Rusijos kalėjimų tarnyba ketvirtadienį pranešė, kad nuteistieji bus siunčiami į Sibirą statyti naują Baikalo-Amūro magistralės (BAM) atkarpą, geležinkelį, kurį iš dalies kažkada tiesė Gulago kaliniai.
Esant darbo jėgos trūkumui, Rusijos vyriausybės pareigūnai aptarė planus dideliems statybos projektams naudoti kalinių darbo jėgą, tačiau jie tvirtina, kad neketinama atgaivinti Stalino laikų Gulago praktikos.
Darbininkai turės „padorias darbo sąlygas“ ir gaus atlyginimą, sako kalėjimų tarnybos atstovai.
BAM trasa tęsiasi daugiau nei 4 000 kilometrų nuo Baikalo ežero rytinėje Sibiro dalyje iki Japonijos jūros Tolimuosiuose Rytuose. Ateinantį pavasarį ketinama pradėti tiesti naują 340 km atkarpą.
Sumanytas praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje, tai buvo vienas didžiausių ir brangiausių Sovietų Sąjungos projektų, pareikalavęs 40 tūkst., o gal ir daugiau Gulago kalinių gyvybių.
„Pasirašyta sutartis dėl ketinimo panaudoti nuteistųjų darbą ir sukurti vietą, veikiančią kaip pataisos namai“, – valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ citavo Rusijos federalinės kalėjimų tarnybos atstovą.
Vienos iš pagrindinių projekte dalyvaujančių bendrovių vadovas Aleksandras Černojarovas atkreipė dėmesį į „rimtą darbo jėgos trūkumą“, nes daugelis darbuotojų imigrantų negalėjo atvykti į Rusiją dėl koronaviruso pandemijos.
Rusijos kariuomenė balandžio mėnesį pareiškė, kad prisidėtų prie BAM geležinkelio modernizavimo, tačiau ir ji nepajėgtų užpildyti 15 tūkst. laisvų darbo vietų.
Kovo mėnesį kalėjimų tarnyba pranešė svarstanti galimybę mobilizuoti nuteistuosius taršai Arktyje išvalyti.
Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinė knyga „Tarp baltųjų ir raudonųjų”
Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ būtina perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo.
Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji –kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai.
1915 m. į vokiečių kariuomenę savanoriu nuėjęs tarnauti jaunasis E. E. Dwingeris, vokiečių karininko ir rusės sūnus, tolimajame Sibire atsiduria kaip Pirmojo pasaulinio karo belaisvis. Po kelerių metų, praleistų tolimajame Sibire įkurtose belaisvių stovyklose, jam pavyksta pabėgti ir nusigauti iki Čitos.
Štai nuo šios vietos ir prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingerisne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.
Nors propaganda skelbia, kad baltieji su admirolu Kolčiaku priešakyje tuoj tuoj užims visą didžiąją Rusiją, tikrovė visai kitokia –sėdami mirtį baltieji bėga iš vieno miesto į kitą, jų vadų veiksmai menkai koordinuojami, o žadėta pagalba iš užsienio niekur neskuba. Viltys sulaukti pastiprinimo, arklių, ginklų, maisto pamažu bliūkšta. O į duris jau beldžiasi žiema. Sibiro žiema.
Baltas dangus vis labiau raudonėja – baltieji stumiami vis gilyn į Sibirą. O kartu su jais iš kiekvieno didesnio miesto bėga ir dešimtys tūkstančių raudonųjų bijančių civilių. Traukiasi ir E. E. Dwingeris, pakeliui susiradęs ir į savo dalinį paėmęs buvusius bendražygius vokiečių karo belaisvius, su kuriais ne taip seniai kalėjo. Baltieji vadai, karininkai raiti, karo belaisviai – pėsti nuo Omsko artėjo prie Baikalo, už kurio – autoriui pažįstama Čita.
Kasdien įveikdamas po maždaug 25 kilometrus, jis regi karo niokojamą šalį, tos pačios tautos žmonių skerdynes, stirtas lavonų, jaučia nuolatinį badą, smegenis stingdantį šaltį, bando suvokti vykstančios tragedijos mastą, bet kartu nepraranda žmogiškumo ir vilties. Nors su kiekvienu žingsniu, nuklampotu per Sibiro speigynus, jis tolsta nuo didžiausios savo vilties – namų. Bet stengiasi viską, kas įmanoma, įsiminti ir užrašyti, mėgina atrasti šios daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų kelionės (pėsčiomis arba ant arklio) prasmę. Ir atranda: jie visi šias žvėriškas kančias patiria tam, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nebepasikartotų.
Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti.
1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės.
Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.
„Tai ne kaltinimas, o liudijimas, būtent liudijimas, kad galiausiai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nes žmogus visuomet yra laisvas, visuomet turi pasirinkimą, taigi ir visuomet yra atsakingas už tai, kas vyksta aplinkui. O jeigu jau mūsų šalį ištiko toks baisus blogis, tai reiškia, kad dėl jo lašelis kaltės tenka kiekvienam. Didesnis ar mažesnis – kas pasvers?“ – savo autobiografijoje „Ir grįžta vėjas” rašė vienas žymiausių SSRS/Rusijos disidentų Vladimiras Bukovskis, miręs Kembridže šių metų spalio 27-ą dieną. Šiuos žodžius jis laikė viso disidentijos judėjimo, pačios neprisitaikėlių laikysenos šerdimi ir programa.
Kaip ir kodėl tampama disidentais? Ar disidentizmas vis dar aktualus Rusijai ir kaimyninėms, atrodytų, iš totalitarizmo seniai išsivadavusioms šalims, kuriose lyg ir gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, įskaitant teisę į valdžios kritiką, reformų siekį bei taikius protesto susirinkimus ar kitas nepasitenkinimo akcijas?
Sovietinių disidentų padėtis iš esmės buvo paradoksali. Jei rezistentai – ginkluoti kovotojai – laikyti atvirais režimo priešais, su kuriais kovota be gailesčio ir išlygų, tai disidentai rinkosi neginkluotą ir, dažnu atveju, legalią kovą, sumaniai išnaudodami paties režimo spragas ir silpnybes bei apeliuodami į postalininės sovietinės sistemos vaizdavimąsi esant neva tokia pat normalia, civilizuota, humaniška, kas, kad tik radikaliai kitokį socioekonominės raidos kelią nei Vakarai pasirinkusia, demokratine santvarka, kurioje esą gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.
Jie, pradedant chruščioviniu „atlydžiu”, apsisprendė žaisti atviromis kortomis pagal sistemos sukurtas taisykles, tokiu būdu atskleisdami, kokios jos iš tiesų melagingos ir dviveidiškos, savo pačių gyvenimais, veikla ir kalėjimuose bei „psichuškėse” patirtomis kančiomis liudydami, kad tos SSRS Konstitucijoje piliečiams garantuotos teisės ir laisvės iš tiesų yra nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos. Taigi jie žaidė su režimu formaliai lyg ir neperžengdami jo nubrėžtų ribų. Šia prasme disidentija, paradoksas, nebuvo prieštaraujanti sistemai, ko reikalautų pats neprisitaikėlių vardas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos), tiesiog taip iki galo atskleidė jos pagrinduose glūdintį melą.
Vladimiras Bukovskis
Bolševikams per keletą dešimtmečių iš pašaknų palaužus visuomenės pasipriešinimą, matyt, tiesiog nebebuvo kito būdo parodyti, kad visa sovietinės ideologijos gražbyliaujamai kuriama tikrovė tėra iliuzija ir fasadas, kuriamas pasitelkus masinį ir nuolatinį smegenų plovimą. Disidentų apeliavimas į tai, kaip turi būti pagal sovietinius įstatymus ir sąžinę, bet kaip iš tikrųjų nėra, ne tik siutino režimą, gadino jo kruopščiai formuojamą pozityvų savivaizdį Vakaruose ir šalies viduje, bet ir paprastiems tarybiniams piliečiams leido, kaip ir miglotai, nujausti, jog esama gyvenimo anapus ideologijos ir prisitaikymo, taikoje su savo sąžine ir garbe. Todėl fizinis disidentų eliminavimas iš viešosios erdvės bei sistemingas jų reputacijos juodinimas visuomenės akyse naudojant šlykščius šmeižtus, bauginimus, insinuacijas ir iš piršto laužtus kaltinimus, psichiatrines diagnozes ar net žudymą tapo vienu svarbiausių režimo sargų uždavinių kovoje su jais.
Bukovskis rašė, kad jis su likimo draugais iš pradžių net nežinojo žodžio „disidentas”, o vieni kitus vadino ir pašalinių buvo vadinami tiesiog „kitaminčiais” (inakomysliashchije). Likusi dauguma šių kitaminčių nesuprato, laikė tai užsienio agentais, tai tiesiog nevykėliais, nesugebėjusiais prisitaikyti prie „komunizmo statytojų” visuomenės, tapti „normaliais sovietiniais piliečiais”. Valdžia ne tik juos baudė ir kalino, bet ir dažną stengėsi pavaizduoti esant tiesiog psichiniu ligoniu, kurio klejojanti sąmonė esą nepajėgi įvertinti sovietinės santvarkos kuriamo gėrio, tad jį belieka izoliuoti ir priverstinai gydyti.
Šią tarpinę disidentų buvimo sistemoje ir tuo pat metu anapus jos būklę mums geriau padėtų suvokti filmas „Matrica”. Jo pagrindinis veikėjas netikėtai atranda gyvenantis skaitmeninėje iliuzijoje, ar, tiksliau, regintis nuolatinį sapną, už kurio slypi išties kraupi realybė. Ir jei Matricos valdomoje visuomenėje žmonės, jų kūnai, tėra tik energijos šaltinis visa užvaldžiusioms mašinoms, tai sovietinėje visuomenėje žmonių sąmonė ir kūnai turėjo būti pajungti visagalės Valstybės ir jos valdančiosios klasės grupinių interesų tenkinimui. Kaip eiliniam sistemos sraigteliui – kompiuteristui Tomui Andersonui – tikrovę anapus Matricos atskleidžia sukilėlis Morfėjas, taip sovietiniai disidentai (kaip ir dabarties idėjiniai opozicionieriai) savai visuomenei bandė atverti akis į tai, kas paprastai buvo nuo jos kruopščiai slepiama.
Kitaminčiais tapdavo ir kitus iš ideologijos spąstų vaduoti dažniausiai pasiryždavo asmenys, daugiausia inteligentai, netikėtai atradę, kad deklaruojamos moralinės normos ir principai iš tiesų tėra šydas, už kurio slypi vien melas ir grubi galia, naudojama režimo aptarnavimui bei stiprinimui. Tik patys kaktomuša susidūrę su akivaizdžia neteisybe ir įžūlia neteise jie savo kailiu patirdavo ciniškai taikomus dvigubus standartus ir neatitikimą tarp prakilnių žodžių ir realių darbų ne kaip atsitiktinį nuokrypį nuo sistemos, bet kaip pačią jos esmę. Opozicijos fenomeną šiandien tiriantys sociologai pastebi, kad dažnas kovotojas su režimu tokiu tapdavo, ir tebetampa, būtent labai asmeniškai patyręs šį egzistencinį sukrėtimą, iš vidaus susprogdinantį iki tol turėtą „saugaus ir sotaus gyvenimo normalybėje” jausmą, kitaip tariant, staiga pažadintas iš ideologinio sapno.
Žinoma, anaiptol ne kiekvienas su neteisybe ir traiškančia valstybės galia susidūręs žmogelis automatiškai pavirsdavo opozicionieriumi. Didžioji jų dalis arba palūždavo, arba rinkdavosi užgniaužti beviltišką nuoskaudą ir prisitaikyti, apsimesdami lojaliais valdžiai ir tiesiog stengdamiesi kažkaip išgyventi. Dar kiti jų sąmoningai stengėsi gyventi taip, kad su valstybe turėtų kuo mažiau reikalų, net jei tai reikštų egzistavimą ant žemiausio socialinio laiptelio – tai B. Grebenščikovo apdainuota „kiemsargių ir budėtojų karta“. Ir tik išties labai menkas nuošimtis nepatenkintųjų išdrįsdavo atvirai „išsišokti“.
Lageriuose ir tremtyje
Kas juos gynė pirmyn, nepaisant puikiai suvokiamos asmeninio saugumo ir socialinio kapitalo praradimo kainos, nujaučiant neišvengiamas bausmes, žeminimus ir viešas patyčias? Kas buvo tas vidinis moralinis stuburas, neleidęs jiems nusilenkti didesnei ir galingesnei jėgai, atrodytų, nepaisant savisaugos ir net sveiko proto? Matyt, nepaliaujamas troškimas gyventi pagal savo sąžinę – tiesoje, – kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Jei Matricai sukilėlius išdavęs kovotojas teisinosi tuo, kad jam pabodo alkis, skurdas ir purvas tikrovėje, ir jis, mainais į bendražygių išdavystę, pasirinko verčiau kirsti sultingą kepsnį, kad ir puikiai žinodamas, jog jis netikras, taip disidentai verčiau rinkosi kalėjimus, persekiojimą, skurdą ir visuomenės atmetimą, bet nesutiko atsižadėti savo įsitikinimų. Jie tikėjo, kad būtis anapus ideologinio sapno yra įmanoma ir egzistuoja ne tik sovietiniuose kalėjimuose ar psichiatrinėse ligoninėse, bet ir tikrą, autentišką gyvenimą tebegyvenančiuose Vakaruose. Neprisitaikėliai labai anksti suprato ir naudojosi tuo, kad vienintelis jų, kad ir efemeriško, bet kada pažeidžiamo, saugumo garantas tėra viešumas ir ypač SSRS baimė prieš Vakarus pasirodyti ne tokia „balta ir pūkuota“, kokia buvo įpratusi vaizduotis.
Tačiau gebėjimas kiaurai permatyti totalitarizmo esmę ir atsisakymas bijoti apie tai viešai prabilti daliai kitaminčių, kurie buvo SSRS valdžios nusikratyti išsiunčiant juos į Vakarus, veikiai sudarė sąlygas patirti naują sukrėtimą. Tas pats Bukovskis, po dvylikos kalinimo ar laikymo psichiatrijos ligoninėse metų, 1976 m. išmainytas į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių ir apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, aštria ir neklystančia akimi dar geras dešimtmetis iki SSRS žlugimo ėmė vis labiau pastebėti komunistinių idėjų reeksporto ir atgimimo naujais pavidalais požymius. Jo tekstai ir viešos paskaitos, perspėjantys, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse beįsigalintis politkorektiškumas savo esme yra labai panašus į leninizmą, o ypač 2004 m. kartu su Pavelu Stroilovu išleista knyga EUSSR. The Soviet Roots of European Integration šiandien galėtų būti lengvai, kaip dabar įprasta, nurašyti kaip „putiniška Vakarų kritika“ ar „Kremliui naudingas idiotizmas“, jei ne šio žmogaus biografija ir ilgametė dorovinė laikysena.
„Patriotinės” organizacijos atstovas, raginantis išvaryti iš Rusijos „Memorialą”, protestuojantis prie B. Jelcino centro Jekaterinburge, kur rugsėjo pabaigoje vyko stalinizmo istorijai skirta tarptautinė konferencija. Rasos Čepaitienės nuotrauka.
Neveltui bandyta jo reputaciją sugriauti vienu smūgiu, diskredituojant moralinį autoritetą kaltinimais vaikų pornografijos laikymu savo kompiuteryje. Šie kaltinimai, britų prokuratūros pareikšti Bukovskiui 2014 m., kurie, po kruopštaus tyrimo, buvo atsiimti, savo stiliumi labai primena analogiškus kaltinimus „Memorialo“ aktyvistui, žurnalistui ir kraštotyrininkui Jurijui Dmitrijevui, kartu su bendražygiais aptikusiam ir ištyrusiam masines stalinizmo aukų kapavietes Karelijoje – Sandarmoche ir Raudonajame šile. Pastarojo byla, pradėta 2016 m. po nuolatinių neabejingos visuomenės dalies protestų ir sąžiningų ekspertų liudijimų, visgi buvo neseniai nutraukta.
Panašus šlykščių inkriminuojamų kaltinimų pobūdis keltų pagrįstus įtarimus abiem atvejais veikus Rusijos spectarnybas. Išgalvoti itin rimti nusikaltimai, metantys šešėlį apkaltintajam – Rusijoje paplitęs reiškinys. Prisiminkime visai neseną istoriją, kai žinomam nepriklausomam, stambiosios korupcijos atvejus tyrusiam žurnalistui Ivanui Golunovui buvo pakišti narkotikai, o jis pats prievarta verstas prisipažinti juos gaminęs ir platinęs. Šią, plačiai nuskambėjusią absurdišką bylą pavyko nutraukti tik kilus valdžiai netikėtiems masiniams protestams, kuriuos parėmė ir intelektualų elitas.
Tačiau šias „sėkmės istorijas“ galima būtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandienos Rusijoje opozicija, kaip žinia, vis labiau spaudžiama griebiantis ištiso „priemonių komplekso“. Besiruošiantys į protesto mitingus bauginami demonstratyviu policijos smurtu ir realiomis kalėjimo bausmėmis. Vis labiau varžoma interneto prieiga, cenzūruojamas jo turinys. Internautai gali būti nuteisti kalėti (!) ar sulaukti stambių baudų vien už parašytą ar tik pasidalintą įrašą socialiniuose tinkluose. Lapkričio pradžioje teismas likvidavo seniausią šalyje, Levo Panomariovo vadovaujamą, žmogaus teisių gynimo organizaciją. Artimai su ja susijusi, daugelį metų stalinizmo nusikaltimų ir aukų tyrimu bei įamžinimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Memorialas” verčiama prisipažinti esanti „užsienio agentas”, o to nesutikus padaryti, sekinama teismų skiriamomis didžiulėmis baudomis (RF veikia įstatymas, skirtas iš esmės likviduoti nepriklausomas, valdžios nekontroliuojamas NVO, kurios, nebegaudamos vietinio finansavimo, kartais yra palaikomos iš užsienio fondų arba tuo nepagrįstai apkaltinamos. Žinant Rusijos XX a. istoriją, vertimas prisipažinti esant „užsienio agentu” daug ką pasako…).
Rugsėjo pabaigoje Jekaterinburge vykusioje tarptautinėje stalinizmo istorijai skirtoje konferencijoje teko klausytis Irinos Flygės iš Sankt-Peterburgo pranešimo, skirto stalininių nekropolių fenomenui ir apsaugai aptarti. Lygindama rusų ir lietuvių tremtinių santykį su mirusiaisiais tyrėja pastebėjo ryškų skirtumą tarp to, kaip šiose bendruomenėse buvo suvokiama „gera mirtis“. Jei etapuojant ar tremties vietoje mirusiųjų slavų kūnai būdavo tiesiog paliekami vietoj ar užkasami kur papuola, o jų atminimu praktiškai nesirūpinta, tai lietuviai iš paskutiniųjų stengėsi savo artimųjų laidotuvėms suteikti civilizuotą pavidalą, uoliai prižiūrėdavo jų kapus.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, čia palaidota daug lietuvių tremtinių. R. Čepaitienės nuotr.
Įdomu, kad žlugus Sovietų sąjungai tik lenkai ir lietuviai pasirūpino ir tremtinių palaikų išsivežimu į tėvynes. Ši kova su atmintimi, prasidėdavusi represuojamų asmenų vaikų biografijų ir pavardės ištrynimu ir pasibaigianti visiškai dehumanizuojančiu santykiu su nuteistojo ar perkeltojo žuvusiojo kūnu, SSRS nebuvo atsitiktinė ar lokali. Priešingai, tai buvo sistemingas ir visuotinis siekis ištrinti konkrečių režimo priešininkų, ištisų šeimų, giminių ir net tautų tikrąsias istorijas, kartu su jiems padarytais žiauriais nusikaltimais.
Ši, iš pirmo žvilgsnio protu nesuvokiama ir beprasmė, kova tęsiama iki šiol. Antai jau antri metai RF nebeįsileidžia „Misijos Sibiras“ dalyvių, kurių tikslas – tiesiog tvarkyti nuošaliose vietovėse likusių apleistų lietuvių tremtinių ir politkalinių palaidojimų vietas. Kokią politiką ar priešiškumą šiuose veiksmuose galima būtų įžvelgti? Tačiau tai akivaizdžiai kai ką erzina. Kaip erzina ir Rusijos lietuvių pastangos prižiūrėti savo artimųjų kapavietes. Antai vienas jų – Eugenijus Baliukevičius iš Permės krašto Komių-permiečių apskrities, – daugelį metų su bičiuliais atliekantis šį kilnų darbą, socialiniame tinkle ką tik parašė būsiąs teisiamas už neva RF įstatymų pažeidimus. Betvarkydami apleistas kapines jie išvalė teritoriją nuo prižėlusių sąžalynų, kas buvo teisėsaugos traktuota kaip neteisėtas miško kirtimas. Žmonės iki šiol verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad vykdo šventą pareigą svetimos valstybės nukankintiems savo artimiesiems, o ta valstybė, iki šiol nerodanti nei noro pareikšti atgailos ar bent užuojautos aukoms, nei kaip nors pasmerkti šiuos nusikaltimus žmogiškumui, juos ir toliau persekioja…
Nors mūsų „demokratinėje” Lietuvoje kitaminčiai formaliai dėl savo pažiūrų lyg ir nėra baudžiami, tačiau jų eliminavimo iš viešosios erdvės, išjuokimo ir marginalizavimo praktikos paplitusios ne ką mažiau nei pas Rytų kaimynus. Lietuviškoji disidentija antisisteminių SSRS grupių tarpe turėjo didelį autoritetą, išsiskyrė savo tvirta krikščioniška laikysena, galėjo remtis, nors ir ateizmo propagandos nuolat dusinamu bei varžomu, tačiau dar gyvu liaudies, ypač kaimo, krikščionišku tikėjimu. Dalis jos narių liko kovotojais su neteisybe ir atgavus nepriklausomybę, nepaisant veikiai atsinaujinusio persekiojimo. Antai sesuo Nijolė Sadūnaitė yra prisipažinusi, kad posovietinėje Lietuvoje po teismus buvo tampyta jau net daugiau kartų, nei sovietinėje… Nūnai tiesos, pelnytos kritikos, protesto žodis ar akcija valdžios atstovų dažniausiai abejingai ignoruojami, sulaukia formalaus atsirašinėjimo arba apliejami išmoningomis infliuencerių patyčių pamazgomis. O jų dalyviams vėliau demonstratyviai arba slapta keršijama siekiant piršti mintį, kad jie nieko nepasieks.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, kur palaidota ir lietuvių. Rasos Čepaitienės nuotr.
Bandymai žadinti iš neoliberalaus ideologinio sapno – dirbk, pirk, mirk, – kaip ir siekis kalbėti apie kertines Lietuvos dabarties problemas užtrenkiami beprasmiu medijų triukšmu, paskandinami mažareikšmių naujienų ir kasdienių skandalų sraute. Tuo tarpu kova už nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves privatizuojama egocentiškų „mažumų“, kalbėjimą apie socialinę atskirtį, skurdą ir sisteminę neteisybę nustūmusių į šalį vardan „teisės“ į begalinį lytinių tapatybių dauginimą, uoliai naudojančių „diskriminacijos“ bei „homofobijos“ vėzdą kitaminčių užčiaupimui. Beje, šis kokybinis žmogaus teisių diskurso pokytis Vakaruose, iš esmės jo suklastojimas ir monopolizacija siaurų, ir taip jau privilegijuotą padėtį įgavusių grupių interesams tenkinti, Rusijos Stačiatikių Cerkvės vadovybei dabartinį šalies disidentų ir opozicionierių juridinį persekiojimą leidžia pateisinti būtent tuo, kad neva jų vykdoma kova už žmogaus teises tėra priedanga šios sodomitinės bacilos invazijai, su kuo, esą, būtina negailestingai kovoti.
Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, neturėtų mūsų palikti abejingų dėl daugelio priežasčių. Abiejose šalyse desovietizacija, ypač jėgos struktūrose, kaip žinia, taip ir neįvyko. „Buvusieji“ išlaikė savo galią ir įtaką, leidžiančią jiems ir toliau demonstruoti viršenybę, įžūliai juokiantis į veidą sovietinio režimo aukoms ir jų palikuonims, ką mūsuose neseniai atskleidė Vilniuje vasarą kilęs vadinamasis „lentų karas“.
Panašūs ir opozicijos užgniaužimo metodai, ypač „švelnieji“. Tad poreikis kitamintei ir kitaminčiams niekur nedingo. Atrodytų ramioje ir snūduriuojančioje Lietuvoje žmogaus asmens tikslų ir vertybių sugrūdimas ir uždarymas siaurame materialių siekių, buitinio patogumo horizonte, nepalieka alternatyvų. Juolab, kad nebelieka nuorodos į anapus ideologijų slypintį autentišką gyvenimą. Nebėra ir „Vakarų”, į kuriuos, kaip į laisvės salą, dar būtų įmanoma pabėgti, nors daug kas ir stengiasi. Tad belieka laisvės ieškoti savyje ir čia.
