifruoti pranešimai skaitomi priešų.
Todėl Rozenbergai buvo demaskuoti ne tiek per „Venonos“ medžiagas, kiek per ištisą grandinę parodymų, kuriuos davė suimti ir prisipažinę šnipinėję „atominės grupės“ nariai.
Pagal Amerikos kariškių, kurie stengėsi įrodyti Sovietų Sąjungai savo pranašumą kosmose, sumanymą, atominių užtaisų sprogimai Mėnulio paviršiuje turėjo matytis nuo Žemės, rašo Frančesko Tortora laikraščio “Corriere della Sera” portale.
„Nuo kosminių varžybų, pradėtų šeštajame dešimtmetyje, iki žvaigždžių karų, pažadėtų Ronaldo Reigano devintojo dešimtmečio pradžioje šaltojo karo laikotarpis kaitino mokslinės fantastikos mėgėjų vaizduotę. Bet net drąsiausieji iš jų negalėjo numatyti, kad tarp projektų, kuriuos parengė dvi super valstybės, plano subombarduoti Mėnulį tikslas buvo vienas – įrodytų savo galingumą“, – rašo leidinys.
Sensacingi dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, paskelbti prieš Karibų krizės 50-ąsias metines, liudija, kad padėtis aplink Laisvės saloje dislokuotas sovietų raketas buvo žymiai pavojingesnė, negu priimta manyti, rašo Svenas Feliksas Kelerhofas laikraštyje „Die Welt“.
„Nors 1962 metų spalį visas pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, – rašo autorius, – Fidelis Kastro žaidė savo žaidimą, kuris galų gale galėjo privesti prie dar didesnės eskalacijos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos“.
Vilfredas Burčetas – australų žurnalistas, kuris buvo įtarinėjamas šnipinėjant Sovietų Sąjungos naudai.
Kalbos, kad Vilfredas Burčetas (Wilfred Burchett, 1911 – 1983) kažkaip susijęs su rusais, pasigirdo netrukus po Korėjos karo.
Tada buvę amerikiečiai karo belaisviai, grįžę į tėvynę, pranešė, kad jis galimai dalyvavo vadinamojoje smegenų plovimo kampanijoje, kurios aukos skelbė pareiškimus prieš Ameriką arba pasirašinėjo peticijas, reikalaujančias, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nutrauktų karą.
Benjaminas Bliumbergas (Benjamain Bliumerg) – Izraelio ypač slaptos žvalgybinės organizacijos, įsteigtos Izraelio pastangoms nuslėpti nuo išorinio pasaulio savo atominės bombos kūrimą, vadovas.
Naująją tarnybą B.Bliumbergas įsteigė 1957-aisiais metais.
Iš pradžių ji vadinosi Specialiųjų pavedimų valdyba prie Izraelio gynybos ministerijos, o vėliau tapo Liška Le Kišrei Mada (ha-Lishka le-Kishrei Mada) – Mokslinių ryšių biuru, slapta vadinamu Lakamu (Lekem). Tai – akronimas nuo viso pavadinimo ivrito kalba.
