Azerbaidžano ambasada

SkaitomiausiosŽvalgyba

Irano žvalgybos ženklas

Nuo pat pirmųjų Irano Islamo Respublikos sukūrimo dienų 1979-aisiais Teherano valdžia ėmė žudyti savo oponentus tiek savo teritorijoje, tiek užsienyje. Tad pasikėsinimas į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę šių metų kovo 28-ąją Baku mieste – tai Irano režimo smogikų braižas.

Taip, tyrimas dėl bandymo nužudyti Azerbaidžano politiką dar nebaigtas, tačiau tai, kad F. Mustafa nuolat viešai tvirtino, jog Irano slaptosios tarnybos, vadovaujamos Teherano religinių fanatikų, kelia rimtą pavojų Azerbaidžanui, nes prieš Azerbaidžano piliečius ruošia įvairiausio pobūdžio provokacijas, išpuolius, teroro aktus, leidžia įtarti, jog F. Mustafa tapo Irano smogikų taikiniu.

Žvelgiant į Irano Islamo Respublikos istoriją (susikūrė 1979-aisiais po revoliucijos, kuri labiau panaši į perversmą) Iranas aktyviai organizuoja politines žmogžudystes. Pirmoji kryptis – žudo pačiame Irane gyvenančius oponentus. Antroji kryptis – medžioja svetur gyvenančius kritikus. Šios politikos Iranas aktyviai griebėsi maždaug nuo 1980-ųjų metų.

Pirmoji žmogžudystė surengta Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Irano slaptųjų tarnybų auka – šacho Rezos Pehlevi sesers sūnus Šahrijaras Šafikas (karališkųjų karinių jūrų pajėgų karininkas). Jis buvo nušautas dviem šūviais prie savo namų slenksčio Paryžiuje. Tada viename iš Paryžiaus viešbučių gyvybės neteko Šapuras Bahtijaras, buvęs Irano monarchijos premjeras. Jam perrėžė gerklę. Po kelerių mėnesių peiliu subadytas opozicinis politikas profesorius Abdulrahmanas Brumandas.

Irano smogikai

Tuomet Irano žudikai ėmė medžioti savo oponentus Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Jordanijoje, Tailande, Saudo Arabijoje.

Irano slaptųjų tarnybų agentai arba jų vadovaujami samdomi žudikai nušovė politinį veikėją, aktorių Fereiduną Farohzadą, buvusį generolą Gulamali Oveisi, opozicinius aktyvistus Efatą Kazi ir Abdulrahmaną Gasemlu. JAV teritorijoje papjautas žurnalistas Ali Akbar Tabatabai. 1986-aisiais Stambule dviem šūviais į galvą likvidavo politinį aktyvistą Azizą Moradi. Neteko gyvybės ir turkų žurnalistas Ugoras Momdži, rašęs straipsnius apie Turkijoje siautėjančius Irano slaptųjų tarnybų agentus. Dar būtina prisiminti 1996-uosius, kai Prancūzijoje užpuolikai nušovė žurnalo redaktorių Rezą Mazlumianą.

Bet pati, regis, garsiausia žmogžudystė surengta Vokietijos sostinėje. 1992-ųjų rugsėjo 17 dieną Berlyno restorane „Mikanos“ iš automatinių ginklų sušaudyti keturi iraniečiai opozicionieriai ir dar du sužeisti Tai – bendra Irano slaptųjų tarnybų ir „Hezbollah“ teroristų operacija.

Kam skiriamas vadinamasis „juodas ženklas“, tariasi dvidešimt aukščiausio rango Teherano režimui vadovaujančių religinių fanatikų. Pavyzdžiui, tokią „juodąją žymę“ dėl Didžiojoje Britanijoje gyvenančio iraniečio rašytojo Salmano Rušdžio davė pats Ajatola Chomeinis.

Irano žvalgybos pagalbininkai - Beludžistano smogikai iš BLA
Irano žvalgybos pagalbininkai – Beludžistano smogikai iš BLA

Norint suvokti, kaip veikia Irano smogikai iš slaptųjų tarnybų, verta įsidėmėti: kuomet duodamas įsakymas žudyti, kiekvienas šiitas, kur jis begyventų, privalo paklusti šiam Teherano sprendimui. Tokią teisę – nurodyti, ką reikia nužudyti – turi ir Irano žvalgybos (nepriklausomai nuo religinės Teherano valdžios). Verta paminėti, jog Irano žvalgyba turi specialų skyrių KUDS, kuriam pavesta atlikti žmogžudystes bei bauginimo aktus anapus Irano. Tuo atveju, jei norima nuslėpti, kas tikrasis organizatorius, KUDS į pagalbą pasitelkia tarpininkus. Sakykim, Beludžistano teroristus iš organizacijos BLA.

Beje, nuo 2016 iki 2018 metų KUDS agentai buvo sumanę išžudyti visus Paryžiuje gyvenančius didžiausią įtaką turinčius iraniečius disidentus, kritikuojančius 1979-aisiais į valdžią Teherane atėjusius religinius fanatikus.  

Kas dar paminėtina? Turkijoje kadaise buvo suimti keturi Irano žvalgybos agentai, planavę sprogdinti Izraeliui priklausančius objektus. Jie planavo susprogdinti ir Izraelio ambasadą Nairobyje. O Nigerijoje sulaikyti trys iraniečiai – smogikai, planavę pelenais paversti JAV ambasados pastatą. 2018-aisiais metais JAV kontržvalgyba išaiškino iraniečių teroristų grupuotę, kuri, pavyzdžiui, ketino nužudyti Amerikoje reziduojantį Saudo Arabijos ambasadorių bei opozicinės Irano radijo stoties vadovą.

Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys

2012-aisiais metais Irano žvalgybos agentai surengė teroro aktą Indijos sostinėje prieš Izraelio diplomatus (sužeistas Izraelio pilietis ir trys Indijos piliečiai). 2016-aisiais Filipinų valdžia atskleidė štai tokį sąmokslą: Teherano agentai mėgino pagrobti Saudo Arabijai priklausantį civilį orlaivį. 2017-ųjų spalio mėnesį Stambule paleistos 27 kulkos į verslininką Saidą Karimianą, kuris kritikavo Irano režimą. Manoma, kad šį įsakymą žudyti pasirašė pats Ajatola Ali Chomeinis.

Apibendrinus visus faktus, nuo pat susikūrimo Irano Islamo Respublika surengė per 360 teroro aktų prieš Teherano režimą kritikuojančius saviškius ir užsieniečius. Žmogžudysčių, teroro aktų ir bauginimų politika tęsiama ir šiandien, nepaisant kilusių ekonominių sunkumų pačiame Irane. Pavyzdžiui, žmogžudžiams iš „Kuds“ kasmet skiriama apie 7 milijardus amerikietiškųjų dolerių.

Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui, kad jį praleistų. taip sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada Teherane.

Tad įtarimų, kas ir kodėl šių metų sausio 27 dieną Teherane užpuolė Azerbaidžano ambasadą, o kovo 28-ąją šaudė į Azerbaidžano Didžiojo Medžliso deputatą F. Mustafą, – užtektinai. Pagrindinis įtariamasis – Irano slaptosios tarnybos. Juolab kad Azerbaidžano spaudoje jau pranešta, kad sulaikyti keturi įtariamieji, organizavę pasikėsinimą į politiko F. Mustafos gyvybę.

Šiuo metu, kol dar atliekamas tyrimas, mes neskelbsime įtariamųjų pavardžių. Tik priminsime, kokias detales perduoda Azerbaidžano kontržvalgyba: visi jie nuo 2010-ųjų iki 2022-ųjų daug sykių svečiavosi Irane. Pavyzdžiui, tas, kuris, kaip manoma, šaudė į Iraną dažnai kritikavusį Azerbaidžano politiką F. Mustafą, 2017 – 2022-aisiais metais buvo išvykęs į Iraną net 15 kartų. Kitas įtariamasis 2010 – 2019 metais Irane svečiavosi 11 sykių. Kodėl jie taip dažnai keliavo į Azerbaidžanui priešišką valstybę, ką ten konkrečiai veikė, su kuo bendravo?

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2023.04.04; 09:00

Žvalgyba

Irano šnipų tinklas. Šešiolika fotografijų
Irano šnipų tinklas. Šešiolika fotografijų

Saulius Kizelavičius

Spalio 13-ąją oficiali naujienų agentūra „Trend“ buvo paskelbusi, kad Azerbaidžano kontržvalgyba demaskavo šalyje veikusį gausų Irano šnipų tinklą – sulaikė su juo susijusius asmenis. Pranešimuose teigta, kad „per teisėsaugos institucijų surengtą operaciją buvo išaiškinta grupė Irano šnipų, kurie veikė prieš Azerbaidžaną“.  

Išsamesnės informacijos spalio 13-ąją Azerbaidžano pareigūnai nepateikė, teisindamiesi, kad kontržvalgybinė operacija vis dar tęsiama. tad nenorima pakenkti tyrimui.

Šiandien Azerbaidžano spauda praneša, kad jau žinomos Irano šnipų pavardės. Keliuose leidiniuose net paskelbtos suimtųjų nuotraukos. Remiantis Azerbaidžano spauda, suimtųjų – ne keletas, o keliolika. Iš viso, remiantis pranešimais, – suimtųjų net šešiolika. neatmetama tikimybė, jog suimtųjų bus dar daugiau.

Priminsime savo skaitytojams, kad Iranas yra aršus ne tik Vakarų, bet ir Azerbaidžano priešas, visomis įmanomomis priemonėmis talkinantis į azerbaidžanietiškąjį Karabachą vis dar pretenzijas reiškiančiai Armėnijai. Be kita ko, Irano pagalba nepagrįstas teritorines pretenzijas Azerbaidžanui reiškiančiai Armėnijai neapsiriboja vien civilinėmis reikmėmis. Oficialusis Baku jau pateikęs ne vieną įrodymą, kaip Teherano valdžia armėnų separatistams slapta gabeno ginklų, atsiųsdavo karinių instruktorių, rengdavo susišaudymus Azerbaidžanui priklausančiuose keliuose, net apmokydavo smogikus, kuriems įsakyta Azerbaidžano teritorijoje (įskaitant Karabachą) rengti teroristinius aktus.

Išskirtinis kovo 5-osios incidentas. Tądien Lačino kelyje į Azerbaidžano ekonominį Karabacho regioną mėgino neteisėtai įvažiuoti karinę amuniciją gabenę armėnų separatistų automobiliai (įvyko susišaudymas, žuvo du Azerbaidžano pareigūnai).

Incidento metu Lačino kelyje kovo 5-ąją

 

Prisimintina dar ir tai, kad prieš keletą dienų Irano karinis lėktuvas pusę valandos skraidė palei Azerbaidžano sieną. Tas skrydis buvo žvalgybinio pobūdžio. Azerbaidžano kontržvalgyba turi žinių, jog Iranas ketina surengti naujų provokacijų. Iranas pagarsėjo, pavyzdžiui, tuo, kad šių metų sausio 27 d. ginkluotas vyras užpuolė Azerbaidžano ambasadą Irane. Užpuolikas nužudė Azerbaidžano saugumo pareigūną, o dar vieną diplomatinės atstovybės darbuotoją – sunkiai sužeidė. Po šio specialiai surengto išpuolio (Irano valdžia kaltę mėgina suversti neva nestabilios psichikos vyriškiui) Azerbaidžanas atšaukė iš Teherano visus savo atstovybės darbuotojus. Taigi Azerbaidžano ambasada šiandien Irane uždaryta.

Įtartina ir tai, kad kovo 15-ąją anksti ryte armėnų kariškiai keletą valandų be perstojo apšaudė Azerbaidžano kariuomenės punktus Kialbedžaro, Hodžaly, Hodžavendo ir Daškesansko rajonuose.

Oficialusis Baku įtaria, kad Iranas ir Armėnija derina savo atakas prieš Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinusį beveik visą Karabachą, kurį iki tol buvo okupavę armėnų separatistai.

Slaptai.lt informacija

2023.03.15; 12:15 

SkaitomiausiosŽvalgyba

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Baku, kovo 13 d. (ELTA). Azerbaidžano pareigūnai demaskavo šalyje veikusį Irano šnipų tinklą ir sulaikė kelis su juo susijusius asmenis. Tai pirmadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Azerbaidžano naujienų agentūra „Trend“.
 
„Per teisėsaugos institucijų surengtą operaciją buvo demaskuotas šnipų tinklas ir sulaikyti keli žmonės“, – sakoma pranešime.
 
Išsamesnės informacijos Azerbaidžano pareigūnai nepateikia, aiškindami tai tuo, kad operacija dar tęsiama.
Teherano vėliava
 
„rbc.ua“ primena, kad prieš kelias dienas Irano karinis lėktuvas pusę valandos skraidė palei Azerbaidžano sieną.
 
Sausio 27 d. ginkluotas vyras užpuolė Azerbaidžano ambasadą Irane. Jis nužudė saugumo tarnybos vadovą, o dar du apsaugos darbuotojus sužeidė.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.03.13; 13:00
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Azerbaidžano ambasada Teherane

Teheranas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas penktadienį pranešė, kad evakuoja darbuotojus iš savo ambasados Teherane, kaltindamas Iraną dėl ginkluoto išpuolio, per kurį žuvo ambasados apsaugos tarnybos vadovas ir buvo sužeisti du apsaugos darbuotojai.
 
„Visa atsakomybė už išpuolį tenka Iranui“, – vietos žiniasklaidai sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas Ayxanas Hacizade, teigdamas, kad neseniai Irano žiniasklaidoje paskelbta kampanija, nukreipta prieš Azerbaidžaną, „paskatino išpuolį“.
 
Vėliau jis sakė Turkijos televizijai „TRT Haber“, kad ambasados darbuotojai „evakuojami iš Irano“.
 
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tviteryje parašė: „Griežtai smerkiu teroristinį išpuolį“.
 
Penktadienį Teherane prie Azerbaidžano ambasados „Kalašnikovo automatu ginkluotas vyras nužudė diplomatinės atstovybės apsaugos vadovą“, – sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad sužeistų sargybinių būklė yra „patenkinama“ ir pradėtas tyrimas.
 
Ginkluotas užpuolikas, teigęs, kad tai padarė dėl asmeninių priežasčių, buvo suimtas. Pasak Teherano miesto policijos vadovo generolo Hosseino Rahimio, tai iranietis, vedęs azerbaidžanietę.
Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
 
„Jis teigia, kad jo žmona ambasadoje buvo laikoma devynis mėnesius“, – sakė H. Rahimis. Jis anksčiau naujienų agentūrai „Tasnim“ teigė, kad užpuolikas prieš įvykdydamas išpuolį „dėl asmeninių ir… šeimos priežasčių“ į ambasadą „įėjo su dviem savo mažamečiais vaikais“.
 
Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Nasseras Kananis sakė, kad Teheranas griežtai pasmerkė „ginkluotą išpuolį, kuris, deja, baigėsi vieno žmogaus mirtimi“. „Preliminaraus tyrimo duomenimis, jo motyvai buvo asmeniniai“, – pridūrė jis.
 
Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, seniai kaltina Baku separatistinių nuotaikų kurstymu savo teritorijoje. Šių dviejų šalių santykiai tradiciškai yra prasti, nes Azerbaidžanas yra artimas Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkas.
 
Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžano teritorija gali būti panaudota galimam Izraelio, kuris yra pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, puolimui prieš Iraną.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.01.28; 07:50
Trumposios naujienos

Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
Azerbaidžano ambasada Teherane

Oficialusis Baku praneša, kad šiandien, sausio 27-ąją dieną, Irano sostinėje Teherane buvo užpulta Azerbaidžano ambasada.

Automatu „kalašnikov“ ginkluotas vyriškis įsiveržė į Azerbaidžano apsaugos postą apie 8.30 valandą pagal Azerbaidžano laiką.

Užpuolikas nušovė diplomatinės atstovybės apsaugos viršininką Orchaną Askerovą, dar du apsaugos darbuotojus – sužeidė.

Kol kas apie šį incidentą nėra jokių žinių. Iranas ir Azerbaidžanas pradėjo savo tyrimus.

Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose skelbiama, remiantis nepatvirtintais duomenimis, kad įsiveržėlis buvo atėjęs su dviem mažamečiais vaikais. Užpuolikas neva tvirtino, esą šis jo žingsnis – tik dėl asmeninių bėdų.

Slaptai.lt informacija

2023.01.27; 10:44

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviestas į šalies URM, kur jam buvo pareikštas protestas dėl vandalizmo akto prieš Azerbaidžano diplomatinę atstovybę Paryžiuje. Tai pranešė ministerijos spaudos tarnyba.
 
„Liepos 14 d. buvo įvykdytas vandalizmo aktas prieš mūsų šalies ambasadą Prancūzijoje. Šis aktas, kurį, kaip spėjama, įvykdė grupė radikaliai nusiteikusių armėnų tautybės jaunuolių ir kuriam būdingi terorizmo elementai, šiurkščiai pažeidžia 1961 metų Vienos diplomatinių santykių konvenciją. Dėl šio incidento Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviesAzerbaidžano ambasadatas į URM, kur jam pareikštas protestas“, – sakoma pranešime.
 
Jame taip pat pažymima, jog Azerbaidžano ambasados ir konsulatai užsienio šalyse gavo instrukcijas, kad būtų atsargūs „turint omenyje radikalių armėnų organizacijų grasinimus“. Be to, URM paprašė atitinkamas užsienio šalių institucijas sustiprinti Azerbaidžano diplomatinių atstovybių apsaugą vadovaujantis Vienos konvencija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 07:00
Gordijo mazgas

Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.

Irma Ąžuolė

Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.

Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija

Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.

Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.

„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…

Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.

Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.

Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis

„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).

Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.

„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.

Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.

Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif  Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.

Kaukazas vienija ir skiria

Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.

Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.

Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.

Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.

Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.

Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.

Skatina atsikratyti stereotipų

„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.

Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.

Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.

Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.

Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.

Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.

2018.10.22; 11:00

Azerbaidžanas

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės” →

Fotoreportažai

Praėjusią savaitę teko dalyvauti prasmingoje vakaronėje – liepos 17-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje iškilmingai pristatyta Marijos Remienės sudaryta rašytojo, mokslininko ir pedagogo kunigo Kęstučio Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“.

Į Vilniaus paveikslų galeriją susirinkusiems svečiams plačiai papasakota apie išskirtinę prieš metus Anapilin iškeliavusio kunigo, psichologo, intelektualo K.Trimako asmenybę.

Išeivijos kultūros ministre tituluojamos M.Remienės organizuota vakaronė išties buvo šauni. Apie kunigą K.Trimaką šiltai pasakojo Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininkas Tomas Girnius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, kunigai Gediminas Kijauskas, Evaldas Vitulskis, aktorius Egidijus Stancikas, klierikas ateitininkas Vincentas Lizdenis, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Įdomiai kunigą K.Trimaką prisiminė buvęs Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas.

Beveik dvi valandas užtrukusiai vakaronei vadovavo rašytoja, Amerikoje leidžiamo lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūros priedo redaktorė Renata Šerelytė. Svečiai turėjo progos išgirsti pianisto Aido Puodžiuko ir smuikininko Lino Valucko atliekamų kūrinių.

Tarp susirinkusiųjų į vakaronę mačiau rašytoją Eugenijų Ignatavičių, publicistę Aldoną Žemaitytę, „Vorutos“ redaktorių Juozą Vercinkevičių, istoriką Stanislovą Buchavecką, profesorę, habilituotą mokslų daktarę Oną Voverienę, žurnalistę, redaktorę, leidėją Audronę Viktoriją Škiudaitę…

Įdomu tai, kad tarp svečių, pagerbusių kunigo atminimą, buvo ir Azerbaidžano ambasados Lietuvoje konsulas Vugaras Ibrachimovas. Azerbaidžano ambasados konsului V.Ibrachimovui padovanota knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“ su valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, visuomenininkės ponios M.Remienės autografu, fotografai skubėjo įamžinti besisnekučiuojančius M.Remienę ir V.Ibrachimovą. 

Kodėl Azerbaidžano diplomatai susidomėjo šiuo renginiu? Jokios paslapties nėra – tiesiog išeivijos kultūros ministre pelnytai tituluojamos M.Remienės globojamas JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ praėjusiais metais buvo paskelbęs publikacijų apie Azerbaidžaną.

Be kita ko, veikalo apie Kęstutį Trimaką sudarytoja M.Remienė įžanginiame žodyje rašo: „Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje – jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kunigas K.Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas.

Natūraliai prie jos prisišlieja antroji – karo pabėgėlių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai – kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K.Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai – svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai.

Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių – su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K.Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai – šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje“.

Skyriuje „Kitų upių pašauktas“ rašytoja R.Šerelytė rašo:

„Kunigas Kęstutis Trimakas – išskirtinis žmogus, kurio dvasioje harmoningai jungėsi ir veiklus pilietinis pradas, ir mąstytojo bruožai, ir nuoširdus menininko smalsumas. Gal ne veltui jo nueitas gyvenimo kelias toks turtingas ir įvairialypis – kun. K.Trimakas atsiskleidė ir kaip Šiaurės Amerikos ateitininkų dvasios vadas bei ilgametis Ateities redaktorius ir aktyvus bendradarbis, kaip psichologijos mokslų daktaras ir šių mokslų praktikas, teologijos dėstytojas ir pedagogas, jaunimo švietėjas, savitas poetas ir dailininkas“ (…). Pagaliau netgi politika, toji dažno keikiama sritis, nebuvo kun. Kęstučiui svetima. Jis aktyviai domėjosi ir Lietuvos, ir JAV politiniais įvykiais, ypač susijusiais su žmogaus gyvybės, saugumo temomis, jam itin rūpėjo apsaugoti tuos, kurie vadinami mažiausiasiais – vaikus ir senukus. Viena iš kovos priemonių jam vėlgi buvo spausdintas žodis (parašė šia tema nemažai straipsnių), o kita – malda.“

Beje, tai jau antrasis sykis, kai turėjau garbės dalyvauti Amerikos lietuvės M.Remienės vakaronėje. Pirmą sykį tai nutiko 2013-ųjų liepos 2-ąją, kai toje pačioje Vilniaus paveikslų galerijos salėje gausiai susirinkę kultūrininkai, politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, rašytojai turėjo progos susipažinti su M.Remienės solidžiu, išliekamąją, pažintinę vertę turinčiu veikalu „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, išeivijos kultūros ministrės Marijos Remienės vakaro, skirto kunigo Kęstučio Trimako atminimui, akimirkos.

2014.07.21; 14:35

azeru_mergaite
Azerbaidžanas

Slaptai.lt skaitytojai jau pastebėjo, kad mūsų portalas daug dėmesio skiria tokioms musulmoniškoms šalims kaip Azerbaidžanas. Šito nepaneigsi.

Bet šios aplinkybės mes ir neginčijame. Kodėl domimės tolima musulmoniška valstybe? Atsakymas tikriausiai pasirodys keistas, netikėtas. Ir vis dėlto negaliu nepastebėti, jog mes, lietuviai, ir jie, azerbaidžaniečiai, turime daug panašumų. Drįstu manyti, jog mes dvasiškai, kultūriškai, istoriškai kur kas artimesni nei atrodo iš šalies.

Taip, Azerbaidžanas – toli nuo Lietuvos. Mes – krikščionys, jie – musulmonai. Mūsų kalba ir raštas – labai nepanašūs. Azerbaidžaniečiui prabilti lietuviškai, o mums išmokt kalbėti azerbaidžanietiškai, – didis galvos skausmas.

Ir vis dėlto turime panašumų, apie kuriuos, man regis, plačiau derėtų žinoti tiek Lietuvai, tiek Azerbaidžanui. Mums taip pat derėtų išmokt atpažinti specialiai, sąmoningai skleidžiamus klaidinančius mitus apie azerbaidžaniečius kaip, sakykim, žiaurius krikščionių engėjus.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (1)” →