Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius”. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06

Azerbaidžano sostinė Baku

Visi žino, jog balandžio 11 d. Azerbaidžane vykstančius prezidento rinkimus jau kelintą kartą  laimės Ilhamas Alijevas, valdantis šalį nuo 2003 metų, ir jų stebėti atvykę svetimšaliai, taip pat ir Lietuvos pasiuntiniai, praneš mums, kaip tai įvyko. Tačiau ieškantys krislo kito akyje nemato rąsto savojoje: Azerbaidžano rinkimuose kiekvieną kartą pralaimi pati pasaulio bendruomenė, ketvirtį amžiaus tik stebinti šios šalies pastangas atkurti teisingumą.

Azerbaidžanas pasirinko prieš 25 metus

Jau du dešimtmečius Azerbaidžane birželio 15-oji yra valstybinė šventė – Nacionalinio gelbėjimo diena. 1993 metais tą dieną Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Heidaras Alijevas. Azerbaidžane jo garbei pastatytas ne vienas paminklas ir mums neįprasta atrodo ditirambai, giedami šiam veikėjui, tačiau pasakoma ir trumpai: „Heidaro Alijevo atėjimas į valdžią išgelbėjo Azerbaidžaną nuo nepriklausomybės praradimo, padalijimo ir patekimo į kitų valstybių įtaką.“

Azerbaidžane Alijevas – ne vien „buvęs KGB pareigūnas ir komunistų partijos lyderis“, kaip neseniai parašė BNS. Sovietų Sąjungos komunistų vadas Michailas Gorbačiovas jį privertė atsistatydinti ir galiausiai palikti Maskvą. 1990 metais jis grįžo į Baku, tačiau vietiniai draugai sutiko toli gražu ne išskėstomis rankomis. Tada pasitraukė į gimtąją Nachičevanę (tais laikais dar autonominę sovietinę socialistinę respubliką Azerbaidžano sudėtyje). 1991 metų rudenį jį išrinko šios autonominės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininku. O 1992-ųjų rudenį laikraštis „Ses“ paskelbė kreipimąsi į Heidarą Alijevą („Azerbaidžanas laukia Jūsų žodžio“), kurį pasirašę žinomi Azerbaidžano mokslo, kultūros, politikos veikėjai (iš viso 91 asmuo, pradedant akademikais) ragino jį sutikti vadovauti jų kuriamai Naujojo Azerbaidžano partijai. Jie rašė priėję išvadą Alijevą esant „vienintelį absoliutų lyderį“, sugebėsiantį vesti naująją partiją, tik jo vadovaujama ji sutelksianti apie save visų luomų žmones ir užimsianti Azerbaidžano politiniame bei ekonominiame gyvenime susidariusią tuštumą.

Naujosios Azerbaidžano partijos steigiamasis suvažiavimas netrukus įvyko Nachičevanėje ir jos pirmininku išrinko Heidarą Alijevą. Ši partija valdo iki šiol.

Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.

1993 metų vasaros pradžioje, kai Gandžioje susitelkę ginkluoti daliniai pareikalavo Azerbaidžano Liaudies Fronto vyriausybės atsistatydinimo ir pradėjo žygį sostinės link, prezidentas Abulfazas Elčibėjus atsikvietė Alijevą į sostinę, pasiūlęs jam tapti ministru pirmininku. Tomis dienomis atsistatydino Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininkas, ir vietoj jo išrinko Alijevą. „Mano vienintelis tikslas, – tada pasakė naujasis parlamento vadovas, – suvienyti naciją, pasiekti pilietinę santarvę, ištraukti mano šalį, mano tautą iš bėdos“. Maištininkams pasiekus Baku, Elčibėjus paliko sostinę ir prezidento pareigas ėmė vykdyti Alijevas. 1993 metų rudenį įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose už Heidarą Alijevą balsavo 98,8 proc. rinkėjų. Kitų pavasarį pasirašytos paliaubos armėnų-azerbaidžaniečių kare dėl Kalnų Karabacho.

Posūkis į Vakarus

Vieno azerbaidžaniečių ekonomisto 1994-ųjų rudenį pasakytais žodžiais, „dabartinė ekonomikos padėtis artima katastrofai, šiurkščiausios klaidos labai brangiai atsiėjo mūsų liaudžiai“. Tą rudenį Azerbaidžanas su aštuonių šalių kompanijomis pasirašė susitarimą dėl bendros naftos gavybos respublikai priklausančioje Kaspijos jūros dalyje per ateinančius 30 metų. Vėliau jį pavadino „amžiaus kontraktu“ ir laiko tarp didžiausių Heidaro Alijevo pasiekimų per jo valdymo dešimtmetį: 33 milijardai dolerių investicijų į pakrikusią šalies ekonomiką. 2017 metų rudenį Baku ir tarptautinis konsorciumas pratęsė šį susitarimą iki 2050 metų: per tris dešimtis metų numatyta įdėti daugiau kaip 40 milijardų dolerių.

„Amžiaus kontraktas“ iki jį pratęsiant Azerbaidžanui atnešė 125 milijardus dolerių pelno. Pakito ir Vakarų požiūris į Azerbaidžaną. Juk 1992 metais Jungtinėse Valstijoje, armėnų lobistams pasidarbavus, įstatymu buvo uždrausta teikti Azerbaidžanui paramą („709-oji pataisa“), o žiniasklaida beveik choru palaikė armėnų separatistų pusę. O jau nuo 1994-ųjų pavasario ėmė rodytis ir nešališkų straipsnių. Beje, pirmą susitarimą su amerikiečių verslovininkais dėl naftos gavybos Kaspijos jūroje dar iki „amžiaus kontrakto“ Vašingtone pasirašė kaip tik Ilhamas Alijevas, Azerbaidžano prezidento paskirtas vienu iš Valstybinės naftos kompanijos vadovų. „Aš tikiu, – kalbėjo jis po susitarimo pasirašymo, – kad amerikiečių politika pasikeis. Azerbaidžanas yra atviras Jungtinėms Valstijoms.“

1998 metų pavasarį Trabzone susitikę Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkijos prezidentai prabilo apie naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeiranas tiesimą. Rudenį prie jų ketinimų prisijungė Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai. Stambulo deklaraciją dėl šio naftotiekio tiesimo pasirašė ir JAV prezidentas Bilas Klintonas. Darbai prasidėjo 2002 metų rudenį, o 2006 metų vasarą Viduržemio jūros pakrantėje esančiame Turkijos mieste Džeirane įvyko iškilmingas naftotiekio atidarymas. Iš pat pradžių Heidaras Alijevas („Lapinas“) siūlė jį tiesti per Kalnų Karabachą ir toliau per Armėniją, manydamas armėnus dėl to sutiksiant pasitraukti iš okupuotų žemių, tačiau Jerevanas atsisakė. Tada kartu su turkais susitarta ignoruoti armėnus ir užkardyti jiems kelią į Vakarų rinkas per Turkiją. Visiškai netoli Kalnų Karabacho einančiam naftotiekiui suteikė Heidaro Alijevo vardą.

Ilhamas Alijevas, sovietiniais laikais garsėjusio Maskvos tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas, ėjo ne tėvo pėdomis, o petys į petį. Nuo 1995 metų buvo parlamento narys, nuo 2000-ųjų – Naujojo Azerbaidžano partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kiek vėliau paskirtas Azerbaidžano delegacijos Europos Taryboje vadovu. 2003 metų rinkimuose į prezidentus vėl iškeltas Heidaras Alijevas smarkiai pasiligojo, jį gydė Turkijoje, o vėliau nuskraidino į Klivlendą (JAV). Ligonis per TV kreipėsi į tautiečius: jis atsisako dalyvauti rinkimuose ir ragina savo šalininkus balsuoti už Ilhamą, neseniai parlamento paskirtą vyriausybės pirmininku. Tėvas dar sulaukė sūnaus išrinkimo (spalio 15 d.) ir mirė po dviejų mėnesių Klivlendo ligoninėje. 

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

2017 metų spalio pabaigoje įvyko iškilmingas geležinkelio Baku-Tbilisis-Karsas atidarymas. Žurnalistai jį pavadino ilgiausia XXI amžiuje atkurta „Šilko kelio“ atkarpa (846 km). Darbai kainavo $4 milijardus. Azerbaidžanas buvo projekto sumanytojas ir dabar šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasakė, kad šis geležinkelis atvėrė trumpiausią kelią iš Azijos į Europą. Ateityje transporto linija Šiaurė-Pietūs sujungs Indiją, Pakistaną, Iraną, Azerbaidžaną, Rusiją ir Europos šalis. 2017 metų lapkritį Europos Komisija atnaujino visiems naudingų projektų sąrašą, kai ko atsisakė, tačiau Pietų dujų koridorių“ paliko. Tai – dujotiekis, nusidrieksiantis nuo Baku per Gruziją, Turkiją, Graikiją, Albaniją iki Italijos pietinės dalies. Projekto vertė – $40 milijardų. Taigi Kaspijos dujos pasieks Europos rinką, kalbant ne skambiais žodžiais, o ekspertų lūpomis, „dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė“. Ji gali išsipildyti jau ateinančiais metais. Projekto sumanytojas – vėlgi Azerbaidžanas.

Kadaise Heidaras Alijevas įsteigė Naftos fondą – tam, kad už naftą uždirbami pinigai turi būti teisingai paskirstomi ir neliktų nuskriausti nei šalies žmonės, nei kitos ekonomikos šakos, nei ateinančios kartos. Iš šio fondo lėšų statomi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos karo pabėgėliams ir persikėlėliams. Azerbaidžane didžiuojamasi šalies ginkluotųjų pajėgų galia. Tačiau lazda turi du galus: ginkluojantis mažiau tenka žmonėms, juo labiau kai nafta atpinga. Jų prezidentą ir šen, ir ten kritikuoja: varžomos žmonių teisės ir laisvės, tildoma opozicija.

Tiesa, ne vienas ekspertas primena: po rugsėjo 11-osios amerikiečiai itin nesipriešino reikalui suteikti daugiau galių specialiosioms tarnyboms („mažesnė laisvė mainais į didesnį saugumą“). Anot Naujųjų valstybių instituto direktoriaus Aleksejaus Martynovo, „Azerbaidžano piliečiai renkasi saugumą, o ne demokratiją“. Jie, girdi, turi teisę pasirinkti tokį gyvenimą, koks jiems geresnis. „Svarbiausia, kad Azerbaidžanas nekeltų grėsmės kaimyninėms valstybėms.“ Azerbaidžaniečių politologas Ilgaras Velizadė negaili ir opozicijos: „Jie turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, tačiau ir vėl parodė, kad negali daryti įtakos nei politiniams procesams, nei žmonių sąmonei. Visi jų šūkiai yra iš 10 dešimtmečio pradžios, o kalbos nesusijusios su realijomis.“

Ir vis dėlto: ar negalėjo ir ar negali būti kitaip? Toks klausimas turėtų ateiti į galvą ne paprastiems stebėtojams, o galias turintiesiems, tačiau tebesantiems paprastų stebėtojų vaidmenyje.

Teisingumas svarbiau už naudą

Kiti ekspertai suka galvas, kodėl Prezidentas Alijevas puse metų paankstino rinkimus. Sako todėl, kad netrikdytų jau netrukus prasidėsiančių Azerbaidžano Respublikos 100-mečiui skirtų renginių? O norėjo užbėgti už akių kokiam kylančiam bruzdėjimui? Apie šį sprendimą prezidentas pranešė vasario 5 d. O vasario 7 d. Baku, kaip žadėta, apsilankė ESBO Minsko grupės vadovai (JAV, Rusijos, Prancūzijos atstovai), susitiko su prezidentu ir kalbėjosi apie tai, dėl ko sutarta neseniai įvykusiame Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikime Krokuvoje (papildomi stebėtojai). Ir savo ruožtu susitarė „tęsti intensyvias derybas esančių nuomonių ir pasiūlymų pagrindu“ po rinkimų Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kaimynų parlamentas jau išrinko naują prezidentą ir netrukus rinks ministrą pirmininką, kuris bus svarbiausias žmogus valstybėje. Apžvalgininkai pastebi tarsi ir pagyvėjus derybų dėl  Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkus. Azerbaidžanui visiškai nenaudinga vilkinti derybas.

Praėjusių metų rugsėjo 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos atidaryme Ilhamas Alijevas be įžangų prabilo apie tai, kad Armėnija 25 metus laiko okupavusi penktadalį Azerbaidžano teritorijos, iš gimtųjų namų išvaryta daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių. Priminė, kad armėnų separatistų pajėgų įvykdytas Chodžalio gyventojų žudynes daugiau kaip 10 valstybių pripažino genocidu, o vienas iš karinių nusikaltėlių – Armėnijos prezidentas (kalbamuoju metu – Seržas Sargsianas). 1993 metais JT Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias be išlygų išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Paprastai Saugumo tarybos rezoliucijos įvykdomos per kelias dienas, o šios nevykdomos jau 24 metai. Tokį dalyką Azerbaidžano prezidentas pavadino dvigubų standartų taikymu. Armėnijai turi būti pritaikytos tarptautinės sankcijos. Viena iš JT reikalingų reformų – Saugumo tarybos rezoliucijų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimas.

Neseniai Baku lankėsi JT Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos pirmininkas Miroslavas Laičakas, susitiko su šalies prezidentu, užsienio reikalų ministru, žurnalistais. Pastariesiems pasakė susitikime su prezidentu kalbėjęs apie labai aktyvų Azerbaidžano dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje. Azerbaidžanas laikomas šalimi, kuri svariai prisideda prie energetikos ir transporto saugumo, kovos su terorizmu, vaisingai palaiko skirtingų kultūrų ir religijų sąveikavimą. Šalies vidaus gyvenime pažengta mažinant skurdą, švietime ir sveikatos apsaugoje. Tiesa sakant, Slovakijos diplomatas ne pirmas tai sako. Antai praėjusį rudenį naujas Europos Sąjungos atstovybės Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas Kęstutis Jankauskas kalbėjo europiečių vardu: Azerbaidžanas – patikimas partneris regione, tolerantiška, įvairių kultūrų sąveikavimą skatinanti šalis… O Kalnų Karabachas?

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Kalnų Karabacho Miroslavas Laičakas pasakė štai ką: priimtos keturios JT Saugumo Tarybos rezoliucijos bei trys JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos ir jis, pirmininkaudamas, norėtų, kad šios rezoliucijos būtų įgyvendintos. Dabartiniu metu visu pripažintu tarpininku yra ESBO Minsko grupė, reikia ja pasitikėti ir iki galo išnaudoti jos galimybes. Vadinasi, rezoliucijos tebeveikia ir azerbaidžaniečių pusė ne tuščiai aušina burną?

O visiškai neseniai „The Washington Times“ išspausdino straipsnį, kuriame sakoma Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai atėjus metą sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, pradedant okupuotų žemių išlaisvinimu ir priverstinių persikėlėlių grąžinimu į gimtąsias vietas. „Kodėl Azerbaidžanas yra svarbus Vakarams“ – šitai skaitytojams siekia paaiškinti ekspertas. Irgi žinome: tiltas tarp tų ir anų, svarbus energetikos ir transporto „mazgas“ visiems – Europai, Rusijai, Vidurinei Azijai, Artimiesiems Rytams ir Jungtinėms Valstijoms, svarbi atkarpa „Šilko kelyje“ iš Kinijos į Europą.

Gerai, kad primenama. Tačiau ir vėl klausimas: o jeigu Azerbaidžanas nebūtų stengęsis ir nebūtų tapęs „svarbus Vakarams“ ir ne tik jiems? Ar ne geresnė antraštė: „Kodėl Vakarai lieka stebėtojais Azerbaidžano byloje?“

2018.04.11; 07:00

Taip jau atsitiko, kad 2014 metų birželio 27 d. trys postsovietinės valstybės Gruzija, Ukraina ir Moldova Briuselyje pasirašė asocijuotos su Europos Sąjunga narystės sutartį. Jei tokią sutartį būtų pasirašęs ir Azerbaidžanas, simboliškai pagal pirmasias valstybių pavadinimų raides tai būtų galima pavadinti GUAM‘o sutartimi su ES.

Galima manyti, kad turtingas naftos Azerbaidžanas, matyt, kaip ir Norvegija, neskuba ekonominėmis sutartimis susisieti su ES, kurios, beje pareikalautų ir tam tikrų valdymo tradicijų atsisakymo. Pažymėtina, kad organizacija GUAM‘as, kaip bandymas atsverti Rusijos dominavimą postsovietinėje erdvėje per Nepriklausomų valstybių sandraugą ir panašias Rusijos vadovaujamas organizacijas, iki Rusijos agresijos prieš Gruziją iš tiesų egzistavo ir formaliai net nėra panaikinta.  

Continue reading „Ar atgims GUAM‘as ir naftotiekio „Odesa-Gdanskas“ idėja”